2019-10-16 Nr. AB-19663-3-61-3-02174-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-970-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02174-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 18.2, 18.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo A. J. C. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriui dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. C. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. birželio 27 d. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies nustatytą terminą, pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises į 37 ha, 2433 kv. m. žemės sklypą, esantį Vilniaus - Trakų apskrities, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), nuosavybės teise priklausiusį jo senelei J. C., gimusiai (duomenys neskelbtini), natūra; 2) atnaujinti pareiškėjui A. J. C. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atkurti nuosavybės teises į 37 ha, 2433 kv. m. žemės sklypą, esantį Vilniaus - Trakų apskrities, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusį jo senelei J. C., natūra.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad aplinkybę, kad jo senelė J. C. iš J. N. nupirko 37 ha 2433 kv. m. žemės, sužinojo visiškai atsitiktinai, kai su prašymu kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybinį archyvą gauti visą pareiškėjo senelių archyvinę bylą giminės geneologiniam medžiui sudaryti bei įgyti teisę legitimuotis į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą. Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2016 m. spalio 28 d. pažymoje nurodyta, kad iki 1940 m. spalio 12 d. J. C. priklausė 37 ha žemės, o turto netekimo laikas – 1939–1940 metai. Faktą, kad pareiškėjo senelė J. C. turėjo žemės, kuri buvo nacionalizuota pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, pareiškėjas sužinojo tik 2016 m. spalio 28 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad kai mirė pareiškėjo tėvas M. C., pareiškėjui buvo devyneri metai. Pareiškėją užauginusi mama pasakoti apie tėvo gimines ir jų turėtą turtą vengė dėl artimų giminystės ryšių su (duomenys neskelbtini) A. S. žmona S. S. (C.). Ji buvo R. C. (J. C. vyro norimos susigrąžinti žemės savininkės) sesuo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl pareiškėjas nieko nežinojo apie jam priklausantį turtą. Su C. gimine jokių ryšių pareiškėjas nepalaikė. Tik po prašymo legitimacijai paaiškėjo apie Lietuvoje gyvenusią senelę J. C.. Pareiškėjo teigimu, kitų asmenų, galinčių pretenduoti dėl nuosavybės teisės į išlikusį turtą, atkūrimo prašymų ir dokumentų nėra.

3. Pareiškėjo nuomone, terminas atkurti nuosavybę yra praleistas dėl labai svarbių ir nuo jo valios visiškai nepriklausiusių aplinkybių. Dėl šios objektyvios priežasties pareiškėjas nesikreipė įstatymo nustatytais terminais prašymu atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį senelės J. C. turtą ir dokumentus, įrodančius giminystės ryšio pateikimą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrius (toliau – ir NŽT) atsiliepime su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. NŽT nurodė, kad šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose, kad nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009; 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-587/2011).

Terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentams pateikti buvo prailginami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymų nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti.

Žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėjas turėjo galimybę pasidomėti protėvių turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas delsė domėtis apie senelės iki nacionalizacijos valdytą žemę, tai yra elgėsi nerūpestingai, neatidžiai ir neapdairiai, todėl jo nurodoma priežastis - nežinojimas apie senelės turėtą žemę, kadangi vaikystėje buvo vengiama kalbėti apie tėvo gimines ir jų turėtą turtą - negali būti pateisinama ir svarbi praleistiems terminams atnaujinti.

Kitos priežastys, kurios galėjo nulemti įstatymo nustatytų terminų praleidimą, pareiškėjo nėra nurodomos. Atsižvelgdama į tai, NŽT teigė, kad pareiškėjo pareiškimas atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistus įstatymo nustatytus terminus nėra pagrįstas, todėl turėtų būti atmestas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo A. J. C. pareiškimą tenkino – atnaujino pareiškėjui A. J. C. praleistą terminą pateikti prašymą ir dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšius, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 37 ha, 2433 kv. m. žemės sklypą, esantį Vilniaus-Trakų apskrities, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusį jo senelei J. C., valdytą iki nacionalizacijos, nustatant šešių mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į 37 ha, 2433 kv. m. žemės sklypą, esantį Vilniaus - Trakų apskrities, (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklausė pareiškėjo senelei J. C.. Tokią teisę jam garantuoja Atkūrimo įstatymas, iš kurio normų analizės teismas darė išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra sudėtinis procesas, inicijuojamas asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybes teises bei sąlygojamas šiame procese dalyvaujančių subjektų veiksmų atlikimu įstatymo apibrėžtais terminais.

8. Teismas vertino, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad NŽT 2017 m. sausio 10 d. raštu Nr. 43SD-164-(14.43.104.) pareiškėjui nurodė, kad dėl nuosavybės teisių į J. C. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę atkūrimo suinteresuoti asmenys iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) pabaigos nesikreipė ir iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pabaigos nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė. NŽT minėtame rašte taip pat paaiškino pareiškėjui, kad pagal minėtas įstatymo nuostatas, piliečiams, praleidusiems nustatytus prašymų bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šie terminai gali būti atnaujinti.

9. Teismas analizavo Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, nustatančias asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą prašymų atkurti šias teises ir kitų dokumentų padavimo tvarką, terminus bei terminų atnaujinimo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, teismų praktika, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

10. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, susijusiose su praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimu, ir išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus teismas darė išvadą, kad terminas atkurti nuosavybę yra praleistas dėl svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti pareiškėjo teigimu, kad apie pareiškėjo senelės J. C. turėtą žemę, kuri buvo nacionalizuota 1939–1940 metais, sužinojo visiškai atsitiktinai, kuomet pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą su prašymu gauti visą pareiškėjo senelių archyvinę bylą visiškai kitam tikslui – giminės geneologiniam medžiui sudaryti ir įgyti teisę legitimuotis į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą. Iš teismui pateiktų dokumentų teismas darė išvadą, kad pareiškėjas tik gavęs ir susipažinęs su archyviniais dokumentais, galėjo sužinoti apie senelės J. C. turėtą žemę, kuri buvo nacionalizuota 1939–1940 metais. Teismas sprendė, kad dėl šios objektyvios ir svarbios priežasties pareiškėjas nesikreipė įstatymo nustatytais terminais su prašymu atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį senelės J. C. turtą ir dokumentais, įrodančiais giminystės ryšį.

11. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra sprendžiamas žemės grąžinimo klausimas iš esmės, o tik sprendžiamas klausimas dėl galimybės kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės grąžinimo, t. y. paduoti prašymą bei reikiamus dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į 37 ha, 2433 kv. m. Sklypą, kuris nuosavybės teise iki 1939–1940 metais priklausė pareiškėjo senelei J. C..

12. Išsamiai ir objektyviai išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas A. J. C. terminą paduoti prašymą ir dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšius, praleido dėl svarbių priežasčių, todėl A. J. C. prašymas yra tenkintinas, atnaujinant A. J. C. praleistą terminą pateikti prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšius, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

III. 13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo prašymą.

14. NŽT nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo nurodytos priežastys dėl praleisto termino pateikti prašymą ir dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšius pripažintinos svarbiomis, nes trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, tai, kad pareiškėjo šeimoje buvo vengiama kalbėti apie tėvo gimines ir jų turėtą turtą neturėtų būti laikoma svarbia priežastimi, pareiškėjas delsė domėtis apie senelės iki nacionalizacijos valdytą žemę.

15. NŽT, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį turtą, nurodė, kad praleisti terminai prašymui atkurti nuosavybės teises ir dokumentams, įrodantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su nuosavybės savininku pateikti atnaujinami tik dėl išskirtinių ir ypatingų aplinkybių, nepriklausančių nuo asmens valios galėjo sutrukdyti jam laiku pateikti prašymą. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas net tik praleido Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės valdytą žemę, tačiau net ir sužinojęs (sužinojo 2016 m. spalio 28 d.) apie senelės iki nacionalizacijos turėtą turtą tik po beveik 8 mėnesių (2017 m. birželio 28 d.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas praleistus terminus atnaujinti. Pareiškėjas nenurodė, kodėl nesidomėjo savo senelės turtu anksčiau. Apeliantas tvirtina, kad pareiškėjo prašyme pateiktos termino pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, pareiškėjas nebuvo aktyvus domėdamasis išlikusiu senelės valdytu turtu, nesiėmė priemonių gauti išsamią informaciją apie minėtą turtą. Atsitiktinis pareiškėjo sužinojimas taip pat laikytinas subjektyvia priežastimi, negalinčia pateisinti jo pasyvumo.

16. Pareiškėjas Jonas A. C. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tas pačias faktines aplinkybes ir jų vertinimą kaip ir pareiškime pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas akcentavo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas NŽT skundžiamame sprendime tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimą sprendžiant klausimą dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo pretendentams, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ginčas byloje kilo dėl to, ar priežastys, dėl kurių pareiškėjas laiku nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų, yra laikytinos svarbiomis.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino konstatavęs, kad pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėjas praleido terminą pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį turtą ir dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšius, yra svarbios bei nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios, todėl yra pagrindas atnaujinti praleistus terminus.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrius apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašė jį panaikinti ir argumentuodamas tuo, kad teismas nepagrįstai pareiškėjo nurodytas subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (atsitiktinai sužinojo apie senelei priklausiusią valdytą žemę, pareiškėjo šeimoje nebuvo kalbama apie senelę ir jos turtą) pripažino svarbiomis.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (140 str. 2 d.).

22. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas sudaryti giminės geneologinį medį ir įgyti teisę legitimuotis į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą prašydamas gauti visą su pareiškėjo senelių archyvinę bylą. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2016 m. spalio 28 d. pareiškėjui išdavė pažymą Nr. R4-1500, kurioje buvo nurodyta, kad Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde, Vilniaus apskrities žemės fondo byloje, žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 12 d. nutarime įrašyta Ąžuolynės palivarko buvusi 37 ha žemės savininkė C. J. (kitur byloje – ir J.), t. y. iki 1940 m. spalio 12 d. J. C. priklausė daugiau kaip 37 ha 2433 kv. m. žemės, kurią pareiškėjo senelė nupirko iš J. N.. Pareiškėjo tėvas M. C. mirė (duomenys neskelbtini) (I t. b. l. 7), kai pareiškėjui buvo devyneri metai. Pareiškėjas gyveno su motina, kuri, pareiškėjo teigimu, šeimoje kalbėti apie tėvo gimines ir jų turėtą turtą buvo vengiama, dėl artimų giminystės ryšių su (duomenys neskelbtini) A. S. žmona S. S. (C.). Pareiškėjas į Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi 2016 m. gruodžio 13 d., jo prašymą persiuntė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriui išnagrinėti pagal kompetenciją. NŽT 2016 m. gruodžio 20 d. gautą prašymą išnagrinėjo ir 2017 m. sausio 10 d. raštu Nr. 43SD-164-(14.43.104) (I t., b. l. 9) informavo pareiškėją, kad pareiškėjas yra praleidęs Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti ir 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą (2003 m. gruodžio 31 d.) dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, pateikti ir informavo apie pareiškėjo teisę kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo. Pareiškėjo prašymas atnaujinti nurodytus terminus Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2017 m. birželio 27 d.

24. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 1 d.), kuris numato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

26. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai patvirtina, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo bylos faktinių aplinkybių vertinimu bei padaryta išvada, kad pareiškėjo nurodytos priežastys yra pakankamai svarbios, kad teismas atnaujintų praleistus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir dokumentams, įrodantiems nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku pateikti. Kitų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstumo ar neteisėtumo apeliantas nepateikia. Teisėjų kolegija pažymi, kadangi Atkūrimo įstatymas ar kiti teisės aktai nenustato kriterijų, kuriais vadovaudamasis teismas turi vertinti praleistų minėtų terminų priežastis, pripažinti jas svarbiomis, todėl laikytina, kad teismas turi prerogatyvą įvertinti pareiškėjų nurodytas priežastis. ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) sprendžia, ar yra pagrindas pripažinti pareiškėjo nurodytas priežastis svarbiomis.

27. NŽT apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjo nežinojimas apie teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra subjektyvaus pobūdžio, nes pareiškėjas nebuvo aktyvus domėdamasis šeimos turtu. NŽT savo poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-505/2009, kurioje konstatuota, kad nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui pagal byloje esančius įrodymus kilo abejonių dėl sužinojimo apie teisę atkurti nuosavybės teises momento, todėl skiriasi abiejose bylose pateiktų įrodymų vertinimas, nes nagrinėjimu atveju nėra pateikta duomenų, paneigiančių, kad pareiškėjas iki termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentus, įrodančius nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, pabaigos žinojo arba objektyviai turėjo žinoti apie senelės valdytą žemę. Iš bylos aplinkybių žinoma, kad pareiškėjo tėvas mirė, kai pareiškėjui buvo 9 metai, pareiškėjas iš C. giminės Lietuvoje daugiau nieko nežinojo. Pareiškėjo motina taip pat nepasakojo pareiškėjui apie senelę ar jos turtą. Kad pareiškėjas domėjosi savo (C.) gimine įrodo, kad jis siekė sudaryti giminės geneologijos medį bei legitimuotis į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą. Pagrindo teigti, kad jis anksčiau turėjo domėtis savo giminės istorija nėra, nes tai nėra šios bylos dalykas, o domėtis šeimos turtu neturint pagrįstų prielaidų dėl jo buvimo objektyviai nėra logiška ir pagrįsta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nežinojimas apie senelės valdytą turtą laikytinas objektyviai pateisinamu, todėl NŽT argumentai dėl pareiškėjo nežinojimo ar nepakankamo domėjimosi atmestini.

28. NŽT apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas į teismą su prašymu kreipėsi tik po beveik 8 mėnesių po sužinojimo apie senelės nuosavybės teise valdytą žemę. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar pareiškėjas nuo sužinojimo apie teisę į nuosavybės teisių atkūrimą dienos į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo kreipėsi per protingą laikotarpį, svarbu įvertinti pareiškėjo veiksmus tuo metu. Kaip ir minėta pareiškėjas sužinojo apie senelės 1939–1940 metais nacionalizuotą žemę 2016 m. spalio 28 d., 2016 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, o jai persiuntus pareiškėjo prašymą Nacionalinės žemės tarnybos Šalčininkų skyriui šis teritorinis padalinys pareiškėjui pateikė atsakymą 2017 m. sausio 10 d. Kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikti dokumentai (vėliausiai byloje pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. kovo 23 d. atsakymas į 2017 m. kovo 20 d. prašymą (I t., b. l. 12)) leidžia teigti, kad pareiškėjas buvo aktyvus, rinko informaciją apie šeimos sudėtį, giminystės ryšius patvirtinančius duomenis, senelės J. C. ir kitų šeimos narių gimimo ar mirties datas ir pan. Nuo vėliausiai pareiškėjo byloje pateikto rašytinio įrodymo iki kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 3 mėnesiai, kas laikytina protingu terminu atsižvelgiant į renkamų duomenų senumą ir kompleksiškumą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad NŽT argumentai nepagrįsti, ir atmestini, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, tai, kad NŽT nepateikė kitų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo, daro išvadą, kad administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo dalyką, išsamiai ištyrė ir aptarė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams, įrodantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku pateikti praleidimo priežasčių svarbos ir nurodytus terminus atnaujino, todėl nėra pagrindo tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens NŽT apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė