2018-03-21 Nr. AB-5801-3-61-3-03578-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1883-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03578-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Panevėžio pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki Bausmių vykdymo įstatymo (toliau – ir BVK) pakeitimo (2016 m. balandžio 1 d.), jis turėjo teisę pasimatyti su savo sutuoktine 2 paras trunkančiame pasimatyme kartą per tris mėnesius. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojus BVK pakeitimams, jo padėtis dėl pasimatymų buvo pabloginta. Kitų nuteistųjų sutuoktinėms, kurios neatlieka laisvės atėmimo bausmės, nuo 2016 m. balandžio 1 d. galiojančiame BVK nustatyta teisė į ilgalaikius pasimatymus kas du mėnesius, todėl per metus turi teisę gauti 6 trumpalaikius ir 6 ilgalaikius iki vienos paros trunkančius pasimatymus. Tokiu būdu jis yra diskriminuojamas, žeminamas. Dėl BVK pakeitimų yra žeminamas jo orumas, garbė ir moralė. Patirtą neturtinę žalą vertina 10 000 Eur suma.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio PN, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad konkrečių faktų ar aplinkybių, jog pareiškėjui nebūtų suteiktas jo prašomas pasimatymas, ar pataisos namų administracija būtų kitaip pažeidusi galiojančią pasimatymų suteikimo tvarką, pareiškėjas skunde nenurodė. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių skundžiamų atvejų, susijusių su pareiškėjo ir jo sutuoktinės pasimatymų organizavimu. Pabrėžia, kad BVK nuostatų, susijusių su nuteistųjų pasimatymais, nekvestionuoja, Panevėžio PN laikomiems asmenims pasimatymai suteikiami nepažeidžiant BVK ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos.

5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, skundė pareiškėjo netenkinantį teisinį reglamentavimą, o ne konkrečiai Panevėžio PN galimai neteisėtus sprendimus ar veiksmus (neveikimą), nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Kadangi nėra tenkinama CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešosios atsakomybės sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, pareiškėjo skundas atmestinas.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti 0,36 Eur bylinėjimosi išlaidas.

7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis BVK nuostatomis, sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmes, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai (vienos paros) pasimatymai ir vienas trumpalaikis (iki trijų valandų) pasimatymas. Įsigaliojus nuo 2016 m. balandžio 1 d. BVK pakeitimams, buvo padidintas pasimatymų skaičius nuteistiesiems, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmes – papildomai suteiktas vienas trumpalaikis pasimatymas. Pareiškėjui 2016 metais buvo suteikti du ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine. Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojas 2016 m. kovo 23 d. nutarimu suteikė pareiškėjui papildomą ilgalaikį pasimatymą socialiniams ryšiams su sutuoktine palaikyti.

8. Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad po BVK pakeitimų jo teisinė padėtis pablogėjo, kadangi pasimatymų skaičius nuteistiesiems, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmes laisvės atėmimo vietose, padidėjo - ši nuteistųjų grupė papildomai gavo teisę į trumpalaikį pasimatymą, kas iki BVK pakeitimo nebuvo numatyta.

9. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, skunde nurodo tik nesutikimą su teisiniu reguliavimu, reglamentuojančiu nuteistųjų teisę į pasimatymus. Pareiškėjo skunde dėstomi argumentai, susiję su jo diskriminacija, yra abstraktūs ir objektyviai nepagrįsti. Pareiškėjas skunde nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) bei priežastinio ryšio tarp jo nurodytų tariamų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl to, jog nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai ir vienas trumpalaikis pasimatymas. BVK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai (iki keturių valandų) ir ilgalaikiai (iki dviejų parų). Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Pagal BVK 94 straipsnio 3 dalį, ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. BVK 94 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai ir vienas trumpalaikis pasimatymas. Pasimatymais šie nuteistieji sutuoktiniai gali pasinaudoti, jei abu turi teisę gauti norimus pasimatymus. Šių pasimatymų vietą nustato pataisos įstaigų, kuriose sutuoktiniai atlieka bausmes, direktoriai.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2016 m. sausio 19 d. ir 2016 m. gegužės 3 d. buvo suteikti du ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad galiojantis teisinis reglamentavimas pažeidžia jo teises, nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Pažymėjo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia (liet. be kita ko) suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų. Įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, o šią funkciją vykdydamas Lietuvos Respublikos Seimas nėra viešojo administravimo subjektas, nes įgyvendina valstybės valdžią. Tokia veikla negali būti laikoma administracinio ginčo dalyku.

14. Teismas taip pat akcentavo, kad BVK 94 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 15 d. teikė prašymą Vilniaus PN direktoriui dėl papildomo pasimatymo suteikimo, šis pareiškėjo prašymas buvo tenkintas ir papildomas ilgalaikis pasimatymas su sutuoktine pareiškėjui buvo paskirtas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęs kitų pasimatymų ir jie būtų jam nesuteikti.

15. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjui pasimatymai su sutuoktine buvo suteikti laikantis teisės aktų reikalavimų. Civilinė atsakomybė kyla tik esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai. Nenustačius bent vienos iš nurodytos viešosios atsakomybės sąlygos, valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovo atstovai neatliko neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 16. Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir skundą tenkinti, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 57-58).

17. Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad jo teisė turėti ilgalaikius pasimatymus yra pažeista, kadangi kiti nuteistieji, kurių sutuoktiniai neatlieka laisvės atėmimo bausmės, turi daugiau ilgalaikių pasimatymų nei jis, kurio sutuoktinė atlieka laisvės atėmimo bausmę. BVK nuostatos visiems nuteistiesiems nėra taikomos vienodai, todėl tokiu būdu jis diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio PN, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 63–65).

19. Atsakovo atstovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas skundžia galiojantį teisinį reglamentavimą - tai, jog nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai ir vienas trumpalaikis pasimatymas, o nuteistiesiems, pas kuriuos atvažiuoja laisvėje gyvenantys sutuoktiniai, pasimatymų gali būti suteikiama daugiau. Dėl to, pareiškėjo nuomone, nuteistieji sutuoktiniai, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmes, yra išskirti iš kitų nuteistųjų, yra diskriminuojami ir pažeidžiamos jų teisės.

20. Atsakovo teigimu, pareiškėjas konkrečių faktų ar aplinkybių, kad jam nebūtų suteiktas prašomas pasimatymas, ar Panevėžio PN būtų kitaip pažeidę galiojančią pasimatymų suteikimo tvarką, nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ir teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Pareiškėjas savo skunde nenurodo konkrečių skundžiamų atvejų, susijusių su nuteistųjų (konkrečiai - pareiškėjo ir jo sutuoktinės) pasimatymų organizavimu. Pabrėžia, kad Panevėžio PN laikomiems asmenims pasimatymai suteikiami nepažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos. Teismas pagrįstai nenustatė Panevėžio PN neteisėtų veiksmų, atitinkamai netenkino reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

21. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 66–68).

22. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo, visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodytų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia jokių reikšmingų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes.

23. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš nuo 2016 m. balandžio 1 d. BVK pasikeitimo ilgalaikių pasimatymų reglamentavimo, dėl kurio jam, palyginti su kitais nuteistaisiais, tenka 2 ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine.

25. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (b. l. 58). Vertindama šį prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo nepagrindė, pateiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu visos proceso šalys turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.).

26. Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinę žalą dėl to, kad dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine, kuri atlieka laisvės atėmimo bausmę Panevėžio PN, suteikimo, kadangi BVK nustato skirtingą ilgalaikių pasimatymų skaičių asmenims, kurių sutuoktiniai neatlieka laisvės atėmimo bausmės.

27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Vilniaus PN ir Panevėžio PN pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti ir neturtinės žalos atlyginimą.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jo diskriminacija kitų nuteistųjų atžvilgiu dėl BVK nustatyto pasimatymų skaičiaus, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarimu yra išaiškinęs, jog diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą.

32. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

33. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, yra akivaizdu, kad, atsižvelgiant į BVK 94 straipsnio nuostatas, tam tikri apribojimai asmenims, kurių sutuoktiniai yra nuteisti ir atlieka laisvės atėmimo bausmę, yra galimas, todėl pareiškėjo teiginiai, iš esmės susiję su galimybės įstatymu nustatyti nevienodą tokio pobūdžio teisinį reguliavimą paneigimu, nėra pagrįsti.

34. Kaip nustatyta bylos medžiaga, šių aplinkybių neginčija ir pareiškėjas, jam 2016 metais buvo suteikti du ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine, kuri laisvės atėmimo bausmę atlieka Panevėžio PN, taip pat vienas papildomas ilgalaikis pasimatymas socialiniams ryšiams su sutuoktine palaikyti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Vilniaus PN ar Panevėžio PN pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad paskelbtus įstatymus privalo vykdyti visos institucijos, ką atsakovo atstovas ir darė, o administraciniai teismai neturi kompetencijos vertinti teisinio reglamentavimo tikslingumo (ABTĮ 3 ir 17 straipsniai).

35. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais. Apibendrinant, konstatuotina, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti Vilniaus PN ir Panevėžio PN neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme. Nustačius, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų pareigūnų veiksmų, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

36. Kaip galima suprasti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK atitikimo Konstitucijai. Pažymėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų BVK nuostatų atitikties Konstitucijai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo teisiškai reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

37. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė