2016-01-15 Nr. BB-243-1-10-1-00091-2014-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-69-942/2016

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00091-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.1;

1.2.7.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Tomui Čepelioniui,

išteisintajam V. S. (V. S.),

gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei–Butvilienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus dalį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendžio, V. S. (V. S.) buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, pripažinus, kad jis nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Bausmė, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrinta su bausme, neatlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendį, ir V. S. nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, ją atliekant pataisos namuose. Nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendžiu V. S. buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme, BK 149 straipsnio 1 dalį – trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, BK 150 straipsnio 1 dalį – trejų metų laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir V. S. paskirta subendrinta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nustatant ją atlikti pataisos namuose; į bausmės laiką įskaitytas V. S. laikinojo sulaikymo laikas 2014 m. sausio 25 d. nuo 00.40 val. iki 13.00 val. (viena diena). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – penkeri metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo, nustatant ją atlikti pataisos namuose; į bausmės laiką įskaityti bausmės laikotarpiai, įskaityti ir atlikti pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendį. Be to, priteista iš V. S. 1390,18 Eur (4800 Lt) nukentėjusiosios A. O. naudai žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. S. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžiu išteisintas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad 2014 m. sausio 24 d., apie 18.25 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su A. O. prieš jos valią, pargriovė nukentėjusiąją ir laikydamas prispaudęs prie žemės, taip atėmė galimybę priešintis, jėga numovė kelnes ir kelnaites, praskėtė jos kojas, įvedė savo lytinį organą jai į makštį ir lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią; tęsdamas nusikalstamą veiką, pasinaudodamas prieš tai atimta nukentėjusiosios galimybe priešintis, įvedė savo lytinį organą A. O. į išeinamąją angą ir taip tenkino savo lytinę aistrą prieš jos valią analiniu būdu.

2. V. S. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 m. sausio 24 d., apie 18.25 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), pargriovęs A. O. ir laikydamas prispaudęs prie žemės, taip atėmęs galimybę priešintis, iš nukentėjusiosios striukės kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ (100 Lt, t. y. 28,96 Eur) vertės, o iš rankinuko – piniginę (25 Lt, t. y. 7,24 Eur) vertės, kurioje buvo 2 Lt (0,58 Eur), AB „Swedbank“ kortelė, asmens tapatybės kortelė, taip pagrobė A. O. turtą, padarydamas jai 127 Lt (36,78 Eur) turtinės žalos.

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria V. S. išteisintas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

3.1. Kasaciniame skunde nurodomi nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje sudėčių požymiai, kasacinio teismo praktika dėl jų taikymo, kad subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014).

Prokuroras pažymi, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą ar grasinimus, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią, kuri palaužta dėl fizinio ar psichinio smurto poveikio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2013, 2K-127/2013). Byloje nustatyta, kad V. S., eidamas kartu su A.

O. per kiemus, šiai pakišo koją ir pargriovė ją ant nugaros, užsėdęs jai ant kojų ir prispaudęs prie žemės, tikrino jos kišenes ir pasiėmė rastą telefoną, iškratė jos rankinę ir pasiėmė piniginę, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu aplinkybių vertinimu sutiko ir pabrėžė, jog V. S., atėmęs galimybę nukentėjusiajai priešintis, pagrobė iš jos mobiliojo ryšio telefoną ir piniginę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes akivaizdu, kad, dar iki pradedant atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus prieš A.

O., V. S. panaudojo prieš ją fizinį ir psichinį smurtą. Taigi, iš karto po plėšimo V. S. ėmėsi atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus – pradėjo ją nurenginėti. Nukentėjusioji teigė, kad po to, kai ji nukrito, bijojo kažką daryti, pasimetė, prašė, kad jai nieko nedarytų, sakė, kad pati viską padarys, V. S. veiksmai jai pasirodė agresyvūs. Šios faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad prieš A. O. buvo panaudotas ir fizinis, ir psichinis smurtas, kuris palaužė nukentėjusiosios valią toliau priešintis. Tai, kad A.

O. vėliau aktyviais veiksmais nesipriešino (pažymėtina, kad V. S. pradėjus A. O. griauti ant žemės, ši sakė „ką darai, nusiramink“, o pargriovus prašė jai nieko nedaryti), patvirtina, kad anksčiau panaudotas smurtas palaužė A. O. valią toliau priešintis, ji bijojo V. S.. Dėl to, anot prokuroro, akivaizdu, kad V. S. suprato, jog, panaudojęs fizinį bei psichinį smurtą prieš nukentėjusiąją ir taip palaužęs jos valią priešintis, su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo, tenkino lytinę aistrą prieš jos valią ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas vertino tai, kad A. O. buvo apsvaigusi nuo alkoholio, viskas vyko nuošalioje vietoje ir buvo šalta (pastebėtina, jog vadovaujantis byloje esančiais duomenimis matyti, kad 2014 m. sausio 24 d. buvo viena šalčiausių dienų), ir konstatavo, kad tai negali būti pakankamas pagrindas teigti, jog ji buvo įbauginta ir negalėjo pasipriešinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios valia buvo palaužta jau anksčiau – dėl prieš ją panaudotos fizinės ir psichinės prievartos, o minėtos aplinkybės (A.

O. apsvaigimas, nuošali vieta, šaltis) apsunkino nukentėjusiosios padėtį ir galimybę priešintis, taip sudarant palankesnes sąlygas V. S. atlikti prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš A. O..

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nenuosekliais, prieštaringais kaltinamojo parodymais, kurių nepatvirtino kiti bylos duomenys, nenurodė, kodėl atmetė nuoseklius, vienodus ir esminėmis detalėmis sutampančius nukentėjusiosios parodymus, nors, siekiant nustatyti objektyvią tiesą, buvo svarbu abiejų tiesioginių įvykio dalyvių (A. O. ir V. S.) parodymus sugretinti su kitais byloje esančiais duomenimis. Prokuroras pabrėžia, kad nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs, parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji parodė ir papasakojo, kaip viskas vyko, nurodė vietą, kur buvo pargriauta, ką darė V.

S., kad po lytinių santykių su V. S., A. O. nuėjo kartu su juo, tačiau pasitaikius progai nuo jo pabėgo (prie kavinės „Gubernatoriai“ pasigedęs A. O., nurodė ir V. S.); kad grįždama namo A. O. paskambino draugei V. K. ir paprašė, kad ši ją pasitiktų. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojos V. K. parodymai, kad A. O. jai skambino ir verkdama prašė ją pasitikti; kad A. O. buvo labai susijaudinusi, purvinais drabužiais, visa drebėjo, verkė, grįžusi namo sėdėjo susirietusi ir susiėmusi už galvos, paklausus, ar ją išprievartavo, linksėjo galva, pasakojo, kad buvo pažadėjusi vaikinui niekam nieko nesakyti, kad šis paleistų.

Seksualinę prievartą prieš A. O. patvirtino ir kiti netiesioginiai įrodymai dėl to, kokia buvo nukentėjusiosios savijauta, būklė, ką ji sakė: liudytoja I. U., dirbanti VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotyje skubios medicinos pagalbos specialiste, nurodė, kad, pagal iškvietimą atvykus apžiūrėti A. O., ši sėdėjo lovoje ir verkė, buvo susijaudinusi, sugniuždyta, bijojo; liudytoja J. A. (policijos pareigūnė) – kad A. O. nurodė įvykio vietą, buvo labai susijaudinusi, verkė, ji visa drebėjo, buvo šoko būsenos, negalėjo tiksliai nurodyti aplinkybių; liudytoja S. B.

– kad A. O. namo grįžo drebanti, verkianti, purvina, vėliau bijojo V. S., kad ji po įvykio visada eidavo pasitikti A. O., grįžtančios iš darbo. Taip pat nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji turėtų pagrindo apkalbėti V. S.. Prokuroro nuomone, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina V. S. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, o išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas dėl esminio BPK 20 straipsnio pažeidimo, įrodymus įvertinus atskirai vienus nuo kitų, duomenų nepalyginus tarpusavyje ir nesusiejus į vientisą loginę grandinę, dėl to netinkamai įvertinus nustatytas aplinkybes.

Prokuroras nurodo, kad tai, jog byloje nebuvo gauta duomenų, tiesiogiai patvirtinančių tarp V. S. ir A. O. buvus prievartinius lytinius santykius ir prievartinį lytinės aistros tenkinimą, dar nereiškia, jog byloje esantys netiesioginiai įrodymai praranda savo vertę. Ne visada nusikaltimo aplinkybės yra nustatomos vien tik vadovaujantis tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat galima vadovautis, jeigu jais nustatyti tarpiniai faktai, o išvados tarpusavyje susijusios nuoseklia ir logiška grandine.

Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, nes ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įstatymas nesuteikia jokio prioriteto vienai įrodymų rūšiai prieš kitas. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, anot prokuroro, matyti, kad teismas nepagrįstai suteikė prioritetą vienai įrodymų rūšiai – duomenims, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad V. S. lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su A. O. prieš jos valią, t. y. tiesioginiams įrodymams.

4. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl V. S. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį

5. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), suteikdamas didesnį prioritetą nuteistojo parodymams, neatsižvelgdamas į nukentėjusiosios (nurodžiusios, kad V. S. veiksmai jai pasirodė agresyvūs, todėl nukritusi ant žemės ji bijojo kažką daryti, pasimetė, prašė, kad jai nieko nedarytų, sakė pati viską padarysianti), liudytojų V. K., I. U., J. A., S. B. (kaip netiesioginius įrodymus apie nukentėjusiosios būklę, savijautą ir elgesį po nusikalstamų veikų prieš ją padarymo) parodymus, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis A. O. apiplėšimo aplinkybėmis ir V. S. nuteisimu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl V. S. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį bei 150 straipsnio 1 dalį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė tiesioginės V. S. tyčios santykiauti ir tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią. Šiuo atveju, anot prokuroro, nukentėjusiosios valia buvo palaužta jau anksčiau – dėl prieš ją panaudotos fizinės ir psichinės prievartos apiplėšimo metu, o šio teismo sureikšmintos, kaip teisinančios V. S., aplinkybės: A. O. apsvaigimas, nuošali vieta, šaltis, priešingai, tik pasunkino nukentėjusiosios padėtį ir galimybę jam priešintis, sudarė palankesnes sąlygas V. S. atlikti prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją.

5. BPK 329 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują, vienas iš jų, – kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas surašo naują nuosprendį laikydamasis BPK XXVIII skyriaus pagrindinių nuostatų bei nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas, pavyzdžiui, nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi motyvuoti ir argumentuoti, kodėl panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują, iš esmės priešingą, bei pagrįsti savo išvadas byloje ištirtų ir kitaip, nei vertino pirmosios instancijos teismas, įvertintų įrodymų pagrindu, konstatuodamas kitokias faktines įvykio aplinkybes, teismo nuomone, reikšmingas bylos išnagrinėjimui ir teisingo sprendimo priėmimui.

5.1. Apeliacinės instancijos teismas vertina bylos duomenis ir pripažįsta juos įrodymais arba argumentuotai atmeta laikydamasis tų pačių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Paminėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253-303/2015).

6. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas panaikino apkaltinamąjį nuosprendį dėl V. S. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį bei 150 straipsnio 1 dalį ir priėmė išteisinamąjį, pripažinęs, kad V. S. nepadarė šių jam inkriminuotų veikų, nes nenustatyta jo tiesioginė tyčia lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą kitokių būdu (analiniu) prieš nukentėjusiosios valią. Teismo sprendimu, nukentėjusioji suprato, jog V. S. siekia atlikti lytinį aktą, tačiau aktyviai nesipriešino, pagalbos nesišaukė, jo neatstūmė, V. S. jai negrasino, fizinio smurto nenaudojo, jokių sužalojimų jai nenustatyta, be to, nustatyta, kad juos siejo draugiški – romantiški santykiai. Teismo nuomone, vien ta aplinkybė, kad viskas vyko lauke, esant dideliam šalčiui, kad tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis buvo vartoję alkoholinių gėrimų, nereiškia, jog lytinis santykiavimas vyko prieš nukentėjusiosios valią.

7. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvavimą, pasisakytina, kad šis teismas itin didelę reikšmę suteikė kaltinamojo V. S. parodymams, jo buvusios situacijos suvokimui bei vertinimui (kad viskas vyko nukentėjusiosios sutikimu) ir suabsoliutinęs iki šių įvykių juos siejusius draugiškus santykius, tačiau visiškai neįvertinęs kitos reikšmingos aplinkybės, t. y. kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. S. taip pat nuteistas, o apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiam nuosprendžiui, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už A.

O. apiplėšimą iš esmės tuo pačiu metu. Bylos duomenimis, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais, remiantis iš dalies nuteistojo parodymais, nukentėjusiosios, liudytojų A. M., M. S. parodymais, nustatyta, kad 2014 m. sausio 24 d., apie 18.25 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), pargriovęs A. O. ir laikydamas prispaudęs ją prie žemės, taip atėmęs galimybę priešintis, iš nukentėjusiosios striukės kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, o iš rankinuko – piniginę su banko, asmens tapatybės kortelė, t. y. pagrobė A.

O. turtą. Iš kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį matyti, kad iš esmės nepertraukiamai, iš karto po nurodytų nusikalstamų veiksmų apiplėšiant nukentėjusiąją, t. y. tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, V. S., toliau laikydamas nugriuvusią nukentėjusiąją prispaudęs prie žemės (užsėdęs jos kojas), taip atėmęs galimybę priešintis, jėga numovė kelnes ir kelnaites, praskėtė jos kojas, įvedė savo lytinį organą jai į makštį ir lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią; po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, pasinaudodamas prieš tai atimta nukentėjusiosios galimybe priešintis, įvedė savo lytinį organą A.

O. į išeinamąją angą ir taip tenkino savo lytinę aistrą prieš jos valią analiniu būdu. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje, A. O. galimybė priešintis V. S. jau buvo atimta ją apiplėšiant – t. y. V. S. panaudojus fizinį smurtą, ją pagriovus, laikant prispaudus prie žemės. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iškart po to, iš esmės be pertraukos, V. S. seksualinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusiąją buvo atlikti iš jos neatėmus galimybės priešintis ir nepanaudojus jokio fizinio, psichinio smurto prieš ją, iš esmės šiai sutinkant santykiauti, yra nepagrįsta ir visiškai neatitinkanti bylos duomenų, nustatytų faktinių įvykio aplinkybių.

8. Be to, teisėjų kolegijos sprendimu, apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas, išteisinamojo nuosprendžio motyvavimas neatitinka BPK 20 straipsnio 2, 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų. Vertinant V. S. parodymus dėl plėšimo buvo pripažinta, kad jie nėra nuoseklūs ir daugumą aplinkybių jis nurodo priešingai nei nustatyta kitais bylos įrodymais, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, dėl to jais vadovautasi tik iš dalies, tuo tarpu dėl seksualinių nusikaltimų teismas savo išvadas visiškai grindė V.

S. parodymais, kad jis nesuvokė lytinių santykių su nukentėjusiąja prievartinio pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl V. S. tiesioginės tyčios lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią nebuvimo neatitinka ir teismų praktikos išaiškinimų, nes kaltinamojo kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011, 2K-501/2012).

Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino ne tik nuteistojo (kuris prievartinį lytinių santykių pobūdį neigė, teigė tik pasiūlęs nukentėjusiąją sušildyti, o jos atsakymą „gal nedarom, juk šalta“ supratęs kaip sutikimą), bet ir nukentėjusiosios parodymus, konstatuodamas, kad ji suprato V. S. siekį atlikti lytinį aktą, aktyvaus pasipriešinimo neišreiškė, pagalbos nesišaukė, jo neatstūmė, kad nuteistasis jai negrasino, fizinio smurto nenaudojo, bei specialistų išvadas, kad nei A.

O., nei V. S. kūno sužalojimų nenustatyta, itin didelę reikšmę suteikdamas nukentėjusiosios apsvaigimui nuo alkoholio, aplinkybėms, kad viskas vyko nuošalioje vietoje ir buvo šalta. Toks bylos duomenų vertinimas yra nepagrįstas, neatitinkantis baudžiamojo proceso reikalavimų: nepagrįstai nesivadovauta nukentėjusiosios parodymų visuma, o išskirtos tam tikros jos nurodytos aplinkybės, kad ji suprato V. S. veiksmų pobūdį, bet aktyviai nesipriešino, nesišaukė pagalbos, kad jis fizinio smurto nenaudojo, taip pat visos aplinkybės dėl ankstesnių jų santykių (bendravimo telefonu, susitinkant, taip pat alkoholio vartojimo pas jos draugę namuose tą vakarą), tačiau neįvertinta kita dalis jos parodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas: kad jis nukentėjusiąją pagriovė, neleido atsikelti, kad ji sakė jam nusiraminti, klausė, ką daro, išsigando, nes jis buvo agresyvus ir bijojo, kad suduos.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir įrodomąją reikšmę suteikė netiesioginiams įrodymams – liudytojų I. U., J. A., S. B. parodymams, kurios parodė apie nukentėjusiosios būklę, savijautą, stresą, verkimą ir išgąstį po nusikalstamų veikų, kuriems patikrinti buvo perskaityti ir liudytojos V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (BPK 276 straipsnis). Kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nukentėjusioji buvo įbauginta ir nesipriešino V.

S., tik prašė nieko jai nedaryti. Tokia nurodytų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis suvokė, jog seksualinio pobūdžio veiksmus su nukentėjusiąją atlieka prie jos valią, ir norėjo taip elgtis. Teisėjų kolegijos nuomone, kaip pagrįstai nurodo ir kasatorius, nusikalstamos veikos padarymo laikas – žiema, tuo metu buvusi itin žema oro temperatūra, nusikalstamos veikos padarymo vieta (vieša vieta lauke, už sandėliukų, ant žemės), nukentėjusiosios girtumas, papildomai pagrindžia jos galimybių pasipriešinti sumažėjimą, o ne priešingai – savanorišką lytinių santykių pobūdį.

Be to, ankstesnis kaltinamojo ir nukentėjusiosios bendravimas nepaneigia nusikalstamų V. S. seksualinių veiksmų prieš ją, esant nustatytiems visiems būtiniesiems nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje, sudėčių požymiams jo veiksmuose. Įvertinus tai, kas nurodyta, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas prioritetą suteikė tam tikriems įrodymams ar jų daliai, nevertindamas įrodymų visumos, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) ir padarydamas bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl V.

S. tyčios pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį nebuvimo.

9. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl V. S. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir priimdamas dėl to išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 329 straipsnio 2 punktas), šio teismo išvados dėl V. S. tiesioginės tyčios nebuvimo pagrįstos ne byloje surinktų įrodymų visuma, dalį įrodymų vertinant netinkamai, dėl to buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. S. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį naikintina paliekant dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria priimtas naujas nuosprendis dėl V. S. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį ir bausmių subendrinimo BK 63 straipsnio tvarka bei civilinio ieškinio išsprendimo. Šioje dalyje palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Tomas Šeškauskas

Aurelijus Gutauskas