2025-12-30 Nr. AB-23348-3-62-3-00323-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-129-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00323-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atlikdamas bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių 2-asis kalėjimas; nuo 2023 m. sausio 1 d. – Lietuvos kalėjimų tarnyba), 2021 m. spalio 12 d. apie 10.30 val. dušo patalpoje buvo užpultas ir sumuštas kitų nuteistųjų, dėl ko patyrė fizinių ir dvasinių kančių. Pareiškėjui šaukiantis pagalbos, smurtas nebuvo nutrauktas, o vėliau į įvykio vietą atvykę pareigūnai nuteistuosius sustabdė. Pareiškėjas buvo nugabentas į medicinos punktą, vėliau – į Kauno klinikas, taip pat buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Pareiškėjas nurodė, kad fizinį smurtą buvo patyręs ir anksčiau, apie tai kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją, prašydamas užtikrinti jo izoliavimą, tačiau, jo teigimu, saugios kalinimo sąlygos nebuvo užtikrintos, todėl jis prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. spalio 22 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tyrimas buvo baigtas, o prokurorui surašius kaltinamąjį aktą, baudžiamoji byla 2022 m. kovo 23 d. perduota nagrinėti teismui. Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-1223-753/2022 nustatyta, kad 2021 m. spalio 12 d. apie 10.40 val. Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 21-ojo būrio dušo patalpose A. P. tyčia smurtavo prieš T. B., suduodamas jam smūgius šluotos kotu ir spyriais, dėl ko nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 23 d. raštu atsisakė toliau atlikti bausmę paskirtame būryje, motyvuodamas konfliktais su kitais nuteistaisiais, tačiau, aiškinantis situaciją, kategoriškai atsisakė nurodyti konkrečius asmenis, kurie, jo teigimu, galėjo kelti jam grėsmę. Toks atsisakymas buvo vertinamas kaip teisėtų nurodymų nevykdymas. Su pareiškėju buvo bendrauta ir žodžiu, tačiau jis neįvardijo konkrečių nuteistųjų ir patvirtino, kad gali gyventi 21-ajame būryje.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo 2021 m. spalio 12 d. patirti sužalojimai galėjo kilti dėl spontaniško konflikto, nes nebuvo duomenų, jog pareiškėjui dėl nesutarimų su kitais nuteistaisiais grėsė realus pavojus. Pažymėta, kad nuteistasis, patirdamas grėsmes ar konfliktus, privalo apie tai informuoti įkalinimo įstaigos administraciją, nurodydamas konkrečius asmenis ir aplinkybes. Pareiškėjas su skundais dėl galimo nesaugumo, grėsmių sveikatai ar gyvybei ginčui aktualiu laikotarpiu į administraciją nesikreipė, todėl nebuvo pagrindo numatyti realaus pavojaus jo saugumui. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas dėl patirtų sužalojimų į psichologus nesikreipė.

7. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodomi nusiskundimai dėl jo kalinimo sąlygų nėra susiję su kalinimo įstaigos veikimu ar neveikimu, kuris galėtų sudaryti pagrindą neturtinės žalos atlyginimui.

II. 8. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjo T. B. skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

9. Teismas nustatė, kad byloje esantys pareiškėjo asmens sveikatos istorijos dokumentai bei Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 4 d. nuosprendis patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo sumušimo, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę. 2021 m. spalio 22 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu pareiškėjas buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dar 2021 m. kovo 23 d. prašymu kreipėsi į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Pravieniškių 2-asis kalėjimas) administraciją, nurodydamas, jog atsisako gyventi paskirtame būryje dėl konfliktų su kitais nuteistaisiais, tačiau šiame prašyme nekonkretizavo aplinkybių ir nenurodė asmenų, dėl kurių galėtų kilti pavojus jo gyvybei ar sveikatai.

10. Teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių 2-asis kalėjimas, vykdydamas pareigą užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, privalo užtikrinti nuolatinę nuteistųjų elgesio kontrolę ir patikrinimus, siekdamas apsaugoti jų gyvybę ir sveikatą. Atsižvelgiant į Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Lietuvos kalėjimų tarnyba) direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 24 d.) (toliau – Instrukcija), nuostatas, pataisos namuose turėjo būti užtikrinta nuolatinė nuteistųjų elgesio kontrolė jų buvimo vietose, įskaitant dušo patalpas. Teismo vertinimu, Pravieniškių 2-asis kalėjimas pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, pasireiškusius netinkamu pareigos užtikrinti pareiškėjo saugumą jam atliekant bausmę laisvės atėmimo įstaigoje vykdymu. Teismas pažymėjo, kad analogiškos praktikos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitose bylose (žr., pvz., 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-264-1062/2021; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-1416-968/2021).

11. Teismo vertinimu, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu pareigos užtikrinti pareiškėjo saugumą jam atliekant bausmę laisvės atėmimo įstaigoje vykdymu, dėl ko pareiškėjas patyrė fizinį smurtą.

12. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, ginamų vertybių turinį bei kitus teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į tai, kad pareiškėjui objektyviai galėjo susidaryti įspūdis, jog valstybė negeba pasirūpinti jo saugumu, todėl patirti išgyvenimai galėjo būti ilgalaikio pobūdžio, pasireiškiantys nuolatine realaus susidorojimo baime, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, konstatavo, kad yra pagrindas pareiškėjui iš atsakovo priteisti 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 13. Atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, o jeigu teismas nuspręstų kitaip, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Atsakovas nurodo, kad kalinimo įstaiga iki 2021 m. spalio 12 d. įvykio neturėjo duomenų apie pareiškėjui galėjusį grėsti pavojų, todėl negalėjo numatyti spontaniško konflikto tarp pareiškėjo ir jį užpuolusių asmenų. Atsakovas pabrėžia, kad iš karto po įvykio pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba, o dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti už sužalojimą atsakingus asmenis. Taip pat nurodoma, kad iki 2021 m. spalio 12 d. nebuvo aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas turėjo būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Atsakovo teigimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pataisos įstaigos pareigūnai netinkamai atliko pareigas ar kad dėl jų veikimo ar neveikimo pareiškėjui buvo padaryta žala, taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos faktą. Atsakovas daro išvadą, kad nenustačius neteisėtų veiksmų ir žalos, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.

15. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, jog neturtinė žala jam atsirado būtent dėl kalinimo įstaigos neteisėtų veiksmų, taip pat nepagrindė priežastinio ryšio tarp galimų neteisėtų veiksmų ir nurodomos žalos. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo nepagrįstai išskirtas iš kitų nuteistųjų ar kad dėl to būtų bloginamos jo bausmės atlikimo sąlygos. Priešingai, pareiškėjas neįvardijo konkrečių asmenų, kurie jam grasino ar galėjo kelti grėsmę. Atsakovas taip pat nurodo, kad aiškinantis pareiškėjo saugumo klausimą, jis atsisakė būti perkeltas į kitą būrį (pokalbis fiksuotas Pravieniškių PN-AK antrojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2021 m. kovo 23 d. tarnybiniame pranešime Nr. 45-373-1, pateiktame kartu su atsiliepimu į skundą).

16. Atsakovas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09). Atsakovas nurodo, kad EŽTT yra pažymėjęs: Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti, jog valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį ji žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. Taip pat nurodyta, kad būtina įvertinti, ar valstybė žinojo arba turėjo žinoti apie grėsmę iš kitų kalinių, o jeigu taip – ar kalėjimo administracija, veikdama savo įgaliojimų ribose, ėmėsi protingai prieinamų priemonių šiai grėsmei pašalinti ir asmeniui nuo smurto apsaugoti. Atsakovas pažymi, kad EŽTT pripažino, jog kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių padarinius. Nurodoma, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1188-2014).

17. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino atsakovo pateiktą medžiagą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos faktą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip konkrečiai ši žala pasireiškė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos nėra pagrįsti faktiniais duomenimis.

18. Atsakovas teigia, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nes neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas neįvardijo, kurie asmenys galimai jam kėlė grėsmę, o jam siūlant perkelti į kitą būrį – šio pasiūlymo atsisakė.

19. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti patirtos neturtinės žalos faktą ir dydį, pateikiant tai patvirtinančius duomenis, taip pat pagrįsti, jog nurodoma neturtinė žala kilo būtent dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, kuriuos pareiškėjas laiko neteisėtais, ir kad tarp jų egzistuoja priežastinis ryšys.

20. Pareiškėjas T. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 16 d. sprendimą pakeisti, padidinant priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 2 000 Eur.

21. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad ne kartą informavo atsakovą apie, jo teigimu, gresiantį susidorojimą ir tai, jog dėl šių priežasčių jis negali gyventi lokaliniame sektoriuje, tačiau į tai esą nebuvo reaguojama iki tol, kol pareiškėjas nebuvo sumuštas. Pareiškėjas taip pat nurodo vartojantis raminamuosius vaistus, nes jaučia nuolatinę įtampą ir stresą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Ginčas byloje kilo dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų neužtikrinus jam saugumo atliekant laisvės atėmimo bausmę, dėl to jis buvo sumuštas kitų nuteistųjų, taip pat dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

23. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko, nes byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kalinimo įstaiga galėjo žinoti apie pareiškėjui gresiantį pavojų dėl galimo sumušimo.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

28. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.271 straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Akcentuotina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012, 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-602/2022).

29. EŽTT yra nurodęs, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (žr., pvz., 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Salman prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93). Be to, EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

30. Ginčui aktualiu laiku galiojusio BVK 114 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai.

31. Dokumentai iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ir Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 4 d. nuosprendis patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo sumušimo jam atliekant laisvės atėmimo bausmę. 2021 m. spalio 22 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu pareiškėjas pripažintas nukentėjusiuoju. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dar 2021 m. kovo 23 d. prašymu kreipėsi į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administraciją, nurodydamas, kad atsisako gyventi paskirtame būryje dėl kylančių konfliktų su kitais nuteistaisiais, nors savo prašyme jokių konkrečių aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė nuteistųjų, dėl kurių galėtų kilti pavojus jo gyvybei ir sveikatai.

32. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jei atsakovo atstovo pareigūnai būtų tinkamai vykdę jiems teisės aktų priskirtas funkcijas, įpareigojančias užtikrinti nuteistųjų gyvybės ir sveikatos apsaugą, pareiškėjui nebūtų kilusios jokios neigiamos pasekmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo atstovo pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė netinkamu pareigos užtikrinti pareiškėjo saugumą jam atliekant bausmę laisvės atėmimo įstaigoje vykdymu. Pažymėtina, jog tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose bylose (žr., pvz., 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-264-1062/2021, 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-965-438/2021, 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-1416-968/2021). Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjo sužalojimo atveju nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai ar neveikimas bei priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirto neturtinės žalos atsiradimo fakto.

33. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad informacijos dėl pareiškėjui gresiančio pavojaus būti sumuštam kitų nuteistųjų ar apie pavojingus veiksmus neturėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovo argumentai nepaneigia išvadų dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų buvimo. Atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nagrinėjamu atveju sietini ne tik su pareiga iš anksto užkirsti kelią galimoms grėsmėms, o ir su aplinkybe, jog atsakovo atstovo pareigūnai, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neužtikrino laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų tinkamos apsaugos.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.271 straipsnio nuostatas nustatydamas, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Įvertinus nustatytus atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus pagrįstai buvo nustatytas priežastinis ryšys tarp šių veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo nurodytos patirtos neturtinės žalos.

35. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

36. Atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-1416-968/2021, 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-965-438/2021, 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-264-1062/2021) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, teisingumo ir protingumo kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju negalima sutikti su atsakovo argumentais dėl per didelės pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos, kurios šiuo atveju mažinti nėra pagrindo.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius