2013-05-16 Nr. AB-1917-3-61-3-01593-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-112/2013

Teisminio proceso Nr. -61-3-01593-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. Š. skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašė priteisti jo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 20 000 Lt neturtinės žalos.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. sausio 26 d. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant visus galiojančius teisės aktus. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kurių plotas yra apie 35–40 kv. m, periodiškai buvo kalinamas su 15–18 asmenų, o kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m, kartu su 3–4 asmenimis. Pareiškėjui nebuvo suteikta net pusės gyvenamojo ploto, kuris priklauso pagal sveikatos ministro 1999 m. nutarimą ir Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124. Dėl to, kad pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant higienos normas, ankštose kamerose, patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą su šiuo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad Lietuvos higienos norma HN76:1999 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau 5 kv. m, galiojo iki 2010 m., vėliau buvo pakeistas vienam asmeniui tenkantis plotas į 3,6 kv. m. 2010 m. gegužės 20 d. ryte, 2010 m. gegužės 25 d. ryte, nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2010 m. birželio 24 d. ryto, 2010 m. birželio 29 d. ryte, nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 3 d. ryto, nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2010 m. rugsėjo 24 d. ryto, nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 11 d. ryto, nuo 2010 m. spalio 13 d. vakaro iki 2010 m. lapkričio 3 d. ryto, nuo 2010 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. lapkričio 13 d. ryto, nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. gruodžio 6 d. ryto, 2010 m. gruodžio 7 d. ryte, nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2010 m. gruodžio 16 d. ryto, nuo 2010 m. gruodžio 21 d. vakaro iki 2011 m. sausio 2 d., nuo 2011 m. vasario 2 d. vakaro iki 2011 m. vasario 7 d. ryto, nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2011 m. vasario 11 d. ryto, nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2011 m. vasario 25 d. ryto, 2011 m. kovo 1 d. ryte, 2011 m. kovo 24 d. ryte, nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2011 m. balandžio 4 d. ryto, 2011 m. balandžio 6 d. ryte, 2011 m. balandžio 8 d. ryte, nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. ryto, nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., 2011 m. rugsėjo 19 d. ryte, 2011 m. spalio 3 d. ryte, nuo 2011 m. spalio 17 d. vakaro iki 2011 m. spalio 18 d. ryto, 2011 m. lapkričio 9 d. ryte, 2011 m. lapkričio 21 d. ryte, 2011 m. gruodžio 5 d. ryte, 2011 m. gruodžio 6 d. ryte, 2011 m. gruodžio 8 d. ryte, 2012 m. sausio 25 d. ryte, 2012 m. sausio 26 d. vakare pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribą.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sprendžiant J. Š. reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija, gavusi asmenų, laikomų kamerose, nusiskundimus dėl laikymo sąlygų, visada reaguoja ir pagal galimybes nedelsdama išsprendžia kilusias problemas; siekdama gerinti suimtųjų laikymo sąlygas, nuolat prižiūri kamerų būklę ir periodiškai, esant finansinėms galimybėms, atlieka kamerų remontą. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurioje buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. Tačiau didžiąją dalį pareiškėjo nurodyto laikotarpio galiojo ir šiuo metu galioja laisvės atėmimo vietų įrengimą ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir priežiūros organizavimą nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma NH 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šiuo metu nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, laikomiems Lukiškių TI-K, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Trečiojo suinteresuotojo asmens vertinimu, pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie padarytą neturtinę žalą, bei kaip apskaičiuotas tariamos žalos dydis. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, šiuo atveju nėra nustatyti atsakovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, dėl kurio kilo pareiškėjui tariama neturtinė žala, o pareiškėjas remiasi tik abstrakčiais teiginiais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo J. Š. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui J. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų LukiškiųTI-K, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinas Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d.

įsakymu Nr. 461 (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 11 d.), 6.15 punktas, kuris nustatė, kad laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų minimalios patalpos ir ploto normos tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam žmogui yra ne mažesnis kaip 5 kv. m. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojęs nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Neteisėtu aktu pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Pirmosios instancijos teismas inter alia nurodė, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. Š. atvyko į Lukiškių TI-K 2009 m. gruodžio 11 d. ir buvo kalinamas kamerose Nr. 108 (kurios plotas 7,38 kv. m), Nr. 299 (kurios plotas 7, 87 kv. m), Nr. 340 (kurios plotas 8,17 kv. m), Nr. 257 (kurios plotas 34,57 kv. m), Nr. 254 (kurios plotas 34,71 kv. m), Nr. 252 (kurios plotas 42,33 kv. m), Nr. 255 (kurios plotas 24,38 kv. m), Nr. 124 (kurios plotas 7,31 kv. m), Nr. 178 (kurios plotas 7, 94 kv. m), Nr. 148 (kurios plotas 8,02 kv. m), Nr. 190 (kurios plotas 7,94 kv. m), Nr. 219 (kurios plotas 6,90 kv. m), Nr. 123 (kurios plotas 7,42 kv. m), Nr. 285 (kurios plotas 7,08 kv. m), Nr. 310 (kurios plotas 7,77 kv. m), Nr. 273 (kurios plotas 7,79 kv. m), Nr. 379 (kurios plotas 6,94 kv. m) ir Nr. 387 (kurios plotas 29,44 kv. m). Jose tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui (o kartu ir pareiškėjui) teko minimaliai 1,23 kv. m ploto ir maksimaliai 10,58 kv. m ploto.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstavo, kad ginčo laikotarpiu (nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. sausio 26 d.), atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 1 141 parą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atitinkamais laikotarpiais gyveno patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis, nei yra teisės aktais nustatytas, patalpų plotas, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 13 d. kameroje Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m buvo 6 asmenys; nuo 2009 m. gruodžio 14 d. iki 2010 m. sausio 24 d. kameroje Nr. 299, kurios plotas 7,87 kv. m, buvo 2–4 asmenys; nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2010 m. vasario 9 d. kameroje Nr. 340, kurios plotas 8,17 kv. m, buvo 2–4 asmenys; nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. kameroje Nr. 257, kurios plotas 34,57 kv. m, buvo 8–20 asmenų; nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2010 m. birželio 16 d., 2010 m. birželio 24 d. iki 2010 m. birželio 30 d. ir nuo 2010 m. liepos 3 d. iki 2010 m. liepos 7 d. kameroje Nr. 254, kurios plotas 34,71 kv. m, buvo 10–20 asmenų; nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 27 d., nuo 2010 m. spalio 11 d. iki 2010 m. spalio 13 d., 2010 m. lapkričio 3 d., nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d., nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d., nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2010 m. gruodžio 21 d. kameroje Nr. 252, kurios plotas 42,33 kv. m, buvo 12–14 asmenų; nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2011 m. vasario 2 d., 2011 m. vasario 7 d., nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. vasario 21 d., nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 30 d., nuo 2011 m. balandžio 40 d. iki 2011 m. balandžio 11 d., nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2011 m. balandžio 17 d. kameroje Nr. 255, kurios plotas 24,38 kv. m, buvo 7–9 asmenys; 2011 m. gegužės 20 d. kameroje Nr. 124, kurios plotas 7,31 kv. m, buvo 4 asmenys, nuo 2011 m. gegužės 21 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. kameroje Nr. 178, kurios plotas 7,94 kv. m, buvo 3–4 asmenys; 2011 m. birželio 1 d. kameroje Nr. 148, kurios plotas 8,02 kv. m, buvo 3–4 asmenys; nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d. kameroje Nr. 190, kurios plotas 7,94 kv. m, buvo 3–4 asmenys; nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2011 m. lapkričio 20 d. kameroje Nr. 219, kurios plotas 6,90 kv. m, buvo 2 asmenys; 2011 m. lapkričio 21 d. kameroje Nr. 285, kurios plotas 7,08 kv. m, buvo 3–4 asmenys; 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. kameroje Nr. 310, kurios plotas 7,77 kv. m, buvo 3–4 asmenys; nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. kameroje Nr. 273, kurios plotas 7,79 kv. m, buvo 3–4 asmenys; nuo 2011 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. sausio 26 d. kameroje Nr. 379, kurios plotas 6,94 kv. m, buvo 2–4 asmenys.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybės, padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 1141 parą, 245 paras nebuvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

Teismas atsižvelgė į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kinta, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį kalėjo perpildytose kamerose, tačiau yra pagrindo konstatuoti, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas kalėjo perpildytose kamerose. Teismas pabrėžė ir tai, kad atsakovas pripažino ir neginčija aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei yra nustatyta teisės aktuose, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 kv. m, o po 2010 m. gegužės 14 d. – 3,6 kv. m ploto, iš esmės nėra. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš pareiškėjo skundo turinio (nurodo, kad buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis) matyti, kad jis iš esmės neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisės aktų reikalavimu dėl atitinkamo minimalaus kameros ploto nesilaikymo. Šiuo atveju pakankama nustatyti aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų kamerose, įvertinti pažeidimų trukmę ir mastą, kad būtų galima teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvę užtikrintas nustatytas tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam asmeniui.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius J. Š. kalinimo sąlygas, padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto (pagal iki 2010 m. gegužės 11 d. buvusį reglamentavimą), o nuo 2010 m. gegužės 14 d. – 3,6 kv. m ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atsakovo argumentą dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo pripažino nepagrįstu.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog administracinių teismų praktikoje (administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009, Nr. A525-1163/2012) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamo kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, o nuo 2010 m. gegužės 14 d. – 3,6 kv. m ploto, pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma, tačiau iš faktinių aplinkybių matyti, kad didžiąją laiko dalį kalint Lukiškių TI-K ši norma buvo nepažeista (t. y. 896 paras iš 1 141 kalėtos paros), šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl sveikatos sutrikdymo, bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 3 000 Lt.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas pabrėžia, jog kai kuriose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo nurodo, jog palaiko atsakovo apeliacinį skundą bei jame išdėstytą poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su įkalinto asmens teisės - būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, pažeidimu.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad „Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama <...> tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.“

Pagal Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15 punktą (galiojusį iki 2010 m. balandžio 11 d.), buvo nustatyta, kad tardymo izoliatoriuje 1 asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 5 m2. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas, užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. sausio 26 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime 245 dienas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažiau nei 5 m2 ar 3,6 m2 kameros ploto. Šių aplinkybių atsakovas iš esmės ir neginčija bei nurodo, jog šis pareiškėjo teisių pažeidimas įvyko dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes vykdydamas teismų sprendimus jis negali kontroliuoti pristatomų į izoliatorių asmenų skaičiaus.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271; 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, tame tarpe neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Minėta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę, būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, kas įrodo, jog minėta valdžios institucija neveikė taip kaip ją įpareigoja veikti teisės aktai - Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis ir kt.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( Administracinės bylos Nr. A143 – 1966/2008; Nr. A-438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ( šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą ( pareiškimo Nr. 871/02)).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti jam atlyginta pinigais. Šiuo atveju pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis yra susijęs ir su esminių jo laisvių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje pažeidimu, dėl ko padarytoji jam neturtinė žala gali būti teisingai kompensuota, padarytąją žalą įvertinus pinigais.

Ir priešingai nei nurodo atsakovas, šioje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota bylose Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, nes nurodytose bylose kalinamiems asmenims padaryto pažeidimo pobūdis neatitinka, to sunkumo masto, kuris nustatytas šioje byloje.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas