2016-06-06 Nr. AB-12249-3-61-3-01301-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-561-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01301-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 9.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ginmika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ginmika“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Ginmika“ (toliau – ir UAB „Ginmika“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2015 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. VR-17.5-22 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtinta mokėtina 12 721,00 Eur suma ir sumažinti ją iki 6 360,80 Eur.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai nurodė, kad nepalaiko reikalavimo sumažinti patvirtintą mokėtiną sumą iki 6 360,80 Eur, prašo teismo panaikinti Departamento 2015 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. VR-17.5-22 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtinta mokėtina 12 721,00 Eur suma už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad atsakovas 2014 m. gruodžio 22 d. patikrinimo aktu Nr. VR-17.7-213 apskaičiavo mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis taikydamas didesnį tarifą. Atsakovo nuomone, UAB „Ginmika“ nuslėpė pakuotės kiekį, todėl įmonės mokėtinas mokestis turėtų būti padvigubintas. Su šia atsakovo pozicija nesutiko. Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo 2014 m. gruodžio 5 d. akte Nr. 211 nustatyta, kad UAB „Ginmika“ turi sudarytą prekinių vienetų pirminės, antrinės ir tretinės pakuotės sąrašą bei vykdo pakuotės apskaitą, kas prieštarauja patikrinimo akte Nr. VR-17.7-213 nurodytai išvadai. Be to, priimant sprendimus, buvo vadovaujamasi išimtinai įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, taigi teiginys, kad pareiškėjas slėpė pakuotės kiekį nesuderinamas ir su elementarios logikos kriterijais. Minėtus argumentus pateikė atsakovui, kuris priimdamas sprendimą į juos neatsižvelgė. Teisės teorijoje ir praktikoje sąvoka „slėpė“ suprantama kaip tyčinis priešingas teisei kaltininko elgesys, siekiant materialinės ar kitokios naudos. Tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nevengė mokėtino mokesčio, t. y. jo veiksmuose nėra tyčios. Bendrovės „atliekos“ yra biokuro žaliava (pakuotė – beveik vien medinė, faktiškai – mediniai padėklai), taigi bendrovė ne tik neteršia, bet ir prisideda prie Lietuvos valstybės vykdomos politikos perorientuoti energijos gamybą nuo dujų prie biokuro. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą nurodė, kad protingumo ir teisingumo kriterijai egzistuoja nepriklausomai ar jie paminėti įstatyme.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas su skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą (b. l. 32–35) atsakovas paaiškino, kad UAB „Ginmika“ išleido į vidaus rinką užpildytos apmokestinamosios pakuotės 2010-2013 m. bei iki nustatytų terminų nepateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios pakuotės atliekomis deklaracijų už 2010-2013 metus ir nuslėpė (nedeklaravo) išleistos į vidaus rinką pakuotės per 2010-2013 m., tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 4 dalį. Patikrinimo metu bendrovės buhalterė pateikė apmokestinamųjų pakuočių apskaitą, kurios pagrindu buvo paskaičiuota ekonominė bauda už nuslėptą, t. y. nedeklaruotą, pakuočių kiekį 43 925,44 Lt/12 721 Eur sumai. Patikrinimą atliekanti inspektorė aplinkosauginių mokesčių patikrinimą atliko savo kompetencijos ribose bei pateikė išvadas patikrinimo akte. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčija patikrinimo metu pateiktų duomenų teisingumo, kurių pagrindu buvo atliktas patikrinimas ir paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu. Pareiškėjo pateiktos rašytinės pastabos buvo išnagrinėtos, į jas atsakyta atskiru 2015 m. sausio 30 d. raštu Nr. (38-17) VR-1.7-173 „Dėl 2014-12-22 patikrinimo akto Nr. VR-17.7-213 UAB „Ginmika“ pastabų“. Pareiškėjas pateiktame skunde ginčija nuslėpimo faktą, motyvuodamas, kad patikrinimo metu pateikė reikiamus dokumentus. Pareiškėjas pripažįsta ir sutinka, kad yra mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios pakuotės atliekomis mokėtojas, tačiau laiku nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijų už 2010-2013 metus ir nesumokėjo mokesčių, kaip tai reglamentuota Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju per mokestinį laikotarpį UAB „Ginmika“ išleistas į vidaus rinką pakuočių kiekis turėjo būti deklaruotas ir apmokestintas iki teisės aktuose nustatytų terminų, nedeklaruotas ir neapmokestintas kiekis laikomas nuslėptu.

Mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatos yra reglamentuotos Įstatymo 5 straipsnio 5 ir 6 dalyse. Norėdami pasinaudoti mokesčio lengvata, nustatyta Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, gamintojai ir importuotojai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius pakuotės atliekų perdirbimą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pareiškėjas reikiamų dokumentų, atitinkančių minėtų teisės aktų reikalavimus, patikrinimo metu nepateikė, todėl mokesčio lengvatos taikyti pagrindo nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje kilo dėl Departamento 2015 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. VR-17.5-22 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalies, kuria patvirtinta UAB „Ginmika“ mokėtina 12 721,00 Eur suma už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas neginčijo patikrinimo metu pateiktų duomenų teisingumo, kurių pagrindu buvo atliktas patikrinimas ir paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, tačiau nesutiko, kad patikrinimo akte ir sprendime nedeklaruotas pakuotės kiekis traktuojamas kaip nuslėptas. Savo poziciją grindė aplinkybe, kad mokestis paskaičiuotas didesniu tarifu už medinę pakuotę, kurią išveža energijai gauti, todėl aplinkos neteršia, bet prisideda prie Lietuvoje vykdomos politikos, perorientuojant energijos gamybą nuo dujų prie biokuro.

Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog mokesčiu už aplinkos teršimą siekiama ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Mokesčio už aplinkos teršimą tikslų įgyvendinimui yra būtina aiški, objektyvi ir pagrįsta mokesčių mokėjimo tvarka ir kontrolė. Įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad mokesčio už aplinkos teršimą objektas yra Įstatymo 4 priedėlyje nurodyti gaminiai. Mokestį už aplinkos teršimą gaminių atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai (Įstatymo 4 str. 3 d.). Apmokestinamųjų gaminių apskaitą kontroliuoja ir mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą tikrina Aplinkos ministerija (Įstatymo 9 str. 1 d.). Nustačius, kad fiziniai ar juridiniai asmenys nedeklaravo tam tikro importuotų ar pagamintų apmokestinamųjų gaminių kiekio, t. y. jį nuslėpė, mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas taikant didesnį tarifą – nuslėptą kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto Įstatymo 4 priedėlyje, ir koeficiento 2 (Įstatymo 9 str. 4 d. 3 p.). Pagal Įstatymo 10 straipsnio 4 dalį nesumokėtas mokestis už aplinkos teršimą sumokamas arba išieškomas, delspinigiai skaičiuojami, permokėta mokesčio suma grąžinama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Įvertinus išvardytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad tais atvejais, kai apmokestinamojo gaminio kiekis nežinomas (nedeklaruotas, (nuslepiamas)), mokestis už aplinkos teršimą šiuo gaminiu mokamas taikant didesnį tarifą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir lemia didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-928/2005).

Minėta, jog pareiškėjas neginčijo fakto, kad išleido į vidaus rinką apmokestinamos pakuotės 2010-2013 m. ir nesumokėjo nustatyto dydžio mokesčio, tačiau pareiškėjas skundo argumentais nesutinka su Departamento išvada, kad nuslėpė išleistos į vidaus rinką pakuotės per 2010-2013 m. kiekį. Pareiškėjo teigimu, priešingai nei Departamento daroma išvada, patikrinimo metu jis pateikė Departamentui visus reikalaujamus duomenis apie pakuotės kiekius, pakuotės kiekių nenuslėpė, duomenų neklastojo, visus kiekius apskaitė ir pateikė tikrintojui, o tai reiškia, kad bendrovė nesiekė nuslėpti deklaruotinų apmokestinamosios pakuotės kiekių ir taip išvengti mokestinės prievolės valstybei. Pareiškėjo teigimu, pakuotė, kuriai apskaičiuota mokėtina suma, yra medinė ir panaudojama aplinkos neteršiančiai energijai gauti, todėl Departamentui nebuvo pagrindo apskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia būti atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas nedeklaravo už 2010-2013 metus į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės už 12 721 Eur. Departamentas, konstatavęs Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 4 dalies pažeidimą (apmokestinamųjų gaminių kiekiai nebuvo deklaruoti), apskaičiuodamas už šiuos konkrečius nedeklaruotus gaminius mokėtiną mokestį, kurio pareiškėjas nebuvo sumokėjęs, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punktu bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 12 punktu, pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną mokestį taikydamas didesnį tarifą. Pabrėžtina, jog mokestis skaičiuojamas didesniu tarifu būtent dėl to, kad pirmiau nurodyti apmokestinamųjų gaminių kiekiai buvo nuslėpti (nedeklaruoti).

Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis lengvatos yra reglamentuotos Įstatymo 5 straipsnio 5 ir 6 dalyse. Norėdami pasinaudoti mokesčio lengvata, nustatyta Įstatymo 6 dalyje, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius pakuotės atliekų perdirbimą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

Pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui dokumentų, patvirtinančių mokesčio lengvatos taikymą, nepateikė, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Departamentas, apskaičiuodamas mokestį didesniu tarifu už pareiškėjo nedeklaruotus konkrečius gaminius, t. y. už nuslėptą taršą apmokestinamųjų gaminių pakuotėmis, už 2010-2013 metus, privalėjo vadovautis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi ir atleisti pareiškėją nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis.

Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir išdėstytais motyvais, teismas darė išvadą, kad naikinti Departamento 2015 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. VR-17.5-22 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtinta mokėtina 12 721,00 Eur suma už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas UAB „Ginmika“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokais pagrindiniais argumentais:

1. Nebuvo pagrindo pareiškėjo apmokestinti už 2012-2013 metus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 su vėlesniais pakeitimais patvirtintose Pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotyse 2012 m. atskira grafa nurodyta ir medinė pakuotė. Pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotyse 2013 m. medinė pakuotė apskritai nėra nurodyta. Įstatymo 4 priedėlyje skiltyje „Pakuotės rūšys“ medinė pakuotė nėra nurodyta, t. y. medinė pakuotė nėra apmokestinama.

2. Teisės teorijoje ir praktikoje sąvoka „slėpė“ suprantama kaip tyčinis priešingas teisei kaltininko elgesys, siekiant materialinės ar kitokios naudos. Šiuo atveju „nuslėpimas“ nėra iš anksto preziumuojamas, todėl atsakovas ir teismas turėjo pagrįsti teiginius, jog pareiškėjas laikytinas nuslėpusiu tam tikrą apmokestinamosios pakuotės kiekį.

3. Atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013 ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, nes minėtoje byloje pareiškėjas nedeklaravo panaudotų automobilių dalių, t. y. aplinką teršiančių atliekų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-7-928/2005.

4. Teismas turėjo remtis protingumo ir teisingumo kriterijais. Šio ginčo objektas – medinės paletės, t. y. žaliava, todėl neteisinga bausti už aplinkos teršimą, kada jokio aplinkos teršimo nebuvo. Darbuotojų prašymu 2010–2013 metais medinės paletės jiems buvo perduotos ir sukūrentos. Todėl teisingumo ir protingumo kriterijus atitiktų 2 828,00 Eur sumos priteisimas.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo tokius pagrindinius argumentus:

1. Įstatymo 4 priedėlyje yra pateiktos apmokestinamosios pakuotės rūšys ir tarifai, o medinė pakuotė priskiriama „kitos pakuotės“ kategorijai. Apeliaciniame skunde minimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimas Nr. 1168 nenustato mokesčio už aplinkos teršimą atliekomis subjektų, objekto, mokėjimo terminų. Minėtame Nutarime numatytos užduotys, kurių įvykdymas yra pagrindas taikyti lengvatas pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį.

2. Dėl pakuotės „nuslėpimo“ sąvokos pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nedeklaruotas mokesčio kiekis reiškia nuslėptą kiekį. Nurodo, jog aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-928/2005 ir 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2015 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. VR-17.5-22 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalies, kuria patvirtinta UAB „Ginmika“ mokėtina 12 721,00 Eur suma už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, jog Departamento Mokesčių kontrolės skyriaus vyresnioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė atliko UAB „Ginmika“ planinį specifinį mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis ir iš mobiliųjų taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą už 2010-2013 metus ir 2014 m. gruodžio 22 d. patikrinimo akte Nr. VR-17.7-213 nustatė, kad UAB „Ginmika“ išleido į vidaus rinką užpildytos apmokestinamosios pakuotės 2010-2013 m. ir iki nustatytų terminų nepateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios pakuotės atliekomis deklaracijų už 2010-2013 metus ir nuslėpė (nedeklaravo) išleistos į vidaus rinką pakuotės per 2010-2013 m., tuo pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 4 dalį.

UAB „Ginmika“ atstovas 2014 m. gruodžio 22 pateikė rašytines pastabas dėl 2014 m. gruodžio 22 d. patikrinimo akto Nr. VR-17.7-213, nurodė, kad su pateiktomis išvadomis nesutinka, paaiškino, kad 2014 m. gruodžio 5 d. Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. 211 inspektorė įvertino, kad UAB „Ginmika“ turi sudarytą prekinių vienetų pirminės, antrinės ir tretinės pakuotės sąrašą bei vykdo pakuotės apskaitą, tačiau patikrinimo akte Nr. VR-17.7-213 padarė priešingą išvadą (konstatavo nuslėpimo faktą), be to, inspektorė priimdama sprendimus vadovavosi išimtinai UAB „Ginmika“ buhalterinės apskaitos duomenimis.

Departamentas išnagrinėjo rašytines pastabas ir 2015 m. sausio 30 d. raštu Nr. (38-17)VR-1.7-173 paaiškino, kad ekonominė bauda už nuslėptą, t. y. nedeklaruotą, pakuočių kiekį apskaičiuota, įvertinus patikrinimo metu UAB „Ginmika“ buhalterės pateiktus apmokestinamųjų pakuočių apskaitos dokumentus. Nurodė, kad UAB „Ginmika“ atstovas Departamentui pateiktame rašte neginčijo patikrinimo metu pateiktų duomenų teisingumo, kurių pagrindu buvo atliktas patikrinimas ir paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu.

Departamentas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. VR-17.5-22 patvirtino 2014 m. gruodžio 22 d. patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-213 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 12 721 Eur mokesčio už aplinkos teršimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde mano, kad nebuvo pagrindo jo apmokestinti už 2012-2013 metus. Pažymi, kad Įstatymo 4 priedėlyje skiltyje „Pakuotės rūšys“ medinė pakuotė nėra nurodyta, t. y. medinė pakuotė nėra apmokestinama. Taip pat remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 su vėlesniais pakeitimais patvirtintomis Pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotimis 2012 ir 2013 metams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčio už aplinkos teršimą objektas yra nustatytas Įstatymo 3 straipsnyje. Įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, jog mokesčio objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta Įstatymo 4 priedėlyje. 4 priedėlyje yra nurodytos apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio tarifai. Nors aptariamame pakuotės rūšių sąraše medinė pakuotė nėra nurodyta, tačiau ši pakuotės rūšis patenka į „kitą pakuotę“. Pažymėtina, kad ginčo dėl to, ar tai apskritai yra pakuotė, byloje nėra. Todėl pareiškėjo argumentai, kad medinė pakuotė nėra expressis verbis nurodyta Įstatymo 4 priedėlio skiltyje „Pakuotės rūšys“, todėl neapmokestintina, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 išdėstytas nauja redakcija nuo 2012 m.) buvo patvirtintos apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotys. Minėtos užduotys patvirtintos remiantis inter alia Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, kuri numato, kada gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Iš minėtos normos matyti, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos užduotys yra sietinos ne su mokesčio už aplinkos teršimą objektu, bet su lengvatos taikymu gamintojams ir importuotojams. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas gali būti siejamas su vertinimu, ar pareiškėjas galėjo būti apmokestintas už medinę pakuotę 2012-2013 metais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog dvigubo mokesčio skaičiavimas neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, nes darbuotojų prašymu 2010-2013 metais medinės paletės jiems buvo perduotos ir sukūrentos.

Akcentuotina, kad Įstatymo 5 straipsnyje yra reglamentuotos mokesčio lengvatos. Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinti atvejai, kada gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis. Tačiau siekiant gauti šią lengvatą numatyta pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas minėtais argumentais iš esmės siekia, kad jam būtų pritaikyta Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta lengvata, tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad tokie reikalaujami dokumentai buvo pateikti, nėra ir atsakovo atsisakymo taikyti minėtą lengvatą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog lengvatos taikymas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Byloje taip pat keliamas klausimas dėl to, ar Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytu laiku apmokestinamosios pakuotės kiekio nedeklaravimas ir jos neapmokestinimas šio Įstatymo taikymo požiūriu gali būti laikomas apmokestinamosios pakuotės nuslėpimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Įstatymo 2 straipsnyje iš tikrųjų nėra pateikta nuslėptų pakuočių sąvoka, tačiau sisteminiu šio įstatymo straipsnių aiškinimo būdu galima daryti išvadą, jog mokesčio už aplinkos teršimą nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytu laiku (ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio (kalendorinių metų) pabaigos) būtent ir yra apmokestinamųjų gaminių bei pakuotės nuslėpimas šio įstatymo 9 straipsnio nuostatų taikymo prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės sampratos aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-928/2005, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-892-143/2015, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką bylose dėl Įstatymo 9 straipsnio aiškinimo, nuo kurios teisėjų kolegija nemato pagrindo nukrypti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nors pareiškėjas teigia, kad minėtų administracinių bylų faktinės aplinkybės skiriasi, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtose bylose pateiktas aktualių teisės normų aiškinimas mutatis mutandis gali būti pritaikytas ir nagrinėjamoje byloje.

Dėl pareiškėjui nustatytos mokestinės prievolės dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad patikrinimo akte apskaičiuotas ir skundžiamu atsakovo sprendimu patvirtintas pareiškėjo mokestinės prievolės dydis yra nustatytas taikant imperatyvias Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas dėl nuslėpto apmokestinamosios pakuotės kiekio apmokestinimo tarifo nustatymo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija pripažinti šiuos pareiškėjo argumentus nepagrįstais.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjektų taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ginmika“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan