2021-01-20 Nr. AB-2067-3-61-3-03633-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-174-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03633-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2018 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. SD-25-13282 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Inspekciją vykdyti tyrimą pagal administracinėje byloje esančią medžiagą, pateikti konkrečius atsakymus, nurodant valstybinius įstatymus.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su Inspekcijos Sprendimu ir nurodo, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime ir Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 14 d. nutartyje dėl akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 1-72 (toliau – ir Įsakymas) galiojimo atgaline data bei atleidus pareiškėją iš darbo nepasibaigus terminui paaiškinimams pateikti, nepasisakė ir šių aplinkybių nevertino. Pasak pareiškėjo, atsakovas nenurodė, kokius konkrečius atsakymus pateikė dėl Įsakymo galiojimo atgaline data, dėl pasiaiškinimo nustatytam terminui pateikti, nurodant rašto datą ir numerį.

3. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas konstatuoti, ar Įsakymas galioja atgaline data ir kokiais įstatymais vadovaujantis, taip pat atšaukti neteisingą įrašą 2006 m. gruodžio 8 d. darbo sutartyje Nr. 860. Inspekcija tyrimo nepravedė ir atsakymų į pareiškėjo keliamus klausimus nepateikė. Prieš kreipdamasis į Inspekciją pareiškėjas kreipėsi į darbdavį AB „Verpstas“, tačiau jokio atsakymo negavo.

4. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Inspekcija nevykdo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų, Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų.

5. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, kad Įsakymas, kurio pagrindu jis buvo atleistas iš darbo, atgal negalioja, o Inspekcijos sprendimai, kurių ji nenurodo, neturi didesnės juridinės galios negu privalomi valdžios institucijoms Konstitucinio Teismo nutarimai.

6. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Inspekcija paaiškino, kad į visus pareiškėjo prašymus ir skundus buvo pateikti atsakymai, akcentuojant, kad savo kompetencijos ribose institucija nenagrinėja klausimų, kurie buvo nagrinėti teisme ir dėl kurių buvo priimti ir įsiteisėjo teismo sprendimai.

8. Pareiškėjas 2013 m. liepos 22 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su analogišku skundu, prašydamas panaikinti Inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (4)SD-7631, kuriuo pareiškėjo prašymas iš naujo nagrinėti jo pateiktus klausimus, susijusius su darbo santykiais AB „Verpstas“, netenkintas. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, tačiau apeliacinės instancijos teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmetė.

9. Pareiškėjas, rašydamas pasikartojančius skundus įvairioms valstybės institucijoms dėl tų pačių klausimų (dėl kurių pasisakė teismai), veikia nesąžiningai ir piktybiškai naudojasi savo teisėmis.

10. Pareiškėjas savo 2018 m. spalio 1 d. prašyme „Dėl įsakymo galiojimo“ nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios Inspekcijai nebūtų žinomos, o šiame skunde nurodytos aplinkybės iš esmės jau išnagrinėtos ir dėl jų pasisakyta teismų priimtuose sprendimuose bei pareiškėjui anksčiau pateiktuose atsakymuose. Minėtas pareiškėjo 2018 m. spalio 1 d. prašymas „Dėl įsakymo galiojimo“ buvo paliktas nenagrinėtu teisės aktų, reglamentuojančių Inspekcijos veiklą, nustatyta tvarka. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas raštu, išsiunčiant sprendimą.

11. Atsiliepime į patikslintą skundą Inspekcija pakartojo kad į pareiškėjo skundus buvo pateikta visa informacija ir pažymėjo, jog Inspekcija nenagrinėja klausimų, kurie buvo nagrinėti teismuose ir dėl jų buvo priimti teismų sprendimai, o taip pat negali kvestionuoti įsitesėjusių teismų sprendimų.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateikė prašymą, kuriame jis prašė atsakyti, ar Įsakymas yra teisėtas ir galiojantis atgaline data, taip pat, ar darbdavys galėjo atleisti, nepasibaigus jo paties nustatytam terminui paaiškinimui pateikti, kuris buvo persiųstas Inspekcijai; Inspekcija Sprendime, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5 dalies 4, 5 punktais, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2011 m. liepos 29 įsakymu Nr. V-168 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punktu, pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą konstatavusi, kad nuo 2012 metų Inspekcija gavo 17 pareikėjo prašymų, kartu su pirminiais ir pakartotiniais skundais dėl tų pačių klausimų, į kuriuos buvo pateikt atsakymai, dabartiniame prašyme jokios naujos aplinkybės nebuvo nurodytos, o dėl jame nurodytų jau pasisakyta teismų sprendimuose bei Inspekcijos pateiktuose atsakymuose.

14. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad teismų sprendimuose nebuvo ištirtos aplinkybės dėl Įsakymo galiojimo atgaline data bei atleidimo nepasibaigus paaiškinimo terminui, Inspekcija taip pat nenurodė, kokie konkretūs atsakymai buvo pateikti ir jokio tyrimo neatliko, teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalimi ir Taisyklių 17 punktu, kuriame nustatyta, jog prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienerius metus kreipiasi į Inspekciją tuo pačiu klausimu, kurį ši ar kita kompetentinga institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmusi darbo ginčus nagrinėjanti institucija – darbo ginčų komisija ar teismas, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu

15. Akcentuodamas, kad Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kada skundas gali būti nenagrinėjamas, teismas pažymėjo, kad turi būti vertinama, ar pakartotiniame kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.

16. Teismas nustatė, kad Inspekcija skundžiamame sprendime įvertinusi tai, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 1 d. prašyme „Dėl įsakymo galiojimo“ nenurodė jokių naujų aplinkybių, kuriomis grindė prašymą, paaiškino pareiškėjui, kad ir šiame prašyme nurodytos aplinkybės iš esmės jau išnagrinėtos ir dėl jų pasisakyta teismų priimtuose sprendimuose, t. y. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartyje bei jau anksčiau pateiktuose VDI atsakymuose.

17. Teismo vertinimu, visuma byloje pateiktų duomenų rodė, kad būtent pareiškėjas kreipiasi tais pačiais klausimais dėl Įsakymo, kuriuo jis buvo atleistas iš AB „Verpstas“. Minėti klausimai yra galutinai išspręsti įsitesėjusiais teismų sprendimais, Inspekcija neįgaliota pasisakyti dėl sprendimuose nustatytų faktų ar atitinkamai juos vertinti, teikti sprendimų išaiškinimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas naujų aplinkybių ir duomenų atsakovui nepateikė ir nepaaiškino, kokių naujų aplinkybių netyrė atsakovas. Tai, kad pareiškėjas ir vėl kvestionavo jo atleidimo faktą, esant įsitesėjusiems teismų sprendimams, negali būti vertinama kaip pagrindas pradėti administracinę procedūrą ir pagrindas nagrinėti pareiškėjo keliamus klausimus. Teismo vertinimu, atsakovas jokio papildomo tyrimo neprivalėjo atlikti, o pareiškėjo teiginiai konstitucinės jurisprudencijos bei Darbo kodekso nuostatų taikymo klausimais nepaneigė skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pažymėjęs, kad teisme nagrinėjamas tik skundo reikalavimas dėl Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 1 d. prašymą, teisėtumo, teismas nurodė, kad vertino, ar atsakovas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti jį nagrinėti.

19. Įvertinęs išdėstytus argumentus, teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių Sprendimas gali būti naikinamas ir Inspekcija įpareigotina atlikti tyrimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 20. Pareiškėjas M. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą; 2) panaikinti Inspekcijos 2018 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. SD-25-13282; 3) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymą Nr. 1-72, kuriuo pareiškėjas atleidžiamas iš darbo nuo 2012 m. balandžio 16 d.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, ir akcentuoja, jog dėl Įsakymo galiojimo atgal, taip pat pareiškėjo atleidimo nepasibaigus paaiškinimų pateikimo terminui, jokie teismai sprendimų nepriėmė, o Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendime jų nenurodė, nors konstatavo priešingai. Pareiškėjas tvirtina, kad teismai šių klausimų nenagrinėjo ir nepriėmė jokių sprendimų.

22. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nesilaikė Konstitucinio Teismo nutarimuose pateikiamo išaiškinimo, jog įstatymai atgal negalioja. Šiam teismui pakako atmesti skundą, atsakovui melagingai patvirtinus, kad buvo pareiškėjui atsakyta, tačiau nepateikiant nei atsakymų į keliamus klausimus, nei konkrečių dokumentų.

23. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2020 m. rugpjūčio 13 d. gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuos nurodoma, kad Inspekcija nesako į byloje keltus klausimus: 1) ar AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 1-72, kuriuo pareiškėjas atleidžiamas iš darbo nuo 2012 m. balandžio 16 d., yra teisėtas ir galiojantis; 2) ar darbdavys galėjo atleisti pareiškėją nepasibaigus paaiškinimų pateikimo terminui (tuo metu galiojusio Darbo kodekso 240 str.); 3) ar darbdavys privalėjo atšaukti neteisingą atleidimo iš darbo įrašą darbo sutartyje. Pareiškėjas prašo šiuos paaiškinimus vertinti kartu su byla ir pareikalauti, kad Inspekcija pateiktų konkrečius atsakymus (raštus) į keliamus klausimus, nurodant atsakymų surašymo datas, numerius ir kitus rekvizitus.

24. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25. Inspekcija pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes bei argumentus ir akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas bylą išsamiai išnagrinėjo ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Inspekcija atkreipia dėmesį, kad kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui pateikė visus pareiškėjo skundus ir atsakymus, kuriuos teismas analizavo ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo 2018 m. spalio 1 d. prašymas pagrįstai nenagrinėtas. Tai, jog pareiškėjas vėl kvestionuoja jo atleidimo faktą, esant įsiteisėjusiems sprendimams, negali būti vertinama kaip pagrindas pradėti administracinę procedūrą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. SD-25-13282 „Dėl prašymo nenagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl to, ar yra pagrindas įpareigoti atsakovą atlikti tyrimą dėl pareiškėjo keliamų klausimų.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, jog pareiškėjas su analogiško turinio prašymais dėl AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr.1-72, kuriuo jis buvo atleistas iš AB „Verpstas“, galiojimo (teisėtumo) įvertinimo į Inspekciją kreipėsi ne pirmą kartą, o pareiškėjo atleidimo teisėtumo klausimai yra galutinai išspręsti įsitesėjusiais teismų sprendimais. Nenustatęs, kad pareiškėjas pateikė naujų aplinkybių, teismas konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo 2018 m. spalio 1 d. prašymo.

28. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir tvirtina, kad nei teismas, nei atsakovas nepateikė jokių atsakymų (raštų), kuriuose būtų išnagrinėti jo keliami klausimai, t. y. Įsakymo galiojimas atgal, pareiškėjo atleidimas iš AB „Verpstas“, nepasibaigus paaiškinimų pateikimo terminui. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo pripažinti AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymą Nr. 1-72 neteisėtu ir negaliojančiu.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

31. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovas skundžiamu sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 1 d. prašymo, kuriame pareiškėjas reikalavo Inspekcijos atsakyti, ar AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 1-72 yra teisėtas ir galiojantis atgalines data, taip pat, ar darbdavys jį galėjo atleisti, nepasibaigus nustatytam terminui paaiškinimams pateikti. Minėto įsakymo turinys patvirtina (I t., b. l. 7), kad juo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo ir įsakyta pareiškėją atleisti nuo 2012 m. balandžio 16 d. Pareiškėjo skundžiamas Inspekcijos atsakymas grindžiamas Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 ir 5 punktais, taip pat Taisyklių 17 punktu.

32. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjo atleidimo iš AB „Verpstas“ teisėtumo klausimas (taip pat ir kaip įrodymas byloje vertintas AB „Verpstas“ generalinio direktoriaus 2012 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 1-72 „Dėl atleidimo“), buvo išnagrinėtas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3889-841/2012 ir apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-32-357/2013. Pareiškėjo ieškinio reikalavimas atsakovui AB „Verpstas“ pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu buvo atmestas. Bendrosios instancijos teismų sprendimai yra įsiteisėję ir privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 str.). Tai, kad pareiškėjo galbūt netenkino minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose išdėstyti motyvai, susiję byloje esančių įrodymų vertinimu, nelemia, kad viešojo administravimo subjektas privalo vertinti jau įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais įvertintas pareiškėjo atleidimo iš AB „Verpstas“ aplinkybes.

33. Priešingai nei teigiama skunde, Inspekcijai Viešojo administravimo įstatymas draudė nagrinėti įsiteisėjusiais teismų sprendimais išspręstus (spendžiamus) ginčus. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Inspekcijos veiksmai iš esmės nenagrinėjant ankstesnių analogiškų pareiškėjo prašymų Viešojo administravimo įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu (šiose nuostatose buvo, nustatyta, jog pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas) pripažinti teisėtais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-736/2014, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-78-261/2018).

34. Viešojo administravimo įstatymo (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2779 redakcija) 14 straipsnio 5 dalyje nustatyti pagrindai, kuriais viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjami prašymai ir skundai. Prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą (VAĮ 14 str. 5 d. 4 p).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad iš esmės analogiškais klausimais (dėl AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 1-72 teisėtumo ir galiojimo) pareiškėjas į Inspekciją kreipėsi nuo 2013 metų, jam buvo pateikti atsakymai, kuriuose atsisakoma jo prašymus nagrinėti ir nurodomos šių prašymų nenagrinėjimo priežastys. Tai, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo vertinti AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 1-72 ir dėl šio pareiškėjo buvusio darbdavio sprendimo nepasisakė, nereiškia, kad pareiškėjui nebuvo pateikti institucijos parengti atsakymai. Minėtos aplinkybės lemia, kad iki 2018 m. spalio 1 d. prašymo padavimo Inspekcija dėl tų pačių pareiškėjo klausimų yra pateikusi pareiškėjui atsakymus, naujų aplinkybių pareiškėjas nenurodė, o tai sudarė pagrindą nenagrinėti pakartotinio pareiškėjo kreipimosi, be kita ko, ir VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto pagrindu.

36. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde formuluojamo reikalavimo pripažinti AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymą Nr. 1-72 neteisėtu ir negaliojančiu, pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Primintina, kad AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 1-72 teisėtumo tyrimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme – pareiškėjo reikalavimas dėl šio įsakymo nebuvo priimtas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo dėl Įsakymo pripažinimo negaliojančiu nenagrinės ir plačiau dėl jo nepasisakys.

37. Dėl pareiškėjo papildomų paaiškinimų (Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti 2020 m. rugpjūčio 13 d.), kuriuose, kaip matyti, pareiškėjas tęsia apeliacinio skundo argumentaciją ir kelia naujus materialinio pobūdžio reikalavimus, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ nuostatose, reguliuojančiose apeliacinį procesą, nėra įtvirtinta teisė tikslinti apeliacinį skundą pasibaigus jo padavimo terminui, t. y. vėliau nei po trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo. Pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai paduoti praleidus ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirmosios instancijos teismo apskundimo terminą, todėl nelaikytini apeliacinio skundo dalimi ir juose nurodyti argumentai nevertinami.

38. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias šiuos teisinius santykius, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė