A-492-1976-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1976/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01850-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.3; 11.4.1; 11.4.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjai I. G.,

atsakovo atstovui Nerijui Jokšui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys L. J., J. J., I. J., M. J., V. J., A. J., G. J., V. J.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja I. G. su skundu (I t., b. l. 1–5), kurį patikslino (I t., b. l. 28–32) kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyrius) atkurti I. G. ir mirusiojo E. J. vardu nuosavybės teises į B. J. valdytą likusią žemės sklypo (Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus Verdulių kaime) dalį – 2,8038 ha.

Paaiškino, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į visą B. J. valdytą žemę, nes ji atsakovui buvo pateikusi archyvinius duomenis, iš kurių matyti, jog B. J. iš viso valdė 15,12 ha žemės. Pareiškėja tai, kad B. J. valdė 15,12 ha žemės, grindė 1932 m. rugsėjo 9 d. dokumentu Nr. 34664 (toliau – ir dokumentas Nr. 34664). Pažymėjo, kad esant keliems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, reikėtų vadovautis tuo, kuris išduotas vėliausiai, tačiau pareiškėja nesutiko su atsakovo pozicija, kad vėlesniu laikytinas Žemės tvarkymo departamento 1932 m. rugsėjo 9 d. dokumentas Nr. 34670 (toliau – ir dokumentas Nr. 34670). Pažymėjo, kad abu dokumentai išduoti tą pačią dieną, o vien tik vėlesnis dokumento numeris neleidžia vieno iš jų vertinti kaip išduoto vėliau. Teigė, kad tokiu atveju būtina ieškoti papildomų įrodymų, galinčių pagrįsti vieno ar kito dokumento patikimumą. Aiškino, kad dokumentas Nr. 34664 yra išsamesnis, nes jame konstatuojama, kad B. J. faktiškai valdė 15,12 ha žemės plotą ir tai konstatuota atlikus patikrinimą dėl kiekvieno savininko valdomos žemės. Tuo tarpu dokumentas Nr. 34670 tik patvirtina B. J. nuosavybės teises į konkretų žemės plotą konkrečiuose sklypuose, tačiau nepaneigia fakto, jog B. J. šio dokumento surašymo metu valdė ir daugiau žemės, kuri galėjo būti kituose sklypuose. Teigė, kad reikšminga aplinkybe nustatant B. J. valdytą žemės plotą reikėtų laikyti tai, kad už dokumente Nr. 34664 nurodytą žemės plotą (15,12 ha) B. J. šio dokumento surašymo dieną buvo paskaičiuota mokėti už valdomos žemės matavimo darbus, be to, tas pats dokumentas patvirtina ir tai, kad jame nurodytos sumos buvo apmokėtos. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėja priėmė E. J., kuris kartu su kitais pretendentais buvo padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. J. žemę, mirusio 2006 m. rugpjūčio 14 d., palikimą.

Atsakovas Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyrius atsiliepime į skundą (I t., b. l. 155–158) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą

Paaiškino, kad nuosavybės teisės į B. J. valdytą žemę atkurtos vadovaujantis dokumentu Nr. 34670. Nurodė, kad visa B. J. turėta žemė sudaro 12,3209 ha. Atkreipė dėmesį į tai, kad dokumentas, kuriuo vadovaujasi pareiškėja, tik suteikia informaciją, kad buvusiai savininkei priklausė 15,12 ha žemės prieš sudarant projektą. Pažymėjo, kad B. J. 1932 m. rugsėjo 9 d. Žemės tvarkymo departamento išduota žemės sklypo Nr. 8 ištrauka (dokumento Nr. 34670) iš Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus Verdulių kaimo žemės išskirstymo viensėdžiais projekto plano, padaryto 1927 metais, kaip numatė tuo metu galiojusio Žemės tvarkymo įstatymo (paskelbtas 1925 m. birželio m. 16 d.) 72 paragrafas – laikoma savininku nuosavybės teisių įrodymo dokumentu. Taip pat vadovavosi nurodyto įstatymo 36 paragrafu ir teigė, kad po žemės reformos, t. y. po Verdulių kaimo išskirstymo viensėdžiais, B. J. nuosavybės teisėmis valdė tik 9,6354 ha ir 0,0388 dalį sklypuose Nr. 2, 7, 38 ir 47. Akcentavo, kad tai patvirtina ir Verdulių kaimo Šiaulių valsčiaus ir apskrities suskaldymo viensėdžiais planas sustatytas 1927 metais matininko R. P. ir prie plano esanti eksplikacija, kurioje B. J. nurodyta sklypų savininkų sąraše (eil. Nr. 6), turinti žemės 9,6354 ha. ir žemę bendrojo naudojimo sklypuose. Nurodė, kad iš Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus Verdulių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytu žemių sąrašų, kurie buvo sudaryti tiek 1927 metais, tiek ir 1938 metais, taip pat matyti, kad B. J. valdė tik 9,63 ha žemės sklypą Verdulių kaime Šiaulių valsčiaus Šiaulių apskrityje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. J. atsiliepime į skundą (I t., b. l. 168) nurodė, kad su skundu nesutinka. Paaiškino, kad B. J. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus Verdulių kaime valdė tik 9,6354 ha žemės ir 0,0388 dalį žemės sklypuose Nr. 2, 7, 47 ir 38. Nuosavybės teisės į šią žemę pareiškėjai jau yra atkurtos. Teigė, kad ji nežino, kam priklausančius ir kokius žemės sklypus paveldėjo jos tėvas E. J., kuris mirė 2005 m. rugpjūčio 23 d.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. J., G. J., A. J. pateiktuose atsiliepimuose (I t., b. l. 161, 163–164, 171–172) nurodė, kad su pareiškėjos skundu sutinka ir prašė jį tenkinti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimu (I t., b. l. 195–201) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 13 punktu ir įvertinęs vėlesnius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus bei tai, kad visuose dokumentuose yra minima toje pačioje vietovėje – Verdulių kaime B. J. turėta žemė, padarė išvadą, kad B. J. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus Verdulių kaime valdė tik 9,6354 ha žemės ir 0,0388 dalį žemės Verdulių kaimo žemės sklypuose Nr. 2, 7, 47 ir 38. Teismas, įvertinęs dokumentų Nr. 34664 bei Nr. 34670 turinį ir šių dokumentų išdavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vertino, jog vėliau išduotas B. J. nuosavybės teises įrodantis dokumentas, kurio Nr. 34670, kadangi iš abiejų dokumentų turinio matyti, kad dokumente Nr. 34664 nurodytas B. J. turėtos žemės plotas (15,12 ha) yra prieš žemės reformą, kuris vykdant žemės reformą galėjo būti sumažintas vadovaujantis Žemės tvarkymo įstatymo 36 paragrafe numatytais pagrindais. Teismas pažymėjo, kad dokumente Nr. 34670 nurodytas B. J. priklausantis žemės plotas yra po žemės reformos įvykdymo – 9,6354 ha žemės ir 0,0388 dalis žemės Verdulių kaimo žemės sklypuose Nr. 2, 7, 47 ir 38, į kurią pareiškėjai jau yra atkurtos nuosavybės teisės. Teismas nurodė, kad ir Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus Verdulių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytu žemių sąrašų, kurie buvo sudaryti tiek 1927 metais, tiek ir 1938 metais taip pat matyti, kad B. J. valdė 9,63 ha žemės sklypą Verdulių kaime Šiaulių valsčiaus Šiaulių apskrityje. Pažymėjo, kad padarytą išvadą patvirtina ir tai, jog vėliau išduotas dokumentas turi didesnį registracijos numerį.

III. Pareiškėja I. G. padavė apeliacinį skundą (I t., b. l. 1–5), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Mano, kad pirmosios instancijos teismo prielaida, jog B. J. turėtos žemės plotas vykdant žemės reformą galimai buvo sumažintas vadovaujantis Žemės tvarkymo įstatymo 36 punkte numatytais pagrindais neįrodo, kad B. J. valdytas žemės plotas buvo sumažintas po žemės reformos.

2. Atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo visų dokumentų. Paaiškina, kad „Žinios“, kiek ir kuris Verdulių kaimo žemės savininkas turi sumokėti už žemės tvarkymo ir matavimo darbus bei plano ištrauka yra Žemės tvarkymo departamento rašto Nr. 34664 priedas. Pažymi, kad pirminio dokumento – rašto – turinys nežinomas ir tik spėjamas, nes šio dokumento byloje nėra.

3. Teigia, kad dokumentas Nr. 34664 įrodo, jog B. J. nuosavybės teise valdė 15,12 ha ploto žemės. Teigia, kad šis dokumentas išsamus ir jame aiškiai konstatuota, kad atlikus patikrinimą buvo nustatyta, jog B. J. viso priklauso 15,12 ha ploto žemės. Akcentuoja, kad dokumentas Nr. 34670 tik patvirtina B. J. nuosavybės teises į žemės plotą tik tiksliai apibrėžtuose žemės sklypuose (sklypas Nr. 8), tačiau nepaneigia fakto, kad B. J. šio dokumento surašymo momentu valdė ir daugiau žemės, kuri galėjo būti kituose sklypuose.

4. Nurodo, kad tai, jog B. J. nuosavybės teise valdė 15,12 ha ploto žemės, patvirtina ir 1925 m. birželio 16 d. Vyresniojo notaro patvirtintas ir Šiaulių apskrities pripažinimo rejestre užregistruotas Žemės ūkio pripažinimo nutarimas, kuriame užfiksuota, kad B. J. priklauso 8,1940 ha dirbamos žemės ir 8,4672 nedirbamos žemės. Pažymi, kad šio dokumento turinio pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad minėtos žemės sklypų dalys iš pareiškėjos buvo atimtos, jos buvo parduotos ar kitu būdu perleistos.

5. Akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, jog administracinės bylos nagrinėjimo metu būtų išreikalauta nuosavybės teisių atkūrimo byla, todėl mano, kad teismas neįvertino dokumentų visumos.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 32–35) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime atsakovas pateikia tokius esminius argumentus:

1. Nesutinka, kad teismas rėmėsi dokumento registracijos numeriu bei prielaida, kad B. J. turėtos žemės plotas vykdant žemės reformą galimai buvo sumažintas. Paaiškina, jog tai, kad B. J. valdytos žemės plotas (15,12 ha) sumažėjo ir ji po žemės reformos, t. y. po Verdulių kaimo išskirstymo viensėdžiais nuosavybės teisėmis valdė tik 9,6354 ha žemės sklype Nr. 8 ir 0,0388 dalį bendro naudojimo sklypuose Nr. 2, 7, 38, 47 patvirtina Verdulių kaimo Šiaulių valsčiaus ir apskrities suskaldymo viensėdžiais planas sustatytas 1927 metais matininko R. P. ir prie plano esanti eksplikacija.

2. Taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad dokumentas Nr. 34670 nepaneigia fakto, jog B. J. valdė ir daugiau žemės šio dokumento surašymo momentu, kuri galėjo būti kituose sklypuose. Paaiškina, kad B. J. 1932 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento išduota žemės sklypo Nr. 8 ištrauka (dokumento Nr. 34670) iš Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus Verdulių kaimo žemės išskirstymo viensėdžiais projekto plano, padaryto 1927 metais, kaip ir numatė tuo metu galiojusio Žemės tvarkymo įstatymo 72 paragrafas – laikoma savininkų nuosavybės teisių įrodymo dokumentu.

3. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad dokumentas Nr. 34664 tik suteikia informaciją kiek už atliktus matavimo darbus turėjo sumokėti žemės savininkai bei kiek hektarų žemės priklausė buvusiam savininkui prieš projektą sudarant. Remiasi Žemės tvarkymo įstatymo 67 paragrafu ir teigia, kad dokumente Nr. 34664 nurodytas žemės plotas yra žemės plotas priklausęs B. J. prieš sudarant projektą nuo kurio buvo paskaičiuotas mokestis už matavimo darbus.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. J., G. J., A. J., J. J., M. J. ir I. J. atsiliepimuose į apeliacinį skundą (II t. b. l. 27–29, 38–52) nurodo, kad su juo sutinka. Atsiliepime į apeliacinį skundą dėsto argumentus, nurodytus pareiškėjos apeliaciniame skunde. Papildomai akcentuoja, kad palaikydami apeliantės nuomonę dėl žemės ploto, į kurį turėtų būti atkurta nuosavybės teisė, atkreipia dėmesį į tai, kad esant neaiškumams dėl žemės ploto ar dokumentų tinkamumo, tuo labiau žemėtvarkos skyriuje esant dokumentams koks žemės plotas savininkui priklausė iki nacionalizacijos, klausimą į kokį žemės plotą turi būti atkurta nuosavybės teisė pretendentams, turėjo spręsti komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti. Pažymi, kad pretendentams niekas nenurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese trūksta dokumentų ir, kad pretendentai turi pateikti dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką pretendento teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai išlikusiuose nuosavybės teises patvirtinančiuose skirtingų laikotarpių dokumentuose nurodomi skirtingi duomenys apie savininko valdytą turtą.

Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Valstybės Žinios, 1997, Nr. 65-1558) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (Valstybės Žinios, 1997, Nr. 90-2256).

Nutarimo 13 punkte yra numatyta: jeigu piliečiai yra pateikę tik dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407, juos nagrinėja žemėtvarkos skyriai Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

Pareiškėja I. G. pirmosios instancijos teismui pateikė skundą su reikalavimu įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyrių atkurti I. G. ir E. J. vardu nuosavybės teises į B. J. (G.) valdytą likusią žemės sklypo dalį – 2,8038 ha. Skunde pareiškėja nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises, netinkamai buvo įvertinti archyviniai duomenys – Žemės tvarkymo departamento 1932 m. rugsėjo 9 d. žinios apie Verdulių kaimo žemės savininkų sumokėtus mokesčius už žemės tvarkymo darbus ir plano ištraukos, pridėtos prie rašto Nr. 34664. Šiame dokumente nurodyta, kad J. B. prieš sudarant projektą priklausė 15,12 ha žemės. Gi nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į 10,8262 ha ir 1,49 ha žemės sklypus.

Be minėto dokumento, pareiškėja teismui pateikė atsakovo 2011 m. birželio 15 d. raštą Nr. 3155-(14.31.45.)-987, kuriuo atsakoma į pareiškėjos prašymą apie pareiškėjos galimybes atkurti nuosavybės teises pagal 1923 m. sausio 31 d. surašytą dokumentą – „Tvirtinamasai žemės ūkio pripažinimo nutarimas“, kuriame paminėta, kad „Verdulių k., Šiaulių valsčiaus, Šiaulių Apskrities, žemės savininkai, dalyvaujant 17 asmenims ir bendro skaičiaus 20 turinčių sprendžiamąjį balsą sueigoje ir seniūnui P. L. iš Raizgių k., duodame šį nutarimą sueigos kaimynei B./P. dukteriai/ G. – J., jai prašant...“. Šiame Nutarime yra nurodyta, kad „B. G. – Juozapaitienei priklauso nuosavybės teisėmis su trobesiais žemės ūkio bendro ploto 16 hekt.6612 mtr.“.

2006 m. kovo 15 d. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus pažymoje dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 229 (I t., b. l. 131) yra nurodyta, kad pažyma parengta remiantis Žemės tvarkymo departamento 1932 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 34670, bei 1939 m. gegužės 15 d. B. J. tvirtinamuoju žemės pripažinimo nutarimu (nuorašas 1939, originalas 1925 m.). Šiuo Nutarimu buvo patvirtintas Verdulių kaimo žemės savininkų sueigos 1923 m. sausio 31 d. nutarimas. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl to, ar dokumentai prieštarauja vienas kitam ir kuris dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teises, laikytinas išduotu vėliau, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai rėmėsi nuosavybės teisėms patvirtinti išduotu Žemės tvarkymo departamento 1932 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 34670, kuriame nurodyta, kad B. J. nuosavybės teise turi 9,6354 ha žemės ir 0,0388 dalį žemės Verdulių kaimo žemės sklypuose Nr. 2, Nr. 7, Nr. 47 ir Nr.

38. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenimis, pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, todėl jų iš naujo nekartoja, apeliantės argumentai jų nepaneigia. Žemės tvarkymo departamento 1932 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. 34670 yra objektyviai vertintinas ne tik kaip vėliausias dokumentas iki nacionalizacijos, bet ir turinio požiūriu yra informatyviausias, nes jame yra detaliai išvardijami žemės sklypai, į kuriuos nuosavybės teises turi B. J., nurodomi jų dydžiai, sklypų buvimo vietą patvirtina Verdulių kaimo Šiaulių valsčiaus ir apskrities suskaldymo viensėdžiais žemės plane (1927 metais parengtas matininko R.

P.), kuris 1931 m. liepos 2 d. patvirtintas Vyriausios Žemės Tvarkymo komisijos (I t., b. l. 15, 184). Tą pačią dieną tos pačios įstaigos parengtam rašte Nr. 34664 duomenys apie tai, kad B. J. prieš sudarant projektą turėjo 15,12 ha žemės ir už plano ištrauką turėjo sumokėti 10,32 Lt, negali pagrįsti didesnio nuosavybės teisėmis valdyto žemės kiekio, negu nurodyta nuosavybės teises patvirtinančiame Žemės tvarkymo departamento 1932 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 34670, nes nuosavybės teisėmis valdytos žemės kiekis nustatytinas ir atsižvelgiant į parengtų dokumentų turinį bei paskirtį.

Aplinkybė, jog pagal 1923 m. sausio 31 d. surašytą dokumentą „B. G. – Juozapaitienei priklauso nuosavybės teisėmis su trobesiais žemės ūkio bendro ploto 16 hekt.6612 mtr.“, yra nepakankama patvirtinti, kad tokį patį žemės kiekį nuosavybės teisėmis valdė ir po kaimo išskirstymo viensėdžiais. Nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad išskirstant į viensėdžius nuosavybės teise valdomos žemės plotas galėjo sumažėti, savo argumentų, kad žemė galėjo būti kituose sklypuose, niekuo nepagrindė.

Apeliacinės instancijos teismui pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė Šiaulių apskrities archyvo 2012 m. sausio 10 d. raštą Nr. PŽ-11(8.4), kuriame nurodyta, kad kartu yra išduodama 1947 m. Šiaulių apskrities Šiaulių valsčiaus Lieporių apylinkės žemės apskaitos žiniaraščio ištraukos kopijos, kuriuose yra duomenų, kad B. J., Prano, valdė ne tik žemės sklypus Nr. 8, dalis sklypų Nr. 2, 7, 38, 47, bet žemės sklypą Nr. 12. Pareiškėja teismui nurodė, kad pastaruosius dokumentus atsakovas apskritai atsisakė priimti ir vertinti. Verdulių kaimo išskirstymo viensėdžiais projekte, patvirtintame 1931 m. liepos 2 d., žemės sklypo Nr. 12, kuris ribojasi su žemės sklypu Nr. 8, savininke nurodyta G. M., žemės sklypo dydis – tinkamos žemės – 1,1830.

Sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. J. (G.) nuosavybės teisėmis valdytą žemę, atsakovas turėjo vertinti visus duomenis, kurie buvo pretendentų pateikti. Atitinkamai teismas, nagrinėdamas ginčą dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos manymu likusią žemės dalį, privalo ištirti visus su nuosavybės teisų atkūrimu susijusius dokumentus, kurie buvo žinomi atsakovui priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, bei įvertinti visas atsakovo atliktas procedūras, atsižvelgdamas į įstatyme apibrėžtus atsakovo veiklos tikslus. Tačiau teismas negali vertinti pareiškėjos su apeliaciniu skundu pateikto 1947 m. žemės apskaitos žiniaraščio duomenų, nes šio dokumento nėra nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Šalys teismui nurodė prieštaringus duomenis apie jo pateikimą – pareiškėja teigė teikusi, atsakovas nesutikęs priimti, atsakovo atstovas tokias aplinkybes neigęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia tie duomenys, kurie buvo nuosavybės teisių atkūrimo byloje parengiant pažymą apie nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Jei pareiškėja po to sužinojo apie kitų duomenų egzistavimą, gavus juos patvirtinančius įrodymus, nėra užkirstas kelias reikalauti atsakovą papildomai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos pateiktame žiniaraštyje, be žemės sklypų, į kuriuos jau atkurtos nuosavybės teisės, papildomai nurodytas žemės sklypas Nr. 12, kuris 1931 m. išskirstymo viensėdžiais projekte pažymėtas kaip kitos savininkės – M. G. nuosavybė. Pareiškėja, siekdama savo teises pagrįsti šiuo dokumentu, turėtų įrodyti aplinkybes, patvirtinančias sklypo Nr. 12 valdymą nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu. Tačiau teismas šių aplinkybių netiria ir nevertina, nes jas visų pirma turi įvertinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimanti kompetentinga institucija.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyrė visus reikšmingus byloje faktus, teisingai aiškino ir taikė administracinio proceso ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančias teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. G. apeliacinio skundo netenkinti

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alecnavičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė