2021-11-10 Nr. AB-23603-3-62-3-01759-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-846-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01759-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. spalio 25 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui karantino patalpoje nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas (ypač atsižvelgiant į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą), apšvietimas (dėl per silpno apšvietimo nusilpo regėjimas; dėl nuolatinio apšvietimo sutriko miegas), taip pat pakankama pasivaikščiojimo lauke trukmė ir plotas kiemelyje (vienu metu 4 m x 3 m ploto kiemelyje būdavo 15 nuteistųjų, todėl trūko vietos judėti), be to, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai (tik skylė grindyse, nebuvo galimybės nuleisti vandenį, dėl neveikiančios ventiliacijos sistemos tvyrodavo dvokas). Pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo patyręs dvasinius sukrėtimus, baimę, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, o teisės aktai nenumato pareiškėjo nurodyto gyvenamojo ploto skaičiavimo būdo. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems tenka daugiau ploto. Uždarosios zonos patalpose įrengtas naktinis ir dieninis apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant pakeičiamos naujomis. Teisės aktai neįtvirtina galimybės nuteistiesiems patiems išjungti naktinį apšvietimą. Karantino patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, kiemeliai atitinka jiems keliamus reikalavimus. Karantino patalpoje laikomi nuteistieji pasivaikščioti išleidžiami 2 valandoms, dienotvarkėje numatytu laiku. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos specialistus dėl neigiamų išgyvenimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos laikymo sąlygos, todėl manytina, jog jis nepatyrė skunde nurodytų neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

5. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą (gauta 2020 m. rugsėjo 16 d.) tvirtino, jog jis karantino patalpoje buvo laikomas nuo 2019 m. liepos 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 10 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. spalio 25 d., nepaisant to, jog pareiškėjas formaliai galbūt ir buvo paskirtas į kokį nors būrį. Minėtais laikotarpiais karantino patalpoje buvo įrengta 11–20 lovų, žmonių buvo ne mažiau nei 11.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo V. S. skundą, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista dėl 14 dienų trukusio 0,29 kv. m karantino kameros ploto trūkumo.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką. Nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu 1-oje karantino patalpoje buvo laikomas 2019 m. liepos 16–17 d. ir 2019 m. spalio 2–15 d. Pareiškėjo teiginius, jog jis minėtoje karantino patalpoje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2019 m. liepos 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 10 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. spalio 25 d., paneigė byloje esantys rašytiniai dokumentai (asmens byla, pažymos).

8. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, pažymėjo, kad teismų praktikoje karantino patalpos pripažįstamos artimesnėmis kamerų tipo patalpoms, todėl, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 papunktį, pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas negalėjo būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktomis pažymomis, 1-oje karantino patalpoje įrengta 10 miegamųjų vietų, faktinis nuteistųjų skaičius ginčo laikotarpiais nenurodytas, patalpos bendras plotas – 36,43 kv. m. Kita vertus, Pravieniškių PN-AK 2019 m. gruodžio 30 d. rašte, atsakant į pareiškėjo skundą, nurodyta, jog 1-oje karantino patalpoje, kurios bendras plotas 36,43 kv. m, įrengta 11 lovų, tačiau faktiškai šioje patalpoje gyvena 7 nuteistieji (nenurodyta, kokiu laikotarpiu faktiškai gyveno 7 nuteistieji). Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė, jog ginčui aktualiais laikotarpiais 1-oje karantino patalpoje buvo įrengta 11 lovų, taigi vienam asmeniui teko 3,31 kv. m gyvenamojo ploto. Teisės aktai nenumato, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį patalpos plotą, išskaičiuotinas kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių bei baldų užimamas plotas. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nebuvo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, tačiau pareiškėjui 14 dienų nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Akcentuota, jog byloje nėra duomenų, kad būtent dėl galbūt 0,29 kv. m trūkstamo kameros ploto pareiškėjui kilo konkretūs neigiami padariniai, tačiau, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę, intensyvumą, pobūdį, konstatuota, kad toks pažeidimas galėjo sudaryti prielaidas jam patirti neigiamus išgyvenimus.

9. Teismas, spręsdamas dėl kitų laikymo sąlygų (apšvietimo, vėdinimo), atsižvelgė į Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. liepos 27 d. pažymoje nurodytas aplinkybes, kad 1-ame sektoriuje karantino patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, esant poreikiui galima vėdinti ir per langą; uždarosios zonos patalpose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas; gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2019 m. lapkričio 18 d. rašto matyti, kad 2019 m. lapkričio 5 d. vykdytos operatyvinės kontrolės metu nustatyta, jog 1-ojo sektoriaus 1-oje karantino patalpoje įrengtas varstomas langas, kuris suremontuotas ir techniškai tvarkingas; dirbtinės apšvietos vertė atitiko higienos normoje reglamentuojamą dydį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė minėtus pažeidimus, o aptarti rašytiniai įrodymai paneigia jo nusiskundimus dėl dirbtinės apšvietos, mechaninės ventiliacijos, vėdinimo galimybės per langą reikalavimų pažeidimo, todėl šie nusiskundimai atmestini.

10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog teisės aktuose nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint, todėl atsakovo atstovo veiksmai (neveikimas) dėl tupimo klozeto įrengimo nelaikytini neteisėtais. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad tualete nebuvo galimybės nuleisti vandenį, tačiau nepaaiškino, ar techniškai tokia galimybė nenumatyta, ar tam tikrą laiko tarpą vandens nuleidimo mechanizmas buvo sugedęs. Pažymėta, kad karantino patalpos tualetas turėtų būti įrengiamas kartu su praustuve, kurios naudojimui turėtų būti tiekiamas vanduo. Tualetas yra specifinė vieta, kuriai gali būti būdingas nemalonus kvapas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad karantino patalpos tualete nebuvo galimybės nuleisti vandenį, todėl buvo blogas kvapas, taip pat pripažinti nepagrįstais.

11. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis lauke galėjo pasivaikščioti 1 valandą, atitinka teisės aktų reikalavimus.

12. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus 2020 m. liepos 20 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. spalio 25 d. nesikreipė dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kurių atsiradimui įtakos galėjo turėti netinkamos kalinimo sąlygos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiais dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko psichinė ar fizinė sveikata.

13. Teismas kitus pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentus laikė pertekliniais, todėl detaliau jų neanalizavo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas dėl pareiškėjui galbūt 14 dienų trukusio itin nežymaus 0,29 kv. m karantino kameros ploto trūkumo laikytinas teisinga ir pagrįsta satisfakcija pareiškėjui.

III. 14. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jo skundo reikalavimus.

15. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Tvirtina, jog jis karantino patalpoje buvo laikomas nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. spalio 25 d., t. y. 105 dienas, o patalpoje buvo įrengta ne mažiau nei 15 lovų, nuteistųjų būdavo 15–20. Pareiškėjas pakartoja, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, nes nebuvo galimybės nuleisti vandenį, dėl neįrengto atitvėrimo visoje patalpoje tvyrojo dvokas, be to, tualetas buvo sugriuvęs, nebuvo galima nuleisti vandenį. Pareiškėjas taip pat pakartoja, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė 1 valandą pasivaikščioti lauke, kadangi pasivaikščiojimo kiemelyje būdavo daug žmonių, nebuvo galimybės judėti ar pakvėpuoti grynu oru. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, jog pareiškėjas nesikreipė į specialistus dėl patirtų neigiamų išgyvenimų, ir paaiškina negalintis pats pateikti atitinkamų įrodymų, nes neturi prieigos prie dokumentų. Negalima teigti, jog pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų nepatyrė kančių, vien todėl, kad jis nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad kiti jo skundo argumentai buvo pertekliniai ir todėl detaliau neanalizuotini, bei teigia, kad teismo sprendimas yra neteisingas ir nesuprantamas.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo skundą.

17. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, kad apeliacinio skundo teiginiai nepatvirtina, jog teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepasisakė dėl pareiškėjo iškeltų klausimų ar argumentų, pažeidė kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. spalio 25 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo apšvietimo, ventiliacijos, sanitarinio mazgo įrengimo, sąlygų pasivaikščioti gryname ore nepagrįsti, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas; kita vertus, pirmosios instancijos teismo parinktas neturtinės žalos atlyginimo būdas nelaikytinas proporcingu konstatuotiems pažeidimams. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pakartotais bendro pobūdžio argumentais, nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu bei deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie netinkamą teismo sprendimo motyvavimą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų (pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, dėl kokių bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių ar argumentų teismas nepasisakė, o iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas suprato teismo sprendimo priėmimo priežastis) bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nusprendžia pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

21. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

22. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

23. Administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 5 d., 80 str. 1 d.). Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 5 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad teismo pareigos būti aktyviu pažeidimas konstatuotinas tais atvejais, kai teismas, būdamas informuotas apie apsunkintą dokumentų gavimą, nepagrįstai atsisako tenkinti pareiškėjo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl to neužtikrinamas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017). Procesinio teismo aktyvumo renkant įrodymus ribų vertinimas taip pat aktualus šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų įgyvendinimo aspektu.

Todėl sisteminis proceso teisės normų aiškinimas suponuoja, jog teismas turi pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 5 d.). Ši proceso teisės norma aiškintina kaip nustatanti taisyklę, kad įrodymus pateikia proceso dalyviai.

Teismas, nepažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, paprastai išreikalauja tuos įrodymus, kurių proceso dalyviai negali gauti patys, o savo iniciatyva imasi rinkti įrodymus tik tuo atveju, jei to reikalauja viešasis interesas (kai jis byloje neginamas proceso dalyvių), arba kai nesiėmus priemonių rinkti įrodymus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (kai jie byloje neginami proceso dalyvių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-415/2017).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teigė, jog jis laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. spalio 25 d. buvo laikomas 1-oje karantino patalpoje. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas karantino patalpoje buvo laikomas 2019 m. liepos 16–17 d. ir 2019 m. spalio 2–15 d. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą tvirtino, jog jis 1-oje karantino patalpoje buvo laikomas nuo 2019 m. spalio 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 10 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. spalio 25 d. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartotinai pabrėžia, jog jis 1-oje karantino patalpoje buvo laikomas nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. spalio 25 d. Taigi, paties pareiškėjo pozicija dėl jo buvimo 1-oje karantino patalpoje laikotarpių nėra nuosekli. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas savo teiginius apie pareiškėjo buvimo 1-oje karantino patalpoje laikotarpius pagrindė rašytiniais įrodymais (ištrauka iš asmens bylos, b. l. 13, pažyma, b. l. 14) ir kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų ar dokumentų, sudarančių pagrindą abejoti šiais rašytiniais įrodymais, pagrįstai nustatė ginčui aktualius laikotarpius: 2019 m. liepos 16–17 d. ir 2019 m. spalio 2–15 d.

25. Pareiškėjas skunde teigė, kad karantino patalpoje buvo laikoma 15–20 nuteistųjų. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 1-oje karantino patalpoje įrengta 10 miegamųjų vietų, tačiau nepateikė konkretaus ginčo laikotarpiais joje laikytų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą tvirtino, jog karantino patalpoje lovų skaičius buvo nuo 11 iki 20, per visą ginčo laikotarpį patalpoje nėra buvę mažiau nei 11 asmenų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai pažymėjo, jog karantino patalpoje būdavo mažiausiai 15 nuteistųjų. Taigi, pareiškėjo paaiškinimai dėl 1-oje karantino patalpoje įrengtų lovų skaičiaus bei joje faktiškai laikytų asmenų skaičiaus yra prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paties pareiškėjo pateiktame Pravieniškių PN-AK 2019 m. gruodžio 30 d. rašte nurodyta, jog 1-oje karantino patalpoje įrengta 11 lovų (nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas nesutiko su šio rašto turiniu ir jį apskundė), tačiau byloje nebuvo objektyvių duomenų apie ginčo laikotarpiais kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, pagrįstai nusprendė vienam asmeniui tekusį gyvenamosios patalpos plotą apskaičiuoti 1-osios karantino patalpos plotą padalijant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus (t. y.: 36,43 kv. m / 11 = 3,31 kv. m). Pareiškėjas apeliaciniame skunde kitais aspektais neginčijo pirmosios instancijos teismo išvados dėl jam tekusio gyvenamojo ploto. Laikytina, kad pareiškėjui 16 dienų (nesant duomenų apie tai, kada pareiškėjas buvo atvesdintas ir išvesdintas iš karantino patalpos) nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Nustačius minėtą pažeidimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad itin mažą pareiškėjui tekusį patalpos plotą dar labiau mažino joje įrengti baldai ir kiti įrenginiai, todėl jis susidūrė su kliūtimis laisvai judėti.

26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, kadangi tupimo klozeto įrengimas yra suderinamas su teisės aktų reikalavimais (žr. 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.6 p., 9.1 p., 10.4 p.), nenustatyta, jog 1-oje karantino patalpoje nebuvo galimybės vėdinti patalpas, o pareiškėjo teiginiai apie nesudarytą galimybę tualete nuleisti vandenį buvo abstraktūs. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad karantino patalpoje tvyrojo dvokas, neneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apie galėjimą vėdinti patalpas, tačiau tvirtino, kad tualetas buvo sugriuvęs, todėl nenusileisdavo vanduo. Pareiškėjas nepaaiškino, kuriomis konkrečiai dienomis neveikė vandens nuleidimo sistema, nenurodė ir konkrečiais duomenimis ir / ar dokumentais nepagrindė, jog pataisos įstaigos administracija buvo informuota apie šį gedimą, tačiau savalaikiai nesiėmė veiksmų jam pašalinti. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog pareiškėjas šiuo aspektu neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neginčija, jog jis būdavo išvedamas į pasivaikščiojimo kiemelį 1 valandai, tačiau teigia, kad jis realiai negalėjo pasinaudoti galimybe pabūti gryname ore dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto (tuo pačiu metu būdavo išvedama pasivaikščioti 15 ir daugiau nuteistųjų). Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo pretenzijas šiuo aspektu, kadangi teisės aktai (tarp jų – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios, be kita ko, reikalavimus pasivaikščiojimo gryname ore kiemams) nereglamentuoja lokalinio sektoriaus kiemelių dydžio.

28. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 16 dienų nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma, tačiau nustatytos jo laikymo 1-ojoje karantino patalpoje sąlygos (kumuliatyviai) nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (be kita ko, gyvenamojo ploto normos pažeidimai buvo su pertraukomis, kiti pažeidimai nekonstatuoti, nenustatyta žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai (jis konkrečiais duomenimis nepagrindė teiginių apie kreipimąsi į specialistus, t. y. kada, į ką ir dėl ko kreipėsi)). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

29. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (16 dienų trūko 0,29 kv. m gyvenamojo ploto), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas apsiriboti pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai parinko neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui V. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Likusią Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė