2013-06-19 Nr. AB-2760-3-61-3-00998-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. M. (J. M.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P143-97/2013 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-159/2013 pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgoms dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Legislator headnote
AI generated2013-06-19 Nr. AB-2760-3-61-3-00998-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. P-298 už Kariuomenės drausmės statuto (toliau – ir KDS) 69 straipsnio pažeidimą (kario vardo pažeminimas arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 38 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda − atleidimas iš tarnybos. Pareiškėjas 2012 m. kovo 22 d. atleistas iš KASP Štabo aptarnavimo tarnybos Aprūpinimo grupės tiekėjo pareigų, o nuo 2012 m. balandžio 6 d. yra atleistas iš profesinės karo tarnybos.
Full text
Administracinė byla Nr
Administracinė byla Nr. P556-139/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00998-2012-4
Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. M. (J. M.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P143-97/2013 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-159/2013 pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgoms dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) 2012 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. P-298; 2) įpareigoti atsakovą Krašto apsaugos ministeriją grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą, į Krašto apsaugos savanorių pajėgų (toliau – ir KASP) Štabo aptarnavimo tarnybos Aprūpinimo grupės tiekėjo pareigas; 3) priteisti iš atsakovo Krašto apsaugos ministerijos už priverstinės pravaikštos laiką vidutinį tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Krašto apsaugos ministerijos 19 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. P-298 už Kariuomenės drausmės statuto (toliau – ir KDS) 69 straipsnio pažeidimą (kario vardo pažeminimas arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 38 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda − atleidimas iš tarnybos. Pareiškėjas 2012 m. kovo 22 d. atleistas iš KASP Štabo aptarnavimo tarnybos Aprūpinimo grupės tiekėjo pareigų, o nuo 2012 m. balandžio 6 d. yra atleistas iš profesinės karo tarnybos.
Pagrindas skirti drausminę nuobaudą – 2012 m. vasario 17 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. KTO-1. Su tarnybinio patikrinimo išvada bei paskirta drausmine nuobauda nesutiko. Teigė, kad 2012 m. vasario 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. KTO-1 surašęs tyrėjas buvo neobjektyvus (KDS 21 str. 3 d. 4 p.), šališkas, neįvertino visų svarbių aplinkybių, netinkamai atliko tarnybinį patikrinimą, dėl to netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė KDS 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti tiriamo įvykio aplinkybes ir KDS 40 straipsnio 4 dalies 1 punktą. 2011 m. gruodžio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. KTO-5 pagrindu KASP vado 2011 m. gruodžio 16 d.
įsakymais Nr. P-1235 ir Nr. P-1236 pareiškėjui buvo paskirtos drausminės nuobaudos. 2012 m. sausio 19 d. KASP vado įsakymu Nr. P-61 nuobaudų įsakymai buvo pripažinti negaliojančiais bei 2012 m. sausio 19 d. KASP vado įsakymu Nr. V-44 tarnybinį patikrinimą atlikusiam tyrėjui buvo įsakyta papildyti pirminę išvadą. 2012 m. vasario 23 d. KASP vadas patvirtino papildytą išvadą. Su ja pareiškėjas nesutiko ir 2012 m. kovo 23 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Generalinei inspekcijai (toliau – ir Generalinė inspekcija).
Atsakymo iki šiol nėra gavęs. Pažymėjo, jog KDS 40 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyta, kad drausminė nuobauda negali būti griežtinama, jeigu nuo jos paskyrimo praėjo daugiau negu 30 dienų. Drausminės nuobaudos pareiškėjui buvo paskirtos KASP vado įsakymais Nr. P-1235 ir Nr. P-1236 2011 m. gruodžio 16 d., jos galiojo 34 dienas, o jas panaikinus ir papildžius tą patį tarnybinį patikrinimą, buvo paskirta žymiai griežtesnė drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Atsižvelgiant į tai, kad yra praleistas numatytas 30 dienų terminas, per kurį gali būti griežtinama nuobauda, pareiškėjo atleidimas iš tarnybos prieštarauja imperatyviai teisės normai, reglamentuojančiai nuobaudų sugriežtinimo tvarką kariams.
Nepaisant to, 2012 m. kovo 20 d. Generalinės inspekcijos atlikto KASP Štabo veiklos inspektavimo akte Nr. 3VN-8, pasirinktinai tikrinant KASP nuostatuose numatytų uždavinių ir funkcijų vykdymą, nepagrįstai nuspręsta, kad tarnybiniai patikrinimai buvo atliekami laikantis teisės aktuose nustatytų terminų ir procesinių reikalavimų. Vadovaujantis pareiškėjo tarnybos eigos išrašu, jis turi galiojančią nuobaudą − tarnybinio atlyginimo sumažinimą, kuris buvo paskirtas 2011 m. gruodžio 16 d. KASP vado įsakymu Nr. P-1235. Todėl, atleisdamas jį iš tarnybos, atsakovas pažeidė ne tik KDS 40 straipsnio 4 dalies 1 punktą, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, numatantį, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. 2011 m. gruodžio 16 d.
įsakymais paskirtų nuobaudų pareiškėjas neginčijo, todėl vadas negalėjo pakartotinai griežtinti atsakomybės. Nepagrįstai paskirta tokia griežta nuobauda pareiškėjui likus 9 mėnesiams iki pensijos. Pažeidimą pareiškėjas padarė, norėdamas padėti savo dukrai, kurios automobilis sugedo automagistralėje. Dėl avarijos padarytą žalą kompensavo, jokių pretenzijų iš trečiųjų asmenų nesulaukė. Dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos patyrė išgyvenimus, buvo priverstas gerti vaistus, prarado teisę į pensiją, iškilo grėsmė jo gyvenimo sąlygų pablogėjimui, todėl prašė iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad savo veiksmais pareiškėjas pažeidė KASP vado 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. V-781 patvirtintų KASP štabo standartinių veiklos procedūrų 9 dalies reikalavimus, taip pat 2010 m. rugpjūčio 20 d. jo pasirašytos Transporto priemonių naudojimo visiškos materialinės atsakomybės sutarties Nr. MT 2010-104 1.1–1.3, 1.6, 1.8 punktų reikalavimus. Pripažino, kad, vadovaudamasis KDS 27 straipsnio 2 dalies ir 28 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei vykdydamas Sausumos pajėgų vado 2012 m. sausio 16 d. nurodymą, KASP vadas 2012 m. sausio 19 d.
įsakymu Nr. V-44 pagrįstai nurodė tarnybinį patikrinimą atlikusiam karininkui minėtą tarnybinį patikrinimą papildyti bei pašalinti trūkumus, neatskleidus visų tiriamų įvykio aplinkybių, dėl to galbūt netinkamai kvalifikuotos kario padarytos veikos. Grąžinus patikrinimą papildyti, KASP vadas pagrįstai 2012 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. P-61 panaikino KASP vado 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymais Nr. P-1235 ir Nr. P-1236, priimtais 2011 m. gruodžio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. KTO-5 pagrindu, paskirtas drausmines nuobaudas.
Vadovaujantis KASOKTĮ 28 straipsnio 1 ir 3 dalimis, KASP vado 2012 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-44 paskirtas tarnybinio patikrinimo papildymas atliktas nepažeidžiant 1 mėnesio termino nuo šio įsakymo priėmimo dienos – 2012 m. vasario 17 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. KTO-1 2012 m. vasario 23 d. patvirtinta KASP vado. Teismas vertino, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jog pareiškėjas 2011 m. lapkričio 7 d., neturėdamas savo vadovybės sutikimo, tarnybos užduočių vykdymui Vilniaus mieste jam skirta tarnybine transporto priemone, asmeniniais tikslais nuvyko į vietovę ties Rumšiškėmis, tokiu būdu savavališkai pasišalindamas iš tarnybos vietos; grįždamas į Vilnių, pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas tarnybinis automobilis; apie eismo įvykį pareiškėjas neinformavo policijos, SP budėtojo ir savo vadovybės, o apgadintą automobilį kartu su rakteliais ir dokumentais viduje paliko neužrakintą nesaugomoje teritorijoje ir pasišalino, 2012 m. vasario 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas padarė drausmės pažeidimą, numatytą KDS 73 straipsnio 1 dalyje (savavališkas pasišalinimas ar neatvykimas į tarnybą), pažeidė KASOKTĮ 36 straipsnio 7 dalyje numatytus karių tarnybai taikomus apribojimus (profesinės karo tarnybos kariai negali naudoti tarnybos laiko, turto ir tarnybos teikiamų galimybių ne tarnybos tikslais) ir padarė drausmės pažeidimą, numatytą KDS 66 straipsnyje (KASOKTĮ nustatytų karių tarnybai taikomų apribojimų pažeidimas).
KASOKTĮ apibrėžtas karių statusas yra specifinis ir kariams taikomi aukštesni reikalavimai nei eiliniams piliečiams, iš jų tikimasi pavyzdinio elgesio visuomenėje. Karys su valstybe susietas specialiais ištikimybės santykiais ir savo elgesiu neturėtų sukelti pagrįstų įtarimų dėl jo ištikimybės valstybei fakto. Ištikimybės valstybei santykis kario tarnyboje ir laisvu nuo tarnybos metu pasireiškia ir tuo, kad karys gerbia Konstitucijoje, įstatymuose, statutuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintas specialiąsias kario ir visų kitų Lietuvos gyventojų pareigas bei jų laikosi, o esant reikalui, tai pasiruošęs ginti ginklu.
Stodamas į profesinę karo tarnybą, karys pasižada ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus, būti doras ir garbingas Lietuvos karys (KASOKTĮ 23 str. 2 d.). Vienas iš asmenų atrankos į profesinę karo tarnybą kriterijų yra ir jo moralinės savybės (KASOKTĮ 28 str. 1 d.). Todėl teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir įstatymų reikalavimus, padarė išvadą, kad pareiškėjo veiksmai nesuderinami su profesinės karo tarnybos kariui keliamais reikalavimais, todėl toks elgesys laikytinas žeminančiu kario vardą, todėl Krašto apsaugos ministrė teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 38 straipsnio 2 dalies 8 punktu, skundžiamu įsakymu nutraukė su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido jį į atsargą.
Nepagrįstais laikyti pareiškėjo argumentai, kad jis antrą kartą nubaustas už tą patį pažeidimą, nes jo tarnybos eigos išraše nurodyta galiojanti nuobauda – tarnybinio atlyginimo sumažinimas KASP vado 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. P-1235 pagrindu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad KASP vado 2012 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. P-61 tarnybinės nuobaudos, paskirtos 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymais Nr. P-1235 ir Nr. P-1236, pripažintos negaliojančiomis, įsakyta perskaičiuoti jo tarnybinį atlyginimą dėl drausminių nuobaudų vykdymo.
Tai, kad pareiškėjo 2012 m. kovo 23 d. tarnybos eigos išraše nurodyta galiojanti nuobauda – tarnybinio atlyginimo sumažinimas, laikytina technine klaida, nesudarančia pagrindo teigti, kad pareiškėjas du kartus nubaustas už tą patį pažeidimą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl tarnybinio tyrimo išvadą surašiusio pareigūno neobjektyvumo ir šališkumo taip pat nepagrįsti, tarnybinis patikrinimas atliktas ir įsakymas priimtas laikantis tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo reikalavimų, nustatytos tvarkos ir terminų, patikrinimą atliko ir nuobaudą paskyrė tam įgalioti pareigūnai, remdamiesi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias patvirtina įrodymai, surinkti tarnybinio patikrinimo metu.
Atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą ir skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, tarnybinių patikrinimų atlikimo ir nuobaudų skyrimo procedūrų nepažeidė. Pripažino, kad KASOKTĮ nenumato teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes, skundo tenkinimo atveju, pareiškėjui būtų kompensuojamas visas negautas tarnybinis atlyginimas. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą. Teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: panaikino Krašto apsaugos savanorių pajėgų vado 2012 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. P-270 „Dėl eil. J. M. atleidimo iš pareigų“ ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2012 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. P-298 „Dėl eil. J. M. išleidimo į atsargą“; grąžino pareiškėją į Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Štabo aptarnavimo tarnybos Aprūpinimo grupės tiekėjų pareigas; bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti atlyginimą už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką bei neturtinės žalos priteisimo grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Teismas nustatė, kad bylos ginčas yra dėl atleidimo iš karo tarnybos. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2012 m. vasario 17 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. KTO-1, kuri 2012 m. vasario 23 d. buvo patvirtinta KASP vado, nustatė pareiškėjo padaryto drausmės pažeidimo faktines aplinkybes ir, kadangi pareiškėjas pažeidimo fakto iš esmės neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pažeidimo faktinių aplinkybių vertinti iš naujo, dėl to tikrino tik pareiškėjui paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumą.
Nustatė, kad pareiškėjui 2011 m. gruodžio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. KTO-5 pagrindu KASP vado 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymais Nr. P-1235 ir Nr. P-1236 buvo paskirtos drausminės nuobaudos. 2012 m. sausio 19 d. KASP vado įsakymu Nr. P-61 nuobaudų įsakymai buvo pripažinti negaliojančiais. Paminėtas įsakymas grindžiamas Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 29 straipsnio 2 dalimi bei Sausumos pajėgų vado 2012 m. sausio 16 d. nurodymu, kad KASP 2011 m. gruodžio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvada ir medžiaga grąžinta KASP štabui tyrimui papildyti. 2012 m. sausio 19 d.
KASP vado įsakymu Nr. V-44 tarnybinį patikrinimą atlikusiam tyrėjui buvo įsakyta papildyti 2011 m. gruodžio 9 d. tarnybinį patikrinimą. Įsakymas dėl 2011 m. gruodžio 9 d. tarnybinio patikrinimo papildymo grindžiamas Sausumos pajėgų vado 2012 m. sausio 16 d. nurodymu ir kpt. J. V. 2012 m. sausio 13 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl KASP atlikto tarnybinio patikrinimo“, kuriuo buvo pasiūlyta įvertinti, ar nebuvo pažeisti KASOKTĮ 36 straipsnio 7 dalimi nustatyti apribojimai. Teismas, vadovaudamasis KDS 29 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, jog šiuo pagrindu KASP vadas privalėjo vykdyti aukštesniojo vado nurodymus ir pašalinti tarnybinio patikrinimo trūkumus bei panaikinti anksčiau paskirtas, remiantis 2011 m. gruodžio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. KTO-5, nuobaudas.
Atlikus papildomą tyrimą ir 2012 m. vasario 17 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. KTO-1 pagrindu KASP vadas 2012 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. P-270 paskyrė nuobaudą – atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų. Pareiškėjas nėra pareiškęs reikalavimo panaikinti šį įsakymą, tačiau prašė jį grąžinti į konkrečias pareigas, kurias ėjo iki atleidimo iš tarnybos, todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas, iš esmės siekdamas grįžti į tarnybą, nesutinka ir su įsakymu dėl jo atleidimo iš pareigų. Todėl teismas ex offício ir nesant skundo reikalavimo panaikinti įsakymą vertino KASP vado 2012 m. kovo 22 d.
įsakymo Nr. P-270 teisėtumą. Teismas taip pat nustatė, kad, remiantis 2012 m. vasario 17 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. KTO-1, Krašto apsaugos ministrės 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. P-298 buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir pareiškėjas buvo išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Krašto apsaugos ministrės 2012 m. balandžio 3 d. įsakymas Nr. P-298 patvirtina, kad įsakymas priimtas remiantis KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 38 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Teismas įvertino KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 6 punkto (2011 m. birželio 23 d.
įstatymo Nr. XI-1509 redakcija) ir 38 straipsnio 2 dalies 8 punkto (2011 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-1637 redakcija) nuostatas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo atleidimas iš tarnybos ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindai patvirtina, kad pareiškėjas Krašto apsaugos ministrės 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. P-298 atleistas dėl padarytų drausmės pažeidimų, kurie 2012 m. vasario 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. KTO-1 kvalifikuoti kaip KDS 66 straipsnio pažeidimas, t. y. KASOKTĮ nustatytų karių tarnybai taikomų apribojimų pažeidimas.
Taip pat pareiškėjo elgesys įvertintas kaip žeminantis kario vardą ir nesuderinamas su kario duota priesaika ir profesinės karo tarnybos kariui keliamais reikalavimais. Pastarasis pažeidimas nėra atitinkamai kvalifikuotas tarnybinio patikrinimo išvadoje pagal KDS, tačiau jis atitinka KDS 69 straipsnyje numatytą pažeidimą. Teismas, įvertinęs KASP vado 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. P-270 ir Krašto apsaugos ministrės 2012 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. P-298 teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 2 d.), padarė išvadą, jog šie įsakymai yra neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, t. y.
KDS 40 straipsnio 4 dalies 1 punktui, kuriuo nustatyta, kad drausminė nuobauda negali būti griežtinama, jeigu nuo jos paskyrimo praėjo daugiau negu 30 dienų. KASP vadas 2012 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. P-270 paskyrė pareiškėjui nuobaudą – atleidimą iš pareigų, atitinkančią KDS 37 straipsnyje numatytą nuobaudą. Krašto apsaugos ministrė 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. P-298 paskyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą, numatytą KDS 38 straipsnyje, - atleidimą iš tarnybos. Drausminės nuobaudos paskirtos praėjus daugiau nei 30 dienų nuo KASP vado 2011 m. gruodžio 16 d.
įsakymais Nr. P-1235 ir Nr. P-1236 pareiškėjui paskirtų drausminių nuobaudų. Todėl švelnesnės drausminės nuobaudos, paskirtos pareiškėjui 2011 m. gruodžio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. KTO-5 pagrindu, negalėjo būti griežtinamos, nenustačius naujų aplinkybių ir tik pakeitus pažeidimų kvalifikavimą, nes atleidimas iš pareigų ir tarnybos pagal KDS VI skirsnyje numatytą drausminių nuobaudų griežtumo hierarchiją yra griežtesnė nuobauda nei KASP vado 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymais Nr. P-1235 ir Nr. P-1236 paskirtos drausminės nuobaudos – tarnybinio atlyginimo sumažinimas ir kario laipsnio sumažinimas.
Taigi, teismo vertinimu, pripažinus, kad drausminės nuobaudos paskirtos pažeidžiant nustatytą tvarką, KASP vado 2012 m. kovo 22 d. įsakymas Nr. P-270 „Dėl eil. J. M. atleidimo iš pareigų“ ir Krašto apsaugos ministrės 2012 m. balandžio 3 d. įsakymas Nr. P-298 „Dėl eil. J. M. išleidimo į atsargą“, kuriuo jis buvo atleistas iš tarnybos ir nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis, yra naikintini kaip neteisėti (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Teismas, nustatęs absoliutų ginčijamų įsakymų negaliojimo pagrindą dėl jų prieštaravimo KDS 40 straipsnio 4 dalies 1 punktui, kitų įsakymų negaliojimo pagrindų nevertino.
Nustatęs, kad pareiškėjas yra atleistas iš savanorių karo tarnybos be įstatyme numatyto pagrindo, jį grąžino į Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Štabo aptarnavimo tarnybos Aprūpinimo grupės tiekėjų pareigas. Pabrėžė, kad, grąžinus pareiškėją į tarnybą, jam turi būti atlyginama už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką (KASOKTĮ 48 str. 3 d.). Be to, pareiškėjas prašė, grąžinus jį tarnybą, priteisti jam vidutinį tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius. Pareiškėjas nėra apskaičiavęs priteistinų sumų ir byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių šias sumas, todėl būtina rinkti daug naujų įrodymų, patvirtinančių priteistinų sumų dydžius, o tai gali užtrukti tam tikrą laiką ir gali sukliudyti pareiškėjo teisei nedelsiant grįžti į tarnybą.
Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino visiškai ir bylos dalį dėl atlyginimo priteisimo už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką bei neturtinės žalos priteisimo grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
IV. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija 2013 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-159/2013, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
Atsakovas nurodė, kad teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, padarė esminius materialinės teisės normų pažeidimus, turėjusius įtakos priimto procesinio sprendimo teisėtumui (KDS, KASOKTĮ), be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka suformuotos vienodos administracinių teismų praktikos, aiškinant bei taikant tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-353/2004, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-85/2013), o tai, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, sudaro pagrindą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje. Teismo sprendimas, kuris yra prašymo atnaujinti procesą pagrindas, priimtas 2013 m. sausio 17 d., jį gavo (t. y. apie jį sužinojo) 2013 m. sausio 22 d., todėl ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti nėra praleistas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgos 2013 m. vasario 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-159/2013, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas nukrypo nuo prašomoje atnaujinti byloje nagrinėtais klausimais jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1548/2010, 2004 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-353/2004, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-85/2013, 2007 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-866/2007; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2321-473/2012, 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3263-426/2012), todėl būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), taip pat padarė esminių materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, turėjusį įtakos priimant neteisėtą sprendimą (KASOKTĮ 38 str. 1 d. 6 p., 38 str. 2 d. 8 p., KDS 40 str. 4 d. 1 p.) (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), nemotyvavo ir neargumentavo savo sprendimo (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.). Teismo sprendimas, kuris yra prašymo atnaujinti procesą pagrindas, priimtas 2013 m. sausio 17 d., todėl ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 mėnesių terminas prašymui paduoti nėra praleistas.
V. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P143-97/2013 atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A261-159/2013 pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgoms dėl įsakymų panaikinimo ir grąžinimo į pareigas ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Teismas konstatavo, kad atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus, o trečiasis suinteresuotas asmuo – pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Procesas vadovaujantis šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Suinteresuoto asmens netenkinantys ar, jo manymu, nepakankamai išsamūs motyvai pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasmę negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Taigi prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu yra nepagrįstas. Teismas taip pat konstatavo, jog procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendime iš esmės konstatavo, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 38 straipsnio 2 dalies 8 punkte yra įtvirtinti atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagrindai dėl padarytų drausmės pažeidimų, t. y. drausminės nuobaudos, ir taikė su drausminių nuobaudų skyrimu susijusias teisines pasekmes – KDS 40 straipsnio 4 dalies 1 punktą. Kita vertus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-866/2007, 2010 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1548/2010, 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-85/2013, kiek jos susiję su nagrinėjama byla, konstatuota, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalyje (bendrąja prasme) (šiose nutartyse konkrečiai aptarti šios straipsnio dalies 3, 8, 10, 12 punktai) įtvirtinti savarankiški profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir (ar) kario atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje pagrindai, o ne drausminės nuobaudos.
Toks aiškinimas, sistemiškai vertinant KASOKTĮ 38 straipsnį, kuriame nustatyti profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindai, leidžia teigti, kad ir KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalyje (6 punkte) yra įtvirtinti savarankiški profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir (ar) kario atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje pagrindai, nesietini su drausminių nuobaudų taikymu. Remiantis išdėstytais argumentais, galima teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galėjo padaryti esminį materialinės teisės normų (KASOKTĮ 38 str. 1 d. 6 p., 38 str. 2 d. 8 p.) pažeidimą, galbūt turėjusį įtakos priimti neteisėtą sprendimą, administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, todėl siekiant unifikuoti teismų praktiką bei užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos vienodai, šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymai dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Kadangi prašymai dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįsti įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas atnaujintinas, o byla (dėl įsakymų panaikinimo ir grąžinimo į pareigas) perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).
VI. Pareiškėjas J. M. 2013 m. balandžio 24 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P143-97/2013, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktu, ir perduoti Lietuvos kariuomenės teisės departamento 2013 m. vasario 18 d. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261-159/2013 klausimą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis yra priimta esant neteisėtos sudėties teismui, todėl turėtų būti atnaujintas procesas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktu, t. y. tuo, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo dalyvaujant teisėjui Irmantui Jarukaičiui, tuo pažeidžiant pareiškėjo konstitucinę teisę į nešališką ir objektyvų bylos nagrinėjimą teisme. Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti pagrįstų abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutarimas).
Prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo, turi būti šalinamos. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant proceso teisės normų įtvirtintas garantijas. Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje A.
S. v. B. B., bylos Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje J. A. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-279/2003). Šiuo atveju teisėjas Irmantas Jarukaitis nuo 1995 m. balandžio mėnesio dirbo Krašto apsaugos ministerijos Administracinio departamento, o nuo 1996 m. lapkričio mėnesio Tarptautinių ryšių departamento vyresniuoju specialistu, o atsakovas šioje byloje yra būtent Krašto apsaugos ministerija, kurioje teisėjas Irmantas Jarukaitis dirbo. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, kad atsakovą ir teisėją siejo darbo santykiai, manytina, jog teisėjas šioje byloje buvo šališkas ir neobjektyvus.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais - subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas, priimtas byloje Hauschildt v. Danija, prareiškimo Nr. 154). Objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, sukeliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pabrėžė, jog turi būti nustatyti faktai, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo.
Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. pvz., 2000 m. birželio 22 d. sprendimą, priimtą byloje Coeme ir kt. v. Belgija, pareiškimo Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, priimtą byloje Salov v. Ukraina, pareiškimo Nr. 65518/01). Atkreipia dėmesį į tai, kad ši situacija, kai atsakovą ir teisėją siejo darbo santykiai, net objektyviam stebėtojui keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo ir galimai sąmoningai priimto atsakovams palankaus teismo sprendimo administracinės bylos procesui atnaujinti, todėl atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokios dvejonės turėtų būti pašalintos, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis pripažinta negaliojančia dėl neteisėtos teisėjų sudėties.
Pažymi, kad pagal ABTĮ 47 straipsnio 1 dalį „teisėjas <...> negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu“. Esant šiame straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, teisėjas <...> privalo pareikšti, kad jis pats nusišalina arba nušalinimą tais pačiais pagrindais gali pareikšti proceso dalyviai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo Krašto apsaugos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-159/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, pareikšti nušalinimą teisėjui Irmantui Jarukaičiui pareiškėjui nebuvo galimybės. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2702/2012).
Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad atsakovą ir teisėją siejo darbiniai santykiai, ši aplinkybė turėtų būti pripažinta reikšminga sprendžiant dėl neteisėtos teisėjų sudėties.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VII. Prašymas atmestinas.
Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Pareiškėjas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi, kuria atnaujintas procesas administracinėje byloje Nr. A261-159/2013 pagal pareiškėjo skundą atsakovams Krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgoms dėl įsakymų panaikinimo ir grąžinimo į pareigas ir byla perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Šioje byloje pareiškėjui buvo priimtas palankus sprendimas. Pareiškėjo teigimu, procesą atnaujinusi teisėjų kolegija negalėjo būti objektyvi, nes kolegijos teisėjas Irmantas Jarukaitis yra dirbęs Krašto apsaugos ministerijoje, o tai reiškia nutartis priimta neteisėtos sudėties teismo.
Prieš pasisakant dėl prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo atkreiptinas dėmesys į proceso atnaujinimo instituto esmę bei prasmę.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis apibrėžia proceso atnaujinimo instituto taikymo ribas, numatydamas, jog šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka gali būti atnaujinamas bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas. Vadinasi, procesas gali būti atnaujinamas bylose, kuriose ginčas tarp šalių buvo sprendžiamas iš esmės, o byla baigėsi įsiteisėjus teismo sprendimui, nutarimui ar nutarčiai, ir įgijus res judicata galią. Tokiu būdu ginčas tarp šalių išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.
Proceso atnaujinimas yra specifinė administracinės teisenos stadija. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, ginčas iš esmės iš naujo nėra nagrinėjamas. Sprendžiamas tik procesinis klausimas, ar nagrinėjamu atveju yra vienas ar keli iš pagrindų procesui atnaujinti.
Pastebėtina, jog dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad vienas iš teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. EŽTT yra nurodęs, jog teisinis reglamentavimas, susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-48/2013).
Pažymėtina, jog ABTĮ 154 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti bylos šalys, tretieji suinteresuoti asmenys bei jų atstovai, neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus. Nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 158 str. 2 d.). ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama. Jeigu prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas priima nutartį dėl proceso atnaujinimo, kurioje nurodo, koks teismas nagrinės bylą iš esmės (ABTĮ 159 str. 2 d.).
Taigi įstatymų leidėjas pakankamai išsamiai sureguliavo galimybę atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje administracinėje byloje, buvo atsižvelgta į būtinybę užtikrinti teisinių santykių stabilumą, byloje dalyvaujančių asmenų teisinės padėties apibrėžtumą. Tačiau niekaip nenumatyta galimybė suinteresuotam asmeniui paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl teismo nutarties, kuria jau išspręstas prašymas atnaujinti procesą. Tokia teisinė galimybė neegzistuoja, nes nutartis dėl proceso atnaujinimo nepatenka į atskiros išnagrinėtos administracinės bylos sąvoką.
Pareiškėjas būtent ir prašo atnaujinti procesą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų prašymus dėl proceso atnaujinimo. Tokiu būdu pareiškėjas bando įsiterpti į aukščiau paminėtą įstatymo leidėjo nustatytą tvarką, taip bandydamas paneigti proceso atnaujinimo instituto esmę ir tikslus užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai dėl ginčo esmės nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad atskiras procesas byloje dėl nutarties, kuria jau buvo išspręstas klausimas dėl proceso atnaujinimo, nebegalimas. Teismas tokio prašymo nagrinėti negali. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas ir atmestinas, todėl procesą atsisakytina atnaujinti, o kiti prašymai ir argumentai, pateikti prašyme dėl proceso atnaujinimo, nebenagrinėtini.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P143-97/2013 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-159/2013 pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgoms dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė