2021-06-23 Nr. AB-13531-3-61-3-00103-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3126-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00103-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. M. (L. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. (L. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas L. M. (L. M.) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-00377/44U-6889/(15/5-9)4U-948/(15/5-5)41PR-48 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, grąžinimo į (duomenys neskelbtini) ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui L. M.“ (toliau – ir Sprendimas) kaip nepagrįstą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas nurodant, jog 2019 m. spalio 28 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15-01) 3I-447/(15/5-9)50U-1958/(15/5-9)4U-587 dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi, dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką L. M. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 11 d., nesutikdamas su šiuo sprendimu, apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimą L. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2020 m. liepos 1 d. sprendimu nusprendė L. M. skundą patenkinti iš dalies, t. y. panaikinti Migracijos departamento 2019 m. spalio 28 d. sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują sprendimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad, jo nuomone, atsakovas Sprendime iš esmės tik atkartoja visas faktines aplinkybes, kurios jau buvo vertinamos administracinėje byloje Nr. eA- 4162-1062/2020.

4. Pažymėjo, kad atsakovas įvykdė Sprendimą tik praėjus 7 mėnesiams po teismo sprendimo priėmimo ir tik po to, kai 2020 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas raštu pateikė raginimus įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą. Iki raginimų pateikimo Migracijos departamentas nesiėmė jokių veiksmų, nenagrinėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyveni pakeitimo, nekvietė pareiškėjo į apklausą. Pareiškėjo apklausa buvo atlikta 2020 m. spalio 20 d., o Sprendimas priimtas tik 2020 m. gruodžio 30 d.

5. Atsakovui per 7 mėnesius nepavyko gauti jokių papildomų objektyvių duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl buvo nutarta panaudoti tas pačias aplinkybes ir formaliai surašyti nepagrįstą bei neobjektyvų sprendimą. Pareiškėjas kritiškai įvertino Migracijos departamento teiginius apie tai, kad iš naujo nagrinėdamas 2019 m. liepos 31 d. pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė Valstybės saugumo departamentui 2020 m. rugpjūčio 5 d. paklausimą Nr. (15/4-4) 10K-21406, ar L. M. nekelia grėsmės valstybės saugumui ir 2020 m. rugpjūčio 19 d. gavo atsakymą Nr. 18-7291, jog L. M. ir toliau gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi jam turėtų būti neišduotas ir šiuo pagrindu atsisakė pakeisti leidimą lakinai gyventi.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad prieš tai teiktuose prašymuose sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo faktines gyvenamąsias vietas, pažymėjo, kad tai yra papildoma informacija, kurios pareiškėjas nesureikšmino ir nurodė ne visą, kadangi ji nesudaro teisinio pagrindo leidimo panaikinimui, o yra tik formali. Kaip nepagrįsti privalo būti atmesti Migracijos departamento teiginiai apie tai, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte imperatyviai nurodytą pareigą užsieniečiui pateikti išsamią informaciją raštu apie save, įskaitant ir informaciją apie visas buvusias bei esamas darbovietes, nes L. M. tokios informacijos nepateikė ir priėjo prie išvados, kad jis sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbovietes. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte nėra nurodyta imperatyvi pareiga pateikti informaciją apie visas buvusias ir esamas darbovietes, kai teikiamas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimu pagrindu. Nors prašyme (anketoje) yra tokia skiltis, tačiau ji yra kaip papildoma ir jos net nėra būtina pildyti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbovietes.

7. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė ir prašymo 8.9 eilutėje pateiktų duomenų apie jo ryšius su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respublikos) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis (dirba) dirbo tokioms tarnyboms, kadangi nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas turi sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir kad gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje. Šiuo atveju buvo remtasi vien Valstybės saugumo departamento 2020 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. 18-7291, kuriame nurodyta, jog L. M. ir toliau gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas negalėjo nurodyti to, ko niekada nebuvo, todėl priešingai nei teigė atsakovas, nurodė teisingą informaciją. Pareiškėjas nurodė, kad jam nėra aišku, kokius patikimus įrodymus turi Valstybės saugumo departamentas, jeigu atsakovas grėsmę valstybės saugumui sieja tik su esminės reikšmės neturinčių duomenų nepateikimu (arba kurių iš vis neprivaloma pateikti) bei su tuo, jog pareiškėjas lankosi (duomenys neskelbtini), gauna pensiją, turi ten giminių ir pan.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad vien tas faktas, jog pareiškėjas (nugyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio prasme) ne ilgą laiką gyveno bei dirbo (duomenys neskelbtini), niekaip neįrodo jo sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis, be to, pareiškėjas daugiau nei 11 metų dirbo (duomenys neskelbtini), todėl labiau tikėtina, kad jis galėtų turėti sąsajų su Lietuva, o ne su (duomenys neskelbtini).

9. Pareiškėjas kritiškai vertino atsakovo pasisakymus apie tai, jog jis nuo seno buvo lojalus ne Lietuvos Respublikai, o (duomenys neskelbtini) vien dėl to, jog jis nepriėmė Lietuvos Respublikos pilietybės ir įžvelgia diskriminacinio pobūdžio pareiškimą jo atžvilgiu. Nurodė, kad pareiškėjas 4 metams buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) ir bandė ten įsitvirtinti, dėl ko ir neatsisakė (duomenys neskelbtini) pilietybės, nes tuo metu jam atrodė taip priimtiniau, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog pareiškėjas yra lojalus (duomenys neskelbtini) ir turi glaudesnius ryšius su šia valstybe, o ne su Lietuva. Atsakovas ir šiuo atveju neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau 25 metus gyvena Lietuvoje su leidimais gyventi, o iš viso gyvena jau virš 40 metų, visą šį laiką elgėsi pareigingai, nepadarė jokių pažeidimų, nėra niekam skolingas, sudarė santuoką su dabartine Lietuvos Respublikos piliete, su kuria gyvena jau daugiau nei 40 metų, Lietuvoje užaugino sūnų, kas parodo, kad jo ketinimai sieti ateitį su šia šalimi yra labai rimti ir pagrįsti, pareiškėjas per 25 metus nebuvo niekuo kaltinamas ir jo reputacija buvo nuolat švari. Pareiškėjas akcentavo, kad labai myli savo šeimą, gerbia šalį, kurioje gyvena, laisvai kalba bei rašo lietuviškai, jo socialiniai ir kiti ryšiai, priešingai, nei bando interpretuoti Migracijos departamentas, yra labai stiprūs, kadangi Lietuvoje gyvena jau labai ilgą laiką.

10. Pareiškėjas 2013-2017 m. dažnai lankydavosi (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), tačiau tą darė tikslu pabūti su garbingo amžiaus motina ir savo pagalba prisidėti prie gyvenimo sąlygų, buities pagerinimo, bandė įkurti savarankišką verslą (atidaryti restoraną), tačiau nesėkmingai. Migracijos departamentas sprendime nurodė, jog L. M. (duomenys neskelbtini) turi giminių, nes ten gyvena jo motina ir sesuo, todėl pareiškėjui kyla pagrįstas klausimas, nuo kada artimiausių giminių, gyvenančių užsienyje, lankymas tapo grėsme valstybės saugumui. Atsakovas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjo su Lietuva nesieja glaudūs ryšiai vien todėl, kad jo pilnametis sūnus išvykęs gyventi (duomenys neskelbtini), o sutuoktinės brolis, motina ir tėvas yra mirę, todėl pareiškėjas neturi artimų ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. L. M. Lietuvoje gyvena nuo (duomenys neskelbtini) metų, čia sukūrė šeimą, jam gimė sūnus, kurį užaugino Lietuvoje. Pareiškėjas turi nemažai draugų Lietuvoje, su kuriais palaiko artimus ryšius, turi pažįstamų, tačiau natūralu, kad prašyme dėl leidimo pakeitimo nurodė tik pačius artimiausius žmones, nes nematė reikalo nurodyti visus žmones, su kuriais bendrauja. Apklausos metu paminėjo svarbiausius asmenis, su kuriais bendrauja, o ne visus pažįstamus, kadangi nenorėjo viešinti jų asmens duomenų. Pareiškėjas, ypač nuo 2019 metų pabaigos, priverstinai ištremtas, o pastaruoju metu ir dėl pandemijos retai gyvai susitinka su draugais ir pažįstamais, jis daugiausia laiko praleidžia su žmona namie ir nemato poreikio nuolat važiuoti į susitikimus, kai galima bendrauti el. ryšio priemonėmis, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas neturi jokių pažįstamų asmenų Lietuvoje.

11. Aplinkybė, kad pareiškėjas nedirba Lietuvoje ilgą laiką ir gauna pensiją iš (duomenys neskelbtini), taipogi nepaneigia jo ekonominių ryšių su Lietuva ir nėra svarbi nagrinėjamos bylos kontekste. Pareiškėjas turi nuosavą būstą Lietuvoje, nedirba, nes gauna pensiją, o anksčiau dirbdavo pavienius darbus, jam taip pat (ir jis jai savo ruožtu) padėdavo sutuoktinė. Nurodė, kad atsakovo pasiūlymas pareiškėjo sutuoktinei, Lietuvos Respublikos pilietei, kuri visą gyvenimą pragyveno Lietuvoje, būnant pensinio amžiaus, išvykti kartu su juo gyventi į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja bet kokiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Tai, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) savo vardu registruotą mažą butą (kuriame gyvena jo sena motina), neįrodo jo glaudesnio ekonominio ryšio su šia valstybe, nes lygiai taip pat pareiškėjas turi nuosavybės teise būstą Lietuvoje. Pareiškėjo išsiuntimas gyventi į (duomenys neskelbtini) yra visiškai neproporcinga priemonė, jis nekelia jokios realios grėsmės Valstybės saugumui, kadangi Migracijos departamentas grindžia grėsmę tik tuo, jog jis nepateikė visos informacijos apie savo faktines gyvenamąsias vietas (kurios buvo Lietuvoje) ir apie visas darbovietes (kurių niekada visų nebuvo privaloma nurodyti anketose). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) neturės kur gyventi, bus išskirta jo šeima, jis ten neturi jokių draugų (išskyrus savo motiną ir seserį) ir jokių socialinių bei ekonominių ryšių, neišmano, kaip veikia socialinė, sveikatos ir kitos sistemos, todėl tokio amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų) jam bus pernelyg sunku prisitaikyti prie visiškai kitokios kitos valstybės santvarkos. L. M. turi daug glaudesnius socialinius, ekonominius ryšius su Lietuva, o ne su pilietybės valstybe.

12. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). turėjo leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o nuo (duomenys neskelbtini) leidimus laikinai gyventi. Visą tą laiką t. y. iki pat 2017 metų, pareiškėjui buvo pratęsiami leidimai lakinai gyventi ir Migracijos departamentas nekėlė jokių klausimų dėl grėsmės valstybės saugumui ir tik 2019 metais nurodė, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, grįsdamas tai abstrakčia Valstybės saugumo departamento išvada. Pareiškėjas per paskutinius metus nėra padaręs apskritai jokių pažeidimų, nusikaltimų ir pan. už ką gali būti laikomas kaltu ar keliančiu grėsmę visuomenei, jo atžvilgiu nėra pradėtos bylos, jis nėra nei teistas, nei baustas, nei per paskutinius metus, nei apskritai per visą buvimo Lietuvoje laikotarpį. Nurodė, kad Sprendime nėra nurodyta nei kada, nei už ką asmuo yra laikomas keliančiu grėsmę, sprendimas turi būti panaikintas, o draudimas atvykti į Lietuvą 2 metus yra ne tik kad neproporcingas siekiamam tikslui ir tam, kad jis čia turi šeimą, bet ir neteisėtas.

13. Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus yra visiškai neadekvatus ir pažeidžiantis jo teises, nes tokiu būdu jis iš esmės yra „ištremiamas“ iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos į iš esmės svetimą bei nuo šeimos atskirtą valstybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu).

Asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Šiuo atveju tokių aplinkybių byloje nenustatyta, o sprendimai priimti akivaizdžiai bendro pobūdžio informacija. Kitokia informacija, kuria teismas galėjo remtis, pareiškėjui nėra žinoma, todėl jeigu tokia ir buvo pateikta teismui, teismas ja remtis negalėjo (pareiškėjas negali apsiginti, nes nežino įslaptintos informacijos).

Vertinant atsakovo teiginį, kad vadovaujantis Įstatymo 4 straipsniu, Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo 2020 m. rugpjūčio 19 d. išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o jo turėtą leidimą laikinai gyventi – panaikinti, pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnis aiškintinas kartu su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio („Įrodymai“) 3 dalimi.

Šioje dalyje nustatyta, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymu nustatyta tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą, ar teismui pateikta įslaptinta informacija ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu gali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje, būtina išsiaiškinti, ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kuriems esant pareiškėjui atsisakyta suteikti / pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismui nustačius, kad tokie įrodymai yra vieninteliai, jis turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti atsisakymą suteikti / pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepagrįstu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1456/2014; 2020 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3902-1062/2020). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog Sprendimas yra pagrįstas iš esmės vien Valstybės saugumo departamento išvada (įslaptintais duomenimis), kurie turėjo lemiamą reikšmę Migracijos departamentui priimant Sprendimą, įslaptinta Valstybės saugumo departamento informacija negali būti laikoma leistinu įrodymu ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.

14. Pareiškėjo manymu, sprendžiant dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti įvertinta, ar uždraudžiant jam atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas nepažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatų. Pareiškėjui nėra aišku, kaip atsakovas padarė išvadas, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas dėl draudimo priimtas remiantis vien tik Valstybės saugumo departamento pateikta medžiaga, kuri yra įslaptinta ir pareiškėjui nėra žinoma, kiti motyvai sprendime nepateikti. Be to, sprendimui dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, grėsmė valstybės saugumui turi būti reali, toks sprendimas turi būti priimtas vadovaujantis viešojo administravimo, tarp jų ir proporcingumo bei objektyvumo principais. Nurodė, kad 2020 m. gruodžio 30 d. Migracijos departamento sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovas neįrodė L. M. grėsmės valstybės saugumui bei atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi tik dėl to, jog buvo gauta Valstybės saugumo departamento išvada, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui bei kad pareiškėjas nepateikė apie save visos informacijos (nenurodė visų faktinių gyv. vietų per 10 metų bei visų darboviečių) bei jo sąsajas su (duomenys neskelbtini) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis grindė tuo, jog jis turi (duomenys neskelbtini) butą, giminių, kartais ten lankosi, gauna pensiją ir kažkada ten dirbo, t. y. grindė vien prielaidomis ir spėlionėmis, todėl jis turi būti panaikintas.

15. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

16. Migracijos departamentas iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2019 m. liepos 31 d. pateiktą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo reikalavimų, t. y. pareiškėjo atžvilgiu nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktuose įtvirtinti imperatyvūs pagrindai atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi bei 141 straipsniu, taip pat siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių minėtam užsieniečiui gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė Valstybės saugumo departamentui 2020 m. rugpjūčio 5 d. paklausimą Nr. (15/4-4) 10K-21406, ar L. M. nekelia grėsmės valstybės saugumui. 2020 m. rugpjūčio 19 d. buvo gautas Valstybės saugumo departamento atsakymas Nr. 18-7291, kad L. M. ir toliau gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi jam turėtų būti neišduotas. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą leidimo laikinai gyventi keitimo pagrindą ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių jam gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, 2020 m. spalio 20 d. Migracijos departamente atliko pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausą raštu.

17. Vadovaujantis apklausos metu pareiškėjo pateiktais atsakymais, nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m., 2017 m., 2019 m. teiktuose prašymuose pakeisti leidimą laikinai gyventi, sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo faktines gyvenamąsias vietas per pastaruosius 10 metų, o taip pat sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbovietes, galimai siekdamas nuslėpti nuo Migracijos departamento tam tikrą informaciją ir (arba) naudodamasis neoficialiomis pareigomis įmonėje (duomenys neskelbtini) kaip priedanga dažnam lankymuisi (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nuslėpė informaciją nuo Migracijos departamento (tikslingai jos nepateikė) apie ryšius su (duomenys neskelbtini) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis – nors ir turėjo pareigą pateikti tikrovę atitinkančius duomenis, tačiau šių duomenų neatskleidė nei pildydamas 2015 m., 2017 m. ir 2019 m. prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi, nei 2020 m. spalio 20 d. apklausos lape. Valstybės saugumo departamento 2019 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 19-1075RN yra pateikta išvada, kad dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje gali kilti grėsmė valstybės saugumui būtent dėl jo sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir kad pareiškėjas gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje. Tai reiškia, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog neturi ir neturėjo ryšių su kilmės ar kitos valstybės žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis, sąmoningai siekė klaidinti Lietuvos valstybės institucijas ir nuslėpti faktus, kurie būtų galėję lemti Migracijos departamento sprendimą neišduoti (nepakeisti) pareiškėjui leidimo laikinai gyventi. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei įvertinęs, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja stiprūs bei tvirti socialiniai, ekonominiai bei kiti ryšiai, jo integracijos lygis Lietuvos Respublikoje, proporcingai vertinant, yra mažiau reikšminga aplinkybė negu grėsmė valstybės saugumui ir kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima teisės pareiškėjui gyventi kartu su sutuoktine, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktais, Sprendimu nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

18. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra teisinis pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, tačiau įvertinęs valstybės saugumui keliamos grėsmės pobūdį, tai, kad pareiškėjas laikėsi Migracijos departamento prašymo atvykti į apklausą, atsižvelgęs į pareiškėjo Migracijos departamentui atsiųstame 2020 m. gruodžio 30 d. elektroniniame laiške pateiktą informaciją apie sveikatos būklę, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalimi, Sprendimu nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Taip pat pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Remiantis Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 38.3 papunkčiu, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui nustatomas 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Tvarkos 39 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunkčiuose. Atsižvelgdamas į tai, bei remdamasis Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija ir siūlomu nustatyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpiu (2 metams), Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė užrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per jam nustatytą savanoriško išvykimo terminą.

19. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas priimtas tik praėjus 7 mėnesiams nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimo priėmimo ir tik po to, kai pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui raginimus vykdyti 2020 m. liepos 1 d. sprendimą. Migracijos departamentas pažymėjo, kad Sprendimas priimtas ne po 7, o po 6 mėnesių nuo minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo ir šį ginčijamo sprendimo priėmimo terminą sąlygojo ne vengimas vykdyti teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą, tačiau objektyvios priežastys – būtinybė iš naujo surinkti bei gauti Sprendimo priėmimui reikalingą informaciją apie pareiškėją ir ją patikrinti su anksčiau gautais duomenimis.

20. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, jo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pakartotinai buvo nagrinėjamas Migracijos departamento iniciatyva (vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimą), o ne pareiškėjui paraginus tai padaryti.

21. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 2 priedo 7.2 ir 7.5 papunkčiais ir priėjo išvadą, kad teisės aktų nuostatos įpareigojo pareiškėją, pildant prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, nurodyti teisingus, tikslius bei išsamius duomenis tiek apie savo esamą bei buvusias gyvenamąsias vietas, tiek apie darbovietes. Pagrindo ar prielaidų manyti, kad ši informacija yra nereikšminga, pareiškėjas neturėjo, juolab, kad prašymų formose aiškiai įvardijama, kokius duomenis reikalaujama nurodyti, todėl akivaizdu, jog 2015 m., 2017 m. bei 2019 m. savo prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nenurodydamas visos informacijos apie ankstesnes savo gyvenamąsias vietas (neatskleisdamas, jog turėjo gyvenamąsias vietas 3 adresais – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) bei darbovietes (neatskleisdamas, jog nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) tarnavo (duomenys neskelbtini) 11 metų 10 mėnesių 4 dienas, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. dirbo (duomenys neskelbtini)) pareiškėjas tai padarė sąmoningai ir tik Migracijos departamentui pareikalavus (2020 m. spalio 20 d. apklausos metu) ši informacija buvo atskleista.

22. Migracijos departamentas taip pat nesutiko, jog Sprendime nepagrįstai daroma išvada, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, ar jis turi (turėjo) ryšių su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respublikos) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis (dirba (dirbo) tokioms tarnyboms, teikė joms informaciją, vykdė jų pavedimus ar kitaip bendradarbiavo. Pareiškėjo teigimu, jis negali nurodyti to, ko niekada nebuvo, todėl jo pateikta informacija yra teisinga, tačiau Migracijos departamentas su tuo nesutiko, kadangi šiuos pareiškėjo teiginius paneigia visuma pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktų duomenų.

Sprendime daromas išvadas apie pareiškėjo ryšius su užsienio valstybės žvalgybos, saugumo tarnybomis pagrindžia ne tik Valstybės saugumo departamento 2019 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 19-1075RN nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui būtent dėl jo sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir kad pareiškėjas gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje, bet ir tai, kad pareiškėjas daugiau nei (duomenys neskelbtini) metų dirbo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) metais užėmė pareigas (duomenys neskelbtini), ką pareiškėjas nuslėpė, teikdamas prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tai, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini), kuris atsisakė priimti Lietuvos pilietybę ir priėmė (duomenys neskelbtini) pilietybę, tai, kad 2013-2017 metais pareiškėjas itin dažnai lankydavosi ir daug laiko praleisdavo (duomenys neskelbtini) (pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad jis kūrė verslą (duomenys neskelbtini) srityje ir kad vykimas į (duomenys neskelbtini) visais atvejais buvo susijęs su pareiškėjo motinos lankymu nebuvo įrodyti).

Migracijos departamentas pažymėjo, jog visas šias aplinkybes Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vertino ne atskirai, o visumoje, siekiant pagrįsti pareiškėjo glaudžius ryšius su (duomenys neskelbtini) ir jos institucijomis. Šių Migracijos departamento gautų duomenų (ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas juos nuslėpė) pakanka pripažinti, jog pareiškėjas turi sąsajų su (duomenys neskelbtini) ir jos tarnybomis, kas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis formaliai nepadarė jokių pažeidimų, ilgą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje, sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, nešalina Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, sudariusių teisinį pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir neturi reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad jis turi glaudžius socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Pažymėjo, kad pareiškėjas turi vos 3 draugus / pažįstamus Lietuvos Respublikos piliečius, su kuriais susitinka retai, pareiškėjo pilnametis sūnus Lietuvos Respublikoje negyvena ir su juo matosi retai, su sutuoktinės artimaisiais giminaičiais taipogi artimų ryšių nepalaiko, kai tuo tarpu (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo motina bei sesuo, ką pats pareiškėjas pripažįsta. Pareiškėjas daugiau nei 20 metų Lietuvos Respublikoje nedirba, verslo, įsipareigojimų neturi, pensiją gauna iš (duomenys neskelbtini), o tai, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), nelaikytina priežastimi teigti, jog pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra reikšmingi, juolab, kad nekilnojamojo turto pareiškėjas turi ir savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybės, kurių pareiškėjas nenuginčijo, atsakovo nuomone, rodo, kad tiek socialiniai, tiek ekonominiai pareiškėjo ryšiai yra glaudesni su (duomenys neskelbtini), kurios pilietis pareiškėjas yra, o ne su Lietuvos Respublika.

24. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl pandemijos negali gyventi savo bute (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena jo motina, nėra pagrįstos ir pakankamos vertinti, kad pareiškėjas neturi objektyvių galimybių grįžti ir gyventi savo kilmės valstybėje. Taip pat atsakovas nurodė, kad atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog dėl senyvo amžiaus negalės prisitaikyti (duomenys neskelbtini), kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas anksčiau dirbo bei gyveno šioje valstybėje, o vėliau, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, itin dažnai vykdavo į (duomenys neskelbtini).

Tokių aplinkybių, kad pareiškėjas negalėtų išvykti ir gyventi kilmės valstybėje dėl savo amžiaus ar sveikatos priežasčių, pareiškėjas nepateikė ir neįrodė. Migracijos departamentas taip pat nesutiko, jog dėl Sprendimo priėmimo pareiškėjas bus atskirtas nuo šeimos (savo sutuoktinės). Sprendime buvo įvertinta tai, kad, nors Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, tačiau šiuo atveju nėra jokių priežasčių, dėl kurių ji negalėtų kartu su pareiškėju išvykti į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Valstybės saugumo departamento pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjo asmeniniai interesai ir šeiminiai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo, juo labiau kad Lietuvos Respublikoje nėra susiformavę tokie minėto užsieniečio socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai, kurie turėtų būti svarbesni už valstybės saugumą.

Toks Migracijos departamento ginčijamame sprendime pateiktas vertinimas laikytinas proporcingu ir neprieštarauja Konvencijos nuostatoms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, kurioje išaiškinta, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinami bent vienu Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu tikslu, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo sutuoktinė.

25. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skunde pateiktu vertinimu, kad Sprendimas grindžiamas vien tik abstrakčia Valstybės saugumo departamento išvada, kuri pareiškėjui neatskleidžiama ir kuri negali būti tinkamu įrodymu pagal ABTĮ 56 straipsnio 3 dalį. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Valstybės saugumo departamento išvada nėra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiamas Sprendimas, kadangi Migracijos departamentas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nustatė papildomas aplinkybes, jog pareiškėjas nuslėpė nuo Migracijos departamento prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimui reikšmingus duomenis, kas sudaro teisinį pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.) ir šie duomenys papildomai pagrindžia Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui dėl jo ryšių su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Atsakovas nurodė, kad dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jam apribota teisė į teisinę gynybą – pareiškėjui žinomi Sprendimo priėmimo motyvai bei pagrindai ir pareiškėjas turi teisę teikti įrodymus bei pagrįsti savo nesutikimo su ginčijamu sprendimu argumentus, tačiau tokie įrodymai iki šiol nėra pateikiami, o pareiškėjo argumentai, kuriais siekiama eliminuoti Valstybės saugumo departamento išvadą kaip įrodymą, nurodomi ne siekiant apginti savo teises, o išvengti pareiškėjui pagal Įstatymą kylančių pasekmių. Nors Valstybės saugumo departamento išvada, kuria pateikta informacija dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įstatymų nustatyta tvarka yra įslaptinta, todėl Migracijos departamentas negali teikti detalesnių paaiškinimų, susijusių su šios išvados turiniu, tačiau priešingai, nei teigia pareiškėjas, tai nereiškia, jog Sprendime Migracijos departamentas negalėjo remtis šia kompetentingos institucijos išvada. Priešingu atveju, būtų apribota Migracijos departamento teisė bei pareiga vykdyti jam teisės aktų nustatytas funkcijas ir priimti pagal Įstatymą būtinus sprendimus, užtikrinančius valstybės ir visuomenės interesus.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra konstatavęs, jog iš esmės yra draudžiama neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus, tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į Įstatymo 140 straipsnio nuostatas, Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pagal kuriuos nėra draudžiama visais atvejais remtis įslaptintais duomenimis kaip įrodymais, aplinkybę, kad įslaptinti duomenys susiję su grėsme valstybės saugumui, tai, kad atskleidžiant įslaptintą informaciją gali kilti rizika svarbiausiems valstybės interesams, o taip pat įvertinant tai, kad Valstybės saugumo departamento išvada nėra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas, mano, kad Valstybės saugumo departamento išvada turėtų būti pripažįstama kaip įrodymas šioje byloje.

27. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad jo atžvilgiu negalėjo būti priimtas sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metams. Pagrįstai pripažinus, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Migracijos departamentas privalėjo priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendime įtvirtintas draudimo atvykti laikotarpis atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus ir yra proporcingas (jau Tvarkoje įtvirtinant kriterijus buvo atsižvelgta į proporcingumo principą). Pagal Tvarkos 38.3 bei 39 papunkčius buvo teisinis pagrindas pareiškėjui nustatyti 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, tačiau atsižvelgdamas į Valstybės saugumo departamento siūlymą bei pasinaudodamas Tvarkos 5 punktu, Migracijos departamentas Sprendimu pareiškėjui nustatė tik 2 metų draudimo atvykti terminą, kuris, atsižvelgiant į visumą reikšmingų aplinkybių, pareiškėjo turimus socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, laikytinas pagrįstu ir proporcingu.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

29. VSD manymu, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas Migracijos departamento kompetencijos ribose. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina VSD turima informacija apie pareiškėją. Ši informacija buvo pateikta ir Migracijos departamentui.

II. 30. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

31. Teismas nurodė, kad, remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje gali kilti grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kada leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

32. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė VSD 2020 m. rugpjūčio 5 d. paklausimą Nr.(15/4-4) 10K-21406, ar pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui. 2020 m. rugpjūčio 19 d. buvo gautas VSD atsakymas Nr.18-7291, kad pareiškėjas ir toliau gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi jam turėtų būti neišduotas. Migracijos departamente 2020 m. spalio 20 d. buvo atlikta pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausa raštu, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2020 m. rugsėjo 7 d. atsakovas išsiuntė pareiškėjui kvietimą atvykti į apklausą iki 2020 m. spalio 7 d., tačiau jis su sutuoktine atvykti į apklausą galėjo tik 2020 m. spalio 20 d. Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir vertindamas 2020 m. spalio 20 d. apklausos lapuose jo bei jo sutuoktinės pateiktą informaciją, nustatė, kad pareiškėjas 2015 m., 2017 m., 2019 m. savo prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nenurodė visos informacijos apie ankstesnes savo gyvenamąsias vietas (neatskleisdamas, kad turėjo gyvenamąsias vietas 3 adresais: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) ir darbovietes (neatskleidė, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) tarnavo (duomenys neskelbtini) 11 m. 10 mėn. 4 d., kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. dirbo (duomenys neskelbtini)), pareiškėjas tai padarė sąmoningai ir tik atsakovui pareikalavus 2020 m. spalio 20 d. apklausos metu atskleidė šią informaciją.

33. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas taip pat įvertino pareiškėjo anketoje nurodytus duomenis, jog neturi (ir neturėjo) ryšių su kilmės ar kitos valstybės atitinkamomis tarnybomis kaip neatitinkančius tikrovės. Nurodė, kad 2019 m. liepos 31 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.9 eilutėje, atsakydamas į klausimą „Ar turite (turėjote) ryšių su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respublikos) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis (dirbate (dirbote) tokioms tarnyboms, teikėte joms informaciją, vykdėte jų pavedimus ar kitaip bendradarbiavote)?“, pareiškėjas nepateikė atsakymo, motyvuodamas tuo, kad jo duomenys nepasikeitė. Pateikdamas 2017 m. rugpjūčio 17 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas, atsakydamas į tą patį klausimą, šio prašymo 8.9 eilutėje įrašė „Ne“, o, pateikdamas 2015 m. rugpjūčio 25 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, šio prašymo 8.9 eilutėje iš viso nieko nenurodė. Sprendime pagrįstai padarytos išvados apie pareiškėjo ryšius su užsienio valstybės žvalgybos, saugumo tarnybomis, kurias pagrindžia ne tik VSD 2019 m. rugsėjo 9 d. Rašte nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui būtent dėl jo sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir kad pareiškėjas gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje, tai iš dalies patvirtina ir VSD pateikti į bylą 2021 m. kovo 9 d. Nr. 18-2264 išslaptinti duomenys (pranešimas).

34. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas daugiau nei 11 merų dirbo (duomenys neskelbtini) struktūroje, (duomenys neskelbtini) m. jis užėmė pareigas (duomenys neskelbtini), šių aplinkybių nenurodė, teikdamas prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini), atsisakiusiu priimti Lietuvos pilietybę, priėmė (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėjas 2013-2017 m. dažnai lankėsi ir daug laiko praleisdavo (duomenys neskelbtini), jo teiginiai apie verslo kūrimą (duomenys neskelbtini) ir dažnas motinos lankymas nepagrįsti įrodymais. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, visas aplinkybes bei įrodymus vertino kaip visumą ir pagrįstai pripažino, kad gautų duomenų pakanka tam, jog būtų pripažinta, jog pareiškėjas, turėdamas sąsajų su (duomenys neskelbtini) ir jos tarnyboms, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog jis nepadarė jokių pažeidimų, ilgai gyvena Lietuvos Respublikoje, yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, nepagrindžia pareiškėjo glaudžių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas turi vos 3 draugus / pažįstamus Lietuvos Respublikos piliečius, su kuriais retai susitinka, nepalaiko artimų ryšių su sutuoktinės giminaičiais, o (duomenys neskelbtini) gyvena jo sesuo ir motina. Pareiškėjas virš 20 m. nedirba Lietuvos Respublikoje, neturi verslo, įsipareigojimų, gauna pensiją iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas turi nekilnojamojo turto tiek Lietuvos Respublikoje – (duomenys neskelbtini) m., tiek (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ilgą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), ten dirbo, o vėliau, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, dažnai vykdavo į (duomenys neskelbtini). Jo ryšiai su (duomenys neskelbtini) yra glaudesni nei su Lietuvos Respublika. Teismas taip pat pažymėjo, kad Sprendime buvo įvertinta tai, jog pareiškėjo sutuoktinė gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau šiuo atveju nėra jokių priežasčių, dėl kurių ji negalėtų kartu su pareiškėju išvykti į (duomenys neskelbtini).

35. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, jog Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo santykiai su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.

Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai ir šeiminiai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Migracijos departamento vertinimas Sprendime laikytinas proporcingu bei neprieštaraujančiu Konvencijos nuostatoms bei EŽTT praktikai, kurioje, be kita ko, išaiškinta, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisintas bent vienu Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu tikslu, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas laikė, kad surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, jo interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo, kad čia gyvena jo sutuoktinė.

36. Teismas pažymėjo, kad iš prašomo panaikinti Sprendimo matyti, jog jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais. Teismas nurodė, kad esant nurodytiems pagrindams, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas ir panaikino daugkartinę nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu ir nustatė terminą pareiškėjui savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktą sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikinama viza. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, atsižvelgiama į jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Grąžinimo aprašo 8 punktą užsienietis grąžinamas į užsienio valstybę (kilmės valstybę ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti arba kuri sutinka jį priimti), kuri nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė.

Pareiškėją sieja glaudūs ryšiai su (duomenys neskelbtini), jis turi nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), gauna senatvės pensiją, (duomenys neskelbtini) gyvena jo sesuo ir motina. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, o pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir laikotarpis gali būti ilgesnis nei 5 metai.

Atsakovas įvertino Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalyse įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, kad pareiškėjui atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, atsižvelgiant į VSD 2020 m. rugpjūčio 19 d. išvadoje pateiktą informaciją, pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

37. Teismas nurodė, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo 140 straipsnio 5 dalis nustato, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui, policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai.

Šiems duomenims netaikomos ABTĮ numatytos nuostatos dėl išslaptinimo. VSD 2021 m. kovo 9 d. pateikė raštą Nr.18-2264 „Dėl duomenų išslaptinimo ir įrodymų pateikimo“, kuriuo informavo teismą, kad buvo priimtas sprendimas išslaptinti tik dalį su byla susijusios įslaptintos informacijos, kadangi dalies įslaptintos informacijos įslaptinimo terminai nėra pasibaigę, taip pat įslaptinimo tikslingumas nėra išnykęs. Teismas pažymėjo, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas konstatavo aplinkybę, kad pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi anketoje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ryšius su kitų šalių tarnybomis.

Taip pat pateikė nuorodą į VSD 2020 m. rugpjūčio 19 d. Raštą, kuriame daroma išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas nurodė, kad jis Sprendime negalėjo atskleisti daugiau informacijos, nes turėjo pareigą saugoti įslaptintą informaciją. Pateikta informacija yra pakankama suvokti sprendimo faktinio pagrindo esmę, t. y. kad turi ryšių su užsienio valstybės tarnybomis. Minėtas faktines aplinkybes kartu su pareiškėjui prieinamais duomenimis, nurodytais Sprendime, pagrindžia papildomai į bylą pateikta medžiaga (kartu su 2021 m. kovo 2 d. lydraščiu), su kuria teismas susipažino.

Be to, 2021 m. kovo 9 d. gauti iš VSD išslaptinti duomenys (pranešimas) iš esmės patvirtina pareiškėjo ryšius su užsienio valstybės tarnybomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylos šalies teisės susipažinti su įslaptinta informacija ribojimo pateisinimas būdingas ir tarptautinių teismų jurisprudencijai. Pavyzdžiui, EŽTT 2004 m. spalio 27 d. sprendime byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę (Cour eur. D. H., arrêt Edwards et Lewis c. Royaume-Uni du 27 octobre 2004, nos 39647/98 et 40461/98) konstatuota, kad teisė į atitinkamų įrodymų atskleidimą nėra absoliuti teisė; bet kuriame baudžiamajame teismo procese gali atsirasti konkuruojančių interesų, tokių kaip nacionalinis saugumas arba būtinumas apsaugoti liudytojus, kuriems gresia atsakomieji veiksmai, arba neatskleisti policijos taikomų slaptų nusikaltimo tyrimo metodų, kurie gali nusverti kaltinamojo teises; kai kuriais atvejais gali būti būtina neleisti gynybai susipažinti su tam tikrais įrodymais siekiant apsaugoti pagrindines kito asmens teises arba apginti svarbų viešąjį interesą; leistinos tik tokios priemonės, ribojančios gynybos teises, kurios yra neišvengiamai būtinos; kad kaltinamajam būtų užtikrintas nešališkas, teisingas teismo procesas, bet kokie sunkumai, gynybai sukelti ribojant jos teises, privalo būti pakankamai atsverti teismo proceso tvarka, kurios laikytųsi teisminė valdžia.

Byloje yra vieši duomenys, kuriais remiantis priimti skundžiami sprendimai ir tikrinamas jų teisėtumas. Taigi, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje neviešų duomenų, kaip papildomos įrodinėjimo priemonės panaudojimas, nepažeidžia pareiškėjo teisių. Tuo tarpu akivaizdu, kad detalių duomenų atskleidimas neproporcingai pažeistų viešąjį interesą, kuris šiuo atveju yra vienas esminių – valstybės saugumas.

38. Teismas, įvertinęs visus įrodymus, konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, aiškus, motyvuotas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.

III. 39. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Sprendimą kaip nepagrįstą ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos sujungimo pagrindu.

40. Pareiškėjas nurodo šiuo argumentus:

40.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Sprendimą Nr. (15-01)3I-00377/44U-6889/(15/5-9)4U-948/(15/5-5)41PR-48 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, grąžinimo į (duomenys neskelbtini) ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui L. M.“ iš esmės grindžia tais pačiais įrodymais, kaip ir priimdamas pirmąjį sprendimą, t. y. įrodymais, kurie jau buvo vertinami administracinėje byloje Nr. eA-4162-1062/2020.

40.2. Pareiškėjas kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo teiginius apie tai, kad Migracijos departamentas pagrįstai netenkino jo prašymo, kadangi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte nėra nurodyta imperatyvi pareiga pateikti informaciją apie visas buvusias ir esamas darbovietes, kai teikiamas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimų pagrindu. Aprašo 2 priedo (2019 m. liepos 9 d. – 2019 m. gruodžio 20 d. galiojusi redakcija) 7.5. punkte yra prašoma nurodyti papildomus duomenis, kuriuos turi užsienietis – „užsieniečio dabartinę (-es) ir buvusią (-ias) paskutinę (-es) darbovietę (-es) (ne daugiau trijų), darbo joje (jose) laikotarpį ir pareigas“. Be to, pareiškėjas niekada nesiekė nuslėpti jokios informacijos apie savo darbovietes ir kadangi yra pateikęs daug prašymų dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tai neprisiminė, kiek ir kokiame prašyme buvo nurodęs darboviečių, todėl paskutiniame prašyme nesureikšmino šio punkto ir todėl jį praleido. Nepaisant to, Migracijos departamento specialistas, vizito metu patikrinęs pareiškėjo anketą, priėmė jo dokumentus ir neišreiškė jokių pastabų dėl neužpildyto prašymo 8.4 punkto. Jeigu šis punktas butų privalomas, tai, pareiškėjo vertinimu, specialistas būtų pareikalavęs jį papildyti.

40.3. Migracijos departamentas suklaidino teismą, teigdamas, jog vien tas faktas, kad pareiškėjas nenurodė visos informacijos apie ankstesnes savo gyvenamąsias vietas sudaro pagrindą teigti, jog jis sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir dėl to jis kelia grėsmę valstybės saugumui bei tai yra pagrindu atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, kad prašymo 8.2 punkte reikia nurodyti savo faktines gyv. vietas per pastaruosius 10 metų, o tai reiškia, kad pareiškėjas neprivalo nurodyti faktinių gyv. vietų, kuriose gyveno per visą savo gyvenimą. Nuo 2019 m. spalio 14 d. startavo nauja migracijos paslaugų informacinė sistema MIGRIS (www.migracija.lt) ir visi prašymai dėl leidimo laikinai gyventi privalo būti pildomi tik per šią sistemą. Popierinių prašymų buvo atsisakyta. Pareiškėjas pastebi, kad E-Migris sistemoje esančiame prašyme, kuris yra viešas ir visiems prieinamas (papildomai pridedamas į bylą) yra skiltis – „Papildomi duomenys apie Jus“, kurioje yra punktas – „Nurodykite savo dabartinę (-es) ir buvusią (-ias) paskutinę (-es) darbovietę (-es) (ne daugiau trijų), darbo joje (jose) laikotarpi ir pareigas“. Iš to seka, kad nėra būtina nurodyti visų per gyvenimą dirbtų darboviečių, o pakanka paminėti ne daugiau trijų darboviečių. Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog šis punktas prašyme nėra pažymėtas privaloma žvaigždute (*), o tai reiškia, kad šiuos duomenis pareiškėjas gali teikti savo nuožiūra ir jie nėra privalomi.

40.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, norėdamas gauti, jo vertinimu, trūkstamus duomenis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas bei darbovietes, iškvietė jį į apklausą ir paprašė pateikti šiuos trūkstamus duomenis, o pareiškėjas juos pateikė. Todėl šiuo atveju pareiškėjui kyla klausimas, kodėl pirmosios instancijos teismas vertino, jog pareiškėjas sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyv. vietas ir darbovietes, jeigu jis juos pateikė, kai tik Migracijos departamentas paprašė papildomų duomenų. Pareiškėjas akcentuoja, kad tikrovės neatitinkantys duomenys, tai išgalvoti, pramanyti, netikri, melagingi duomenys, kurie iš tiesų neegzistavo. Šiuo atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokių išgalvotų, netikrų arba pramanytų duomenų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jis sąmoningai nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kadangi jis, visiškai priešingai, nenurodė visų papildomų duomenų, kurie nebuvo privalomi, o Migracijos departamentui paprašius šių papildomų duomenų, juos papildė apklausos metu ir pateikė tikrus, o ne išgalvotus ar melagingus duomenis.

40.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė ir prašymo 8.9 eilutėje pateiktų duomenų apie jo ryšius su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respublikoje) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis (dirba) dirbo tokioms tarnyboms, kadangi nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog jis turi sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir kad gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje. Šiuo atveju buvo remtasi vien Valstybės saugumo departamento 2020 m. rugpjūčio 19 d. išvada Nr. 18-7291, kurioje nurodyta, jog L. M. ir toliau gali kelti grėsmę valstybės saugumui bei 2021 m. kovo 9 d. raštu Nr. 18-2264 „Dėl duomenų išslaptinimo ir įrodymų pateikimo“, kuriame buvo išslaptinta tik dalis informacijos, kuri neįrodo jokio pareiškėjo bendradarbiavimo su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir to, jog jis gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje. Pareiškėjas negali nurodyti to, ko niekada nebuvo, nes jis niekada nėra bendradarbiavęs su jokiomis užsienio žvalgybos ir saugumo tarnybomis, išskyrus Lietuvos tarnybas. Todėl priešingai, nei teigia Migracijos departamentas, nurodė teisingą informaciją. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad vien tas faktas, jog pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini), niekaip neįrodo jo sąsajų su (duomenys neskelbtini) ir saugumo tarnybomis.

40.6. Byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, pagrindžiančio, kad pareiškėjas lankydavosi (duomenys neskelbtini) žvalgybos ar kitais neteisėtais ir prieš Lietuvą nukreiptais tikslais. Pareiškėjas lankydavosi (duomenys neskelbtini), nes turi ten gyvenančią senyvo amžiaus motiną, kuria turi rūpintis. Nors pirmosios instancijos teismas teigia, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis važiuodavo pas gimines, tai, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jo motina ir sesuo, nustatė pats teismas.

40.7. Vadovaujantis VSD 2021 m. kovo 9 d. rašte nurodyta išslaptintos informacijos dalimi, t. y. į byla pateiktu Pranešimu, kuris yra vieninteliu papildomu dokumentu, kuriuo vadovaujasi pirmosios instancijos teismas, būtina atkreipti dėmesį į sakinį, nuo kuriuo prasideda šis Pranešimas „ (duomenys neskelbtini) pilietis L. M., turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kreipėsi į VSD norėdamas suteikti, jo teigimu, svarbios informacijos“. Tai reiškia, kad pareiškėjas pats parodė valią ir norą apsaugoti Lietuvos valstybės saugumą ir pats kreipėsi į teisėsaugą, kad būtų išaiškintas galimas nusikaltimas. Pareiškėjas nurodo, kad jam reikia tik apgailestauti dėl to, jog jis, būdamas sąžiningu ir lojaliu Lietuvai asmeniu, dar (duomenys neskelbtini) metais iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) dirbusio pažįstamo, gavęs nuotrauką, kurioje buvo užfiksuotas trijų asmenų susitikimas, kuriame dalyvavo tuometinis (duomenys neskelbtini) kovos su nusikalstamumu padalinio vadas, „įteisintas“ vagis iš (duomenys neskelbtini) ir nežinomas verslininkas iš Lietuvos, ir paprašytas padėti nustatyti to lietuvio asmens tapatybę, grįžęs į Lietuvą perdavė šią nuotrauką policijos komisariate dirbusiam pažįstamam, kad Lietuvos teisėsauga išsiaiškintų šio asmens tapatybę ir imtųsi atitinkamų veiksmų ir tokiu būdu iš esmės pranešė apie galimą nusikaltimą. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju įvykdė savo pilietinę pareigą ir perduodamas minėtą nuotrauką veikė Lietuvos saugumo interesais ir nepadarė jokio nusikaltimo. Pareiškėjas neturi jokių sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis, neturi jokių kontaktų ir pažįsta tik jam nuotrauką davusį (duomenys neskelbtini) saugumo tarnybų (duomenys neskelbtini) darbuotoją, kuris yra išėjęs į pensiją. Papildomai pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jis perdavė nuotrauką Lietuvos teisėsaugai norėdamas padėti ir pats atėjo į VSD su šia informacija, nors galėjo nieko nesakyti apie gautą nuotrauką. Nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvada, jog L. M. kelia grėsmę valstybės saugumui, o remiasi paties pareiškėjo duotais paaiškinimais per susitikimą su VSD atstovais, kurio metu pareiškėjas veikė išimtinai Lietuvos saugumo interesais.

40.8. Visi L. M. atžvilgiu išduoti tarnybiniai (operatyviniai) pranešimai, kurie buvo paruošti skirtingais laikotarpiais, yra ruošti vieno ir to pačio asmens (dirbančio tame pačiame VSD skyriuje), kas suponuoja objektyviai pagrįsta išvadą, jog apie pareiškėją buvo sudaryta ir yra daroma subjektyvi nuomonė, kurią išreiškia vienas asmuo.

40.9. Teismo posėdyje buvo atskleista maža dalis išslaptintos informacijos, kuria remiantis buvo priimtas Sprendimas, tačiau šie duomenys nėra pakankami Sprendimui priimti. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas netiksliai nurodė savo faktines gyv. vietas bei darbovietes ir kartais lankydavosi (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) srityje), taipogi savaime nesuteikia pagrindo išvadai, kad jis atlieka kokius nors neteisėtus ir valstybės saugumui grėsmę keliančius veiksmus.

40.10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymu pakankamumo požiūriu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Šiuo atveju tokių aplinkybių byloje nenustatyta, o sprendimai priimti akivaizdžiai remiantis bendro pobūdžio informacija. Kitokia informacija, kuria teismas galėjo remtis, pareiškėjui nėra žinoma, todėl jeigu tokia ir buvo pateikta teismui, teismas ja remtis negalėjo (pareiškėjas negali apsiginti, nes nežino įslaptintos informacijos).

40.11. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog Sprendimas yra pagrįstas iš esmės vien Valstybės saugumo departamento išvada (įslaptintais duomenimis) ir iš dalies išslaptintais duomenimis, t. y. bendro pobūdžio nieko neįrodančiomis paties pareiškėjo VSD atskleistomis faktinėmis aplinkybėmis apie gautos nuotraukos perdavimą tikslu apsaugoti Lietuvos interesus, neįrodo jokių pareiškėjo ryšių su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis, o visiškai priešingai, įrodo pareiškėjo lojalumą Lietuvai, t. y. valstybei, kurioje jis gyvena ir gerbia. Likusi, įslaptinta VSD informacija negali būti laikoma leistinu įrodymu ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.

40.12. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Konvencijos 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) preambulė nustato, kad šiame teisės akte gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principu, pripažintu Europos Sąjungos pagrindiniu teisiu chartijoje, t. y. jo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008). LVAT taip pat yra atkreipęs dėmesį į Teisingumo Teismo praktiką, jog priimant sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio statuso valstybėje, reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Akrich, C-109/01, Rink. p. I-9607, LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A759-1606/2012).

40.13. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai bei visiškai neatsižvelgė į proporcingumo principą, sprendimą grindė analogiška Valstybės saugumo departamento išvada, kad apeliantas gali kelti grėsmę valstybės saugumui bei kad apeliantas nepateikė apie save visos informacijos (nenurodė visų faktinių gyv. vietų per 10 metų bei visų darboviečių), pareiškėjo sąsajas su (duomenys neskelbtini) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis grindė tuo, jog jis turi (duomenys neskelbtini) butą, giminių, kartais ten lankosi, gauna pensiją ir kažkada ten dirbo, t. y. grindė vien prielaidomis ir spėlionėmis, todėl jis privalo būti panaikintas.

41. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

42. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:

42.1. LVAT 2020 m. liepos 1 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-4162-1062/2020, Migracijos departamento 2019 m. spalio 28 d. sprendimas buvo panaikintas ne dėl to, jog pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui ir / ar kad nėra Įstatyme įtvirtintų pagrindų, dėl kurių pareiškėjui turi būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, o dėl to, jog, LVAT vertinimu, sprendimas yra pagrįstas iš esmės vien įslaptintais duomenimis, kurie turėjo lemiamą reikšmę Migracijos departamentui priimant sprendimą, o įslaptinta VSD informacija negali būti laikoma leistinu įrodymu ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Migracijos departamentas ištaisė LVAT nustatytus trūkumus ir 2020 m. gruodžio 30 d. priėmė naują sprendimą, kuris paremtas ne vien tik įslaptinta informacija, bet ir papildomai surinktais duomenimis. Migracijos departamentas, vykdydamas LVAT 2020 m. liepos 1 d. sprendimą ir nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, iš naujo kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydamas pateikti išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o ne formaliai vadovavosi ta pačia anksčiau gauta informacija. Migracijos departamentas jam teikiamų Valstybės saugumo departamento išvadų dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui nekvestionuoja ir nesprendžia dėl pateiktų įslaptintų duomenų išslaptinimo.

42.2. Valstybės saugumo departamentas 2021 m. kovo 9 d. raštu informavo pirmosios instancijos teismą, kad buvo priimtas sprendimas išslaptinti dalį su byla susijusios įslaptintos informacijos, o kitos dalies įslaptintos informacijos įslaptinimo terminai nėra pasibaigę ir įslaptinimo tikslingumas nėra išnykęs. Taigi, išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo iš dalies išslaptinta ir pareiškėjas galėjo su ja susipažinti bei įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, pateikdamas paaiškinimus ir atsikirtimus.

42.3. Migracijos departamento Sprendimas grindžiamas ne tik tuo, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, bet ir tuo, jog pareiškėjas teikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis.

42.4. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis pateikia išsamią informaciją apie save. Ši Įstatymo nuostata įpareigojo pareiškėją, pildant prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, nurodyti teisingus, tikslius bei išsamius duomenis tiek apie savo esamą, tiek apie buvusias gyvenamąsias vietas, tiek apie darbovietes.

42.5. Pareiškėjo 2019 m. liepos 31 d. prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi galiojusios Aprašo redakcijos 8 punkte buvo nustatyta, kad užsienietis, ar Aprašo 18–22 punktuose nurodytas asmuo, prašymą išduoti ar pakeisti leidimą užpildo per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS), pateikdamas Aprašo 1 ar 2 priede nurodytus duomenis, tačiau, kai prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra pateikiamas Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje, arba kol nėra įdiegtos MIGRIS funkcinės galimybės – Migracijos departamento direktoriaus patvirtinta prašymo išduoti ar pakeisti leidimą forma ir šiame punkte nurodytų dokumentų originalai pateikiami Aprašo 10–24 punktuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, jog 2019 m. liepos 31 d. pareiškėjo prašymo pateikimo metu MIGRIS funkcinės galimybės nebuvo įdiegtos, pareiškėjas privalėjo tinkamai užpildyti Migracijos departamento direktoriaus 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 3K-92 „Dėl prašymų formų patvirtinimo“ nustatytą prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi formą, kurios 8.2 bei 8.4 papunkčiuose buvo prašoma nurodyti tokią pačią išsamią informaciją, kaip ir anksčiau (savo faktines gyvenamąsias vietas per pastaruosius 10 metų (valstybes, konkrečius adresus); savo dabartinę (-es) ir buvusią (-ias) darbovietę (-es), darbo joje (jose) laikotarpį ir pareigas). Vis dėl to, pareiškėjas, pildydamas 2019 m. liepos 31 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, šios informacijos nepateikė (ties prašymo 8 punktu nurodė, kad „duomenys nepasikeitė“).

42.6. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jis nėra nurodęs jokių išgalvotų, netikrų arba pramanytų duomenų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jis sąmoningai nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. 2015 m., 2017 m., 2019 m. teiktuose prašymuose pakeisti leidimą laikinai gyventi deklaruodamas, kad jo buvusi darbovietė yra įmonėje (duomenys neskelbtini), pareiškėjas leido suprasti, kad jis daugiau niekur nedirbo, nors tai yra netiesa. Atitinkamai, nenurodydamas savo faktinių gyvenamųjų vietų, pareiškėjas leido suprasti, kad per pastaruosius 10 metų gyveno tik savo nurodytoje esamoje gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), nors tai yra netiesa (2020 m. spalio 20 d. apklausos lape pareiškėjas patvirtino per pastaruosius 10 metų gyvenęs ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini)). Be to, pareiškėjas patvirtino neturintis ryšių su (duomenys neskelbtini) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis, nors Valstybės saugumo departamento pateikta išslaptinta informacija patvirtina, kad pareiškėjas tokių ryšių turi. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjas, siekdamas gauti leidimus laikinai gyventi, klaidino Migracijos departamentą ir teikė tikrovės neatitinkančią informaciją.

42.7. Negalima sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog jis turi sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir kad gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pateikta informacija yra pakankama suvokti Migracijos departamento sprendimo faktinio pagrindo esmę, t. y. kad pareiškėjas turi ryšių su užsienio valstybės tarnybomis ir 2021 m. kovo 9 d. gauti iš Valstybės saugumo departamento išslaptinti duomenys (pranešimas) iš esmės patvirtina pareiškėjo ryšius su užsienio valstybės tarnybomis. Išslaptintoje medžiagoje nurodyta, kad pareiškėjas yra pažįstamas su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos (duomenys neskelbtini) darbuotoju, kuris pareiškėjo prašė nustatyti Lietuvos verslininko tapatybę, išversti iš lietuvių kalbos teismo procesinį dokumentą.

42.8. Apeliacinio skundo teiginiai, jog visi pareiškėjo atžvilgiu išduoti tarnybiniai (operatyviniai) pranešimai, kurie buvo paruošti skirtingais laikotarpiais, yra ruošti vieno ir to pačio asmens (dirbančio tame pačiame VSD skyriuje), kas, anot pareiškėjo, suponuoja išvadą, jog apie jį buvo sudaryta ir yra daroma subjektyvi nuomonė, kurią išreiškia vienas asmuo, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

42.9. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo pateiktu vertinimu, kad Sprendimas grindžiamas vien tik abstrakčia Valstybės saugumo departamento išvada, kuri pareiškėjui neatskleidžiama ir kuri negali būti tinkamu įrodymu pagal ABTĮ 56 straipsnio 3 dalį. Iš dalies išslaptinta Valstybės saugumo departamento išvada nėra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiamas Sprendimas, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jam apribota teisė į teisinę gynybą, pareiškėjas turėjo teisę teikti įrodymus bei pagrįsti savo nesutikimo su Migracijos departamento Sprendimu argumentus, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti, o pareiškėjo argumentai, kuriais siekiama eliminuoti Valstybės saugumo departamento išvadą kaip įrodymą, nurodomi ne siekiant apginti savo teises, o išvengti pareiškėjui pagal Įstatymą kylančių pasekmių.

42.10. Nėra pagrindo sutikti su tuo, jog Migracijos departamento Sprendimas yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjo teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Migracijos departamentas įvertino tai, kad, nors Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, tačiau šiuo atveju nėra jokių priežasčių, dėl kurių ji negalėtų kartu su pareiškėju išvykti į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Valstybės saugumo departamento pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjo asmeniniai interesai ir šeiminiai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo, juo labiau kad Lietuvos Respublikoje nėra susiformavę tokie minėto užsieniečio socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai, kurie turėtų būti svarbesni už valstybės saugumą. Toks Migracijos departamento sprendime pateiktas vertinimas laikytinas proporcingu ir neprieštarauja Konvencijos nuostatoms bei EŽTT praktikai, kurioje išaiškinta, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinami bent vienu Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tikslų, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Taip pat EŽTT savo bylose yra konstatavęs, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutartinių įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Konvencija negarantuoja užsieniečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. 2014 m. spalio 3 d. sprendimas Jeunesse prieš Nyderlandus Nr. 12738/10).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos panaikinimo, grąžinimo į (duomenys neskelbtini) ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui.

44. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos. Todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

45. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas Sprendimą iš esmės grindžia tais pačiais įrodymais, kaip ir priimdamas pirmąjį sprendimą, t. y. įrodymais, kurie jau buvo vertinami administracinėje byloje Nr. eA-4162-1062/2020 ir šioje byloje LVAT iš dalies tenkino L. M. apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylos medžiagą mano, kad šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Migracijos departamentas rinko naujus įrodymus, ir priėmė naują sprendimą, kuris paremtas ne vien tik įslaptinta informacija, bet ir papildomai surinktais duomenimis. Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi iš naujo kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir gavo naują išvadą. Be to, išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo iš dalies išslaptinta ir pareiškėjas galėjo su ja susipažinti bei įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, pateikdamas paaiškinimus ir atsikirtimus. Migracijos departamento Sprendimas nėra tapatus anksčiau, išnagrinėjus tą patį pareiškėjo prašymą, priimtam sprendimui, kuris buvo panaikintas LVAT 2020 m. liepos 1 d. sprendimu – Migracijos departamento Sprendime išdėstytos papildomai ištirtos ir nustatytos aplinkybės ir šis sprendimas nėra grindžiamas vien tik įslaptinta Valstybės saugumo departamento išvada, todėl teismas vertina, kad Migracijos departamentas ištaisė LVAT nustatytus ankstesnio Migracijos departamento sprendimo trūkumus.

46. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte nėra nurodyta imperatyvi pareiga pateikti informaciją apie visas buvusias ir esamas darbovietes, kai teikiamas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimu pagrindu. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, vertina, kad šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte, be kita ko, nustatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis pateikia išsamią informaciją apie save. Ši Įstatymo nuostata įpareigojo pareiškėją pildant prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nurodyti teisingus, tikslius bei išsamius duomenis tiek apie savo esamą bei buvusias gyvenamąsias vietas, tiek apie darbovietes. Pagrindo ar prielaidų manyti, kad ši informacija yra nereikšminga, pareiškėjas neturėjo, juolab, kad prašymų formose aiškiai įvardijama, kokius duomenis reikalaujama nurodyti.

47. Be to, Aprašo (čia ir toliau remiamasi redakcija, galiojusia 2019 m. liepos 31 d. prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu) 2 priedo 7.5 punkte buvo nurodyta, kad užsienietis pateikdamas prašymą privalėjo nurodyti užsieniečio dabartinę ir buvusias paskutines darbovietes (ne daugiau trijų), darbo joje (jose) laikotarpį ir pareigas. Be to, Aprašo redakcijos 8 punkte buvo nustatyta, kad užsienietis ar Aprašo 18–22 punktuose nurodytas asmuo prašymą išduoti ar pakeisti leidimą užpildo per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS), pateikdamas Aprašo 1 ar 2 priede nurodytus duomenis, tačiau, kai prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra pateikiamas Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje, arba kol nėra įdiegtos MIGRIS funkcinės galimybės – Migracijos departamento direktoriaus patvirtinta prašymo išduoti ar pakeisti leidimą forma ir šiame punkte nurodytų dokumentų originalai pateikiami Aprašo 10–24 punktuose nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėjo prašymo pateikimo metu MIGRIS funkcinės galimybės nebuvo įdiegtos, pareiškėjas privalėjo tinkamai užpildyti Migracijos departamento direktoriaus 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 3K-92 „Dėl prašymų formų patvirtinimo“ nustatytą prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi formą, kurios 8.2 bei 8.4 papunkčiuose buvo prašoma nurodyti savo faktines gyvenamąsias vietas per pastaruosius 10 metų (valstybes, konkrečius adresus); savo dabartinę ir buvusias darbovietes, darbo joje (jose) laikotarpį ir pareigas. Išanalizavus jo 2019 m. liepos 31 d. prašymą matyti, kad pareiškėjas šios informacijos nepateikė ir šios nutarties 46 ir 47 p. paminėtų pareigų neįvykdė.

48. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje įrodyta, kad pareiškėjas savo prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nenurodė visos informacijos apie ankstesnes savo gyvenamąsias vietas bei darbovietes (neatskleisdamas, jog nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) tarnavo (duomenys neskelbtini) 11 metų 10 mėnesių 4 dienas, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. dirbo (duomenys neskelbtini) srities administracijoje (duomenys neskelbtini)) ir pareiškėjas tai padarė sąmoningai.

49. Pareiškėjo argumentai, kad nuo 2019 m. spalio 14 d. startavo nauja migracijos paslaugų informacinė sistema MIGRIS ir kad per šią sistemą teikiamame prašyme nėra būtina nurodyti visų per gyvenimą dirbtų darboviečių, neturi jokios teisinės reikšmės, nes pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo teikė anksčiau, t. y. 2019 m. liepos 31 d. ir ne per MIGRIS, kurios funkcinės galimybės tuo metu nebuvo įdiegtos.

50. Apeliantas teigia, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad jis sąmoningai nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Bylos medžiaga šių apelianto teiginių nepatvirtina. Pareiškėjas pildė formas su aiškiais klausimais. 2015 m., 2017 m., 2019 m. teiktuose prašymuose pakeisti leidimą laikinai gyventi deklaruodamas, kad jo buvusi darbovietė yra įmonėje (duomenys neskelbtini), pareiškėjas leido suprasti, kad jis daugiau niekur nedirbo, nors tai yra netiesa. Atitinkamai, nenurodydamas savo faktinių gyvenamųjų vietų, pareiškėjas leido suprasti, kad per pastaruosius 10 metų gyveno tik savo nurodytoje esamoje gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), nors tai yra netiesa. Be to, pareiškėjas patvirtino neturintis ryšių su (duomenys neskelbtini) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis, nors Valstybės saugumo departamento pateikta išslaptinta informacija patvirtina, kad pareiškėjas tokių ryšių turi. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjas, siekdamas gauti leidimus laikinai gyventi, klaidino Migracijos departamentą ir teikė tikrovės neatitinkančią informaciją.

51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2021 m. kovo 9 d. gauti iš VSD išslaptinti duomenys (pranešimas) iš esmės patvirtina pareiškėjo ryšius su užsienio valstybės tarnybomis. Apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog jis turi sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir kad gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje. Vertindamas šiuos argumentus teismas pažymi, kad nėra pagrindo manyti, kad išslaptinti duomenys (pranešimas) yra neobjektyvūs. Iš jų matyti, kad pareiškėjas yra pažįstamas su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos (duomenys neskelbtini) darbuotoju, kuris pareiškėjo prašė nustatyti Lietuvos verslininko tapatybę, išversti iš lietuvių kalbos teismo procesinį dokumentą.

52. Vertinant įrodymų visumą matyti, kad pareiškėjas daugiau nei 11 metų dirbo Lietuvos v, (duomenys neskelbtini) metais užėmė pareigas (duomenys neskelbtini) valstybės įstaigoje, ką pareiškėjas nuslėpė teikdamas prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tai, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini), kuris atsisakė priimti Lietuvos pilietybę ir priėmė (duomenys neskelbtini) pilietybę, tai, kad (duomenys neskelbtini) metais pareiškėjas itin dažnai lankydavosi ir daug laiko praleisdavo (duomenys neskelbtini), vykdė (duomenys neskelbtini)žvalgybos ir saugumo tarnybos darbuotojo prašymus. Teismo nuomone, šių Migracijos departamento gautų duomenų visumos pakanka pripažinti, jog pareiškėjas turi sąsajų su (duomenys neskelbtini) ir jos tarnybomis, kas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

53. Apeliacinio skundo teiginiai, jog visi pareiškėjo atžvilgiu išduoti tarnybiniai (operatyviniai) pranešimai, kurie buvo paruošti skirtingais laikotarpiais, yra ruošti vieno ir to pačio asmens (dirbančio tame pačiame VSD skyriuje), kas, anot pareiškėjo, suponuoja išvadą, jog apie jį buvo sudaryta ir yra daroma subjektyvi nuomonė, kurią išreiškia vienas asmuo, yra subjektyvi apelianto nuomonė ir nepagrįsta jokiais įrodymais.

54. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra konstatavęs, jog iš esmės yra draudžiama neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus, tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje (o jeigu taip, tai kokia apimtimi), priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos. Įstatymo 140 straipsnio 5 dalis nustato, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo. Atsižvelgiant į Įstatymo 140 straipsnio nuostatas, Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pagal kuriuos nėra draudžiama visais atvejais remtis įslaptintais duomenimis kaip įrodymais, aplinkybę, kad įslaptinti duomenys susiję su grėsme valstybės saugumui, tai, kad atskleidžiant įslaptintą informaciją gali kilti rizika svarbiausiems valstybės interesams, o taip pat įvertinant tai, kad Valstybės saugumo departamento išvada nėra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas, teismas mano, kad iš dalies išslaptinta Valstybės saugumo departamento išvada pagrįstai pripažinta įrodymu šioje byloje ir pirmosios instancijos teismas turėjo teisę šia išvada remtis priimdamas ginčijamą sprendimą.

55. Be to, kas nurodyta, Migracijos departamento Sprendimas grindžiamas ne tik tuo, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, bet ir tuo, jog pareiškėjas teikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis. Paminėtas aplinkybes pagrindžiantys duomenys nėra įslaptinti ir pareiškėjui prieinami, dėl jų pareiškėjas galėjo pasisakyti bylos nagrinėjimo metu, todėl pareiškėjo teisė į teisminę gynybą nebuvo pažeista.

56. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas pakartotinai nagrinėdamas apelianto prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, iškvietė jį į apklausą ir paprašė pateikti šiuos trūkstamus duomenis ir pareiškėjas juos pateikė. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo apklausą atsakovas vykdė patikrindamas jo prašymuose nurodytus duomenis ir ši apklausa nekeičia aplinkybės, jog prašymą dėl leidimo pakeitimo pareiškėjas užpildė netinkamai.

57. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, mano, kad nėra duomenų pagrindžiančių, jog Migracijos departamento Sprendimas yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjo teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Nors Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, tačiau šiuo atveju nėra jokių priežasčių, dėl kurių ji negalėtų kartu su pareiškėju išvykti į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Valstybės saugumo departamento pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjo asmeniniai interesai ir šeiminiai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų, juo labiau kad Lietuvos Respublikoje nėra susiformavę tokie apelianto socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai, kurie turėtų būti svarbesni už valstybės saugumą.

58. Pabrėžtina, kad EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus), LVAT praktikoje taip pat išaiškinta, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A-858-2720-2014). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo sutuoktinė.

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo L. M. (L. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Romanas Klišauskas