2021-04-28 Nr. AB-9013-3-61-3-02870-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-337-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02870-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio, Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,

dalyvaujant pareiškėjos J. L. atstovui K. L.,

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei J. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) neišmokėtą 61,26 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 (toliau – ir 2016 m. Įsakymas) patvirtino Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kurio 15 punktas nustatė, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais. Vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 (toliau – ir 2019 m. Įsakymas) nurodytas 2016 m. Įsakymas buvo pripažintas netekusiu galios ir patvirtintas naujos redakcijos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašas, kuris įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d.

1.2. Vadovaujantis 2016 m. Įsakymu patvirtintu Aprašu pareiškėjai iki 2019 m. kovo 8 d. buvo mokama sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštaravo konstituciniam atsakingo valdymo principui. Atitinkamai pareiškėjai važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka susidarė dėl to, kad ji ginčo laikotarpiu, t. y. 2016 m. I ir III ketvirčiais, 2017 m. I ketvirtį ir 2019 m. I ketvirtį, deklaravo dyzeliniu kuru varomą automobilį, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jos. Pareiškėja nurodė, kad pagal Aprašo 10 punktą kompensacija buvo mokama kas ketvirtį, o de facto kompensacijos sumos buvo išmokamos mėnesiu vėliau, nei nurodyta atsiskaitymo lapeliuose. Pareiškėjos teigimu, kompensacijos dydis už važiavimo išlaidas naudojantis automobiliu su dyzeliniu varikliu jai buvo nepagrįstai mažinamas 35 procentais, todėl turi būti priteista kompensacijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

2. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 13–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

2.1. 2019 m. Įsakymu Aprašas buvo pripažintas netekusiu galios ir nuo 2019 m. kovo 4 d. nemažinamos važiavimo išlaidos, apskaičiuotos naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius ir elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas. Vilniaus apygardos administraciniam teismui byloje Nr. I-325-789/2019, kurioje inicijavus norminio administracinio teisės akto teisėtumo patikrą ir buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, priėmus sprendimą pripažinti pareigūnų reikalavimus pagrįstais, kompensacijų už važiavimo išlaidas nepriemokų grąžinimas būtų sprendžiamas ne ginčo tvarka.

2.2. Vadovaujantis 2019 m. Įsakymo 2.4 punktu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos, patirtos iki šio įsakymo įsigaliojimo, bus kompensuojamos vadovaujantis iki 2019 m. Įsakymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, t. y. vadovaujantis 2016 m. Įsakymu. Taigi atsakovas neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai už jos skunde nurodytą laikotarpį išmokėtą važiavimo išlaidų kompensaciją.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 38–41) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjai, vadovaujantis 2016 m. Įsakymu patvirtinto Aprašo 15 punktu, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. kompensuojamos važiavimo išlaidos buvo mažinamos 35 procentais, ir pažymėjo, jog ginčo tarp proceso šalių dėl šių byloje nustatytų aplinkybių nėra. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai atsisako išmokėti pareiškėjai kelionės išlaidų kompensacijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje pateiktuose Vilniaus AVPK atsiskaitymo lapeliuose nurodyti tik duomenys apie laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio mėn. (imtinai) pareiškėjai išmokėtą bendrą kompensacijos sumą, kuriais remdamasi pareiškėja apskaičiavo, jog 35 procentų nepriemoka sudaro 61,26 Eur, ir šią sumą prašė jai priteisti iš atsakovo. Tuo tarpu atsakovas nepateikė savo skaičiavimų dėl kompensacijos sumos pareiškėjai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas įpareigotinas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai dėl Aprašo 15 punkto, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino prieštaravusiu konstituciniam atsakingo valdymo principui, taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. susidariusios neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalį.

III. 5. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde (b. l. 43–46) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

5.1. Pirmosios instancijos eismas neįsigilino į galiojantį teisinį reguliavimą ir sprendė bylą, nenaikindamas individualių sprendimų, kurie buvo priimti dėl ginčo dalyko (kompensacijos išmokėjimo pareiškėjai). Bylai aktualiu laikotarpiu galiojo 2016 m. Įsakymu patvirtintas Aprašas, kurio 8 punktas nustatė, kad įstaigos vadovas per 5 darbo dienas nuo Aprašo 5 punkte nurodyto prašymo gavimo dienos priima sprendimą dėl važiavimo išlaidų atlyginimo. Priėmus sprendimą atlyginti važiavimo išlaidas, prašymas perduodamas įstaigos finansų funkcijas vykdančiam padaliniui arba įgaliotam asmeniui. Vadovaujantis šia norma buvo priimti sprendimai dėl važiavimo išlaidų kompensavimo pareiškėjai, t. y. vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu buvo priimti administraciniai sprendimai, kurie nebuvo ginčijami. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio skundo padavimo administraciniam teismui terminas, o pareiškėjai pirma sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija buvo sumokėta 2016 m. balandžio 10 d.

5.2. Aprašo, kuris nustatė kompensuojamų važiavimo išlaidų mažinimą 35 procentais, redakcija nebegalioja nuo 2019 m. kovo 4 d., o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, kurioje Aprašo 15 punktas pripažintas prieštaravusiu konstituciniam atsakingo valdymo principui, buvo priimtas 2019 m. gegužės 16 d. ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Nors ABTĮ 118 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas to nenustatė.

6. Pareiškėja J. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 51–57) prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

6.1. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti įstatymai pareigūnams taikomi tiek, kiek jų tarnybos santykiai ir socialinės garantijos nereglamentuoti šiame statute, kituose statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Atitinkamai Statutas nereglamentuoja skundo padavimo teismui terminų dėl ginčų, kilusių iš tarnybinių santykių, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Remiantis DK 219 straipsniu, kuris taikomas sistemiškai su DK 15 straipsnio 2 dalimi, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip, priimdamas sprendimus dėl uždelsto sumokėti darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo darbo ginčą nagrinėjantis organas priteisia šias sumas visas, atsižvelgdamas į šio kodekso nustatytus apribojimus ir ieškinio senaties taikymo taisykles. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 taip pat išaiškino, kad valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK nustatytas trejų metų senaties terminas, o vidaus administravimo akto, kuriuo nutarta mokėti valstybės tarnautojui ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti paties negauto darbo užmokesčio priteisimo. Tuo tarpu pareiškėja apie savo pažeistą teisę sužinojo ne 2016 m. balandžio 10 d., bet 2016 m. gegužės 10 d., kai gavo darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelį ir jai buvo išmokėtas darbo užmokestis už balandžio mėn. Ginčo dėl to, kad darbo užmokestis išmokamas kiekvieno mėnesio 10 d. už praėjusį mėnesį, nėra, be to, atsakovas į bylą nepateikė nei vieno iš apeliaciniame skunde išvardintų Vilniaus AVPK viršininko įsakymų dėl važiavimo išlaidų kompensavimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neįrodinėjo privalomumo ginčyti šiuos individualius sprendimus.

6.2. Aiškindamas ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, jog galimos minėtos taisyklės, kad aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys. Tokia išimtis taikoma, pavyzdžiui, tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), t. y. norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tai nebūtų teisinga bei nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2234/2014). Atitinkamai sprendimas yra neįvykdytas, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose, o pareiškėjai teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti ne visą darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, bet ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki norminio akto pripažinimo neteisėtu, ar jau po to, todėl šioje byloje turi būti taikomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 7. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai – statutinei valstybės tarnautojai – taikant iki 2019 m. kovo 8 d. galiojusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtino Aprašo 15 punktą neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalies už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. priteisimo iš Vilniaus AVPK.

8. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, kurioje Aprašo 15 punktas pripažintas prieštaravusiu konstituciniam atsakingo valdymo principui, konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai atsisako išmokėti pareiškėjai ginčo laikotarpiu dėl Aprašo 15 punkto taikymo susidariusią važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką, todėl įpareigojo atsakovą per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai šią nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d.

9. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, jog ginčo laikotarpiu Vilniaus AVPK viršininko įsakymai dėl kelionės išlaidų kompensavimo buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu ir jie nebuvo ginčijami, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 nenustatė, kad pripažintas neteisėtu Aprašo 15 punktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (ABTĮ 118 str. 2 d.). Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat papildomai nurodo, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2016 m. balandžio 10 d., o ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į administracinį teismą terminas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nustatyta, kad šalys, be kita ko, nesutarė dėl pirmos ginčo laikotarpiu taikant Aprašo 15 punktą sumažintos važiavimo išlaidų kompensacijos išmokėjimo pareiškėjai dienos, o byloje nebuvo tikslių duomenų apie šios ir kitų kompensacijos sumų išmokėjimo pareiškėjai datas, taip pat šių sumų bei kompensacijos nepriemokos dydžius už konkrečius atskirus ginčo laikotarpius. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartimi atsakovas buvo įpareigotas pateikti teismui tikslius ir išsamius duomenis apie konkrečiais atskirais laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. pareiškėjai apskaičiuotas važiavimo išlaidų kompensacijos sumas (jų dydžius) ir šių sumų išmokėjimo dienas, taip pat savo detalius skaičiavimus dėl ginčo laikotarpiu taikant Aprašo 15 punktą susidariusios minėtos kompensacijos nepriemokos ir šiuos duomenis pagrindžiančius įrodymus.

11. 2021 m. vasario 10 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauti atsakovo vykdant minėtą nutartį pateikti papildomi duomenys dėl važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos pareiškėjai apskaičiavimo ir paaiškinimai, kuriuose atsakovas, be kita ko, nurodė, jog J. L., vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 10-V1-170-(1.78E-10) „Dėl važiavimo išlaidų kompensacijų nepriemokos išmokėjimo“, 2019 m. gruodžio 27 d. buvo išmokėta 33,19 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d. Tačiau atsakovas nepateikė nurodyto Vilniaus AVPK viršininko įsakymo ir pagal šį įsakymą pareiškėjai apskaičiuotos kompensacijos nepriemokos sumokėjimą pagrindžiančių įrodymų.

12. Siekiant tiksliai nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir išsamiai bei visapusiškai išnagrinėti šią bylą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartimi administracinės bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, įpareigojant atsakovą pateikti teismui Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 10-V1-170-(1.78E-10) „Dėl važiavimo išlaidų kompensacijų nepriemokos išmokėjimo“ ir vadovaujantis šiuo įsakymu pareiškėjai J. L. apskaičiuotos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos sumokėjimą pagrindžiančius įrodymus, taip pat pasiūlant administracinės bylos ginčo šalims pateikti papildomus paaiškinimus dėl ginčo dalyko šioje byloje.

13. 2021 m. kovo 1 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauti atsakovo vykdant minėtą nutartį pateikti papildomi paaiškinimai, kuriuose atsakovas teigė, jog pareiškėjai važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka apskritai nepriklauso. Vis dėlto iš kartu su šiais paaiškinimais pateiktų papildomų duomenų buvo matyti, kad atsakovas 2019 m. gruodžio mėn., t. y. po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, išmokėjo pareiškėjai 33,19 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d. Tuo tarpu pareiškėja jokių papildomų paaiškinimų dėl ginčo dalyko šioje byloje nepateikė.

14. Kadangi atsakovui įvykdžius pareiškėjos reikalavimą nebelieka ginčo dalyko, siekiant išsiaiškinti šalių poziciją nurodytu klausimu, atsižvelgiant į tai, jog byloje liko nepašalinti visi neaiškumai, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis ginčo šalių ne kartą buvo prašoma raštu pateikti papildomus paaiškinimus ir (ar) duomenis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi buvo nutarta šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, į teismo posėdį kviečiant ginčo šalis.

15. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad atsakovui apeliacine tvarka apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą vėliau pasikeitė valinis (politinis) sprendimas ir buvo nuspręsta visiems pareigūnams, taip pat ir pareiškėjai, išmokėti važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokas už trejus metus, nepaisant to, ar jie kreipėsi į teismą dėl šių nepriemokų priteisimo, ar ne, tam buvo skirtas papildomas finansavimas ir šios nepriemokos už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d. jau yra faktiškai išmokėtos. Be to, atsakovo atstovė nurodė, kad pareiškėja, jos žiniomis, atsakovo apskaičiuotos ir pareiškėjai išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos sumos dydžio, t. y. 33,19 Eur, neginčijo.

16. Atsakovo atstovės teigimu, tokiu būdu iš esmės buvo siekiama įgyvendinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, kurioje Aprašo 15 punktas pripažintas prieštaravusiu konstituciniam atsakingo valdymo principui. Tai patvirtina ir byloje esantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. liepos 23 d. raštas Nr. 1D-3751, adresuotas inter alia (be kita ko) Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), kuriame nurodyta, jog paaiškėjus, kad pareigūnai turi teisę reikalauti išmokėti jiems negautas važiavimo išlaidų kompensacijos dalis, ministerija organizuos tokių nepriemokų išmokėjimą be teismo. Šią Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poziciją pakartojo ir Policijos departamentas 2019 m. liepos 26 d. rašte, adresuotame policijos įstaigoms.

17. Savo ruožtu pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėja minėtą važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką (33,19 Eur) gavo, ši suma ją visiškai tenkina ir ginčo dėl važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos sumos dydžio nėra, pati pareiškėja vėliau suprato, jog jos reikalavimui taikytinas trejų metų senaties terminas. Kitaip tariant, pareiškėjos atstovas iš esmės patvirtino, kad šiuo metu nebeliko ginčo dėl važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos (nei dėl jos dydžio, nei dėl laikotarpio, už kurį ji turėtų būti skaičiuojama).

18. Taigi, iš bylos duomenų nustatyta, kad J. L., vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 10-V1-170-(1.78E-10) „Dėl važiavimo išlaidų kompensacijų nepriemokos išmokėjimo“, 2019 m. gruodžio 27 d., t. y. jau po ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir atsakovo apeliacinio skundo dėl šio sprendimo pateikimo bei priėmimo nagrinėti, tačiau dar neišnagrinėjus bylos apeliacine tvarka, buvo išmokėta 33,19 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d. Pareiškėja neginčijo nei šios atsakovo apskaičiuotos ir jai išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos sumos, nei laikotarpio, už kurį apskaičiuota ir išmokėta minėta nepriemoka, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjos skundas tenkintas tik iš dalies, ne priteisiant jai konkretaus dydžio važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos sumą, bet įpareigojant atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai šios kompensacijos nepriemoką. Nors pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė priteisti iš atsakovo didesnę sumą – 61,26 Eur, skaičiuojant ją už visą ginčo laikotarpį, o pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d., iš minėtų duomenų akivaizdu, kad pareiškėją tenkina po šio pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovo apskaičiuota ir išmokėta važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka (33,19 Eur) už trumpesnį laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d. Kaip minėta, tai teismo posėdyje patvirtino pareiškėjos atstovas.

19. Todėl šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovas dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą, tačiau vėliau iš esmės geruoju patenkino pareiškėjos reikalavimą, dėl ko byloje nebeliko ginčo dalyko. Tuo tarpu administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimas teisiškai yra nereikšmingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008; 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2130-662/2016; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2022-968/2021; ir kt.).

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išnykus ginčo dalykui šioje byloje, tačiau pareiškėjai skundo neatsisakius, atsakovo apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimas panaikinamas, priimant naują sprendimą – pareiškėjos J. L. skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. L. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė