A-520-2776-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2776/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02831-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3; 3.4; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. C.,

pareiškėjo atstovui advokatui Linui Songailai,

atsakovo atstovei R. M.,

vertėjui T. N. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. C. (toliau – ir J. C., pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-106 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. C. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

Nurodė, jog Sprendimu atsakovas nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog gimė ir gyveno (duomenys neskelbtini). Savo gyvenamajame rajone pasilikti negalėjo dėl jame vyraujančių etninių nesutarimų, asmeninių šeimos priešų bei (duomenys neskelbtini) keliamo pavojaus. Nurodė, jog jo šeimos problemos prasidėjo, kai jam buvo 4 metai ir apie (duomenys neskelbtini) metus (duomenys neskelbtini) mieste priešai nužudė jo dėdę karininką, vėliau grasino jo broliui. Nurodė, jog dėl pavojaus (duomenys neskelbtini) metais su šeima persikėlė į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) metais trumpam grįžo į (duomenys neskelbtini), kad gautų dokumentus. Savo rajone pasirodyti bijojo, todėl gyveno viešbutyje. Gavęs (duomenys neskelbtini) pasą ir ilgalaikę 1,5 metų vizą išvykti į (duomenys neskelbtini), išvyko iš šalies. Iš brolio, kuris gyvena (duomenys neskelbtini), sužinojo, kad rajone, kuriame gyveno (duomenys neskelbtini), vyko (duomenys neskelbtini) sprogdinimai, kurių metu žuvo jo mamos brolis. Nurodė, kad tai yra pakankamas pagrindas suteikti jam prieglobstį Lietuvoje. Teigė, jog, jei grįš į (duomenys neskelbtini), jį atpažins ir nužudys.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pateikti motyvai neatitinka 1951 metų Ženevos Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso” (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių reikalavimų ir negali būti sietini su tarptautinės apsaugos paieška. Pažymėjo, jog Departamentas priimdamas sprendimą įvertino visas byloje esančias subjektyvias ir objektyvias aplinkybes ir padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikta informacija yra prieštaringa, nelogiška, nenuosekli, iš jo pateikto pasakojimo negalima nustatyti ryšio tarp persekiojimo grėsmės ir persekiojimo grėsmę patvirtinančių aplinkybių, pareiškėjo suvokiamas pavojus yra abstraktaus pobūdžio, grindžiamas jo paties įsitikinimais. Nurodė, jog kaip pagrindinį persekiojimo pagrindą jis įvardijo šeimos problemas, asmeninių priešų turėjimą, taip pat dėdės karininko žuvimą, tačiau dėdė buvo pulkininkas ir buvo nukautas tuo metu vykusio pilietinio karo metu, be to, nebuvo rasta jokios informacijos apie pareiškėjo dėdę, karo vadą, įvardintą M. G. vardu, o grasinimas pareiškėjo broliui taip pat abejotinas faktas, nes jokių detalių, susijusių su minėtu grasinimu, pareiškėjas nesugebėjo pateikti. Teigė, jog abejonių kelia ne tik pareiškėjo pateiktos persekiojimo aplinkybės, bet ir jo pateikti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, nes nustatyti tam tikri nesutapimai su gimimo liudijime nurodytais duomenimis ir su informacija, kurią pareiškėjas pateikė apklausų metu. Pabrėžė, jog, kadangi pareiškėjo pasakojime buvo nustatyta esminių prieštaravimų, jam negalėjo būti taikoma abejonės privilegijos nuostata, įtvirtinta Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnio 5 dalyje ir Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje. Nurodė, jog pareiškėjo pateikta informacija prieštaringa ir nelogiška, todėl jam buvo pritaikytos Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriomis remiantis visi jo pateikti duomenys laikomi nepatikimais ir yra atmetami bei nenagrinėjami, o prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje yra akivaizdžiai nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas darė išvadą, jog atsakovas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, lėmę jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Konstatavo, jog pareiškėjo pateikta informacija yra nenuosekli, prieštaringa, o jo suvokiamas pavojus yra abstraktaus pobūdžio, grindžiamas jo paties įsitikinimais. Nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) tautybės, nepriklauso jokioms politinėms organizacijoms ir jokioje politinėje veikloje niekada nedalyvavo, nepaisant galimo bendro pobūdžio etninių konfliktų egzistavimo, pareiškėjas neakcentavo savo etninės priklausomybės, nenurodė kokių nors konkrečių, su jo asmeniu susijusių persekiojimo aplinkybių.

Nepaaiškino, kaip bei kodėl kilo šeimų konfliktai. Teismas darė išvadą, jog, atsižvelgiant į pareiškėjo dėdės M. G. pareigybę (pulkininkas), įsitraukimą į tuo metu vykusį pilietinį karą (duomenys neskelbtini) bei tai, jog pareiškėjas nenurodė, kokį santykį jo dėdės žūtis turi su šeimos problemomis, šis įvykis negali būti laikomas pareiškėjo persekiojimą patvirtinančia aplinkybe. Pažymėjo, jog atsakovo surinktoje medžiagoje jokios informacijos apie karo vadą M. G. nerasta, todėl minėti pareiškėjo teiginiai nepatvirtinti įrodymais.

Nustatė, jog asmeniškai pareiškėjui grasinama nebuvo, jis taip pat nepateikė detalesnės informacijos apie grasinimus jo broliui (duomenys neskelbtini) metais, iki šeimos išvykimo į (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, jog pareiškėjas nenurodė jokių individualių grėsmės ar persekiojimo aplinkybių, todėl atsakovas pagrįstai nusprendė, kad suvokiamas persekiojimas yra abstraktaus pobūdžio, paremtas visuotinai prieinamais šaltiniais bei paties pareiškėjo įsitikinimais. Nustatė esminius gimimo liudijime nurodytų duomenų ir pareiškėjo pateiktos informacijos nesutapimus.

Nors pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) name, tapatybės kortelėje nurodyta ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Kortelėje nurodyta (duomenys neskelbtini) data (duomenys neskelbtini), tačiau apklausos metu pareiškėjas teigė, kad jis į (duomenys neskelbtini) išsiimti dokumentų buvo grįžęs tik (duomenys neskelbtini) metais. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas nesiėmė visų galimų priemonių užsitikrinti saugumo kilmės valstybėje ar šalyse, kuriose gyveno ir lankėsi iki atvykimo į Lietuvos Respubliką.

Nesikreipė į (duomenys neskelbtini) valdžios institucijas, nors, remiantis Departamento 2011 m. sausio 19 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pažyma), policijos pajėgos (duomenys neskelbtini) funkcionuoja. Taip pat nepasinaudojo galimybe įteisinti legalaus savo gyvenimo (duomenys neskelbtini), kuriame praleido apie (duomenys neskelbtini) metų. Nustatė, jog susitvarkęs dokumentus ir gavęs 1,5 metų vizą išvykti į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas pasinaudojo minėta valstybe kaip tranzitine ir nuvyko į (duomenys neskelbtini).

Pirminės apklausos 2011 m. rugsėjo 8 d. protokole tikslo šalimi pareiškėjas įvardijo (duomenys neskelbtini), tuo tarpu 2011 m. lapkričio 11 d. apklausoje nurodė, kad jam svarbu nuvykti gyventi į bet kurią (duomenys neskelbtini) šalį. Pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, pavojaus (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, jog atsakovo surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį leidžia spręsti, kad joje šiuo metu nevyksta Direktyvos 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra nulemtas jokių realiai egzistuojančių su prieglobsčio būtinybe susijusių priežasčių, nes jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms negrėstų pavojus, reikalaujantis asmens tarptautinės apsaugos.

Nustatė, jog pareiškėjui nepateikus įrodymų dėl jo priklausymo rizikos grupėms ar persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimų, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėją grąžinus į kilmės šalį jam galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai, kas galėtų prieštarauti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bei šio prašymo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Teismas nustatė, jog pareiškėjo teismui pateiktos pažymos apie jo gyvenimą (duomenys neskelbtini), medicininiai išrašai apie jo sveikatos būklę bei dokumentai susiję su pareiškėjo darbu (duomenys neskelbtini) nesusiję su prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimu Lietuvos Respublikoje. Minėti dokumentai tik patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas bandė gauti leidimą gyventi (duomenys neskelbtini), legaliai dirbo (duomenys neskelbtini), bet nepatvirtina pareiškėjo baimės dėl persekiojimo (duomenys neskelbtini) pagrįstumo. Pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktų (duomenys neskelbtini) asmens dokumento bei (duomenys neskelbtini) rašto apie pareiškėjui gresiantį persekiojimą (duomenys neskelbtini) kopijų negalima vertinti vienareikšmiškai, nes neįmanoma nustatyti jų kaip dokumentų autentiškumo bei ten įrašytų duomenų tikrumo. Konstatavo, jog, remiantis Departamento 2012 m. kovo 5 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie (duomenys neskelbtini) piliečių tapatybę ir persekiojimą patvirtinančius dokumentus“, (duomenys neskelbtini) yra labai aukštas korupcijos lygis, todėl (duomenys neskelbtini) tapatybės dokumentai negali įrodyti asmens, teigiančio, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tapatybės. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nesudaro pagrindo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes neatitinka nei persekiojimo, nei smurto, nei diskriminacijos apibrėžimų, nustatytų Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose prieglobsčio suteikimą.

III. Pareiškėjas J. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-106 ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo asmens bylą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą. Apeliaciniame skunde pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjo pateikta informacija prieštaringa, nenuosekli, o jo suvokiamas pavojus yra abstraktaus pobūdžio, grindžiamas jo paties įsitikinimais. Pareiškėjas mano, jog ši išvada yra visiškai neatitinkanti bylos faktinių aplinkybių. Pabrėžia, jog priežastys, dėl kurių pareiškėjas ir jo šeima pabėgo iš (duomenys neskelbtini), buvo nurodytos ir šios aplinkybės yra patvirtintos rašytiniais įrodymais bei pareiškėjo paaiškinimais. Teigia, jog nors 2011 m. sausio 19 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodoma, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai vertinami nevienareikšmiškai, tačiau nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjo pateikti dokumentai yra suklastoti.

2) Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neteisingai aiškino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su vertėjo dalyvavimo apklausoje aplinkybėmis, kadangi pareiškėjas nurodė, jog apklausos metu dalyvavęs vertėjas nesuprato pareiškėjo, todėl kyla pagrįstų abejonių, kokiu pagrindu teismas nustatė, jog tariamai vertimas buvo tinkamas, kadangi pareiškėjas nepaaiškino, ką netinkamai išvertė vertėjas.

3) Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė jokios individualios su persekiojimu susijusios informacijos, be to, nors ir rėmėsi byloje esančia Pažyma, tačiau ją vertino ne visapusiškai, o tik atskirus jos teiginius. Teigia, jog Pažymoje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) mano, jog (duomenys neskelbtini) institucijos tik iš dalies ((duomenys neskelbtini)) arba visiškai nepajėgios suteikti apsaugą gyventojams. Pabrėžia, jog Pažymoje taip pat pateikta informacija, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro gairėse išvardintos potencialios rizikos grupės, tarp kurių patenka ir (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog pareiškėjas būtent ir patenka į minėtą kategoriją asmenų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepatenka į jokią rizikos grupę. Be to, atkreipia dėmesį į tai, jog asmenys, kurie patenka į nurodytą rizikos grupę, ir tokie asmenys, ieškantys tarptautinės apsaugos dėl bendros nesaugios padėties šalyje, neturi vidinio persikėlimo alternatyvos (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog Pažymoje taip pat pateikiama informacija, kad kaimynai bei vietiniai žemvaldžiai tikrina žinias apie atvykėlį, nori sužinoti, kas jis buvo savo gyvenamojoje teritorijoje, todėl Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro gairėse nurodoma, jog vidinio persikėlimo alternatyva gali būti taikoma tada, kai apsauga asmeniui yra galima iš šeimos, giminės ar bendruomenės. Teigia, jog pareiškėjo šeima yra pabėgusi iš (duomenys neskelbtini) pakankamai seniai, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai apie tai, kad iš pareiškėjo šeimos buvo atimti namai ir žemė, pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vis dar gyvena (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas negali grįžti į savo kilmės valstybę.

4) Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjas nesiėmė visų galimų priemonių užtikrinti savo saugumą kilmės valstybėje ar šalyse, kuriose gyveno ir lankėsi iki atvykimo į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas mano, kad ši teismo išvada yra nepagrįsta. Teigia, jog šie teismo vertinimai neturi jokios įtakos prieglobsčio prašymui nagrinėti, kadangi teismas netyrė ir nenagrinėjo, ar pareiškėjas galėtų grįžti į kitą valstybę, ne savo kilmės šalį, be to, tokių aplinkybių ir argumentų nenagrinėjo ir netyrė atsakovas.

5) Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad bendras smurto lygis prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje gali būti pakankamas pagrindas nuspręsti, kad grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė, ir, ESTT teigimu, pareiškėjas, prašantis suteikti jam papildomą apsaugą ir siekiantis įrodyti rimtą grėsmę jo gyvybei ar asmeniui, neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių. Grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo netenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo.

Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kurie pateikti atsiliepime į skundą. Papildomai teigia, kad apeliantas klaidingai supranta prieglobsčio suteikimo procedūros reikalavimus, kadangi mano, jog vien bloga situacija kilmės valstybėje savaime pagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumą. Nurodo, jog tarptautinės apsaugos poreikį Įstatymo 86 ar 87 straipsnių reikalavimais lemia visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga dėl besikreipiančiojo tautybės, rasės, religijos, politinių įsitikinimų ar priklausymo socialinei grupei bei su tuo susijusiu persekiojimu ar smurto veiksmais. Ši baimė turi būti ne tik subjektyvaus pobūdžio, vien prieglobsčio prašytojo asmeninis suvokimas, įsitikinimas, ar spėjimas, kad (duomenys neskelbtini) jis bus persekiojamas (šioje šalyje negyvena nuo (duomenys neskelbtini) metų), o turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. turi egzistuoti realiai. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi konstatavo, kad bendra saugumo padėtis (duomenys neskelbtini) nėra tokia, kuri sudaro grėsmę pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Nepakanka remtis vien bendro pobūdžio informacija, ši informacija turi būti susijusi su pareiškėjo atveju ir turi būti konkrečių įrodymų, kad pareiškėjui sugrįžus į kilmės valstybę grės mirties bausmė ar smurtiniai veiksmai. Įrodinėjimo priemonių našta tenka prieglobsčio besikreipiančiam asmeniui. Teigia, jog šių reikalavimų pareiškėjas nei prieglobsčio procedūros, nei apeliacijos metu nepagrindė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. C. ((duomenys neskelbtini) piliečio) siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pagal bylos duomenis pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 8 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvoje. Prašymą grindė tuo, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes gresia pavojus. 2011 m. rugsėjo 8 d. pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad bėgo iš (duomenys neskelbtini), nes bijojo būti nužudytas jo rajone nesutariančių tautų kivirčuose. Taip pat nurodė, kad jo brolį nužudė ir jo dėdė nužudė kitą žmogų, ir dėl to jaučia persekiojimą, baimę, jog jį nužudys.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. (15/6-9)12PR-106 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį neatitinka Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų nuostatų ir yra nepagrįstas. Atsakovas sprendime nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog (duomenys neskelbtini) metais su šeima išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl to, jog grėsė pavojus iš (duomenys neskelbtini) pusės, neįvardijo jokių individualių grėsmės ir persekiojimo aplinkybių ir kodėl juto pavojų. Atsakovas taip pat nepripažino pagrįstomis pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kad pareiškėjo nurodomo dėdės M. G. (tėvo brolio) nužudymas (duomenys neskelbtini) metų pilietiniame kare turi ryšį su pareiškėjo šeimos problemomis. Sprendimas taip pat buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjas nesiėmė visų galimų priemonių užsitikrinti saugumo kilmės valstybėje ir šalyse, kuriose gyveno ir lankėsi iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, nesikreipė į (duomenys neskelbtini) valdžios institucijas, nors policijos pajėgos (duomenys neskelbtini) funkcionuoja. Pareiškėjui nebuvo suteikta papildoma apsauga tuo pagrindu, kad pareiškėjas nenurodė savo, kaip žmogaus, teisių pažeidimų, yra pagrindas manyti, jog pareiškėjo išvykimo iš šalies tikroji priežastis gali būti geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl šio atsakovo Sprendimo, pripažino, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo, t. y. Sprendime nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu konstatuota, kad pareiškėjo prašymo motyvai dėl prieglobsčio suteikimo neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, pripažino pagrįstomis.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prašo jį panaikinti, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokios individualios su persekiojimu susijusios informacijos, jo pateiktus duomenis ir įrodymus netinkamai įvertino. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad (duomenys neskelbtini) politinė situacija nuo (duomenys neskelbtini) metų yra pasikeitusi, kad pareiškėjas nepatenka į jokią rizikos grupę, nes 2001 m. sausio 19 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) šalys mano, kad (duomenys neskelbtini) institucijos tik iš dalies ((duomenys neskelbtini)) arba visiškai nepajėgios suteikti apsaugą gyventojams, o Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro gairėse išvardintos potencialios rizikos grupės, tarp kurių patenka ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigia, kad neturi vidinio persikėlimo galimybės.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 12 straipsnio 1 dalis numato, jog pabėgėlio statusą nustato šalies, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji jo vieta, įstatymai arba, jei nuolatinės gyvenamosios vietos jis neturi, įstatymai tos šalies, kurioje jis gyvena. Lietuvoje prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties”, šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas gali būti suteiktas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Šioje įstatymo nuostatoje išvardytos pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos yra iš esmės analogiškos Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytoms sąlygoms. Minėtų teisės normų nuostatos suteikia pagrindą konstatuoti, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012; kt.).

Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 9 straipsnį, kurį įgyvendina Įstatymo 86 straipsnis bei Aprašo 66.1 punktas, persekiojimo veiksmai pagal Konvencijos 1A straipsnį turi būti:

a) pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, kurių negalima varžyti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai kaip minėta a punkte; o pagal to paties straipsnio 2 dalį persekiojimo veiksmai pagal šio straipsnio 1 dalį inter alia gali būti tokios formos:

a) fizinio ir psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą;

b) teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant;

c) persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis;

d) atsiteisimo neigimas, kurio rezultatas yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas;

e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus išimties sąlygose, nustatytose 12 straipsnio 2 dalyje;

f) prieš lytį ar vaikus nukreipti veiksmai; pagal to paties straipsnio 3 dalį pagal 2 straipsnio c punktą turi būti sąsaja tarp 10 straipsnyje minimų priežasčių ir persekiojimo veiksmų pagal šio straipsnio 1 dalį. Pagal Direktyvos 10 straipsnio, kurį įgyvendina taip pat Įstatymo 86 straipsnis bei Aprašo 66.1 punktas, nustatytos persekiojimo priežastys, į kurias atsižvelgia valstybė, 2 dalį vertinant, ar prašytojas turi pagrįstos baimės būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, kurios sukelia persekiojimą, jei tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo dalyvis. Pagal Direktyvos 6 straipsnį, kurį įgyvendina taip pat Įstatymo 86 straipsnis, persekiojimo ar smurto dalyviai yra šie:

a) valstybė;

b) valstybę ar žymią valstybės teritoriją valdančios partijos ar organizacijos;

c) nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugą nuo persekiojimo arba smurto, kaip nustatyta 7 straipsnyje.

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga gali būti suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą, turi atitikti pirmiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintą pabėgėlio statuso apibrėžimą pilna apimtimi, o ne iš dalies. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.).

Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių pareiškėjas turi pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą dokumentais, įrodymais, ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011; kt.).

Pažymėtina, jog Direktyvos 4 straipsnio 3 dalis numato, kad tarptautinės apsaugos prašymas įvertinamas individualiai ir atsižvelgiant į: visus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir taisykles bei jų taikymo būdą (a); atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas buvo ar gali būti persekiojamas ar gresia smurto veiksmai (b); prašytojo asmeninę padėtį ir aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal asmenines prašytojo aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį arba ją vykdyti ar galimi veiksmai galėtų būti persekiojimas arba būtų susiję su smurtu (c); tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta siekiant vienintelio arba pagrindinio tikslo – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl šios veiklos į tą šalį grįžęs prašytojas būtų persekiojamas ar jam arba jai grėstų smurto veiksmai (d); tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų pasinaudoti kitos šalies apsauga, kurioje jis galėtų gauti pilietybę (e). Įstatymo 80 straipsnis nustato, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio įstatymo 86 ar 87 straipsniuose nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra priežasčių, nurodytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo atlikti tyrimą, įvertinti visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo prašymą, kartu su turimais duomenimis apie pareiškėjo kilmės šalį, į kurią pareiškėjas išsiunčiamas, t. y. tinkamai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti prieglobsčio prašymą. Pažymėtina, kad atsakovas, bendradarbiaudamas su prašytoju, turi įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją, imtis priemonių, kad būtų gaunama tiksli naujausia informacija apie bendrą šalyje (nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini)) vyraujančią padėtį.

Įvertinus atsakovo Sprendime nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas, nagrinėjamos bylos medžiagą, darytina išvada, kad atsakovas nesurinko visos reikalingos Sprendimui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir papildomos apsaugos suteikimo priimti informacijos ir atsakovo tyrimas, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių kriterijus, nebuvo išsamus. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu.

Pareiškėjas prašymą grindė ir (duomenys neskelbtini) metais susiklosčiusiais nepalankiais jo šeimai asmeniniais santykiais su kitais asmenimis. Pareiškėjas nurodė aplinkybes, kad tarp šeimų kilo konfliktas, priešai nužudė dėdę, dėl to jo šeima išvyko iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) metais. Pareiškėjas yra nurodęs, kad jis trumpam (duomenys neskelbtini) metais buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini) išsiimti dokumentų, tačiau grįžti gyventi į (duomenys neskelbtini) bei į gimtąją vietovę (duomenys neskelbtini) negali, nes jį nužudys. Šios pareiškėjo nurodytos individualaus pobūdžio aplinkybės privalėjo būti ištirtos išsamiai, tinkamai apklausiant pareiškėją, įvertinant pareiškėjo pateiktus įrodymus bei turimą informaciją apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini).

Atsakovas, vertindamas šias aplinkybes, Sprendime nurodė, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė apie dėdės žūtį negali būti laikoma kaip prieglobsčio prašytojo persekiojimą patvirtinanti aplinkybė, nes pareiškėjas nenurodė, kokį ryšį jo dėdės žūtis turi su šeimos problemomis. Atsakovas taip pat nurodė, kad abejones kelia ne tik persekiojimo aplinkybės, bet ir prieglobsčio prašytojo asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, nes nustatyti tam tikri nesutapimai su gimimo liudijime nurodytais duomenimis ir su informacija, kurią pateikė prieglobsčio prašytojas. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nurodė tokius nesutapimus: pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini), tapatybės kortelėje nurodyta ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini); kortelėje nurodyta (duomenys neskelbtini) data (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas apklausos metu teigė, kad jis į (duomenys neskelbtini) išsiimti dokumentų buvo grįžęs (duomenys neskelbtini) metais. Šių aplinkybių pagrindu pareiškėjo prašymas negalėjo būti atmestas, nes iš bylos medžiagos nėra galimybės nustatyti, kad pareiškėjas klaidino tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkino, bandė sukčiauti ar yra prieštaravimai tarp pareiškėjo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis, kuria rėmėsi atsakovas, priimdamas Sprendimą).

Iš atsakovo pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas tinkamai ir išsamiai nebuvo apklaustas apie minėtas aplinkybes. Apklausos protokole yra įvairiausių taisymų, braukymų, iš šio protokolo nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjas suklydo nurodydamas minėtus duomenis ar juos nurodė kaip teisingus ir jie nesutampa su pateiktais dokumentais. Be to, pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie (duomenys neskelbtini) ir kad jis į (duomenys neskelbtini) buvo atvykęs (duomenys neskelbtini) metais turi būti įvertinamos kartu su kitais įrodymais, nustatant, ar pareiškėjo paaiškinimuose iškilęs prieštaravimas turi esminės reikšmės nustatant pabėgėlio statusą. Pažymėtina, kad smulkūs neatitikimai, prieštaravimai ar tam tikros informacijos nutylėjimas neturėtų lemti nepatikimumo, jei jie neturi esminės reikšmės nustatant pabėgėlio statusą. Be jokios abejonės, prašytojas privalo sakyti tiesą, tačiau atsižvelgiant į prašytojo amžių, sveikatos būklę, išsilavinimą ar jo nebuvimą, laikotarpį, praėjusį nuo tam tikrų įvykių, pareiškėjas gali neprisiminti visų faktinių detalių arba gali tiksliai ir aiškiai jų nenurodyti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teikė įrodymus, t. y. (duomenys neskelbtini) raštą apie tai, kad (duomenys neskelbtini) metais pareiškėjo šeimoje įvyko nemalonus įvykis, kad pareiškėjo dėdė buvo nužudytas dėl asmeninės nesantaikos ir jo šeima emigravo į (duomenys neskelbtini), buvo perimta pareiškėjo šeimos žemė ir namas, nes buvo užmuštas vienas (duomenys neskelbtini) žmogus ir dėl šios žmogžudystės buvo apkaltinta pareiškėjo šeima. Šis raštas taip pat turėjo būti vertinamas. Nagrinėjamu atveju priimant Sprendimą tai nebuvo įvertinta, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino tokio rašto, iš esmės apsiribodamas nuoroda, kad pagal Departamento 2012 m. kovo 5 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie (duomenys neskelbtini) piliečių tapatybę ir persekiojimą patvirtinančius dokumentus“, (duomenys neskelbtini) yra labai aukštas korupcijos lygis, todėl (duomenys neskelbtini) tapatybės dokumentai negali įrodyti asmens, teigiančio, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tapatybės, suklastoti dokumentai ir dokumentai, kuriuos išduoda kompetentingos institucijos, gali būti su įrašytais teisingais ir neteisingais duomenimis. Nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad pareiškėjo pateiktas raštas pirmosios instancijos teismui bei kitas raštas, kuris buvo pateiktas apeliacinės instancijos teismui, neturi būti nagrinėjami ir vertinami, nėra pagrindo, nes pareiškėjas turi pareigą teikti įrodymus, o jo galimybės teikti įrodymus yra apribotos. Nustatant, ar pareiškėjo pateikti raštai gali būti laikomi patikimais įrodymais, turi būti išsiaiškinta, iš kur ir kokiu būdu jie gauti, turi būti palyginti šiuose raštuose esantys duomenys su kituose įrodymuose esančiais duomenimis, įvertinta, ar pareiškėjo pateiktuose raštuose nėra duomenų ar požymių, kurie leistų jais nesiremti, nagrinėjant pareiškėjo nurodomas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo persekiojimo grėsme.

Vertinant atsakovo Sprendimo argumentus, jog pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš ypač pažeidžiamų grupių, o jei ir pareiškėjui grėsė pavojus, tai jis nesiėmė visų galimų priemonių užsitikrinti saugumo kilmės valstybėje ir šalyse, kuriose gyveno ir lankėsi iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, nesikreipė į (duomenys neskelbtini) valdžios institucijas, nors policijos pajėgos (duomenys neskelbtini) funkcionuoja, pažymėtina, kad atsakovas nevertino visų turimų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini), kurie yra reikšmingi nagrinėjant šią bylą.

Pažymėtina, kad vien tai, jog Lietuvos vyriausias administracinis teismas (duomenys neskelbtini) nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad pagal byloje pateiktus duomenis apie padėtį (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nepatenka tarp rizikos grupių, kurioms papildoma apsauga turėtų būti suteikiama, o papildomą apsaugą Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių komisaras rekomenduoja suteikti (duomenys neskelbtini), jei jie yra kilę iš vietovių, kur nestabili saugumo padėtis, tačiau (duomenys neskelbtini) tarp tokių vietovių nepatenka, kad (duomenys neskelbtini) bendra saugumo padėtis nėra tokia, kuri sudaro grėsmę pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, nesudaro pagrindo besąlygiškai konstatuoti, kad (duomenys neskelbtini) yra tokia padėtis, jog J. C. negali būti suteikiamas prieglobstis, nevertinant pareiškėjo pažymėtų aplinkybių apie jo baimę ir aplinkybių, kad nebus užtikrintas jo saugumas.

Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Būtina vadovautis įtvirtintais bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008). Be to, pažymėtina, kad teismai nagrinėdami atitinkamas bylas turi remtis dominuojančia teismų praktika atitinkamu klausimu ir atsižvelgti į kiekvienos situacijos faktines aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012).

Būtina pažymėti, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis, priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą.

Iš nagrinėjamoje byloje pateiktos 2011 m. spalio 14 d. pažymos apie (duomenys neskelbtini) matyti, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro gairėse yra išvardytos potencialios rizikos grupės, tarp kurių yra ir (duomenys neskelbtini). Taip pat iš pažymoje pateiktų duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) tradicinės šeimos ir bendruomenės struktūra atlieka svarbų vaidmenį. Pažymoje nurodoma, kad valdžia nėra pajėgi suteikti veiksmingos apsaugos nuo nevalstybinių persekiotojų, o persekiojamieji asmenys, persikėlę į (duomenys neskelbtini), kuris yra suskirstytas į daug rajonų, gali būti susekti, kaimynai ir vietiniai žemvaldžiai tikrina žinias apie atvykėlį, nori sužinoti, kas jis buvo savo gyvenamojoje vietoje.

Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro gairėse pabrėžiama, kad kiekvieno (duomenys neskelbtini) (prieglobsčio prašytojo) prašymas turi būti išnagrinėtas individualiai atsižvelgus į naujausią informaciją apie kilmės šalį. Nagrinėjamu atveju atsakovas išsamiai neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo, nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurioms esant suteikiami arba nesuteikiami pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga, Sprendimas nėra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo Sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas: atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimas Nr. (15/6-9)12PR-106 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. C. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ panaikintinas ir atsakovas įpareigotinas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo J. C. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-106 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui J. C. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ panaikinti ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo J. C. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė