A-662-2537-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2537/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02855-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad 2009 m. vasario 13 d. pareiškėjui atvykus į Vilniaus pataisos namus atlikti teismo paskirtos bausmės kartu buvo atvežta ir pareiškėjo ligos istorija, kuri buvo pradėta 2008 m. Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo Sveikatos priežiūros tarnybos. Nurodė, kad pareiškėjui 2009 m. atvykus į pataisos namus buvo atliekami tyrimai, tačiau po to karto, kai buvo atlikti tyrimai, iki 2011 m. spalio 14 d. tyrimų niekas nedarė, nes paaiškėjo, kad pareiškėjo ligos kortelė yra dingusi. Darė išvadą, kad dėl to 3 metus jam niekas nedarė jokių tyrimų. Nurodė, jog tik 2011 m. spalio 14 d. jam pačiam prašant buvo pradėta pildyti kortelė. Pažymėjo, jog dėl ligos kortelės dingimo surašė skundą Vilniaus pataisos namų direktoriui ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriui. Nurodė, jog Vilniaus pataisos namų direktoriaus atsakymo turinys neatitiko tikrovės, o iš Departamento dar nėra gavęs atsakymo į savo skundą. Teigė, jog dėl Sveikatos priežiūros tarnybos neapdairaus bei neatsakingo darbo, melagingos informacijos pateikimo patyrė stresą bei dvasinius išgyvenimus, todėl yra pagrindas atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą nurodė, jog Vilniaus pataisos namuose yra saugomas ir pildomas pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 1976, dublikatas, pradėtos pildyti 2009 m. vasario 13 d., išduotas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pažymėjo, jog pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra visi įrašai, susiję su jo sveikatos būkle, tai patvirtina su atsiliepimu pateikta visa užpildyta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija, todėl pareiškėjo skundo teiginį, kad asmens sveikatos istorijos dublikate nėra jokios informacijos apie pareiškėjo sveikatos būklę ir jam nebuvo teikiamos jokios medicininės paslaugos iki 2011 metų spalio mėnesio, laikė klaidingais. Nurodė, jog šiuos pareiškėjo teiginius paneigia asmens sveikatos istorijos įrašai apie pareiškėjui suteiktą gydytojo pagalbą, konsultaciją ir gydymo paskyrimą 2011 m. vasario 28 d., 2011 m. kovo 16 d. ir 2011 m. balandžio 4 dieną. Darė išvadą, kad visu pareiškėjo buvimo Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu jam buvo suteikiama reikalinga medicininė pagalba ir skiriamas gydymas, tai buvo tinkamai užfiksuojama asmens sveikatos istorijoje, ši informacija niekur nėra dingusi. Atkreipė dėmesį, kad asmens sveikatos istorija yra medicininis dokumentas, priklausantis pataisos įstaigos sveikatos priežiūros tarnybai ir asmuo neturi teisės gauti šios ligos istorijos ar jos savarankiškai peržiūrėti, kopijuoti. Pažymėjo, jog ginčo atveju svarbus yra ne pats faktas, ar pataisos įstaigoje yra asmens sveikatos istorijos dublikatas ar originalas, o svarbu yra tai, kad sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai turi, saugo ir pildo visą su asmens sveikata susijusią informaciją. Nurodė, jog surinkta ir pateikta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo ligos istorija Vilniaus pataisos namuose yra saugoma, jokie įrašai iš jos nėra dingę, o esant būtinybei pareiškėją konsultavo gydytojai ir skyrė gydymą. Darė išvadą, kad Vilniaus pataisos namų administracija neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų ir žalos jam nepadarė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas. Nustatė, kad byloje tarp proceso šalių nėra ginčo dėl fakto, jog pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kortelė yra dingusi. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti patenkintas tik nustačius neteisėtus Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos darbuotojų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, 6.250 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006. Pažymėjo, kad pareiškėjas tiksliai nenurodė po kurio karto iki 2011 m. spalio 14 d. paties pareiškėjo išreikšto prašymo, kad jam būtų paimtas kraujas ir būtų pradėtas pildyti sveikatos istorijos kortelės dublikatas, niekas jokių tyrimų nedarė. Teismas nustatė, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kortelės dublikato įrašai patvirtina, jog kortelė buvo pradėta pildyti 2009 m. vasario 13 d., iš pareiškėjo sveikatos istorijos kortelės dublikato kitų įrašų matyti, jog kortelė buvo pildoma (pareiškėjui buvo atliekami tyrimai, įrašai patvirtinti gydytojos E. M. antspaudu) 2011 m. kovo 16 d., 2011 m. balandžio 4 d., 2011 m. vasario 28 d., todėl pareiškėjo skundo argumentus, jog jam tyrimai nebuvo daromi tris metus, iki kol jis pats 2011 m. spalio 14 d. prašymu paprašė, kad jam būtų paimtas kraujas ir būtų pradėtas pildyti sveikatos istorijos kortelės dublikatas, laikė neteisingais. Atkreipė dėmesį, jog, priešingai nei teigė pareiškėjas, jog kortelės dublikatas buvo pradėtas 2011 m. spalio 16 d. po kraujo paėmimo, iš kortelės dublikato matyti, jog duomenys kortelėje pradėti fiksuoti nuo 2009 m. vasario 13 d., joje užfiksuoti visi kiti įrašai, apibūdinantys pareiškėjo sveikatos būklę. Teismas darė išvadą, kad tai patvirtina, jog duomenys nebuvo dingę, o kortelės dublikatas buvo saugomas Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnyboje. Pabrėžė, kad kortelės įrašai patvirtina faktines aplinkybes, jog Vilniaus pataisos namuose pareiškėjui buvo teikiama medicininė pagalba (apžiūra) ir iki 2011 m. spalio mėn., o duomenys buvo fiksuojami asmens sveikatos medicininės kortelės dublikate. Konstatavo, kad pareiškėjui bet kada, laikotarpiu nuo jo atvykimo dienos iki skundo padavimo teisme momento, kliūčių kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl medicininės pagalbos nebuvo.

Nustatė, kad pareiškėjas skundo argumentais nesutiko su Vilniaus pataisos namų 2011 m. lapkričio 28 d. atsakymo Nr. 42-1-572 turiniu, teigė, kad atsakymo turinys neatitinka tikrovės, pateikta informacija yra melaginga ir klaidinga. Teismas nurodė, kad pareiškėjas minėtame Vilniaus pataisos namų rašte nurodytą informaciją daugiau sieja su asmens sveikatos medicininės kortelės (originalo) dingimo faktinėmis aplinkybėmis, kurios šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra tiriamos. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjo skundo argumentą, kad jam pačiam pareikalavus Vilniaus pataisos namai atsisakė pateikti medicininės kortelės išrašus. Pažymėjo, kad byloje nėra šią aplinkybę įrodančių duomenų (pareiškėjo prašymų), kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus pataisos namus dėl medicininės kortelės išrašo gavimo ir jam būtų atsisakyta juos pateikti.

Pažymėjo, jog pareiškėjo asmens sveikatos medicininės kortelės (originalo) dingimo aplinkybės yra susijusios su Vilniaus pataisos namais, todėl Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai pareiškėjo prašymą perdavė tirti Vilniaus pataisos namų administracijai apie tai informuojant pareiškėją.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog galbūt šioje situacijoje ir nėra padarytos neturtinės žalos. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo patirti nepatogumai, nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsiradusį stresą, dvasinius išgyvenimus, bet apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Darė išvadą, kad vien tik abstrakčiai suformuluoti argumentai pripažintini nepakankamais neturtinės žalos faktui konstatuoti. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos aptartų faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, t. y. nepateikė jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų darbuotojai veikė kaip nors priešingai nei juos įpareigoja veikti įstatymai, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 54-55) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Teigia, kad byla buvo nagrinėjama paviršutiniškai, į teismo posėdį nebuvo pakviesta kaip liudytoja B.-C. P., pareiškėjo tvirtinimu, atsakovas pateikė melagingus duomenis. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas nurodė, jog ligos istorijos dublikatas pradėtas 2009 m. vasario 13 d. (data, kai pareiškėjas atvyko į pataisos namus), tačiau byloje yra pateiktas atsakymas, kad pareiškėjo ligos istoriją į teismą vežė juristė B.-C. P. iki 2009 m. rugsėjo 16 d. Daro išvadą, kad dublikatas buvo pradėtas vesti anksčiau nei dingo ligos istorija. Pažymi, kad, nors atsakovas teigia, kad turi visus įrašus apie pareiškėjo sveikatos būklę, tačiau nei teismui, nei pareiškėjui šių įrašų (dėl 2009 m. kovo mėnesio etapavimo į ligoninę, bado akcijos, kai 2009 m. liepos 24 d. buvo pažeistos pareiškėjo teisės) nepateikė. Teigia, kad aplinkybė, jog nuo atvežimo į pataisos namus 2009 m. vasario 13 d. iki 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjas nesikreipė į medikus, neatitinka tikrovės. Nurodo, kad 2009 m. kovo 27 d. buvo dėl ligos etapuotas į ligoninę. Tvirtina, kad jo ligos istorijos dublikatas buvo pradėtas vesti jo prašymu 2011 m. spalio 16 d., o 2009 m. vasario 13 d. užrašyta vyr. slaugos administratorės klaidingai, siekiant išvengti atsakomybės. Paaiškina, kad medicininės pažymos, kaip įrodymo, kad pareiškėjas patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, neįmanoma gauti, nes atsakovas yra pataisos namai.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 60-61) prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nesutinka, kad teismas bylą išnagrinėjo netinkamai. Tvirtina, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti į klausimą, kuo pasireiškė neturtinė žala, teigė, kad galbūt neturtinė žala šioje situacijoje jam nėra padaryta, taip pat patvirtino, kad jokių kliūčių kreiptis į Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą jam nebuvo sudaryta, tam jokios įtakos neturėjo faktas, kad vietoj originalios jo asmens sveikatos istorijos kortelės buvo pildomas šios kortelės dublikatas. Pažymi, kad byloje nustatyta, jog A. K. asmens sveikatos istorijos dublikatas buvo pradėtas pildyti 2009 m. vasario 13 d. ir nuo to laiko buvo nuolat pildomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią teigė patyręs dėl to, kad jo ligos istorijos kortelė buvo dingusi ir nebuvo saugoma Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnyboje. Nurodė, kad kortelės dublikatas buvo užvestas tik jam pačiam prašant, o iki tol jam nebuvo atliekami jokie tyrimai.

Pirmos instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes jis nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo patirti nepatogumai, nepateikė įrodymų, patvirtinančių stresą, dvasinius išgyvenimus, todėl vien tik abstraktūs argumentai buvo pripažinti nepakankamais neturtinės žalos faktui konstatuoti. Taip pat teismas nenustatė jokių aplinkybių, jog Vilniaus pataisos namų darbuotojai veikė pažeidžiant jiems įstatymais nustatytas taisykles.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007) neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pirmos instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad Vilniaus pataisos namų darbuotojai neatliko nieko tokio, kas prieštarautų jų veiklą reguliuojantiems įstatymams. Iš sveikatos istorijos kortelės titulinio lapo matyti, kad ji pradėta pildyti 2009 m. vasario 13 d., t. y. nuo A. K. atvykimo į Vilniaus 2 pataisos namus dienos. Duomenys apie Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojų A. K. suteiktą medicininę pagalbą, konsultacijas ir gydymus buvo kaupiami ir laikomi sveikatos istorijos kortelės dublikate (b. l. 18–31). Bylos medžiagos duomenimis, A. K. buvo teikiama medicininė pagalba (apžiūra) dar iki 2011 m. spalio mėnesio, kai jis pareiškė prašymą atlikti jo kraujo tyrimą. Nors kortelės originalas ir buvo dingęs, bet buvo užvestas jos dublikatas, kuriame buvo surinkta ir saugoma visa su pareiškėjo sveikata susijusi informacija. Nėra pateikta jokių įrodymų, jog egzistavo kokios nors kliūtys pareiškėjui kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybą ir gauti medicininę pagalbą. Taigi visu A. K. buvimo Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu jam buvo suteikiama reikalinga medicininė pagalba ir tai buvo tinkamai fiksuojama asmens sveikatos istorijoje, o šie duomenys nėra dingę. Todėl Vilniaus pataisos namų veikloje nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Be to, pareiškėjas neįrodė ir žalos egzistavimo fakto. A. K. nenurodė, kaip pasireiškė jo patirta neturtinė žala. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia neturtinę žalą, nurodant, kaip ji gali pasireikšti. Tačiau A. K., reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, neįvardijo, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis jis ją patyrė. Taigi pareiškėjo neigiami emociniai išgyvenimai nebuvo niekaip įrodyti, dėl to nėra pagrindo neturtinės žalos faktui nagrinėjamoje situacijoje konstatuoti. A. K. teiginys, kad gauti medicininę pažymą apie patirtą stresą jam buvo neįmanoma, kadangi Pataisos namai yra atsakovas šioje byloje, yra nepagrįstas, nes pareiškėjas nesikreipė į gydytojus dėl emocinės būsenos pablogėjimo, taip pat nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. K. neįrodė nei Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų, nei to, kad jis patyrė neturtinę žalą. Nenustačius šių viešosios atsakomybės sąlygų atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Laimė Baltrūnaitė Romanas Klišauskas