2024-04-24 Nr. AB-6707-3-62-3-01295-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-456-463/2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01295-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Varėnos rajono savivaldybei, atstovaujamai Varėnos rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Varėnos rajono savivaldybės, atstovaujamos Varėnos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), priteisti 24 273 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra neįgalus (nustatytas 10 proc. darbingumo lygis), vienas augina nepilnametį vaiką, gyvena Vokietijoje. 2007 m. pareiškėjas įsigijo gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini). Iki 2018 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjas dirbo specializuotoje neįgaliesiems pritaikytoje įmonėje – uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Liregus“. 2008–2009 m. prasidėjus pasaulinei finansų krizei, sumažėjo darbo apimtys bei atlyginimai, dėl savo ligos pareiškėjas turėjo dažnai gydytis stacionare, todėl jo finansinė padėtis nuolat blogėjo. Nebegalėdamas vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir grąžinti būsto kredito, 2017 m. pareiškėjas inicijavo fizinio asmens bankroto bylą. Bankroto procedūros metu pareiškėjas sužinojo, kad praras įsigytą būstą, nes šis buvo įkeistas UAB „Būsto paskolų draudimas“. Pareiškėjas, sužinojęs, kad su šeima praras vienintelį būstą, kreipėsi į Administraciją, prašydamas padėti susidariusioje situacijoje. Administracija nesiėmė priemonių užtikrinti pareiškėjo tinkamo dalyvavimo aprūpinimo būstu programoje, apginti asmens su negalia ir jo nepilnamečio vaiko teisių į tinkamas gyvenimo sąlygas Lietuvoje. Netekęs gyvenamojo būsto pareiškėjas ieškojo naujo, kur galėtų gyventi su savo nepilnamečiu sūnumi ir iš savo gyvenamosios vietos galėtų pasiekti darbovietę, esančią Vilniuje, tačiau tai nepavyko. Praradęs įsigytą būstą, pareiškėjas nebeturėjo galimybių toliau dirbti UAB „Liregus“, todėl buvo priverstas atsisakyti jam tinkančio darbo ir kartu su savo nepilnamečiu sūnumi B. K. išvyko nuolat gyventi į Vokietiją.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl galbūt neteisėtų Varėnos rajono savivaldybės ir Administracijos veiksmų (neveikimo) 2019 m. kovo mėnesį kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2019 m. birželio 25 d. pažymoje Nr. 4D-2019/2-391 „Dėl R. K. skundo prieš Varėnos rajono savivaldybės administraciją“ pareiškėjo skundą pripažino pagrįstu, konstatavo, jog Administracijos veiksmai buvo neteisėti, Administracija pažeidė teisės aktų bei juose suformuotų principų reikalavimus, neveikė taip, kad pareiškėjas gautų išsamią informaciją apie galimus kilusios problemos sprendimo būdus, o pareiškėjo šeimos aprūpinimo gyvenamuoju būstu klausimų neperdavė spręsti Varėnos rajono savivaldybės tarybai.

4. Pareiškėjo vertinimu, šie neteisėti atsakovo veiksmai ir neveikimas lėmė turtinės bei neturtinės žalos jam atsiradimą. Išvykęs į Vokietiją, pareiškėjas neteko tikslinės priežiūros pagalbos išmokų, kurias gaudavo Lietuvoje. Pareiškėjas prašė priteisti 2 673 Eur negautų tikslinės priežiūros pagalbos išmokų už: 2018 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius, 2019 metus (12 mėnesių), 2020 m. sausio mėnesį, 2021 metus nuo liepos 21 d. iki gruodžio 31 d. ir 2022 m. sausio, vasario mėnesius. Nebegalėdamas susirasti gyvenamojo būsto, pareiškėjas prarado galimybę dirbti UAB „Liregus“ ir neteko jam mokėto darbo užmokesčio – apie 480 Eur per mėnesį. Nuo 2018 m. rugsėjo iki skundo padavimo teismui, t. y. per 45 mėnesius, pareiškėjas iš viso neteko 21 600 Eur pajamų. Bendras netektų išmokų bei pajamų dydis sudaro 24 273 Eur (2 673 Eur + 21 600 Eur). Šių pajamų netekimas yra turtinė žala, kurios atlyginimas priteistinas iš atsakovo.

5. Pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtų institucijos veiksmų jam buvo padaryta ir neturtinė žala. Nuo 2002 m. pareiškėjas buvo Aklųjų ir silpnaregių sąjungos (toliau – ir Sąjunga) nariu ir juo būdamas, gaudavo paskirtas specialiąsias priemones neįgaliojo poreikiams tenkinti kasdieniame gyvenime, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, vykdavo į poilsines ir pažintines keliones Lietuvoje, gaudavo kitas socialines paslaugas. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos, teko nutraukti savo narystę Sąjungoje, o gyvendamas Vokietijoje jis negauna minėtų paslaugų, dėl to patiria didelių nepatogumų. Išvykęs su nepilnamečiu vaiku gyventi į užsienį pareiškėjas ir jo nepilnametis sūnus neteko glaudžių ryšių su Lietuvoje likusiais giminaičiais bei draugais. Dėl kalbos barjero pareiškėjas patiria didelių nepatogumų ieškodamas darbo, o jo nepilnametis sūnus – mokymo įstaigoje. Dėl Lietuvoje nerealizuotų vilčių ir žlugusių planų pareiškėjas jaučia nuolatinę dvasinę skriaudą. Išvykus į užsienį, pasikeitus vaiko bendravimo su motina tvarkai ir motinai nutraukus bendravimą su sūnumi, nepilnametis sūnus dėl to patiria didelę psichologinę traumą. Neigiamų emocijų, dvasinių išgyvenimų padariniai skaudžiai atsiliepia vaiko emocinei, psichinei ir fizinei būklei. Pareiškėjas savo bei nepilnamečio sūnaus patiriamą neturtinę žalą vertino 20 000 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.

6. Atsakovas Varėnos rajono savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, skundą grindžia abstrakčiais, deklaratyviais teiginiais ir Seimo kontrolieriaus 2019 m. birželio 25 d. pažyma Nr. 4D-2019/2-391 (toliau – ir Pažyma), kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Pareiškėjas 2018 m. kovo 28 d. kreipėsi į Administraciją, nurodydamas, kad jam 2017 m. lapkričio 24 d. teismo nutartimi yra iškelta bankroto byla, o jo būstas, esantis (duomenys neskelbtini) yra įkeistas UAB „Būsto paskolų draudimas“. Prašyme pareiškėjas prašė pagalbos išperkant būstą iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ ar kitu būdu pagelbėti išsaugant įkeistą būstą. Administracija 2018 m. balandžio 30 d. raštu Nr. PSD-2144(3.28.) pareiškėją informavo, kad neturi galimybių išpirkti pareiškėjo įkeistą butą iš UAB „Būsto paskolų draudimas“, nes tai prieštarautų teisės aktams. Pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka buvo atsakyta į visus jo prašymus, nurodytos ir paaiškintos aplinkybės, dėl kokių priežasčių Varėnos rajono savivaldybė negali išpirkti pareiškėjo buto ir (ar) suteikti kito būsto, jam pateikta reikalinga informacija. Pareiškėjui apsilankius Administracijoje buvo teikiamos konsultacijos ir žodžiu, informaciją taip pat suteikė ir kitos institucijos.

8. Administracija nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 3 d. deklaravo išvykimą į Vokietiją, o 2022 m. vasario 18 d. savo gyvenamąją vietą vėl deklaravo Varėnos r. sav., tačiau Administracijai nėra pateikęs prašymo dėl įrašymo į Varėnos rajono asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašus. 2018 m. ir 2019 m., pareiškėjo kreipimųsi į savivaldybę metu, jis dar turėjo nuosavybės teise savo butą, todėl būstu galėjo naudotis. Pareiškėjo prašomos paramos suteikimas prieštaravo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytiems reikalavimams ir kriterijams. Tenkinant jo prašymus būtų pažeistos kitų Varėnos rajono savivaldybės gyventojų, laukiančių eilėje paramai gauti, teisės ir interesai, lygiateisiškumo prieš įstatymą principai. Tikslinių priežiūros pagalbos išmokų negavimą lėmė paties pareiškėjo apsisprendimas, o ne atsakovo neteisėti veiksmai, nes pareiškėjui gyvenamąją vietą deklaravus Vokietijoje pagal Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatyme nustatytą tvarką minėtos išmokos nebegalėjo būti mokamos. Pareiškėjas pats inicijavo fizinio asmens bankroto bylą, nors dėl susidariusių skolų jo butas dar nebuvo parduodamas iš varžytinių. Pareiškėjas savo noru nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio išėjo iš darbo UAB „Liregus“ ir išvyko gyventi į Vokietiją, nors jo butas bankroto procese buvo parduotas tik 2019 m. rugpjūčio 16 d. Pareiškėjo netinkamas asmeninių finansų valdymas, prisiimtų rizikų neįvertinimas nulėmė jam nepalankią situaciją, todėl tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atsiradimo atsakingas pats pareiškėjas, o ne atsakovas.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra neįgalus, turi (duomenys neskelbtini) negalią. Į bylą pateiktas neįgaliojo pažymėjimas patvirtina, kad jam nustatytas 10 procentų darbingumo lygis nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2046 m. gegužės 6 d. Pareiškėjo nepilnamečio sūnaus B. K., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatyta su pareiškėju be teritorinio apibrėžtumo. 2007 m. pareiškėjas pasinaudojo valstybės parama ir pagal 2007 m. gegužės 29 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2667V įsigijo 71,93 kv. m bendro ploto butą su 5,66 kv. m ploto rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Buto įsigijimui iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ buvo paimtas kreditas, kurio grąžinimo užtikrinimui 2007 m. butas įkeistas, įregistruojant hipoteką. Pareiškėjo iniciatyva Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-51-3-00475-2016-6) jam buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymą.

11. Teismas nurodė, kad Administracijoje 2018 m. kovo 1 d. buvo gautas iš Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2018 m. vasario 28 d. raštu Nr. (lD-702)-2D-l 198 „Dėl R. K. kreipimosi“ persiųstas pareiškėjo elektroninis laiškas, kuriame jis nurodė, kad pareiškėjui nustatytas 10 procentų darbingumas, jis su (duomenys neskelbtini) metų sūnumi gyvena bute Varėnos rajone, jam yra iškeltas fizinio asmens bankrotas. Kadangi būstas yra įkeistas kreditoriui, pareiškėjas gali netekti savo būsto. Pareiškėjas prašė padėti išsaugant įkeistą būstą ar padėti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, kad būtų užtikrinta vaiko teisė į gyvenamąjį būstą ir jo, kaip neįgaliojo, teisės į paramą būstui išsinuomoti. Atsakydama į minėtą raštą, Administracija 2018 m. kovo 27 d. pateikė atsakymą Nr. PSD-1428(26.5.), kuriuo informavo apie teisinius socialinio būsto suteikimo pagrindus, numatytus Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme, nurodė, jog savivaldybė neturi laisvo savivaldybės būsto, kurį galėtų pasiūlyti pareiškėjui, taip pat, kad pareiškėjas 2007 m. pasinaudojo valstybės parama būstui įsigyti ir gavo lengvatinę paskolą, be kita ko, jog turi raštu kreiptis į Administraciją ir pateikti dokumentus, kad būtų galima įvertinti situaciją.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 28 d. su prašymu „Dėl paramos suteikimo išsaugojant įkeistą būstą“ (reg. Nr. 2018-03-28 Nr. SPR-250) kreipėsi tiesiogiai į Administraciją. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi jam iškelta bankroto byla, jo būstas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra įkeistas UAB „Būsto paskolų draudimas“, įsiskolinimas minėtam kreditoriui pagal teismo nutartį sudaro 23 040,74 Eur. Prašyme pareiškėjas pažymėjo, kad tai yra vienintelis jo būstas, nurodė, kad turi negalią dėl (duomenys neskelbtini), jam nustatytas 10 procentų darbingumo lygis, be to, pareiškėjas vienas augina nepilnametį sūnų, kuris lanko (duomenys neskelbtini) gimnaziją ir yra adaptavęsis prie mokyklos aplinkos. Pareiškėjas informavo, jog nuo 2018 m. balandžio 3 d. pradės dirbti Vilniuje aklųjų įmonėje „Liregus“, į darbą važinės kiekvieną dieną maršrutiniu autobusu, atstumą iki netoliese esančios autobusų stotelės, nors ir turėdamas (duomenys neskelbtini) negalią, įveikia savarankiškai. Pareiškėjas prašė pagalbos išperkant būstą iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ ar kitu būdu pagelbėti išsaugant įkeistą būstą, nurodė, jog dirbdamas ir turėdamas garantuotas pajamas galės mokėti nuomos mokestį ar dalimis mokėti išperkamąjį mokestį Savivaldybei.

13. Administracija, atsakydama į 2018 m. kovo 28 d. pareiškėjo prašymą ir 2018 m. gegužės 2 d., gegužės 10 d. prašymus, persiųstus iš kitų institucijų (Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), 2018 m. balandžio 30 d., gegužės 31 d., birželio 21 d. raštais atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus, iš esmės nurodydama, jog jie neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatų būsto suteikimui (išpirkimui), būstas prarastas dėl skolinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė pareiškėjas, vaiko teises pirmiausiai turi užtikrinti tėvai, teisme bankroto byla iškelta pareiškėjo iniciatyva, jis nepašalino savo sudaryto mokumo atkūrimo plano trūkumų.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Varėnos rajono savivaldybę kreipėsi 2019 m. kovo 22 d. su pakartotiniu prašymu, kuriuo prašė: iš naujo išnagrinėti jo šeimos situaciją išperkant iš kreditoriaus būstą bei sudarant nuomos sutartį su Savivaldybe, nesutikus išpirkti būsto, prašė paaiškinti, kokia galėtų būti suteikta pagalba gyventi su šeima Varėnos mieste arba (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, jog 2018 m., Savivaldybei atsisakius jo šeimai suteikti pagalbą, buvo priverstas išsiregistruoti ir emigruoti iš Lietuvos, taip pat – palikti darbą. Prie prašymo buvo pateiktas 2019 m. kovo 19 d. bankrutuojančio asmens mokumo atkūrimo plano projektas, teismo nutartys iš bankroto bylos. Administracija, atsakydama į 2019 m. kovo 22 d. pareiškėjo prašymą, 2019 m. balandžio 24 d. raštu nurodė, jog pareiškėjas nuosavybės teise adresu (duomenys neskelbtini), tebevaldo 4 kambarių butą, todėl neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) reikalavimų dėl socialinio būsto nuomos. Pareiškėjas tuo pačiu klausimu į atsakovą kreipėsi 2019 m. gegužės 14 d. su prašymu dėl būsto išsaugojimo. 2019 m. birželio 12 d. Savivaldybės administracijos rašte buvo nurodyta, jog tokio pobūdžio prašymai buvo jau nagrinėti, pareiškėjui paaiškintos priežastys, dėl kurių atsakovas negali nupirkti būsto ir (ar) suteikti kito būsto.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus Pažymoje nurodytomis aplinkybėmis ir išvadomis. Seimo kontrolieriaus pažyma laikytina vienu iš įrodymų, kuris vertintinas laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pažymoje pareiškėjo skundas buvo pripažintas pagrįstu, iš esmės nurodant, kad Administracija neveikė pagal tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų reikalavimus: tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo prašymų, nesuteikė pareiškėjui reikalingos, išsamios informacijos, kuri padėtų jam priimti palankiausius jo ir vaiko interesams sprendimus (dėl šeimos gyvenamojo būsto, galimai ir dėl išvykimo / neišvykimo iš Lietuvos), neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, neatsižvelgė į tai, kad socialinis būstas pagal įstatymą gali būti išnuomotas ir neįrašytiems į asmenų, turinčių teisę gauti paramą, sąrašą, pareiškėjo šeimos aprūpinimo gyvenamuoju būstu klausimų neperdavė spręsti Varėnos rajono savivaldybės tarybai, Savivaldybė nesiėmė tinkamų priemonių dėl socialinio būsto fondo plėtros ir kt.

16. Teismas iš 2018–2019 m. pareiškėjo pateiktų prašymų atsakovui turinio sprendė, jog jis siekė, kad Varėnos rajono savivaldybė išpirktų pareiškėjo būstą arba jam suteiktų kitą socialinį būstą. Bylos duomenimis, pareiškėjas 2007 m. pasinaudojo šia paramos forma būsto įsigijimo metu.

17. Teismas aptarė ginčui aktualias Paramos įstatymo nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo dėl jo įrašymo į Sąrašus būsto nuomai. Pareiškėjo kreipimųsi į savivaldybę metu jis turėjo nuosavybės teise jam priklausantį būstą, esantį (duomenys neskelbtini) kuris vykdant fizinio asmens bankroto procedūras iš varžytinių buvo parduotas 2019 m. liepos 26 d., todėl akivaizdu, kad pareiškėjas neatitiko esminės sąlygos socialiniam būstui įsigyti (išsinuomoti).

18. Teismas nurodė, jog pagal Paramos įstatymo 16 straipsnio 11 dalį savivaldybės būstas gali būti išnuomojamas socialinio būsto nuomos sąlygomis arba būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos gali būti mokamos taip pat ir neįrašytiems į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašus asmenims (šiai kategorijai asmenų priklauso ir pareiškėjas (neįgaliesiems)), tačiau minėtoje teisės normoje įtvirtintas bendras reikalavimas – tokie asmenys turi turėti teisę į paramą būstui išsinuomoti, o pagal įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą tokios teisės kreipimųsi metu pareiškėjas neturėjo, nes nuosavybės teise tebevaldė nekilnojamą turtą. Be to, byloje nėra ginčo, kad susirašinėjimų su institucija metu vyko bankroto bylos, kurioje pagal kreditorių reikalavimus buvo sprendžiamas pareiškėjo gyvenamojo būsto, 2007 m. įsigyto pasinaudojus valstybės parama, realizavimo dėl skolinių įsipareigojimų vykdymo, procedūra. Todėl atsakovas atsakymuose, vadovaudamasi tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatomis, atsisakė suteikti prašomą paramą, motyvuotai paaiškindamas, dėl kokių priežasčių Savivaldybė negali išpirkti pareiškėjo buto ir (ar) suteikti kito socialinio būsto.

19. Teismas pažymėjo, jog Paramos įstatyme nėra numatytas paramos suteikimo būdas – savivaldybei išpirkti įkeistą būstą iš kreditoriaus, perkeliant kreditą paėmusio asmens įsipareigojimus institucijai pagal asmens siūlomas sąlygas (to iš esmės siekė prašymais pareiškėjas). Todėl paramą teikianti institucija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų, kaip neatitinkančių teisės aktų reikalavimų, kadangi viešojo administravimo subjektai turi teisę veikti tik tiek, kiek tai leidžia teisės aktai.

20. Teismo vertinimu, atsakovas 2018–2019 m. pateiktuose raštuose išsamiai atsakė į pareiškėjo prašymus, atsisakymą suteikti jo prašomą paramą pagrįsdamas faktinės situacijos vertinimu pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, motyvuotai išdėstydamas atsisakymo suteikti prašomą socialinę paramą priežastis, todėl darytina išvada, jog pateikti atsakymai pareiškėjui atitiko Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir jame įtvirtintus principus, jais buvo pateikta išsami informacija pareiškėjui rūpimu klausimu, be to, iš šalių susirašinėjimo duomenų matyti (ir pareiškėjas tai pripažįsta), jog minėta problema buvo svarstyta pareiškėjo susitikime su savivaldybės meru, dalyvaujant savivaldybės atsakingiems specialistams, analizuojami klausimai dėl būsto išsaugojimo, teikiamos konsultacijos. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su Pažymoje išdėstyta pozicija ir su pareiškėjo argumentais, jog jam nebuvo pateikti išsamūs paaiškinimai, kad pareiškėjui socialinio būsto suteikimo klausimas institucijoje buvo sprendžiamas formaliai, neįsigilinus į jo individualią situaciją, pažeidžiant teisės aktų ir juose suformuotų principų reikalavimus.

21. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas Administracijos raštų neskundė teisės aktų nustatyta tvarka, bankroto bylos procese buvo atstovaujamas advokato. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administraciniai aktai, kol jie įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti, yra teisėti.

22. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl turtinės žalos (negautų pajamų), nurodė, kad Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2022 m. balandžio 19 d. pažyma apie pajamas patvirtina, jog pareiškėjas gavo priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją tam tikrais laikotarpiais nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2022 m. balandžio 19 d. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas patikslintu skundu prašo tikslinės priežiūros pagalbos išmokų už tą laikotarpį, kai jo gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota Lietuvoje. Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymas (3 straipsnis) tikslinės kompensacijos skyrimą ir mokėjimą sieja su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu Lietuvoje, įtvirtindamas ją kaip būtiną sąlygą tikslinei kompensacijai gauti.

23. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2008 m. spalio 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki 2020 m. vasario 10 d. deklaravo išvykimą į Vokietiją (Administracijos Valkininkų seniūnijos pažyma 2022 m. spalio 24 d. Nr. SR6-56). Iš minėtos pažymos ir Administracijos Varėnos seniūnijos 2022 m. spalio 24 d. pažymos Nr. SR7-č „Dėl duomenų pateikimo“ (gyvenamosios vietos deklaravimo išrašo) matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 11 d. iki 2021 m. liepos 20 d. jo prašymų pagrindu įtrauktas į Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, nuo 2021 m. liepos 21 d. iki 2022 m. vasario 17 d. deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta Vokietijoje, o 2022 m. vasario 18 d. jo prašymu įtrauktas į Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Pareiškėjas nuo 2018 m. iki 2022 m., t. y. laikotarpiais, už kuriuos prašoma priteisti neišmokėtas tikslinės kompensacijos sumas, savo gyvenamosios vietos nebuvo deklaravęs Lietuvoje (buvo deklaravęs išvykimą į Vokietiją), dėl to minėtais laikotarpiais (už 2018 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius, už 2019 m. visus metus, už 2020 m. sausio mėnesį, už 2021 metų laikotarpį nuo liepos 21 d. iki gruodžio 31 d. ir už 2022 m. sausio, vasario mėnesius) pagrįstai tikslinės kompensacijos išmokos nebuvo skirtos ir išmokėtos.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti 21 600 Eur darbo užmokesčio, kaip negautų pajamų, už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo iki 2022 m. birželio 20 d. (iki kreipimosi į teismą) dėl prarasto darbo ir pajamų iš UAB „Liregus“. UAB „Liregus“ išduota pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2018 m. balandžio iki 2018 m. rugsėjo mėnesio dirbo minėtoje įmonėje ir gavo su darbo santykiais susijusias išmokas, tačiau, nutraukęs darbo santykius, pajamų neteko.

25. Teismas nurodė, kad negautų tikslinių išmokų, negauto darbo užmokesčio pajamų praradimą ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš Savivaldybės ir jos vykdomosios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), neišsaugant jo vienintelio būsto, neįvertinus jo socialinės padėties dėl (duomenys neskelbtini) negalios, dėl nepilnamečio vaiko interesų pažeidimo. Teismas Savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl pareiškėjui susiklosčiusios nepalankios situacijos nenustatė. Teismas vertino, kad net ir sutinkant su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, jog atsakymuose į pareiškėjo prašymus buvo trūkumų dėl išsamumo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio motyvacijos požiūriu, priežastinis ryšys tarp neigiamų pasekmių dėl socialinio būsto netekimo ir atsakovo veiksmų yra pernelyg nutolęs. Nepalanki situacija dėl būsto praradimo buvo nulemta paties pareiškėjo veiksmų, tinkamai nevykdant skolinių įsipareigojimų UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir kitiems kreditoriams. Teismo vertinimu, nepaisant to, kad pareiškėjas yra socialiai pažeidžiamas, turi (duomenys neskelbtini) negalią, vienas augina nepilnametį vaiką, už jo prisiimtų skolinių įsipareigojimų vykdymą ir neįvykdymo pasekmes tiek Savivaldybė, tiek jos vykdomoji institucija negali būti laikomos atsakingomis.

26. Teismas nustatė, kad fizinio asmens bankroto bylą, kurios procedūros metu iš varžytinių buvo parduotas butas, inicijavo pats pareiškėjas dėl negalėjimo padengti kreditorinių įsiskolinimų. Bankroto bylos procedūra yra vykdoma Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, todėl atsakovas negalėjo daryti jai įtakos. Nors pareiškėjas išvykimą iš Lietuvos grindė aplinkybėmis, jog buvo priverstas tai padaryti, praradęs vienintelį būstą, tačiau butas iš varžytinių buvo parduotas tik 2019 m. liepos 26 d., o išvykimą iš Lietuvos pareiškėjas deklaravo nuo 2018 m. rugsėjo 3 d., tuo laiku taip pat nutraukė darbo santykius su UAB „Liregus“. 2019 m. kovo 22 d., kai pareiškėjas pakartotinai į atsakovą kreipėsi dėl būsto suteikimo, jis jau buvo apsisprendęs išvykti į Vokietiją. Tai patvirtina ir Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eS2-517-445/2019, kurioje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo leidimą leisti jam išsivežti nepilnametį sūnų B. K. į užsienį gyventi nuolat pareiškėjo gyvenamojoje vietoje Vokietijoje.

27. Pareiškėjas į bylą pateikė duomenis apie tai, kad vykstant bankroto procedūrai ėmėsi priemonių būstui išsaugoti. Bankroto byloje teismo taip pat buvo konstatuota, jog pareiškėjas aktyviai bendravo su bankroto administratoriumi dėl mokumo atkūrimo plano parengimo, kontaktavo su pagrindinės skolos kreditore UAB „Būsto paskolų draudimas“, teikdamas savo siūlymus dėl būsto išsaugojimo, taip pat teikė užklausas dėl būsto išsaugojimo į įvairias institucijas. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės nepatvirtina atsakovo veiksmų neteisėtumo, o tik įrodo pareiškėjo pastangas bankroto byloje. Be kita ko, bankroto byloje teismas pažymėjo, jog tokios pastangos nėra pakankamos tam, jog būtų maksimaliai išlaikyta kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyra ir, kad mokumo atkūrimo planas būtų patvirtintas (Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1813-259/2018).

28. Teismas sprendė, kad į bylą pateiktas 2019 m. sausio 17 d. pareiškėjo parengtas patikslintas kreditorių reikalavimo tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas, kuris 2019 m. kovo 19 d. teismo nutartimi bankroto byloje buvo patvirtintas, taip pat neįrodo atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo). Iš Mokumo atkūrimo plano matyti, jog pareiškėjas jame nemokumo priežastimis nurodė jo paimtus kreditus būstui įsigyti ir jį remontuoti, jo ir pareiškėjo buvusios sugyventinės paimtus vartojimo kreditus, sugyventinės nusišalinimą nuo dalies kreditų padengimo, jo nemokumą ir dabartinę finansinę būklei įtaką padariusią finansinę krizę, dėl to sumažėjusias darbo apimtis buvusioje įmonėje. Dėl šių priežasčių pareiškėjas negalėjo grąžinti paskolų, kitų įsiskolinimų ir tapo nemokus. Bylos duomenys iš esmės patvirtina, jog pareiškėjui nepalanki situacija susiklostė ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o dėl daugelio kitų priežasčių, iš esmės susijusių su pareiškėjo ir jo šeimos neatsakingu požiūriu į prisiimtus kreditinius įsipareigojimus.

29. Teismas dėl pažeistų vaiko teisių pažymėjo, kad pagal Vaiko teisių konvenciją atsakomybė už tinkamų gyvenimo sąlygų vaikui sudarymą tenka pirmiausiai tėvams, o valstybė tik padeda tėvams šią teisę įgyvendinti.

30. Teismas nenustatė pareiškėjo diskriminacijos dėl jo neįgalumo.

31. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas atsakovo Varėnos rajono savivaldybės ir jos vykdomosios institucijos – Administracijos, neteisėtų veiksmų (neveikimo) neįrodė. Tarp pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių ir institucijos atliktų funkcijų pagal pavestą įstatymo kompetenciją nenustatytas priežastinis ryšys, kuris būtų lėmęs žalos atsiradimą. Teismas, byloje nenustatęs esminių civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio ryšio, sprendė, kad nėra pagrindo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 32. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

33. Pareiškėjas nurodo, kad yra neįgalus (nustatytas 10 proc. darbingumo lygis), vienas augina nepilnametį vaiką, gyvena Vokietijoje. Pareiškėjas pakartoja skunde nurodytas faktines aplinkybes ir teigia, kad sužinojęs, jog su šeima praras vienintelį būstą, kreipėsi į Administraciją, prašydamas padėti susidariusioje situacijoje. Tačiau Administracija nesiėmė priemonių užtikrinti pareiškėjo tinkamo dalyvavimo aprūpinimo būstu programoje, apginti asmens su negalia ir jo nepilnamečio vaiko teisių į tinkamas gyvenimo sąlygas Lietuvoje, ir net nepaaiškino pareiškėjui, kaip jam būtų galima spręsti susidariusią situaciją. Praradęs savo įsigytą būstą, pareiškėjas nebeturėjo galimybių toliau dirbti UAB „Liregus“, todėl buvo priverstas atsisakyti jam tinkančio darbo ir kartu su savo nepilnamečiu sūnumi B. K. išvyko nuolat gyventi į Vokietiją. Dėl neteisėtų Varėnos rajono savivaldybės ir administracijos veiksmų (neveikimo) pareiškėjas 2019 m. kovo mėnesį kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, kuris pareiškėjo skundą pripažino pagrįstu, konstatavo, jog Administracijos veiksmai prieš pareiškėją buvo neteisėti, pažeidė teisės aktų bei juose suformuotų principų reikalavimus; Administracija neveikė taip, kad pareiškėjas gautų išsamią informaciją apie galimus kilusios problemos sprendimo būdus, pareiškėjo šeimos aprūpinimo gyvenamuoju būstu klausimų neperdavė spręsti Varėnos rajono savivaldybės tarybai. Pareiškėjo nuomone, šie neteisėti atsakovo veiksmai bei neveikimas lėmė jam turtinės bei neturtinės žalos atsiradimą.

34. Pareiškėjas pažymi, kad išvykęs į Vokietiją jis neteko tikslinės priežiūros pagalbos išmokų, kurias gaudavo Lietuvoje. Nebegalėdamas susirasti gyvenamojo būsto, pareiškėjas prarado galimybę dirbti UAB „Liregus“ ir neteko jam mokėto darbo užmokesčio – apie 480 Eur per mėnesį. Nuo 2018 m. rugsėjo iki skundo padavimo teismui, t. y. per 45 mėnesius, pareiškėjas iš viso neteko 21 600 Eur pajamų. Bendras netektų išmokų bei pajamų dydis sudaro 24 273 Eur (2 673 Eur + 21 600 Eur). Šių pajamų netekimas vertintinas kaip turtinė žala, kurios atlyginimas priteistinas iš atsakovo.

35. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam buvo padaryta ir neturtinė žala. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos, teko nutraukti savo narystę Aklųjų ir silpnaregių sąjungoje, o gyvendamas Vokietijoje jis negauna paslaugų, kurias gaudavo, dėl to patiria didelių nepatogumų. Išvykęs pareiškėjas ir jo nepilnametis sūnus neteko glaudžių ryšių su Lietuvoje likusiais giminaičiais bei draugais. Dėl kalbos barjero pareiškėjas patiria didelių nepatogumų ieškodamas darbo, o jo nepilnametis sūnus – mokymo įstaigoje. Dėl Lietuvoje nerealizuotų vilčių ir žlugusių planų pareiškėjas jaučia nuolatinę dvasinę skriaudą. Išvykus gyventi su vaiku į užsienį, pasikeitus vaiko bendravimo su motina tvarkai ir motinai nutraukus bendravimą su sūnumi, nepilnametis sūnus dėl to patiria didelę psichologinę traumą, tai atsiliepia jo emocinei, psichinei ir fizinei būklei. Savo bei nepilnamečio sūnaus patiriamą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 20 000 Eur suma.

36. Atsakovas Varėnos rajono savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, tačiau nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų. Atsakovas laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir teigia, kad Administracija neteisėtų veiksmų neatliko. Administracijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Ginčas byloje kilo dėl 24 273 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Varėnos rajono savivaldybės administracijos veiksmų, kuri, pareiškėjo vertinimu, pagal kompetenciją nesuteikė jam pagalbos pareiškėjui kreipusis dėl to, kad jam, neįgaliam asmeniui, auginančiam nepilnameti vaiką, fizinio asmens bankroto procedūroje kyla grėsmė prarasti vienintelį būstą, nesuteikė išsamios informacijos apie galimus kilusios problemos sprendimo būdus, o pareiškėjo šeimos aprūpinimo gyvenamuoju būstu klausimų neperdavė spręsti Varėnos rajono savivaldybės tarybai. Dėl to, pareiškėjo teigimu, jis prarado būstą, buvo priverstas palikti darbą, išvykti į Vokietiją, jis ir jo sūnus patyrė nepatogumų, išgyvenimų ir kitokią neturtinę žalą, negavo tikslinės priežiūros pagalbos išmokų ir darbo užmokesčio.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs esminių viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo (Varėnos rajono savivaldybės ir Administracijos) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio ryšio.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teigia dėl Administracijos veiksmų patyręs turtinę ir neturtinę žalą, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti.

41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

42. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė (savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 str. nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (savivaldybei) pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

43. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

44. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su neteisėtais Administracijos veiksmais, įvertino Administracijos pareiškėjui teiktus atsakymus, Administracijos veiksmus nagrinėjant pareiškėjo pateiktus prašymus, aptarė teisės aktų reikalavimus paramos pareiškėjui teikimo klausimais ir priėjo prie išvados, kad Varėnos rajono savivaldybės viešojo administravimo subjektai, spręsdami pareiškėjo prašymus, tinkamai taikė teisės aktuose įtvirtintų teisės normų nuostatas ir neteisėtų veiksmų neatliko.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Pirmosios instancijos teismas atliko išsamią teisės aktų nuostatų analizę, pažymėjo, kad Paramos įstatyme nėra numatytas paramos suteikimo būdas – savivaldybei išpirkti įkeistą būstą iš kreditoriaus, perkeliant kreditą paėmusio asmens įsipareigojimus institucijai pagal asmens siūlomas sąlygas, ko iš esmės prašymuose prašė pareiškėjas. Pareiškėjui Administracijos atsakymuose buvo aiškiai išdėstytos paramos jam suteikimo sąlygos, tačiau jis jų neatitiko (buvo deklaravęs išvykimą gyventi nuolat į Vokietiją, dėl to jam negalėjo būti mokamos atitinkamos išmokos, vis dar nuosavybės teise turėjo butą ir kt.). Be to, pareiškėjas Administracijos priimtų sprendimų nagrinėjant jo prašymus nustatyta tvarka neskundė, jie yra nenuginčyti ir galiojantys. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių aptariama pirmosios instancijos teismo išvada turėtų būti pripažinta neteisinga.

46. Įvertinus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai vertino bylos aplinkybes ir pareiškėjo nurodomos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) kilimo aplinkybes, to priežastis bei nenustatė priežastinio ryšio tarp neigiamų pasekmių (žalos) dėl pareiškėjo būsto netekimo ir atsakovo veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir jų papildomai nekartoja.

47. Pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai.

48. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai surinko ir įvertino byloje esančius įrodymus bei skundo argumentus. Pareiškėjas byloje remiasi Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus Pažyma, kurioje pareiškėjo skundas dėl Varėnos rajono savivaldybės administracijos pareigūnų veiklos (neveikimo) pripažintas pagrįstu, pateiktos rekomendacijos Administracijai. Pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką Seimo kontrolieriaus tyrimo galutiniai aktai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nei pareiškėjui, nei viešojo administravimo subjektui, kurio sprendimai, veiksmai ar neveikimas buvo skundžiami Seimo kontrolieriui, tiesiogiai nesukuria nei teisių, nei pareigų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1041-438/2022 ir kt.). Seimo kontrolieriaus Pažyma turėtų būti vertinama visų byloje surinktų įrodymų kontekste laikantis aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, kas nagrinėjamu atveju buvo tinkamai padaryta.

49. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu atsakovui dėl žalos atlyginimo, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma priteisti turtinę ir neturtinę žalą, taip pat buvo išnagrinėti ir įvertinti atsakovo atsikirtimai į skundą, kurie pripažinti pagrįstais, t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pagrįstai nenustatyti neteisėti atsakovo ir (ar) jo atstovo neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, o nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (savivaldybei) nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

51. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Jolanta Malijauskienė

Gintaras Kryževičius