2023-06-07 Nr. AB-11734-3-61-3-07382-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1697-789/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07382-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (E. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. (E. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 22S14996 (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas).

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760088783, galiojantį iki 2024 m. sausio 17 d., kadangi kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, taikomo pareiškėjui.

3. Pareiškėjas mano, kad (duomenys neskelbtini) nepagrįstai įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ar apsigyventi iki 2025 m. spalio 19 d. Migracijos departamentas nepranešė pareiškėjui apie planuojamą priimti sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, todėl negavo atitinkamų paaiškinimų. Pareiškėjui, kaip ketinančiam dirbti, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo nuo 2022 m. kovo 23 d. iki 2024 m. sausio 17 d. Nuo 2020 m. vasario 11 d. iki šiol pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas turėjo leidimus gyventi Lietuvoje nuo 2020 m. vasario 21 d., o nuo 2019 m. birželio 17 d. jam buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza. Pareiškėjas teigė, kad nurodytu laikotarpiu jis vykdė visus užsieniečiui keliamus reikalavimus, nepadarė jokių pažeidimų, galinčių įtakoti jo padėtį.

4. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2019 m. liepos 23 d. iki skundo padavimo dienos jis dirba Lietuvoje, A. J. individualioje įmonėje (toliau – ir IĮ). Pareiškėją sieja darbiniai ryšiai su Lietuva daugiau nei trejus metus. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento argumentu, kad šeiminiai ryšiai nesieja pareiškėjo su Lietuvos Respublika, o tik darbinė veikla, nes aplinkybė, kad formaliai pareiškėjas neturi pagrindo prašyti leidimo gyventi dėl šeimynių ryšių buvimo, nereiškia, kad užsienietis nėra susiejęs savo gyvenimo su Lietuva. Per daugiau nei trejus metus gyvenimo ir darbo Lietuvoje pareiškėjas įgijo daug asmeninių, profesinių ir bendruomeninių ryšių. Pareiškėjo tvirtinimu, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje yra vienintelė galimybė, leidžianti pareiškėjui užsidirbti pajamas bei išlaikyti save.

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog sprendimas, kuris yra individualus administracinis aktas, turi būti priimamas vadovaujantis viešojo administravimo principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje. Toks sprendimas negali būti formalus, o turi būti priimtas, atsižvelgiant į konkrečios situacijos specifiką. Teisės aktai leidžia Migracijos departamentui priimti sprendimą ir nepanaikinti leidimo pareiškėjui laikinai gyventi. Migracijos departamentas privalo vertinti situaciją individualiai, įvertinti pareiškėjo kaltės laipsnį dėl padaryto pažeidimo, išsiaiškinti pažeidimą bei situaciją po pažeidimo padarymo. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas privalėjo apklausti pareiškėją, atskleisti susidariusias aplinkybes ir svarstyti leidimo panaikinimo klausimą tik išsiaiškinęs situaciją. Atsakovas negalėjo priimti skundžiamo sprendimo, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, o turėjo vadovautis galimybe priimti sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Migracijos departamentas, be kita ko, neapklausė pareiškėjo ir neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių. Jeigu jis būtų apklausęs pareiškėją, jis būtų priėmęs kitą sprendimą.

6. Atsakovas Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) yra įtraukusi į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ar apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. spalio 19 d. 2022 m. lapkričio 9 d. Migracijos departamentas gavo (duomenys neskelbtini) atsakymą, kuriame nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) teismas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno valstybėse, nes jis buvo nuteistas už tai, kad sukėlė nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamentas patikrino duomenis apie pareiškėją Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje, ar kita Šengeno valstybė nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnį (toliau – ir Reglamentas). Patikrinus minėtus duomenis, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) yra įtraukusi įspėjimą dėl pareiškėjo neįleidimo į Šengeno teritoriją iki 2025 m. spalio 19 d. Kadangi Migracijos departamentas neturi pagrindo kvestionuoti kitos valstybės priimto sprendimo, jis priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nėra įpareigotas informuoti pareiškėją apie savo ketinimus. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Net ir tuo atveju, kai užsieniečiui yra išduodamas ar keičiamas leidimas laikinai gyventi, tačiau kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl tokio užsieniečio neįsileidimo į Šengeno teritoriją ir šios aplinkybės paaiškėja jau po leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio nuostatomis, leidimas laikinai gyventi yra panaikinamas visais atvejais.

9. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, kad, tarpininkaujant IĮ, 2019 m. birželio 10 d. pareiškėjui buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. 003881915, galiojusi nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2020 m. birželio 16 d. Pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2022 m. vasario 7 d., nuo 2022 m. sausio 18 d. iki 2022 m. balandžio 4 d. ir nuo 2022 m. kovo 23 d. iki 2024 m. sausio 17 d. Pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nuo 2020 m. gegužės 21 d. Remiantis Fondo valdybos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas įdarbintas minėtoje bendrovėje nuo 2019 m. liepos 23 d. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėją sieja ryšiai su Lietuvos Respublika, tačiau jie yra susiję tik su darbine veikla. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turi šeimynių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje. Atsakovas pažymėjo, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, ji nėra suteikiama automatiškai trečiųjų šalių piliečiams, ji įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatyme numatytus reikalavimus. Aplinkybės, kad pareiškėjas per daugiau nei trejus gyvenimo ir darbo Lietuvos Respublikoje metus įgijo daug asmeninių, profesinių, bendruomeninių ryšių, kad leidimas yra vienintelė galimybė, leidžianti pareiškėjui užsidirbti pajamas ir išlaikyti save, neįrodo, kad Migracijos departamentas priėmė nepagrįstą Sprendimą.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2022 m. balandžio 4 d. pareiškėjui, kaip asmeniui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2022 m. lapkričio 9 d. (duomenys neskelbtini) informavo Lietuvos Respubliką apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas 2022 m. rugpjūčio 29 d. Pajūrio Bulonės teismo sprendimas, draudžiantis pareiškėjui atvykti į šalį. Sprendimas galioja iki 2024 m. rugpjūčio 29 d. Migracijos departamentas, įvertinęs šiuos duomenis, skundžiamu sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760088783, galiojantį iki 2024 m. sausio 17 d., kadangi kita Šengeno valstybė yra įtraukusi į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ar apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. spalio 19 d.

12. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir vertindamas pareiškėjo argumentą, kad Migracijos departamentas nepranešė jam apie planuojamą priimti sprendimą, todėl negavo paaiškinimų, išaiškino, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos yra imperatyvios, t. y. jose aiškiai nurodyta, kokiais atvejais yra panaikinamas užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi. Viena iš tokių aplinkybių yra tai, kai nustatoma, jog kita Šengeno valstybė yra įtraukusi į Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi. Įstatyme nenustatyta Migracijos departamentui pareiga kreiptis į užsieniečius dėl papildomų paaiškinimų gavimo, kai yra nustatomos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas gavo iš (duomenys neskelbtini) duomenis apie tai, kad Pajūrio Bulonės teismas priėmė sprendimą pareiškėjui uždrausti atvykti į šalį, kadangi pareiškėjas, vairuodamas sunkvežimį, buvo sustabdytas oro uosto LFTM apylinkėse ties miesteliu Coquelles, kai bandė patekti į (duomenys neskelbtini), o jo gulte slėpėsi (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris neturėjo tarpvalstybinių dokumentų. Be to, teismas darė išvadą, jog į bylą pateiktas sprendimas dėl baudžiamojo nusižengimo patvirtina, jog pareiškėjas įvykdė minėtą nusižengimą. Iš Šengeno sistemos duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjas yra nepageidaujamas asmuo (duomenys neskelbtini), kuri atsisakė jį įleisti į šalį. Taigi, nustatęs nurodytas aplinkybes ir konstatavęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą bei panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

13. Pirmosios instancijos teismas nenustatė byloje duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų sukūręs šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje. Pats pareiškėjas nepateikė tokių duomenų teismui. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo sukurti asmeniniai, profesiniai ar bendruomeniniai ryšiai nėra laikomi šeiminiais ryšiais, o tokių ryšių sukūrimas Lietuvoje nereiškia, kad asmens atžvilgiu negali būti panaikinamas leidimas laikinai gyventi.

14. Teismas, pasisakydamas dėl skundžiamo sprendimo atitikties VAĮ reikalavimams, pažymėjo, kad iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodytos Įstatymo nuostatos, įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Teismas vertino, kad priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas J. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 22S14996 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.

16. Pareiškėjas nurodo, kad, pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 130 punktą, paaiškėjus bet vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-13 ar 15-21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir, esant tai patvirtinantiems duomenims ir (ar) dokumentams, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-13 ar 15-21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Vadinasi, teisės aktai leidžia Migracijos departamentui priimti sprendimą ir nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Migracijos departamentas, nepaisydamas formalaus pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi įvertinti individualią pareiškėjo situaciją, išsiaiškinti pažeidimo padarymo aplinkybes ir kt. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas privalėjo apklausti pareiškėją, atskleisti susidariusias aplinkybes ir svarstyti leidimo panaikinimo klausimą tik išsiaiškinęs situaciją.

17. Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas negalėjo priimti skundžiamo sprendimo, esant nurodytoms aplinkybėms, o turėjo vadovautis Aprašo 130 punkte numatyta galimybe ir priimti sprendimą nepanaikinti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Jeigu pareiškėjas būtų apklaustas, Migracijos departamentas galbūt būtų priėmęs kitokį sprendimą.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas, pakartodamas atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, laikosi pozicijos, jog priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamento sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstas ir teisėtas, atmetė pareiškėjo skundą.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kadangi jis neišsiaiškino ginčui reikšmingų aplinkybių, nevertino pareiškėjo individualios situacijos bei jo neapklausė. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Aprašo 130 punktu, turėjo galimybę priimti sprendimą nepanaikinti pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

23. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina (ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-311-525/2016). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (šiuo atveju – VAĮ 10 straipsnio 5 dalies) reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1687-438/2019).

26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjui, kaip asmeniui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje, 2022 m. balandžio 4 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini). 2022 m. lapkričio 9 d. (duomenys neskelbtini) informavo Lietuvos Respubliką apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas teismo sprendimas, draudžiantis jam atvykti į šalį. Migracijos departamentas, įvertinęs šiuos duomenis ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, skundžiamu sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. sausio 17 d.

27. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl kitų priežasčių. Taigi iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad galima panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, konstatavus dvi sąlygas: 1) dėl jo kita Šengeno valstybė yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento nuostatas; 2) nėra pagrindo išduoti jam leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

28. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kita Šengeno valstybė (duomenys neskelbtini) yra įtraukusi įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo į šalį. Migracijos departamentui nustačius šias aplinkybes ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą ir panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Pareiškėjas, be kita ko, nepagrįstai teigia, kad Migracijos departamentas turėjo jam pranešti apie planuojamą priimti Sprendimą ir gauti pareiškėjo paaiškinimus. Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinantiems duomenims ir (ar) dokumentams, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte imperatyviai nustatyta, kuriais atvejais yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Vienas iš tokių atvejų yra, kai nustatoma, jog kita Šengeno valstybė yra įtraukusi į Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi. Įstatymas nenumato Migracijos departamentui pareigos kreiptis į užsieniečius dėl papildomų paaiškinimų gavimo, kai nustatomos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės. Šios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje nurodoma, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Nors pareiškėjas nurodo, kad jis neturėjo jokios galimybės paaiškinti situaciją, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui jis nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti skundžiamo sprendimo motyvus.

30. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamą Migracijos departamento sprendimą ir atsižvelgusi į pareiškėjo teismui pateiktus argumentus, nenustatė pagrindo pripažinti, kad skundžiamo sprendimo turinys nebuvo pakankamai aiškus ar sudarė kitokias kliūtis pareiškėjui pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą. Nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas galėjo pateikti savo poziciją byloje ginčytinais klausimais, t. y. pareiškėjas galėjo teikti rašytinius paaiškinimus bei įrodymus, prašyti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir pan., tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų atlikęs kokius nors aktyvius veiksmus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, arba teikęs paaiškinimus bei įrodymus, kurie, kaip teigia pareiškėjas, lemtų kitokio sprendimo priėmimą.

31. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir vertinimo aspektais ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kuriomis rėmėsi atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai aiškino ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. V. (E. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis