2018-09-19 Nr. AB-16050-3-65-3-00267-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2416-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00267-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Adristėja“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Adristėja“ skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Adristėja“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 32–33, 77–78, 85), prašydamas: 1) panaikinti tuometinės Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Utenos AVMI) 2016 m. vasario 24 d. raštą Nr. (25.14)S2-83 „Dėl Jūsų prašymo“, kuriuo atsisakyta priimti patikslintus atskaitomybės dokumentus – 2015 m. sausio 15 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitą faktūrą Serija ADR Nr. 1322 ir 2015 m. sausio 15 d. parengtą patikslintą 2006 m. vasario mėnesio mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją (forma FR0600); 2) įpareigoti atsakovą Panevėžio apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Panevėžio AVMI) atlikti jai, kaip mokesčių administratoriui, priskirtus veiksmus – priimti UAB „Adristėja“ 2015 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija ADR Nr. 1322 ir PVM deklaraciją (forma FR0600).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. sausio 26 d. ir pakartotinai 2016 m. vasario 10 d. kreipėsi į tuometinę Utenos AVMI su prašymais priimti patikslintus finansinės atskaitomybės dokumentus – 2015 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija ADR Nr. 1322, kurioje nurodytas pastatas su kavine po rekonstrukcijos su savininkų asmeninėmis 38 728,62 Lt dydžio lėšomis, iš viso 153 870,14 Lt su PVM, ir 2015 m. sausio 15 d. parengtą patikslintą 2006 m. vasario mėnesio mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją „Ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimas“, kurios 15-oje grafoje nurodyta ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo 136 307 Lt vertė. Pareiškėjo manymu, Utenos AVMI nurodymas, kad yra pasibaigęs tikslinimo terminas, ir 2016 m. vasario 24 d. rašte Nr. (25.14)52-83 suformuluotas atsisakymas priimti patikslintus atskaitomybės dokumentus, yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnio 3 punktą, 26 straipsnio 2 punktą bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 67 straipsnio 2 punktą. Pareiškėjas tvirtino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A442-590/2010 pagal pareiškėjo UAB „Adristėja“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos AVMI dėl sprendimo panaikinimo, nedraudžia mokesčių administratoriui priimti patikslintus finansinės atskaitomybės dokumentus, tuo labiau, kad šiame sprendime yra pripažinta, jog pastato rekonstrukcijai buvo panaudotos jo savininkų asmeninės lėšos.

3. Teismo posėdyje UAB „Adristėja“ atstovė B. S. papildomai pažymėjo, kad 2015 m. sausio 15 d. PVM sąskaitoje faktūroje Serija ADR Nr. 1322 nurodė visas lėšas, kurios buvo panaudotos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai, o mokesčių administratorius, gavęs šiuos dokumentus, turėjo pareigą įvertinti, kad pastato rekonstrukcijai buvo panaudotos asmeninės lėšos, ir perskaičiuoti anksčiau apskaičiuotus mokesčius. Pareiškėjo atstovės teigimu, mokesčių administratoriaus veiksmų nevaržo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, priimtas mokestinio ginčo byloje. Pasisakydama dėl Panevėžio AVMI pozicijos dėl galimybės 2015 m. sausio 15 d. PVM sąskaitos faktūros Serija ADR Nr. 1322 pagrindu pateikti ar patikslinti 2015 m. sausio mėnesio mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją, pareiškėjo atstovė paaiškino, kad šiuo klausimu su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo.

4. Atsakovas Panevėžio AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 90–92) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas su patikslinta PVM deklaracija buvo priimtas ir mokesčių administratorius motyvuotai išsprendė, kodėl negali perskaičiuoti PVM. Paaiškino, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų užpildymo taisyklės (toliau – ir Formų užpildymo taisyklės), patvirtintos VMI viršininko 2004 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. VA-29 (2009 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. VA-102 redakcija), nustato, jog PVM mokėtojas savo iniciatyva PVM deklaraciją gali tikslinti per Mokesčių administravimo įstatymo nurodytą terminą, t. y. per einamuosius ir penkerius praėjusius metus. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia patikslinti PVM deklaraciją už 2006 m. vasario mėnesio mokestinį laikotarpį, kuris patenka į 2008 m. atlikto UAB „Adristėja“ mokestinio patikrinimo laikotarpį, be kita ko, apėmusį visus 2006 m.

Tuo tarpu dėl patikrinimo rezultatų kilęs mokestinis ginčas buvo išnagrinėtas teismine tvarka. Galutinį sprendimą priėmęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu UAB „Adristėja“ skundą atmetė. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsniu, privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei turi būti vykdomas.

Panevėžio AVMI taip pat akcentavo, kad pagal MAĮ 118 straipsnį mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, nesant naujų aplinkybių, galinčių turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Atitinkamai UAB „Adristėja“ skunde nurodytos aplinkybės apie asmeninių lėšų panaudojimą pastato rekonstrukcijai jau buvo žinomos mokestinio patikrinimo metu bei teismine tvarka nagrinėjant kilusį mokestinį ginčą. Panevėžio AVMI kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius apie padarytus MAĮ 8 straipsnio 3 punkto ir 26 straipsnio 2 punkto pažeidimus.

Atsakovas tvirtino, kad pats pareiškėjas nevykdė MAĮ 8 straipsnio 1 punkte numatyto reikalavimo ir nesilaikė nustatytos PVM apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.

6. Teismo posėdyje atsakovo atstovė J. B. papildomai paaiškino, kad pastato savininkų piniginių lėšų ir jų materialinių vertybių panaudojimas UAB „Adristėja“ ūkinėje veikloje, įskaitant ir statinio rekonstrukciją, privalėjo atsispindėti buhalterinėje apskaitoje. Akcentavo, kad pareiškėjui faktinės aplinkybės apie fizinių asmenų lėšų panaudojimą buvo žinomos nagrinėjant mokestinį ginčą, be to, šios aplinkybės neturi įtakos byloje nagrinėjamam ginčui.

II. 7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 124–130) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

8.1. UAB „Adristėja“ 2016 m. vasario 10 d. per pašto įstaigą tuometinei Utenos AVMI pateikė 2015 m. sausio 15 d. parengtą 2006 m. vasario mėnesio mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją, kurioje buvo nurodyta, jog ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo vertė – 136 307,00 Lt, PVM apmokestinamųjų sandorių vertė – 4 574,00 Lt, PVM neapmokestinamų sandorių vertė – 38 729,00 Lt, įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo pridėtinės vertės mokesčio suma, standartinio tarifo pardavimo pridėtinės vertės mokesčio suma ir atskaitoma pridėtinės vertės mokesčio suma – 18 779,00 Lt.

8.2. UAB „Adristėja“ nurodytą PVM deklaraciją parengė remdamasi 2015 m. sausio 15 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija ADR Nr. 1322, kuria tikslino 2006 m. vasario 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija ADR Nr. 1004 dėl ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo ir kurioje nurodė, kad kavinės patalpų po rekonstrukcijos kaina – 97 577,56 Lt, pastato su kavine rekonstrukcijos (atliktos savininkų asmeninėmis lėšomis) kaina – 38 728,62 Lt, ilgalaikio turto esminio pagerinimo suma – 136 306,18 Lt, 18 proc. tarifo PVM suma – 17 563,96 Lt, visa suma su PVM – 153 870,14 Lt.

8.3. Utenos AVMI parengė 2016 m. vasario 24 d. raštą Nr. (25.14)S2-83 „Dėl Jūsų prašymo“, kuriame pareiškėjai paaiškino, jog pagal MAĮ ir kitus teisės aktus ūkio subjektai savo turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų apskaitą privalo tvarkyti laikydamiesi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, o vietos mokesčių administratorius nėra įpareigotas tvarkyti ūkio subjektų buhalterinę apskaitą. Šiame rašte Utenos AVMI suformulavo sprendimą pareiškėjo UAB „Adristėja“ 2015 m. sausio 15 d. patikslintos PVM deklaracijos už 2006 m. vasario mėnesį nepriimti ir jos duomenų į VMI duomenų bazę nesuvesti. Tokį sprendimą vietos mokesčių administratorius grindė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, Formų užpildymo taisyklių 46 punktu bei faktinėmis aplinkybėmis, jog mokestinis ginčas dėl (duomenys neskelbtini), esančio gyvenamojo namo su kavine rekonstrukcijai panaudotų lėšų vertinimo tarp mokesčių administratoriaus ir UAB „Adristėja“ išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-590/2010, be to, pareiškėjas 2006 m. vasario mėn. PVM deklaraciją patikslino pasibaigus nustatytam terminui.

9. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas pareigą nustatyti mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos formą, reikalaujamus joje pateikti duomenis ir jos užpildymo tvarką pavedė centriniam mokesčių administratoriui (PVMĮ 86 str.). VMI viršininkas Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų užpildymo taisykles patvirtino 2004 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. VA-29 (nuo 2009 m. gruodžio 29 d. taikoma 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. VA-102 patvirtinta Formų užpildymo taisyklių redakcija). PVM deklaracijos tikslinimą reguliuojančios nuostatos įtvirtintos Formų užpildymo taisyklių 45–47 punktuose. Šių taisyklių 45 punkte numatyta, kad pridėtinės vertės mokesčio mokėtojui po mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo pastebėjus per tą mokestinį laikotarpį padarytas klaidas, dėl kurių buvo sumažinta mokėtina į biudžetą (padidinta grąžintina iš biudžeto) PVM suma, arba klaidas, susijusias su prekių ar paslaugų tiekimu į kitas valstybes nares, prekių ar paslaugų įsigijimu iš kitų valstybių narių, arba klaidas, susijusias su importo PVM, kurio sumokėjimą (įskaitymą) kontroliuoja VMI, tai jis turi pateikti patikslintą to mokestinio laikotarpio, kurį klaidos buvo padarytos, PVM deklaraciją; patikslintoje PVM deklaracijoje turi būti įrašomi visi (t. y. ne tik tikslinamieji) atitinkamai PVM deklaracijoje nurodytini duomenys, o mokestinis laikotarpis toks, koks buvo nurodytas pateiktoje ir priimtoje tikslinamoje PVM deklaracijoje; pridėtinės vertės mokesčio mokėtojui pastebėjus kitas nei šių taisyklių 45 punkto 1 pastraipoje nurodytas klaidas, jos gali būti ištaisytos (patikslintos) to mokestinio laikotarpio, per kurį paaiškėjo, PVM deklaracijoje. Formų užpildymo taisyklių 46 punkte nurodyta, kad pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas savo iniciatyva PVM deklaraciją gali tikslinti per Mokesčių administravimo įstatymo nurodytą terminą. MAĮ 68 straipsnio 1 dalis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija) nustato, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

10. Be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, jog šioje byloje kilęs ginčas dėl vietos mokesčių administratoriaus 2016 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (25.14)S2-83 yra susijęs su tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus kilusiu mokestiniu ginču, įskaitant ir PVM mokėjimą. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Utenos AVMI atliko UAB „Adristėja“ 2003–2006 m. mokestinio laikotarpio kompleksinį patikrinimą ir jo rezultatus užfiksavo 2008 m. gegužės 12 d. patikrinimo akte Nr. 7.28-26.

Mokestinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimti sprendimai buvo patikrinti Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-991-561/2009, kurioje tarp UAB „Adristėja“ ir mokesčių administratoriaus kilęs mokestinis ginčas galutinai buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu. Šiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus surinkti dokumentai, susiję su UAB „Adristėja“ vykdyta B.

S. bei Z. S. priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija ir jos finansavimu, patvirtina, jog bendrovė atliko viso nuomojamo nurodyto pastato rekonstrukciją. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog UAB „Adristėja“ įvykdė konkrečiai apibrėžtos pastato dalies rekonstrukciją, konstatavo, jog mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog bendrovės patirtos ir deklaruotos rekonstrukcijos išlaidos yra susijusios su visu ginčo pastatu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtino ir tai, jog UAB „Adristėja“ ūkinėje veikloje yra naudojama tik 218,90 kv. m rekonstruoto pastato dalis, o likusi 96,63 kv. m ploto rekonstruoto pastato dalis grįžo pastato bendraturčių B.

S. bei Z. S. dispozicijon. Todėl nustatęs, kad UAB „Adristėja“ savo veikloje šios rekonstruoto pastato dalies nenaudojo, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas privalėjo sumažinti 17 564 Lt dydžio pirkimo PVM atskaitą nenaudojamai pastato daliai proporcinga pirkimo PVM atskaitos suma, t. y. 5 379 Lt, tačiau to nepadarė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis PVMĮ 66 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad vietos ir centrinis mokesčių administratoriai bei Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėtai ir pagrįstai patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio sumas ir su šiomis sumomis susijusias delspinigių bei baudų sumas.

11. Teismas pabrėžė, kad minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, nepakeistas ir, vadovaujantis ABTĮ 14 straipsnio 1 dalimi, yra visiems privalomas ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje faktiniai duomenys apie UAB „Adristėja“ atliktos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbų vertę, 2006 m. vasario 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje Serija ADR Nr. 1004 nurodytą pastato esminio pagerinimo sumą ir nuo jos apskaičiuotą pardavimo pridėtinės vertės mokestį bei duomenys, nurodyti minėto finansinės atskaitomybės dokumento pagrindu parengtoje ir mokesčių administratoriui nustatyta tvarka pateiktoje 2006 m. vasario mėnesio PVM deklaracijoje, iš naujo nenustatinėjami.

12. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad MAĮ 118 straipsnio, reglamentuojančio apribojimus atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, 1 dalis įtvirtina, jog mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma.

Nors MAĮ nustato išimtis, kada šis draudimas netaikomas, tarp jų – paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams (MAĮ 118 str. 1 d. 4 p.), teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Adristėja“ nurodytos aplinkybės apie tai, jog (duomenys neskelbtini) esančio pastato rekonstrukcijai buvo naudojamos B. S. ir Z. S. asmeninės piniginės lėšos, tapo žinomos jau Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant mokestinį ginčą.

Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendime įvertino šias aplinkybes ir padarė išvadą, kad jos nagrinėjamam mokestiniam ginčui neturi reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad net ir pripažinus šią aplinkybę įrodyta, ji galėtų reikšti tik tai, jog be bendrovės turėtų išlaidų pastato rekonstrukcijai, jų turėjo ir kiti asmenys, tačiau teismas vertino, kad tai nepaneigtų fakto, jog UAB „Adristėja“ turėjo 96,63 kv. m ginčo pastato dalies rekonstrukcijos išlaidų ir pareiškėjo prievolės sumokėti mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu nustatytų pridėtinės vertės mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio sumų atsiradimo pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis sprendė, jog norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus nustatytą UAB „Adristėja“ prievolės mokėti pridėtinės vertės mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio sumas atsiradimo pagrindą, pareiškėjas turėtų įrodyti aplinkybę, kad jo deklaruotos pastato rekonstrukcijos išlaidos yra nesusijusios su jo nenaudojama 96,63 kv. m pastato dalimi. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendime konstatavo, kad tokią aplinkybę patvirtinančių objektyvių įrodymų UAB „Adristėja“ nepateikė.

Taigi, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios galėjo turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, priimant UAB „Adristėja“ ginčijamą sprendimą, nebuvo paaiškėję.

13. Vertindamas pareiškėjo teiginius apie PVMĮ 67 straipsnio 2 punkto pažeidimą, remdamasis PVMĮ 67 ir 68 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, teismas pažymėjo, kad UAB „Adristėja“, kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, turi teisę tikslinti ne 2006 m. vasario 14 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Serija ADR Nr. 1004 ir 2006 m. PVM deklaraciją (FR0600), o 2015 m. sausio 15 d. PVM sąskaitos faktūros Serija ADR Nr. 1322 pagrindu pateikti ar patikslinti 2015 m. sausio mėnesio mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją.

14. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad skundžiamas Utenos AVMI 2016 m. vasario 24 d. raštas Nr. (25.14)S2-83 yra pagrįstas teisės normomis ir objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III. 15. Pareiškėjas UAB „Adristėja“ pateikė apeliacinį skundą (b. l.133–134), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai jų neištyrė, akivaizdžiai palaikė atsakovo poziciją ir priėmė teisingumo principui prieštaraujantį sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui.

17. Atsakovas Panevėžio AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 148–150) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą nepakeistą.

18. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančią medžiagą, atsižvelgė į visus byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagristą, teisėtą bei išsamiai motyvuotą sprendimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktą atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų ir argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas UAB „Adristėja“ siekia, kad būtų panaikintas Utenos AVMI 2016 m. vasario 24 d. raštas Nr. (25.14)S2-83 „Dėl Jūsų prašymo“, kuriuo atsisakyta priimti patikslintus atskaitomybės dokumentus – 2015 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija ADR Nr. 1322 ir 2015 m. sausio 15 d. parengtą patikslintą 2006 m. vasario mėnesio mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją (forma FR0600), taip pat įpareigoti atsakovą priimti UAB „Adristėja“ 2015 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija ADR Nr. 1322 ir PVM deklaraciją (forma FR0600).

20. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nagrinėjamas ginčas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra neatsiejamai susijęs su jau išnagrinėta kita administracine byla, kurioje buvo sprendžiamas tarp UAB „Adristėja“ ir mokesčių administratoriaus kilęs mokestinis ginčas dėl (duomenys neskelbtini), esančio gyvenamojo namo su kavine rekonstrukcijai panaudotų lėšų vertinimo, ir šis ginčas yra galutinai išspręstas įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-590/2010 (žr. šios nutarties 10 p.). Tuo tarpu ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, remiantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

21. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame 2010 m. balandžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-590/2010, be kita ko, pažymėjo, jog pareiškėjo UAB „Adristėja“ nurodyta aplinkybė, kad ginčo pastato savininkai (B. S. bei Z. S.) savo asmeninėmis lėšomis taip pat prisidėjo prie pastato rekonstrukcijos, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Net ir pripažinus šią aplinkybę įrodyta, ji nepaneigtų pareiškėjo prievolės mokėti mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotas PVM ir GPM sumas atsiradimo pagrindo. Ši aplinkybė galėtų reikšti tik tai, jog, greta pareiškėjo turėtų ginčo pastato (taip pat ir 96,63 kv. m šio pastato dalies) rekonstrukcijos išlaidų, jų turėjo ir kiti asmenys, tačiau ji nepaneigtų fakto, jog pareiškėjas turėjo 96,63 kv. m ginčo pastato dalies rekonstrukcijos išlaidų. Teismas akcentavo, kad norint paneigti mokesčių administratoriaus nustatytą pareiškėjo prievolės mokėti minėtas PVM ir GPM sumas atsiradimo pagrindą, reikia įrodyti būtent tai, jog pareiškėjo deklaruotos rekonstrukcijos išlaidos yra nesusijusios su jo nenaudojama 96,63 kv. m. pastato dalimi, tačiau tokių objektyvių įrodymų pareiškėjas nepateikė.

22. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo skundo reikalavimus iš esmės sieja su pirminėje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, jo teigimu, neteisinga ginčo pastato rekonstrukcijos apmokestinamąja verte, teigdamas, jog vietoje pirminėje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos 97 577,56 Lt ilgalaikio turto esminio pagerinimo sumos, įvertinus pastato savininkų panaudotas asmenines lėšas, turi būti nurodyta 136 306,18 Lt suma. Taigi, akivaizdu, kad šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo reikalavimą sieja ne su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, o su aplinkybėmis, kurios jau buvo žinomos pirminės PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu. Be to, kaip minėta, šios aplinkybės jau buvo žinomos nurodytoje administracinėje byloje nagrinėjant mokestinį ginčą ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendime jas jau įvertino bei padarė atitinkamas išvadas.

23. Teisėjų kolegija kartu atkreipia dėmesį į tai, kad pagal MAĮ 80 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio Įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. Vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, „<...>mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.“ Ši teisės norma yra aiški ir konkreti, ji negali būti aiškinama plečiamai, nes tiesioginė įstatymo leidėjo valia, aiškinant pažodžiui teisės normą, yra logiška ir protinga, priimta siekiant užtikrinti mokesčių mokėtojų teises ir teisinį tikrumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-575/2018). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimais iš esmės siekia, kad jam būtų perskaičiuoti mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos už 2006 m., t. y. už ilgesnį laikotarpį, nei numato MAĮ 68 straipsnio 1 dalis.

24. Įvertinus minėtas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas Utenos AVMI 2016 m. vasario 24 d. raštas Nr. (25.14)S2-83 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais. Atitinkamai, netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, šiuo atveju buvo pagrįstai atmestas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti UAB „Adristėja“ 2015 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija ADR Nr. 1322 ir 2015 m. sausio 15 d. parengtą patikslintą 2006 m. vasario mėnesio mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją (forma FR0600).

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Be to, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas ginčijamo teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

28. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Adristėja“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė