2016-06-29 Nr. AB-13673-3-61-3-02291-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedpriteisti V. M. solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Ministerija, VRM) ir Lietuvos valstybės 122 991,20 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-4396(11);
Legislator headnote
AI generated2016-06-29 Nr. AB-13673-3-61-3-02291-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: priteisti pareiškėjui S. M. iš Ministerijos 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėjus pensijos patirtos žalos atlyginimą – 4 952,20 Lt (1434,26 Eur); panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-441 (11).
Full text
Administracinė byla Nr. A-1162-525/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02291-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. G., A. M. ir G. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A., V. J., D. A., L. M., S. Č., V. G., V. Ž., A. M., G. Š., S. M., R. M., V. M., S. V. ir G. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami:
1) priteisti V. M. solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Ministerija, VRM) ir Lietuvos valstybės 122 991,20 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-4396(11);
2) priteisti R. M. solidariai iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą 3 856,54 Lt pensijos dalį; panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-4394(11);
3) priteisti A. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą 3 304,26 Lt pensijos dalį; panaikinti Ministerijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 1D-1704(11);
4) priteisti G. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą 3 981,46 Lt pensijos dalį; panaikinti Ministerijos 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 1D-3283(11);
5) priteisti S. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą 6 286,12 Lt pensijos dalį;
6) įpareigoti Ministeriją apskaičiuoti bei išmokėti G. B. neišmokėtą pensijos dalį nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2014 m. sausio mėn., panaikinti Ministerijos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 1D-11499(11) ir atlyginti patirtas teismo išlaidas;
7) priteisti V. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos 2011 m. vasario 19 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą 2 526,31 Lt pensijos dalį ir 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą 4 661,20 Lt pensijos dalį; panaikinti Ministerijos 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-3283(11);
8) priteisti V. Ž. solidariai iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą 7 203,45 Lt pensijos dalį; panaikinti Ministerijos 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 1D-1939(11);
9) priteisti L. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Ministerijos, neišmokėtą 2 952,00 Lt pensijos dalį; panaikinti Ministerijos 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 1D-10506(11); įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjai L. M. 697,91 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją;
10) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjui V. J. neišmokėtą 19 818,24 Lt pensijos dalį;
11) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjui S. Č. neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį; panaikinti Ministerijos 2013 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 1D-10430(11);
12) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjui R. A. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neišmokėtą pensijos dalį bei įstatymuose nustatytus delspinigius; panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 1D-5890 (11); sustabdyti iš pensijos vykdomą išskaičiavimą ir įpareigoti Ministeriją mokėti kiekvieną mėnesį visą paskirtą pensiją;
13) priteisti D. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.; priteisti D. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, po 275,90 Lt (79,91 Eur) kas mėnesį už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėn. 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-6255(11); įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui D. A. tokio dydžio pensiją, kuri buvo mokama iki jos sumažinimo dienos 2010 m. sausio 1 d.;
14) priteisti pareiškėjui S. M. iš Ministerijos 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėjus pensijos patirtos žalos atlyginimą – 4 952,20 Lt (1434,26 Eur); panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-441 (11).
Pareiškėjai nurodė, kad paskirtos pareigūnų ir karių valstybinė pensijos buvo neteisėtai sumažintos taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Apie skundžiamą pensijos sumažinimą pareiškėjams nebuvo pranešta, todėl buvo apsunkintos galimybės jį apskųsti greičiau. Teisė į paskirtą ir mokamą pensiją sietina su asmens nuosavybės teisių apsauga. Atsakovų veiksmais buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtų lūkesčių apsaugos principai. Ginčo laikotarpiu buvo neteisėtai neišmokėta dalis pensijos.
Atsakovas ir atsakovo atstovas Ministerija su skundu nesutiko, prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose nurodė, kad pensijos ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Ši nuostata atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl Ministerija pensijas perskaičiavo teisėtai. Pensijos pareiškėjams buvo mokamos tinkamai taikant galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu (VI t., b. l. 39-45) skundą tenkino iš dalies. Priteisė G. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 74,24 Eur. Priteisė V. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 725,82 Eur. Pareiškėjų R. A., V. J., D. A., L. M., S. Č., V. G., V. Ž., A. M., G. Š., S. M., R. M., V. M., S. V., G. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai, Ministerijos, Ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) atmetė. Bylos dalį, kurioje pareiškėjas R. M. prašė priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensiją, nutraukė. Bylos dalį, kurioje pareiškėjas G. B. prašė įpareigoti Ministeriją apskaičiuoti bei išmokėti taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensiją, nutraukė. Pareiškėjo G. B. prašymo atlyginti patirtas teismo išlaidas netenkino.
Teismas nustatė, kad dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pareiškėjui S. M. buvo neišmokėta 3 601,60 Lt (1 043,10 Eur); pareiškėjui V. – 12 991,20 Lt (3 62,51 Eur); pareiškėjui R. M. – 3 856,54 Lt (1 116,88 Eur); pareiškėjui A. M. – 3 304,26 Lt (956,98 Eur); pareiškėjui G. Š. – 3 725,12 Lt (1 078,87 Eur); pareiškėjui S. V. – 6 286,12 Lt (1 820,59 Eur); pareiškėjui G. B. – 9 790,08 Lt (2 835,40 Eur); pareiškėjui V. G. – 7 187,51 Lt (2 081,65 Eur); pareiškėjui V. Ž. – 4 697,34 Lt (1 360,44 Eur); pareiškėjai L. M. – 2 733,06 Lt (791,55 Eur); pareiškėjui V. J. – 19 818,24 Lt (5 739,76 Eur); pareiškėjui S. Č. – 5 395,41 Lt (1 562,62 Eur); pareiškėjui R. A. – 5 049,72 Lt (1462,50 Eur); pareiškėjui D. A. – 9 932,40 Lt (2 876,62 Eur). Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo pareiškėjui G. Š. buvo neišmokėta 256,34 Lt (74,24 Eur) pensijos; pareiškėjui G. B. – 5 496,60 Lt (1 591,93 Eur); pareiškėjui V. Ž. – 2 506,11 Lt (725,82 Eur).
Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Laikinajame įstatyme pareigūnų ir karių pensijų mažinimo pagrindai buvo numatyti inter alia 4 ir 5 straipsnių nuostatose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Konstitucijai prieštaravo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, tuo tarpu 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos Konstitucijai neprieštaravo.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas R. M. jau yra kreipęsis į teismą, prašydamas iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Ministerijos priteisti sumažintos ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 917,77 Lt susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2952-484/2014 nurodė, kad pareiškėjo pensijos ribojimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. buvo teisėtas ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtoje byloje ir šioje byloje pareiškėjas R. M. prašo priteisti tuo pačiu pagrindu susidariusią pensijos nepriemoką, skundą grindžia iš esmės tais pačiais motyvais, atsakovais sprendžiamoje byloje nurodė tuos pačius subjektus, kurie buvo įtraukti atsakovais ir ankstesnėje byloje, tarp skundų bylose tik nežymus skirtumai, teismas bylos dalį, kurioje pareiškėjas R. M. prašė priteisti jam iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį, nutraukė.
Nustatęs, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-781-121/2014 išnagrinėjo pareiškėjo G. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministerijos, ir Ministerijai dėl įpareigojimo atsakovams apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, už 2010 m. sausio mėn. – 2013 m. birželio mėn. laikotarpiu, pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį susidariusią valstybinės pareigūno pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 dienos iki 2012 m. rugpjūčio 31 dienos, atsižvelgdamas, kad abiejose bylose dalis pareiškėjo reikalavimų sutampa – pareiškėjas prašo priteisti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pagrindu susidariusią pensijos nepriemoką, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. spalio 31 d. pareiškėjo pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nebuvo perskaičiuojama), skundą grindžia iš esmės tais pačiais motyvais, atsakovais sprendžiamoje byloje nurodė tuos pačius subjektus, kurie buvo įtraukti atsakovais ir ankstesnėje byloje, skundų skirtumai nežymūs, teismas bylos dalį, kurioje pareiškėjas G. B. prašė įpareigoti Ministeriją apskaičiuoti bei išmokėti taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį, taip pat nutraukė.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo S. M. prašymo priteisti neišmokėjus dalies pensijos patirtos žalos atlyginimą, teismas nurodė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Šios trys valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės, ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti. Kadangi pareiškėjui S. M. 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. pensija buvo neišmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, taikymo, o šio straipsnio nuostatos Konstitucijai neprieštaravo, pareiškėjas nenurodė, kad jos būtų taikytos netinkamai, byloje nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, tad prašymas laikytas nepagrįstu.
Išanalizavęs teisinį reglamentavimą, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašiose bylose bei bylos faktines aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjų G. Š. ir V. Ž. prašymai priteisti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą pensijos dalį yra pagrįsti, nes ji buvo neišmokėta neteisėtai, pažeidžiant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Skundą teismui G. Š. pateikė 2014 m. gegužės 22 d., V. Ž. – 2014 m. kovo 24 d. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, tokiu atveju skundo padavimo terminas atnaujinamas ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusi pensijos nepriemoka priteisiama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos. Ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies dydžių byloje nėra, todėl neišmokėtos pensijos dalys priteisiamos pagal byloje gautas pažymas. Pareiškėjų R. A., V. J., D. A., L. M., S. Č., V. G., V. Ž., A. M., G. Š., S. M., R. M., V. M., S. V., G. B. prašymai dėl pareigūnų ir karių pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas išmokėjimo nepagrįsti, nes šios nuostatos Konstitucijai neprieštarauja, atsakovas jas taikė tinkamai, nėra pagrindo naikinti skundžiamų Ministerijos sprendimų, kuriais buvo atsisakyta išmokėti šias pensijų nepriemokas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjams vis dar būtų mokama sumažinta perskaičiuota pensija. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimai buvo numatyti iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų įpareigoti atsakovą Ministeriją mokėti pagal Laikinąjį įstatymą neperskaičiuotą pensiją, todėl skundo dalis dėl pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas išmokėjimo, dėl atsakovo Ministerijos įpareigojimo mokėti pagal Laikinąjį įstatymą neperskaičiuotą pensiją, žalos atlyginimo ir dėl Ministerijos sprendimų, kuriais buvo atsisakyta išmokėti šias pensijų nepriemokas, atmesta.
Teismui netenkinus pareiškėjo G. B. skundo, netenkintas ir jo prašymas atlyginti patirtas teismo išlaidas.
III. Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą (VI t., b. l. 57-60), kuriuo prašo panaikinti 2015 m. liepos 1 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra atmestas ir priimti naują sprendimą.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimu 2012 ir 2013 metams buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.
Pareiškėjas G. Š. pateikė atsiliepimą į A. M. apeliacinį skundą (VI t., b. l. 101-102), kuriuo prašo apelianto A. M. skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo tenkinti.
Nurodo, kad palaiko apelianto skundą dėl valstybinės pensijos priteisimo pilna apimtimi neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis apeliaciniame skunde nurodytais teisės aktais ir skundą tenkinti.
Pareiškėjas V. M. atsiliepime į A. M. apeliacinį skundą (VI t., b. l. 106-109) prašo A. M. apeliacinį skundą tenkinti.
Nurodo, kad apelianto pozicijai pritaria. Teigia, jog įstatymo neprieštaravimas Konstitucijai nereiškia, kad prašymas išmokėti susidariusį pensijos skirtumą atmestinas, jei taikant šį įstatymą buvo pažeistos kitos konstitucinės bei kitų teisės aktų nuostatos, nurodytos apeliaciniame skunde.
Pareiškėjas R. M. atsiliepime į A. M. apeliacinį skundą (VI t., b. l. 115-118) prašo A. M. apeliacinį skundą tenkinti.
Pateikti argumentai iš esmės analogiški tiems, kuriuos savo atsiliepime pateikė V. M..
Pareiškėjas G. Š. pateikė apeliacinį skundą (VI t., b. l. 68-71), kuriuo prašo panaikinti 2015 m. liepos 1 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra atmestas ir priimti naują sprendimą.
Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma, Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimu 2012 ir 2013 metams buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.
Pareiškėjas A. M. pateikė atsiliepimą į G. Š. apeliacinį skundą (VI t., b. l. 98-99), kuriuo prašo apelianto G. Š. skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo tenkinti.
Nurodo, kad palaiko apelianto skundą dėl valstybinės pensijos priteisimo pilna apimtimi neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis apeliaciniame skunde nurodytais teisės aktais ir skundą tenkinti.
Pareiškėjas V. M. atsiliepime į G. Š. apeliacinį skundą (VI t., b. l. 110-113) prašo G. Š. apeliacinį skundą tenkinti.
Nurodo, kad pritaria apelianto pozicijai. Įstatymo neprieštaravimas Konstitucijai nereiškia, kad prašymas išmokėti susidariusį pensijos skirtumą atmestinas, jei taikant šį įstatymą buvo pažeistos kitos konstitucinės bei kitų teisės aktų nuostatos, nurodytos apeliaciniame skunde.
Pareiškėjas R. M. atsiliepime į G. Š. apeliacinį skundą (VI t., b. l. 119-122) prašo G. Š. apeliacinį skundą tenkinti.
Pateikti argumentai iš esmės analogiški tiems, kuriuos savo atsiliepime pateikė V. M..
Ministerija atsiliepime į A. M. ir G. Š. apeliacinius skundus (VI t., b. l. 80) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.
Nurodo, kad apeliantams ginčijamu laikotarpiu pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitikus Konstituciją, Ministerijos sprendimai perskaičiuoti pensiją buvo teisėti.
Pareiškėjas V. G. pateikė atsiliepimą į A. M. ir G. Š. apeliacinius skundus (VI t., b. l. 104-105), kuriuo prašo apeliantų skundus dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo tenkinti.
Nurodo, kad palaiko apeliantų skundus dėl valstybinės pensijos priteisimo pilna apimtimi neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis apeliaciniuose skunduose nurodytais teisės aktais ir skundus tenkinti.
Pareiškėjas V. G. pateikė apeliacinį skundą (VI t., b. l. 82-86), kuriuo prašo panaikinti 2015 m. liepos 1 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra atmestas ir priimti naują sprendimą.
Teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma, Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimu 2012 ir 2013 metams buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.
Pareiškėja L. M. atsiliepime į V. G. apeliacinį skundą (VI t., b. l. 136-137) prašo jo skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo tenkinti.
Nurodo, kad palaiko apelianto skundą dėl valstybinės pensijos priteisimo pilna apimtimi neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis Konstitucija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lygių galimybių įstatymu ir skundą tenkinti.
Ministerija atsiliepime į V. G. apeliacinį skundą (VI t., b. l. 138-139) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą dalyje dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad Ministerija sprendimo priėmimo metu neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu toks mažinimas nebetaikomas. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad pareiškėjo pensija 2012-2013 metais buvo mažinama teisėtai. Ginčui negali būti tiesiogiai taikomos Konstitucija, tarptautinės sutartys, ignoruojant specialųjį įstatymą – Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą.
Pareiškėjas V. J. atsiliepime į V. G. apeliacinį skundą (VI t., b. l. 141-142) prašo jo skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo tenkinti.
Nurodo, kad palaiko apelianto skundą dėl valstybinės pensijos priteisimo pilna apimtimi neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą. Teismas turėjo vadovautis apeliaciniame skunde nurodytais teisės aktais ir skundą tenkinti.
Pareiškėjas G. B. atsiliepime į apeliacinius skundus (VI t. b. l. 134-135) nurodė, kad palaiko apeliantų poziciją, prašo tenkinti jų apeliacinius skundus pilna apimtimi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacine tvarka tikrinamoje bylos dalyje ginčas kilo dėl pareiškėjams A. M., G. Š. ir V. G. neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių, kurios susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu (A. M. atveju laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; G. Š. – visą 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, o V. G. – laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.
Pastebėtina, jog G. Š. pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs ir reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, priteisimo. Pirmosios instancijos teismas jo skundą pastarojoje dalyje tenkino, priteisdamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 74,24 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas G. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo jo skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo atmestas, bylą patikrinusios teisėjų kolegijos vertinimu, pastaroji bylos dalis teisėta ir pagrįsta, dėl jos plačiau nepasisakoma.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog kiti pareiškėjai – R. A., V. J., D. A., L. M., S. Č., V. Ž., S. M., R. M., V. M., S. V., G. B. – pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčijo, nepateikė ir neprisidėjo prie apeliacinių skundų. Visą bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija (ABTĮ 136 str.), sprendimo neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo jų atžvilgiu nenustatė, todėl dėl jų teisių ir pareigų atskirai nepasisako.
Kaip nustatyta remiantis bylos medžiaga, pareiškėjui A. M. Ministerijos 2011 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo A. M. Nr. 11SP-3434 nuo 2011 m. liepos 1 d. neterminuotai buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Taip pat nurodyta išmokėti pensiją už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Paskirtos pensijos dydis – 518,70 Lt. Pareiškėjui nuo 2011 m. gegužės iki 2012 m. liepos bei nuo 2012 m. spalio iki 2013 m. vasario taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Viso paskirta pensija su minėtu priedu sudarė 878,70 Lt. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas su 2014 m. vasario 13 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašydamas išmokėti sumažintą valstybinę pensijos dalį už visą sumažinimo laikotarpį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2014 m. kovo 3 d. sprendime Nr. 1D-1704(11) nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo teisinį pagrindą, taip pat nurodė, kad išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo. Iš pastarojo sprendimo matyti, jog pareiškėjui A. M. paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8461) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 743,47 Lt.
Remiantis bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad pareiškėjui G. Š. pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarybą paskirta Ministerijos 2008 m. birželio 4 d. sprendimu Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo G. Š. nuo 2008 m. gegužės 17 d. neterminuotai. Paskirtos pensijos dydis – 507,30 Lt. Pareiškėjui iki 2012 m. liepos taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Paskirta pensija su minėtu priedu sudarė 867,30 Lt. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas su 2014 m. balandžio 7 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašydamas išmokėti sumažintą valstybinę pensijos dalį už visą sumažinimo laikotarpį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2014 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. 1D-3283(11) nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo teisinį pagrindą, taip pat nurodė, kad išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo. Iš pastarojo sprendimo matyti, jog pareiškėjui G. Š. paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8466) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 734,26 Lt.
Pareiškėjui V. G. pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą paskirta Ministerijos 2011 m. kovo 10 d. sprendimu Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo V. G. nuo 2011 m. vasario 19 d. neterminuotai. Paskirtos pensijos dydis – 1 007,25 Lt. Pareiškėjui iki 2012 m. spalio taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Viso paskirta pensija su minėtu priedu sudarė 1 367,25 Lt. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas su 2014 m. vasario 10 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašydamas išmokėti sumažintą valstybinę pensijos dalį už visą sumažinimo laikotarpį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2014 m. vasario 18 d. sprendime Nr. 1D-1426(11) nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo teisinį pagrindą, taip pat nurodė, kad išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo. Iš pastarojo sprendimo matyti, jog pareiškėjui V. G. paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8216) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1 123,33 Lt.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.
Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).
Atitinkamai, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. apeliantų A. M., G. Š. ir V. G. valstybinės pensijos buvo sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. – taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.
Pasisakant dėl apeliacinių skundų argumentų, kuriais iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos nepriemokas, susidariusias dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl apeliantų argumentų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog apeliantų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotų apeliantų valstybinių pensijų neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos apeliantų teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti jų prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.
Pasisakant dėl apeliantų argumentų, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jų teises, t. y. diskriminuoja apeliantus kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.
Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir apeliantai, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei apeliantų, nėra duomenų, kad apeliantai buvo diskriminuojami. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.
Apeliaciniuose skunduose apeliantai iš esmės prašo bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas.
Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai apeliantams nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (kaip minėta, A. M. atveju laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; G. Š. – visą 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, o V. G. – laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) mokėjo sumažintas valstybines pensijas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Nuo 2014 m. sausio 1 d. apeliantų pensija mažinama nebuvo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjų V. G., A. M., G. Š. apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a
pareiškėjų V. G., A. M., G. Š. apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė