2013-07-02 Nr. AB-3259-3-61-3-02123-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1273/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02123-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6; 8.2; 37.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. (R. P.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir VMI prie FM) viršininko 2012 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-1036 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą (toliau – ir sprendimas Nr. (23.25-08)-328-1036).

Pareiškėjas nurodė, jog sprendimas Nr. (23.25-08)-328-1036 yra nepagrįstas, priimtas pažeidžiant Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas bei pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, teises. Pareiškėjas 2004 m. išvykęs į Norvegiją 3 mėnesiams įsidarbino norvegų firmoje „Armeringssentralen“. Pasirašytoje darbo sutartyje sulygta, jog darbdavys nuo mokamo darbo užmokesčio išskaičiuos nustatyto dydžio mokesčius bei juos sumokės į Norvegijos Karalystės biudžetą. Išdirbęs įmonėje 3 mėnesius, nutraukęs su darbdaviu sutartį, pareiškėjas grįžo į Lietuvą.

Jokių minčių, kad gali būti skolingas mokesčius Norvegijos Karalystei neturėjo, tačiau praėjus 8 metams, 2012 m. liepos 11 d. gavo sprendimą Nr. (23.25-08)-328-1036, kuriame, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau – ir Sutartis) bei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktu 2012 m. gegužės 4 d. patikslintu prašymu vykdyti reikalavimą Nr. 46923, nuspręsta priverstinai išieškoti iš pareiškėjo 8 166,39 Lt.

Pareiškėjas rėmėsi MAĮ 28 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir teigė, jog priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas pažeidė šią įstatymo nuostatą; jokio raginimo sumokėti apskaičiuotus mokesčius geruoju iš Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus pareiškėjas negavo. Pareiškėjas taip pat rėmėsi MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir nurodė, kad jokio raginimo iš Norvegijos ar Lietuvos mokesčių administratoriaus sumokėti, esą, susidariusią mokestinę nepriemoką negavo. Todėl pareiškėjui buvo užkirstas kelias pradėti abipusio susitarimo procedūrą, kaip tai numatyta Sutarties 26 straipsnyje.

Be to, pareiškėjas negavo jokio Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriame nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo mokesčius, tokiu būdu jam buvo užkirstas kelias ginčyti Norvegijos Karalystės neteisėtai ir nepagrįstai apskaičiuotą mokestinę nepriemoką, kurią turėjo sumokėti ir, pareiškėjo manymu, sumokėjo, jo buvęs darbdavys. Nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė ginčyti nepagrįstą Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus sprendimą, toks sprendimas negali būti vykdomas Lietuvos Respublikoje.

Skundžiamas sprendimas – neišsamus, priverstinai išieškoma suma, kaip numatyta MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje, nepagrįsta jokia faktine medžiaga, nenurodyta nei apskaičiuotos nepriemokos rūšis, nei laikotarpis, už kurį yra apskaičiuota nepriemoka, nepateiktas sprendime nurodytas Norvegijos Karalystės 2012 m. gegužės 4 d. patikslintas prašymas, kuriuo remiantis išieškoma nepriemoka. Be to, yra praleistas nesumokėtų mokesčių išieškojimo senaties terminas (MAĮ 68 str.), nes nuo 2004 m. praėjo daugiau kaip 8 metai. Taigi akivaizdu, jog buvo pažeisti įstatymai ir mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūros, o Inspekcijos veiksmai, priėmus tokio pobūdžio sprendimą Nr. (23.25-08)-328-1036, pripažintini neteisėtais.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 10-11) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog inspekcija veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, priimdama sprendimą nepažeidė teisės aktų. Mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjo pradėtas vykdyti vadovaujantis Sutartimi. Pagal Sutarties 28 straipsnio 1 dalį, sutartį sudarančios šalys įsipareigoja teikti viena kitai pagalbą, renkant nesumokėtus mokesčių mokėtojo mokesčius, kurių dydį galutinai nustato pagalbos prašymą pateikusios sutartį sudarančios šalies įstatymai. Sutarties nuostatos susitariančioms šalims nesuteikia teisės tikrinti pateikto prašymo pagrįstumo.

Jeigu pateiktas prašymas jį gavusios šalies laikomas priimtinu ir atitinkančiu Sutarties 28 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, jis vykdomas be jokių kitų procedūrų. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba raštu kreipėsi į inspekciją dėl pagalbos išieškoti 17 868,00 Norvegijos kronų (tai atitinka 8 166,39 Lt) mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo ir nurodė, kad pagal Norvegijos įstatymus reikalavimas sumokėti mokesčius įsigaliojo 2010 m. birželio 22 d., praėjus 14 dienų nuo pirmojo priminimo apie pradėtą mokesčių išieškojimo procedūrą išsiuntimo mokesčių mokėtojui.

Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba nurodo, kad, įvertinus esamą informaciją apie pareiškėjo gautas pajamas, 2004 m. jam buvo grąžinta mokesčių permoka. Remiantis naujai gauta informacija ir įvertinus iš naujo pareiškėjo gautas pajamas, Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba nustatė, kad pareiškėjas turi sugrąžinti prašomą mokesčio permoką. Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, o šios teisės atsiradimo pagrindai ir laikas nustatyti 105 straipsnyje.

Sprendimas Nr. (23.25-08)-328-1036 pareiškėjui išsiųstas 2012 m. liepos 5 d. registruotu paštu, sprendime nurodyti ne tik teisinis, bet ir faktinis jo pagrindimas. Mokesčių administratorius, priimdamas Norvegijos mokesčių direktorato prašymą padėti iš pareiškėjo išieškoti mokesčius, neprivalėjo aiškintis, kokie veiksmai Norvegijoje buvo atlikti išieškant mokesčius, dėl kokių priežasčių mokesčių nebuvo galima išieškoti Norvegijoje. Pareiškėjui nebuvo suvaržyta jo teisė paduoti motyvuotą skundą, nesutinkant su Norvegijos Karalystės tarnybos sprendimu dėl pareiškėjo mokestinės nepriemokos.

Remiantis Sutarties 26 straipsnio 1 dalimi, jeigu asmuo mano, kad vienos ar abiejų šalių veiksmai baigiasi ar baigsis jo apmokestinimu, jis gali, neatsižvelgdamas į tų šalių įstatymuose numatytas priemones, šiuo klausimu kreiptis į sutartį sudarančios šalies, kurios rezidentas jis yra, kompetentingą asmenį; toks pareiškimas turi būti paduotas per 3 metus nuo pirmo pranešimo apie veiksmus, vedančius prie Sutarties nuostatų neatitinkančio apmokestinimo. Minėta institucija nurodo, kad 2010 m. birželio 22 d. pareiškėjui išsiuntė raginimą sumokėti įsiskolinimą.

Pareiškėjas, nepraleidęs 3 metų termino, Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai gali teikti pareiškimą dėl mokestinės nepriemokos nuginčijimo. Teisių ir pareigų vienovės principas negali būti taikomas tik mokesčių administratoriaus atžvilgiu. Pareiškėjas, nepasinaudojęs jam suteiktomis teisėmis, nepateikdamas įrodymų, kad kreipėsi į Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybą, nepagrįstai siekia panaikinti priverstinio išieškojimo procedūras. Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties tikslais nediskriminacija suprantama taip:

Norvegijoje mokėtojo pajamos pagal Norvegijos Karalystės vidaus mokesčių įstatymus negali būti apmokestinamos didesniu tarifu negu Norvegijos rezidentų pajamos. Teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo teises ir pareigas, privalo būti sąžiningi, aktyvūs, nepiktnaudžiauti įstatyminėmis ir procesinėmis teisėmis. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba, remdamasi Sutarties 28 straipsniu, domisi pareiškėjo bylos vykdymo eiga, inspekcija, vykdydama jai suteiktas teises mokesčių administravimo srityje, teikia tokią informaciją.

Pagal MAĮ 5 straipsnio 1 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios, negu atitinkamų mokesčių įstatymuose apmokestinimo taisyklės, ir šios sutartys yra ratifikuotos, įsigaliojusios ir taikomos Lietuvos Respublikoje, tai viršenybę turi minėtose tarptautinėse sutartyse nustatytos taisyklės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu (b. l. 45-51) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino VMI prie FM viršininko 2012 m. birželio 13 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-1036.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra sprendžiamas Norvegijos Karalystės mokesčių administratorių priimtų sprendimų pagrįstumas ir teisėtumas, nevertinami šios valstybės mokesčių administratorių veiksmai (inter alia susiję su pranešimų siuntimu pareiškėjui – R. P.), tačiau sprendžiamas VMI prie FM viršininko 2012 m. birželio 13 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-1036 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas pabrėžė, kad savo prigimtimi skundžiamas sprendimas tėra įforminantis priverstinį mokesčių išieškojimą sprendimas, tačiau ir jam, kaip administraciniam aktui, skundžiamam administraciniams teismams, yra taikomi atitinkami reikalavimai, be kita ko, įtvirtinti MAĮ bei Viešojo administravimo įstatyme.

Todėl atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo laikytis paminėtųjų teisės aktų reikalavimų. Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčo sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo bei užsienio valstybės – Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktu 2012 m. gegužės 4 d. patikslintu prašymu vykdyti reikalavimą Nr. 46923.

Teismas nurodė, kad Sutarties 28 straipsnyje reglamentuota šalių pagalba renkant mokesčius. Sutartį sudarančios šalys įsipareigojo teikti viena kitai pagalbą renkant nesumokėtus mokesčių mokėtojo mokesčius, kurių dydį galutinai nustato pagalbos prašymą pateikusios sutartį sudariusios šalies įstatymai (Sutarties 28 straipsnio 1 dalis). Bet koks sutartį sudariusios šalies prašymas rinkti mokesčius pateikiamas kartu su tokiu pažymėjimu, kokio reikalauja tos šalies įstatymai, kad būtų galima galutinai nustatyti mokesčio mokėtojo nesumokėtą mokesčių dydį (Sutarties 28 straipsnio 3 dalis).

Kai sutartį sudariusi šalis prašo surinkti mokesčius, kurių surinkimui pritarė kita sutartį sudaranti šalis, tai ta kita sutartį sudaranti šalis renka šiuos mokesčius, vadovaudamasi savo mokesčių rinkimo įstatymais, ir renka juos taip, kaip mokesčius, kurie priklauso jai pačiai (Sutarties 28 straipsnio 2 dalis). Iš pastarosios formuluotės darytina išvada, kad atsakovas prieš priimdamas sprendimą turėjo pritarti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamų mokesčių išieškojimui. Toks pritarimas taip pat turėtų būti pagrįstas tiek faktiniais duomenimis, tiek teisės normomis.

Be to, pritarus išieškojimui, atsakovas juos privalo rinkti pagal MAĮ nuostatas taip, kaip rinktų pats. MAĮ 28 straipsnio, reglamentuojančio bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais, 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad jeigu kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jeigu užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir užsienio valstybės institucija, kuri kreipiasi, yra išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipiamasi, pasiekti.

Teismas pabrėžė, kad skundžiamame sprendime nurodoma, jog jis priimtas vadovaujantis, be kita ko, Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktu 2012 m. gegužės 4 d. patikslintu prašymu vykdyti reikalavimą Nr. 46923, kuris pirmą kartą atsakovui buvo pateiktas dar 2011 m. sausio 5 d., tačiau atsakovas su sprendimu nesutiko (žr. 2011 m. sausio 13 d. raštą). Norvegijos Karalystės mokesčių administracija 2011 m. vasario 7 d. rašte atsakė, jog išieškomi iš pareiškėjo mokesčiai atitinka Sutarties nuostatas. Valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. vasario 15 d. rašte nereagavo į Norvegijos Karalystės mokesčių administracijos patikslinimus, tačiau tikslinosi banko rekvizitus, kuriuos Norvegijos Karalystės mokesčių administracija pateikė dar 2011 m. vasario 24 d. raštu.

VMI prie FM daugiau kaip metus apskritai nieko neatliko šioje mokestinėje byloje ir, tik gavusi Norvegijos Karalystės mokesčių administracijos 2012 m. gegužės 4 d. raštą, priėmė skundžiamą sprendimą. Teismas akcentavo, jog individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę.

Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, t. y. jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardytų teisės normų taikymą. Aiškumo reikalavimas, t. y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai.

Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu. Teismas pabrėžė, kad atsakovas su Norvegijos Karalystės mokesčių administracijos reikalavimu Nr. 46923 aiškiai iš pradžių nesutiko (2011 m. sausio 13 d. raštas), o po to priėmė skundžiamą sprendimą. Teismas vertino, kad VMI prie FM 2011 m. vasario 15 d. rašto, kuriuo nebuvo reaguojama į Norvegijos Karalystės mokesčių administracijos patikslinimus, o tik buvo tikslinama informacija apie banko rekvizitus, negalima vertinti kaip motyvuoto pritarimo ne tik Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, bet ir Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ 28 straipsnio 2 dalies prasme, nes nėra aišku, kodėl atsakovas pritarė išieškojimui, ar įsitikino, kad pareiškėjui Norvegijos Karalystės institucijos siuntė raginimus mokėti mokesčius.

Vadinasi, skundžiamas VMI prie FM viršininko 2012 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-1036 neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, ir Sutarties 28 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes skundžiamas sprendimas priimtas nesant aiškaus, motyvuoto VMI prie FM pritarimo išieškojimui, yra nemotyvuotas. Net ir esant VMI prie FM pritarimui mokesčių išieškojimui (o jo, kaip minėta, nėra), šis mokesčių išieškojimas pagal Sutarties 28 straipsnio 2 dalies nuostatas vykdomas laikantis MAĮ nuostatų. Savo prigimtimi skundžiamas sprendimas tėra įforminantis priverstinį mokesčių išieškojimą sprendimas, todėl inspekcija, prieš priimdama skundžiamą sprendimą, privalėjo suteikti pareiškėjui galimybę pareikšti savo poziciją mokesčių išieškojimo klausimu, tačiau to neatliko.

Tuo skundžiamas sprendimas neatitinka ir gero valdymo principo, išplaukiančio inter alia iš MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir užtikrinančio kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę bei įtvirtinančio pareigą administravimo subjektui pagrįsti savo sprendimus. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad VMI prie FM viršininko 2012 m. birželio 13 d. sprendimas išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-1036 yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas.

Be to, pareiškėjas skunde prašo taikyti ir MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo senatį. Teismas atkreipė dėmesį, kad MAĮ 68 straipsnis reglamentuoja mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį.

Nagrinėjamu atveju išieškotiną mokestį apskaičiavo ne atsakovas, o Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba. Pagal Sutarties 28 straipsnio nuostatas VMI prie FM yra pavesta tik išieškoti nurodyto dydžio mokestį. Todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos MAĮ 107 straipsnio, reglamentuojančio mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, nuostatos. Šio įstatymo 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (MAĮ 107 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba sprendimą dėl mokesčių išieškojimo priėmė vėliausiai 2010 m. birželio 22 d., spręstina, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas nėra pasibaigęs.

III. Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (b. l. 57-59) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismo argumentas, jog VMI prie FM viršininko 2012 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-1036 yra nepagrįstas, jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardytų teisės normų taikymą, yra teisiškai nepagrįstas ir neargumentuotas. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio teisės norma nenustato, jog sprendimas, t. y. institucijos pareigūno valia, turi būti išdėstyta viename teisės taikymo rašytiniame akte. Tai yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga - turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Be to, su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, įskaitant administracines procedūras pagal Viešojo administravimo įstatymo III skirsnio nuostatas, ypač susijusias su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu.

Pažymi, kad Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius pranešimą dėl skolos sumokėjimo pareiškėjui išsiuntė 2010 m. birželio 8 d. VMI prie FM viršininko 2012 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-1036 kartu su 2012 m. liepos 5 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-29803 išsiuntė registruotu laišku pareiškėjui gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). VMI prie FM viršininko 2012 m. birželio 13 d. sprendime nurodyta, kad šis sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Sutartimi bei užsienio valstybės Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktu 2012 m. gegužės 4 d. patikslintu prašymu.

Be to, nurodoma, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. VMI prie FM viršininko 2012 m. birželio 13 d. priimtas sprendimas pareiškėjui jokių papildomų neigiamų pasekmių nesukūrė, t. y. nebuvo paskaičiuota papildomai mokėtinų sumų. Todėl teismas nepagrįstai akcentavo, kad VMI prie FM viršininko 2012 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-1036 yra nepagrįstas, t. y. jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardytų teisės normų taikymą.

Dėl nereagavimo į Norvegijos Karalystės mokesčių administracijos raštus atsakovas nurodo, kad, vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktu, mokesčių administratorius teisę priverstinai išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą įgijo 2011 m. sausio 6 d. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašyme nurodytos sumos 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo mokesčių administratoriaus teisės šias sumas priverstinai išieškoti atsiradimo dienos, t. y. nuo 2011 m. sausio 6 d., ir pasibaigs po 5 metų, t. y. 2016 m. sausio 5 d., jei per tą laikotarpį mokesčių mokėtojas mokestinės nepriemokos (8 166,39 Lt PVM pagal užsienio valstybės prašymą) nesumokės, ji nebus išieškota, arba neatsiras mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino nutraukimo pagrindai, nurodyti MAĮ 108 straipsnyje.

MAĮ nenumato termino, per kurį VMI prie FM pareigūno priimtas dokumentas turi būti pateiktas antstoliui tolimesniam vykdymui, todėl teismo vienas iš argumentų naikinti VMI prie FM sprendimą yra teisiškai nepagrįstas. Sprendimas gali būti panaikintas, jeigu pasibaigė įstatymuose nustatytas išieškojimo senaties terminas. Nesutinka su teismo argumentu, kad VMI prie FM priimdama sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo, pagal užsienio valstybės prašymą, iš pradžių turėjo pritarti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamam mokesčių išieškojimui, be to, toks pritarimas turėjo būti pagrįstas tiek faktiniais duomenimis, tiek teisės normomis.

Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos informaciją VMI prie FM gavo įstatymu nustatyta tvarka. Abejoti šia informacija nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl iš Norvegijos Karalystės MAĮ nustatyta tvarka gauta informacija laikytina įrodymais, priimtais į bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalis.).

Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Atsakovas nesutinka ir su teismo argumentu, kad VMI prie FM prieš priimdama skundžiamą sprendimą privalėjo suteikti pareiškėjui galimybę pareikšti savo poziciją mokesčių išieškojimo klausimu, tačiau to neatliko, taip pat kad skundžiamas sprendimas neatitinka ir gero valdymo principo. Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, o šios teisės atsiradimo pagrindai ir laikas nustatyti 105 straipsnyje. VMI prie FM viršininko 2012 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-1036 pareiškėjui išsiuntė 2012 m. liepos 5 d. registruotu paštu.

Sprendime nurodyta ne tik teisinis, bet ir faktinis jo pagrindimas. Pareiškėjui nebuvo suvaržyta jo teisė paduoti motyvuotą skundą, nesutinkant su Norvegijos Karalystės tarnybos sprendimu dėl mokestinės nepriemokos, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, nors terminas pretenzijai Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai pateikti sueina tik 2013 m. birželio 7 d. Vadovaujantis Sutarties 26 straipsnio 1 dalimi, jeigu asmuo mano, kad vienos ar abiejų šalių veiksmai baigiasi ar baigsis jo apmokestinimu, jis gali, neatsižvelgiant į tų šalių įstatymuose numatytas priemones, šiuo klausimu kreiptis į sutartį sudarančios šalies, kurios rezidentas jis yra, kompetentingą asmenį.

Toks pareiškimas turi būti paduotas per trejus metus nuo pirmo pranešimo apie veiksmus, vedančius prie šios sutarties nuostatų neatitinkančio apmokestinimo. Minėta institucija nurodo, kad 2010 m. birželio 22 d. pareiškėjui išsiuntė raginimą sumokėti įsiskolinimą. Pareiškėjas nepraleidęs trejų metų termino Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai gali teikti pareiškimą dėl mokestinės nepriemokos nuginčijimo. Pareiškėjas, nepasinaudojęs jam suteiktomis teisėmis, nepateikdamas įrodymų, kad kreipėsi į Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybą, nepagrįstai siekia panaikinti priverstinio išieškojimo procedūras.

Pažymi, kad dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties tikslais nediskriminacija suprantama taip: Norvegijoje mokėtojo pajamos pagal Norvegijos Karalystės vidaus mokesčių įstatymus negali būti apmokestinamos didesniu tarifu negu Norvegijos rezidentų pajamos. Teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo teises ir pareigas, privalo būti sąžiningi, aktyvūs, nepiktnaudžiauti savo įstatyminėmis ir procesinėmis teisėmis.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 64-66) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad VMI prie FM 2012 m. birželio 13 d. sprendimas yra nepagrįstas, lakoniškas, įvardijamos bendros teisės normos, esanti informacija ribota ir nepakankama suprasti, dėl ko apsispręsta išieškoti sprendime nurodomą sumą, t. y. jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardytų teisės normų taikymą. Atkreipia dėmesį, jog iki priimant VMI prie FM 2012 m. birželio 13 d. sprendimą, jam nebuvo įteikti jokie kiti dokumentai susiję su šiuo teisės aktu. Taigi VMI prie FM priimtas sprendimas neatitinka ne tik Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, bet ir Sutarties 28 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nėra aišku, kodėl VMI prie FM pritarė Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktam 2012 m. gegužės 4 d. patikslintam prašymui vykdyti išieškojimą ir priėmė skundžiamą sprendimą, nors prieš tai su Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2011 m. sausio 5 d. teiktu reikalavimu išieškoti jų prašyme nurodytas sumas nesutiko. Be to, VMI prie FM neįsitikino, kad jam Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba siuntė raginimus sumokėti nesumokėtus mokesčius.

Viena iš pagrindinių asmens teisių - teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, kuri apima teisę apskųsti jį netenkinantį valdžios ar valdymo institucijų sprendimą nustatyta tvarka (Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 13 str.). Todėl vertinant, ar išieškoti mokesčio nepriemoką pagal užsienio valstybės mokesčių administravimo institucijos sprendimą, mokesčių administratorius kiekvienu atveju privalo įsitikinti - ar buvo suteikta galimybė asmeniui šia teise pasinaudoti. Tokia nuostata fiksuota ir nacionalinėje teisėje.

Priešingai nei nurodo VMI prie FM, jokio pranešimo (raginimo) apie išieškomas sumas jis negavo. Apie tai, jog jam 2010 m. birželio 22 d. buvo išsiųstas raginimas, sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu. Tuo labiau, kaip ir pati VMI prie FM nurodo, terminas ginčyti neteisėtai Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos priskaičiuotas sumas sueina tik 2013 m. birželio 7 d. Tačiau šiuo konkrečiu atveju yra ginčijamas VMI prie FM priimtas sprendimas, kuris buvo priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatyme, MAĮ bei Sutartyje įtvirtintas nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino skundžiamo sprendimo priėmimo faktinius ir teisinius pagrindus bei tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino skundžiamą sprendimą dėl to, kad:

buvo nepaisyta Sutarties 28 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes atsakovas prieš priimdamas sprendimą turėjo pritarti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamų mokesčių išieškojimui;

VMI prie FM daugiau kaip metus apskritai nieko neatliko šioje mokestinėje byloje ir, tik gavusi Norvegijos Karalystės mokesčių tarnybos 2012 m. gegužės 4 d. raštą, priėmė skundžiamą sprendimą;

ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, kadangi jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardytų teisės normų taikymą;

nebuvo įsitikinta, ar pareiškėjui Norvegijos Karalystės institucijos siuntė raginimus mokėti mokesčius;

VMI prie FM, prieš priimdama skundžiamą sprendimą, privalėjo suteikti pareiškėjui galimybę pareikšti savo poziciją mokesčių išieškojimo klausimu, kas nebuvo padaryta, todėl skundžiamas sprendimas neatitinka ir gero valdymo principo, išplaukiančio inter alia iš MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punkto, užtikrinančio kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę bei įtvirtinančio pareigą administravimo subjektui pagrįsti savo sprendimus.

Mokesčių administratorius su tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija nesutiko ir tai išdėstė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame apeliaciniame skunde, todėl pasisakant dėl ginčo baigties, pagal aukščiau pateiktą pirmosios instancijos teismo motyvų sugrupavimą, iš principo aptartini visi esminiai Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentai nulėmę skundo tenkinimą. Atskirai paliestinas VAĮ 8 straipsnio paisymas šioje konkrečioje administracinėje byloje.

V. Sutarties 28 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, „Kai sutartį sudaranti šalis prašo surinkti mokesčius, kurių surinkimui pritarė kita sutartį sudaranti šalis, tai ta kita sutartį sudaranti šalis renka šiuos mokesčius <...>“.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, nacionalinis mokesčių administratorius prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo priimti ir sprendimą, kuriuo būtų išreikštas pritarimas rinkti mokesčius pagal prašančiosios šalies prašymą, t.y. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi tos pozicijos, jog mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo galimas tik atlikus privalomus procedūrinius veiksmus – priėmus pritariamąjį sprendimą dėl mokesčių išieškojimo pagal prašančiosios šalies pateiktus prašymą bei dokumentus. Tačiau tokią poziciją nėra pagrindo palaikyti, nes Sutarties susitariančios šalys neišreiškė valios dėl to, jog turi būti pritarimas išreikštas konkrečiu teisės aktu, laikantis tos šalies, kuri priima pritarimą, teisės aktų. Teigtina, jog minėtas pritarimas galėtų būti išreikštas tiek priimant tokį teisės aktą (tai būtų suderinama su gero viešojo administravimo principu), tiek kitais veiksmais - pradėjus atlikinėti veiksmus, susijusius su mokesčių išieškojimu pagal sutartį sudariusios šalies prašymą ir/ar priėmus sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą. Nesant Sutartyje įtvirtinto imperatyvo pritarimą išreikšti teisės aktu nėra pagrindo ir teiginiui dėl tokios nuostatos nesilaikymo, todėl šis Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentas, kaip vienas iš lėmusių skundo tenkinimą, yra atmestinas.

VI. Pagal byloje turimus faktinius duomenis ir Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą (81 str. 2 ir 4 d., 105 str. 1 d. 3 p., 107 str., 108 str.) matyti, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senatis, kurios terminas yra 5 metai, nėra pasibaigusi. Tai, kad mokesčių administratorius daugiau kaip metus neatliko tų veiksmų, kuriuos atliko jau po metų, yra mokesčių administratoriaus vidaus administravimo santykiai tikrinamoje administracinėje byloje nedarantys įtakos bylos baigčiai.

VII. Sutarties 28 straipsnio 3 dalyje pasisakyta, jog „Bet koks sutartį sudarančios šalies prašymas rinkti mokesčius pateikiamas kartu su tokiu pažymėjimu, kokio reikalauja tos šalies įstatymai, kad būtų galima galutinai nustatyti mokesčio mokėtojo nesumokėtų mokesčių dydį“.

Ir toks prašymas, iš Norvegijos Karalystės pusės, kartu su pažymėjimu buvo pateikti (b.l. 31-33). Norvegijos prašyme padėti išieškoti mokesčius nurodyta, jog pareiškėjui rašytinis pranešimas sumokėti skolą skolininkui išsiųstas 2010 m. birželio 8 d. Tame pačiame prašyme patvirtinama, jog prašyme ir pridedamuose dokumentuose pateikta informacija yra teisinga, todėl nacionaliniam mokesčių administratoriui, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą bei paminėtus dokumentus, nebuvo jokio pagrindo tikrinti, ar pareiškėjui Norvegijos Karalystės institucijos siuntė raginimus mokėti mokesčius.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodydamas šį motyvą, kaip vieną iš skundo tenkinimo pagrindų, iš esmės palietė momentą dėl to, ar prašančiosios šalies prašymas yra vykdytinas, kuris teisėjų kolegijos vertinimu, turėtų būti svarstomas tik išimtinais atvejais, pavyzdžiui, kai tai susiję su prašymą vykdysiančios šalies viešosios tvarkos apsauga. Sutarties prasme, vykdančioji prašymą šalis turėtų apsiriboti tikrinimu, ar nurodyta, kas kreipėsi, kas yra skolininkas, jo adresas, aktas, kurio pagrindu prašoma vykdyti išieškojimą, reikalavimas, konkreti prašoma padėti išieškoti pinigų suma, pareigūno parašas, ar buvo skolininkas informuotas apie sprendimą dėl skolos išieškojimo ir visa kita, kas bus reikalinga mokestinės nepriemokos išieškojimui susitariančioje šalyje. Bet iš principo, ar prašymas yra vykdytinas neturėtų būti nagrinėjima, jei nėra išimtinių aplinkybių, iš kurių viena buvo paminėta.

VIII. Pirmosios instancijos teismas, naikindamas skundžiamą sprendimą, nurodė, jog VMI prie FM, prieš priimdama skundžiamą sprendimą, privalėjo suteikti pareiškėjui galimybę pareikšti savo poziciją mokesčių išieškojimo klausimu, kas nebuvo padaryta, o tai taip pat lėmė pareiškėjo skundo tenkinimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nagrinėjant mokestines bylas, buvo pažymėta, kad toks principas paprastai turi būti išlaikytas, bet kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti sprendžiama, ar egzistavo tokia galimybė bei jos nerealizavimo pasekmės.

Aptariamoje administracinėje byloje, turint omenyje mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal užsienio valstybės prašymą, mokesčių administratorius galėjo suteikti galimybę mokesčių mokėtojui būti išklausytam. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, visi mokesčių administratoriui kilę neaiškumai (konkrečiai dėl galimybės išieškoti šios rūšies mokestį Sutarties pagrindu) buvo pašalinti susirašinėjimo su susitarusia šalimi metu ir nebeliko jokių abejonių dėl pareigos imtis veiksmų numatytų Sutartyje, todėl mokesčių mokėtojo atvykimas ir teikimas paaiškinimų faktinės situacijos bei teisinio sprendimo nebūtų pakeitęs. Mokesčių administratorius prieš priimdamas skundžiamą sprendimą veikė apdairiai bei protingai, todėl ir aptariamas argumentas negalėjo tarnauti savarankišku pagrindu skundo tenkinimui.

IX. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, naikinant 2012 m. birželio 13 d. sprendimą, nurodyta, kad šis dokumentas yra nepagrįstas, nes jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardytų teisės normų taikymą. Ši argumentacija iš tiesų yra teisinga, nes faktinės aplinkybės iš tikro nebuvo nurodytos. Tai susiję su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aiškinimu bei taikymu.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas inter alia reikalavo ir reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo ir yra detalizuota, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Nėra dvejonių dėl to, kad mokesčių administratorius nuosekliai nesilaikė Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir tai teisingai pažymėta skundžiamame teismo sprendime.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartyje yra pažymėjęs ir tai, kad “Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (administracinė byla Nr. A556‑336/2011; Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01708-2009-0)

Iš pareiškėjui siųstų dokumentų, spręstina, jog jis galėjo suprasti perduoto dokumento dalyką ir pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. Pareiškėjas gavo pakankamai informacijos, kad siekdamas apginti savo teises, galėtų būti aktyvus ir tuoj pat kreiptis į Norvegijos Karalystės kompetentingas institucijas, bet jam suteikta teise iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nepasinaudojo (priešingų duomenų administracinėje byloje nėra). Jis nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat, kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių.

Vadinasi, ir šis teismo argumentas negalėjo suponuoti skundo tenkinimą, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėjo būti kitoks – Valstybinės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-1036 „Išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą“ paliktas galioti, kas ir yra taisytina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

R. P. (R. P.) skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius