2017-10-31 Nr. AB-19612-3-64-3-02386-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-655-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02386-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. D. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjui 4 000 Eur neturtinės žalos už kalinimo laikotarpį nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. liepos 8 dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, prastas apšvietimas, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, laikino sulaikymo, kratos ir karantino kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu, pažymėjo, kad pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Atsakovas rėmėsi Departamento 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13, 2 punktais, sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu, pažymėjo, kad, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas darė išvadą, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris), kamerose langai yra skaidrūs ir pritaikyti vėdinimui. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl šalčio yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Atsakovas pažymėjo, kad jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu tris dienas buvo laikomas sąlygomis, iš dalies pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams yra tiesiogiai nesietini su pareiškėju, nes patikrinimų metu arba pareiškėjo nebuvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, arba kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo tikrinamos. Teismas negalėjo konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių tardymo izoliatorius, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

8. Pasisakydamas dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose, teismas konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius, pažeisdamas HN 76:2010 54, 59 punktus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas (taip pat ir atsakovas) nepateikė įrodymų, jog ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo užpildyta Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketa, patvirtina, jog jis sutiko būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatė.

10. Teismas negalėjo konstatuoti, kad dėl nustatytų pažeidimų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas nenustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu nenustatė, tačiau nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant nustatytas normas buvo palyginti labai trumpą laiką, tik tris dienas, jo buvimo metu jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei tai nustatyta Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Norma buvo pažeista nežymiai, skirtumas sudarė ne daugiau kaip 0,20 kv. m kameros ploto. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl nedidelio turinčio tekti ploto ir tekusio ploto skirtumo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta. Teismo vertinimu, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 12. Pareiškėjas R. D. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos.

13. Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kameroje buvo drėgna, tamsu, sienos apipelijusios, vasarą karšta, o žiemą šalta, kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, kad tualetas buvo atviras, dengiamas tik gal metro sienelės, skalbti teko šaltame vandenyje. Pareiškėjas teigia, kad patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip jis apskaičiuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. D., kuris neturtinės žalos atsiradimą kildina iš jo kalinimo nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. liepos 8 d. sąlygų.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

18. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tris dienas buvo laikomas sąlygomis, iš dalies pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, be to, laikino patalpinimo kamerų sąlygos neatitiko HN 76:2010 54, 59 punktų.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad kameroje buvo drėgna, tamsu, sienos apipelijusios, vasarą karšta, o žiemą šalta, kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, kad tualetas buvo atviras, dengiamas tik gal metro sienelės, skalbti teko šaltame vandenyje.

20. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

21. Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Analizuojamu atveju, kaip matyti, pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Šiaulių apygardos administracinis teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas.

23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimo neatliko. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai neteikė. Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai, jog jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose metu buvo drėgna, tamsu, sienos apipelijusios, vasarą karšta, o žiemą šalta, nepagrįsti. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris sprendė, kad pagal bylos duomenis nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinus higienos normų reikalavimų, susijusių su kameros oro temperatūra, drėgme, apšvietimu, laikymosi.

24. Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

26. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, susijusias su tualeto įrengimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje, skalbimu šaltame vandenyje bei su tuo susijusius reikalavimus. Tokie apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

27. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą (pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą).

29. Kaip jau minėta, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas yra susijęs su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, iš dalies neatitinkančiose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų reikalavimų, t. y. 2015 m. vasario 4, 5, 24 dienomis buvo laikomas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 3,40 kv. m iki 8,51 kv. m. Taip pat teismas nustatė, kad sąlygos laikino patalpinimo kamerose neatitiko HN 76:2010 54, 59 punktų reikalavimų (vonelės daiktams sudėti labai nešvarios). Tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių pakankamų argumentų šiuo aspektu.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai ir deklaratyviai teigia, jog jo reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą pinigais buvo nepagrįstai atmestas, tačiau nenurodo jokių argumentų, kurie pagrįstų, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, jog būtent dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, dalinio pažeidimo tris dienas bei dėl nešvarios vonelės daiktams sudėti laikino patalpinimo kamerose, kurį nustatė pirmosios instancijos teismas, jis patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, ypač atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė