2021-04-14 Nr. AB-7912-3-62-3-01031-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-351-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01031-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovas) 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas) 2 lokalinio sektoriaus 4 būrio 1 brigadoje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šį plotą mažino baldų užimamas plotas, būryje neįrengtas laisvalaikio kambarys, drabužių džiovinimo ir maisto produktų laikymo patalpos. 4 būrio patalpos apleistos ir neremontuotos, jose kaupėsi drėgmė ir pelėsis, inventorius pasenęs. Sanitariniame mazge buvo nehigieniška, kaupėsi nemalonus kvapas, 5 klozetais naudojosi 64 būrio nuteistieji, nebuvo užtikrintas privatumas, nes unitazai ir klozetai netinkamai atitverti, o dušinėje neįrengtos prausimosi kabinos. 4 būrio 1 brigadoje nebuvo įrengtas evakuacinis išėjimas ir aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtukas, gyvenamojoje aplinkoje buvo asbesto, todėl kilo pavojus sveikatai. Netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė psichologinę žalą, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, padarė žalą sveikatai.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų įstaigoje nėra, esant būtinumui, netvarkingas ar sugadintas inventorius yra nedelsiant tvarkomas. Gyvenamosios patalpos aprūpinamos inventoriumi atsižvelgiant į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Patalpos vėdinamos per atveriamus langus, taip pat yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema. 4 būryje poilsio kambarių nėra, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Būruose yra įrengtos virtuvėlės su spintelėmis maistui laikyti. 2 lokaliniame sektoriuje atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos būrio kieme. Nuteistieji yra patys atsakingi už tvarkos ir švaros palaikymą patalpose, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas laužant. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių atsirastų asbesto dulkių. Teisės aktai nenumato aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtukų įrengimo lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. 2 lokaliniame sektoriuje evakuaciniai išėjimai numatyti ir paskelbti visuose būriuose.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad byloje nėra įrodymų ar duomenų apie tai, jog pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos namų veikimo / neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte įtvirtinta minimali gyvenamųjų patalpų ploto vienam nuteistajam norma pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose yra 3,1 kv. m. Teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 2 lokalinio sektoriaus 4 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 66,99 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta ir darė išvadą, jog vienam asmeniui teko 3,19 kv. m ploto, todėl pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 111.1. punkte nustatyta 3,1 kv. m ploto norma.

8. Teismas konstatavęs, jog minimali gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista, atmetė pareiškėjo argumentus, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai ir kiti įrenginiai.

9. Teismas nustatė, jog gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN-AK vėdinamos per atidaromus langus, jose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, o tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar, kad būtų skundęsis Pravieniškių PN-AK administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą ir priėjo prie išvados, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio nemalonaus kvapo, oro trūkumo ar pelėsio.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netvarkingų gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų, nes įvertinęs Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, priėjo prie išvados, jog atsakingas už jų tvarkymą asmuo (budintysis) tinkamai neatliko savo pareigų. Teismas vertino, jog atsakovo atstovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena.

11. Teismas nustatė, jog byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą ir oro temperatūrą, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais rėmėsi. Teismas sprendė, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

12. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad būrio patalpose nebuvo laisvalaikio kambario, patalpos maisto produktams laikyti, drabužių džiovyklos, teismas aptarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5 punktą, nustatė, kad Pravieniškių PN-AK 2 lokalinio sektoriaus 4 būryje nėra poilsio kambario, todėl pripažino šį pažeidimą nustatytu. Teismas vertino, jog byloje taip pat liko nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl patalpų maisto produktams laikyti neįrengimo, tačiau iš bylos duomenų nustatė, jog nuteistieji maisto produktus laiko virtuvėlėje įrengtose spintelėse ir šaldytuvuose. Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie atskiros drabužių džiovyklos įrengimą būryje, tačiau teismas nustatė, kad 2 lokaliniame sektoriuje buvo skalbimo mašinos, kur nuteisėji galėjo skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, o džiovinimo vietos įrengtos kieme, nuteistiesiems taip pat teikiamos skalbimo paslaugos. Nesant byloje duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

13. Dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio, teismas aptarė iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusias Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, ir nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusias Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, prausyklų ir klozetų kiekio tam tikram asmenų skaičiui aspektu, nustatė, kad 4 būrio prausykloje įrengtos 6 praustuvės, 5 unitazai, 4 pisuarai, dušinėje – 15 dušo purkštuvų, o minėtais sanitariniais įrenginiais naudojosi iki 64 būrio nuteistųjų. Teismas, įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių darė išvadą, kad klozetų ir praustuvių nuteistiesiems pakako.

14. Teismas, nenustatęs, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl neveikiančių sanitarinių įrenginių, atmetė šiuos skundo argumentus.

15. Teismas nustatė, kad būrio sanitariniame mazge įrengtos pertvaros, kurių aukštis 2 m, tarp pisuarų sumontuotos pertvaros. Pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau teismas pažymėjo, kad priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) paprastai konstatuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, todėl teismas vertino, jog yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

16. Teismas pažymėjo, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose, aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pertvarų duše nebuvimo aspektu ir konstatavo, jog nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo itin prastos. Teismas sprendė, jog šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

17. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su evakuaciniais išėjimais ir aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuku, teismas aptarė Eksploatavimo taisyklių 13.10, 16.11 punktus ir nustatęs, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, argumentus dėl aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko atmetė. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo ir aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko neįrengimo grindžiami į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog kilus gaisrui, jis neturėtų galimybės išsigelbėti. Duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo, byloje nėra. Teismas sprendė, kad Pravieniškių PN-AK visą parą budint ir dirbant apsaugos pareigūnams, medicinos personalui, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema.

18. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo aspektu, nustatė, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad gaminiai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi, o iš byloje pateiktų duomenų nebuvo pagrindo spręsti, jog pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, todėl šiuos argumentus dėl asbesto atmetė.

19. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su neremontuotomis gyvenamosiomis patalpomis, senais baldais, teismas pažymėjo, jog reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismas vertino, jog pareiškėjas skunde tik konstatavo savo nuomonę apie Pravieniškių PN-AK veiklą ir kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

20. Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

21. Teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu nesuteikė teisės į laisvalaikio kambarį pareiškėjui kalint 4 būryje, todėl konstatavo, jog Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Nors pareiškėjas neįrodė, kad jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios orumą, sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas, įvertinęs nustatytą pažeidimą, jo trukmę, vertino, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas institucijas dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, teismas nusprendė, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, kad atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas vertino, jog pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmetė.

III. 22. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Teismas ne visa apimtimi išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nebuvo pakankamai aktyvus, pateiktus atsakovo atstovo duomenis vertino atsakovo naudai. Teismas nepareikalavo papildomų įrodymų abejonėms ir prieštaravimui išspręsti. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir paaiškinimus nevertino kaip reikšmingus, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio (apeliaciniame skunde nurodyta 57 straipsnio) 6 dalyje suformuotą įrodymų vertinimo taisyklę;

23.2. Teismas netinkamai vertino įrodymus dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, apskaičiavimo. Pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint jų pateikti, privaloma pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Teismas nepareikalavo iš atsakovo atstovo duomenų apie kiekvieną ginčo laikotarpio dieną. Atsakovo atstovas aiškiai nurodė, kad duomenis pateikė aktualius rašto paruošimo dienai, kurie skiriasi nuo ginčo laikotarpio. Argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovo atstovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus. Teismo naudotas gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdas, dalinant patalpos plotą iš nepagrįstai mažesnio miegamųjų vietų skaičiaus, kuris buvo pateiktas atsakovo atstovo atsiliepime ir kurių duomenys atitinka rašto surašymo dienai buvusius duomenis, nepagrįstas, ginčo laikotarpio duomenys nebuvo į byla pateikti ir teismo išreikalauti;

23.3. Skunde buvo atkreiptas dėmesys į tai, kokiu būdu yra apskaičiuojamas gyvenamasis plotas nacionalinėje teisėje. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Įsakymas Nr. 522) 149.1.1 punktu, kuriame nustatyta, kad gyvenamąjį plotą sudaro gyvenamosios paskirties patalpoje esančių kambarių ir virtuvės plotų suma. Kambarys – patalpa, apribota perdangomis (denginiu) ir sienomis (pertvaromis) nuo grindų iki lubų, ne mažesnio kaip 4 kv. m grindų ploto, atitinkanti gyvenamosioms patalpoms nustatytus higienos reikalavimus. Prie kambarių priskiriami svetainės, valgomieji, miegamieji, darbo kabinetai, gyvenamieji kambariai ir kitos gyventi tinkančios apšiltintos patalpos, kurių grindų plotas didesnis kaip 4 kv. m;

23.4. Teismas tinkamai neįvertino Eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nurodyto reikalavimo, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, 5.9 punkte – batų ir drabužių džiovykla, todėl jų nesuteikimas reikšmingai sumažino miegamosios patalpos dydį dėl nuteistųjų daiktų perkėlimo į vieną patalpą. Nesuteikta tinkama vieta laisvalaikiui leisti, džiovinami drabužiai miegamojoje patalpoje ne tik mažino gyvenamąjį plotą, bet žemino pareiškėjo orumą, nes visa patalpa buvo iškabinėta kitų nuteistųjų apatiniais drabužiais. Pareiškėjas nurodė pagrįstus duomenis, kokiu plotu sumažėjo miegamoji patalpa dėl nesuteiktų minėtų patalpų, tačiau atsakovo atstovas jokių pagrindžiančių paaiškinimų nepateikė, o teismas minėtų aplinkybių neanalizavo, nenustatė kokiu mastu galėjo sukelti trukdžius miegamojoje patalpoje laisvalaikio, drabužių ir džiovyklos patalpų nesuteikimas ir be motyvų atmetė minėtas pareiškėjo nurodytas ginčo aplinkybes, paliko jas neišspręstas. Batai buvo laikomi miegamojoje vietoje, dėl ko dažnai kildavo konfliktiniai ginčai tarp nuteistųjų dėl batų dvoko. Batai viso būrio nuteistųjų buvo laikomi vienoje vietoje bendrame koridoriuje, kas sukėlė antisanitarines sąlygas (dvokas, purvas, netvarka). Dėl atsakovo atstovo neveikimo, nesuteikiant minėtų patalpų, pareiškėjui buvo apribotas gyvenamasis plotas, jis patyrė didelių nepatogumų, antisanitarines sąlygas ir orumo pažeminimą;

23.5. Atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, jog buvo įrengta drabužių džiovinimo vieta, vertintinos kaip niekinės ir neatitinkančios teisės aktų reikalavimų. Anot atsakovo atstovo, džiovykla buvo pačių nuteistųjų įrengta lauke ties atitvarine tvora, pridengta plastikiniais lakštais apie 70 cm pločio, visa kita dalis atvira. Taigi, tai nėra uždara patalpa, minėta vieta pasinaudoti yra galimybė tik saulėtą dieną ir svarbiausia, tik daliai nuteistųjų, nes turi būti vietos drabužiams pasidžiauti, tokios džiovyklos plotas nedidelis, o bausmę atliko ir ja naudojosi ne mažiau kaip 250 nuteistųjų;

23.6. Teismas paliko neišspręstą skundo dalį dėl asbesto ir jo pasklidimo gyvenamojoje aplinkoje, jokių papildomų duomenų nepareikalavo iš atsakovo atstovo, nesikreipė į atitinkamos srities specialistus, nepagrįstai priėmė sprendimą, kurio išvadoms reikalingos specialios žinios ir duomenys, pareiškėjo pretenzijoms paneigti arba patvirtinti. Atsakovo atstovas žinojo, kad gyvenamųjų pastatų stogo danga yra asbestcementis su nedažytu paviršiumi, todėl ištisinė plaušelių struktūra yra lengvai pažeidžiama veikiant atmosferos krituliams, tačiau būdamas pagrindiniu nekilnojamojo turto savininku bei prižiūrėtoju, nesiėmė jokių apsaugos priemonių, neatliko asbestinio inventorizavimo ataskaitos ir neatliko reikiamų tyrimų saugumui užtikrinti gyvenamojoje aplinkoje. Pareiškėjas kiekvieną dieną bausmę atliko toksiškoje aplinkoje ir nustatęs aplinkybes dėl asbesto pasklidimo į aplinką, o atsakovui priešingų pagrįstų duomenų nepateikus, pagrįstai teigia, kad bausmę atliko pavojingoje gyvybei teritorijoje. Apie toksišką medžiagą įspėtas nebuvo, jokių įspėjamųjų ženklų lauko pasivaikščiojimo teritorijoje nebuvo.

24. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovo atstovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir jo skundas tenkintas. Jokių naujų aplinkybių, argumentų, kurie būtų bent minimalus pagrindas abejoti teismo sprendimo pagrįstumu ar jį naikinti (pakeisti) apeliaciniame skunde nepateikta. Pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą ir kartu prie jo pridėtus dokumentus, neginčijo fakto dėl gyvenamosios patalpos ploto, nepateikė atsikirtimo dėl nesutikimo su gautais duomenimis. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio;

25.2. Teismas nešališkai ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokias konkrečias proceso ar materialiosios teisės normas pažeidė teismas, o vien tai, kad teismo sprendimas nepatinka pareiškėjui ar netenkina jo interesų, negali būti pagrindu naikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu nesuteikė teisės į laisvalaikio kambarį pareiškėjui kalint 4 būryje, kitų pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Taip pat pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes jam Pravieniškių PN-AK trūko gyvenamojo ploto, drabužių džiovyklos, jis bausmę atliko toksiškoje (dėl asbesto) aplinkoje.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

31. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintais įrodymais, nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei taikytu gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdu, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pataisos įstaigoje byloje turi būti taikomi tie teisės aktai, kurie reglamentuoja reikalavimus, keliamus laisvės atėmimo vietų įstaigoms, siekiant užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Taisyklių 111.1 punktas, kuris įtvirtino, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu, pagrįstai vadovavosi būtent Taisyklėse nustatytu teisiniu reguliavimu, todėl pareiškėjo argumentas dėl Įsakymo Nr. 522 taikymo šioje administracinėje byloje atmestinas.

32. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie 4 būrio 1 brigadoje buvusių miegamųjų vietų skaičių. Teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą, pagrįstai visą patalpos plotą dalino iš joje buvusių miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus esą išvadą dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto pirmosios instancijos teismas darė vadovaudamasis tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kurie nėra aktualūs ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad iš tikrinamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas įvertino tiek atsakovo atstovo pateiktus duomenis (I t., b. l. 145–146), tiek pareiškėjo skunde išdėstytus teiginius dėl 21 miegamosios vietos (I t., b. l. 8) bei kartu su juo pateiktus dokumentus (I t., b. l. 19). Taigi byloje nebuvo nustatytas pagrindas abejoti atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpos, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotą, joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tik abstrakčius teiginius dėl netinkamo faktinių aplinkybių nustatymo, tačiau neteigia, kad jis buvo laikomas su daugiau asmenų nei įrengta miegamųjų vietų. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

33. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

34. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir neišreikalavo papildomų duomenų apie kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažymėtina, jog byloje yra pakankamai duomenų su tuo susijusioms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjui suteikto gyvenamojo ploto, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais.

35. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs deklaratyviais, atmetė pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su neturėjimu galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja atsakovo atstovo nurodytą drabužių džiovinimo būdą (kieme) kaip neatitinkantį teisės aktų reikalavimų bei sukeliantį pareiškėjui papildomų nepatogumų.

36. Eksploatavimo taisyklių 5.9 punkte nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad 2 sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme (I t., b. l. 129).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1687-525/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-438/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), kt.)).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie atskiros drabužių džiovyklos įrengimą, taigi neįrodė, kad veikė pagal Eksploatavimo taisyklių 5.9 punkto reikalavimus. Atsakovo atstovo teiginiai apie džiovyklos įrengimą yra abstraktaus pobūdžio, nurodant, kad džiovinimo vietos įrengtos būrio kieme, taigi Pravieniškių PN-AK šiuo aspektu neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Eksploatavimo taisyklių 5.9 punkto pažeidimo.

39. Byloje yra duomenų, kad 2 lokalinio sektoriaus bendrabučių stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad gaminiai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi, sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamų šio pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).

41. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką asbesto buvimo aplinkoje aspektu. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jokių papildomų duomenų nepareikalavo iš atsakovo atstovo, nesikreipė į atitinkamos srities specialistus, nepagrįstai priėmė sprendimą, kurio išvadoms reikalingos specialios žinios ir duomenys, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nesant byloje duomenų apie vykdytus kokius nors statybos ar remonto darbus ginčo laikotarpiu, nebuvo jokio pagrindo reikalauti iš atsakovo atstovo pateikti kokius nors papildomus dokumentus ar specialistų išvadas. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su asbestu jo gyvenamojoje aplinkoje, ir tuo jam galimai ateityje kilsiančiomis neigiamomis pasekmėmis.

42. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taigi neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracini teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę (ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys bei drabužių ir avalynės džiovykla), atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų būtų kilę kokie nors ilgalaikio pobūdžio neigiami padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai), nenustačius, kad dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui ir nėra jokio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo parinktą neturtinės žalos atlyginimo būdą.

44. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo dėl Pravieniškių PN-AK neįrengtos drabužių bei avalynės džiovyklos, tačiau iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė