A-520-2995-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-2995/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00052-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2; 65 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „BPA“ atstovui V. Š.,

pareiškėjo UAB „BPA“, trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Vakarų laivų agentai“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „Fertimara“, UAB „Jūrtransa“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacijos atstovui advokatui Karoliui Kačerauskui,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Linai Simonaitytei-Venckuvienei,

trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Jungtinė ekspedicija“, UAB „Afalita“, UAB „Arijus“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „Baltijos pervežimai“, UAB „Green Terminal“, UAB „Jūrų agentūra Forsa“, UAB „Lepūnas“, UAB „Litma“, UAB „Nurminen Maritime“, UAB „Uosto vartai“, UAB „WM H. Muller & Co“ atstovui advokatui Mariui Intai,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos pervežimai“ atstovams A. J. ir advokatui Grigorijui Saveljevui,

trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Amber Bay“ ir UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ atstovei advokatei Anai Novosad,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Limarko jūrų agentūra“ atstovui advokatui Andriui Ivanauskui,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „MK Laivyba“ atstovui advokatui Mariui Juoniui,

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „VPA Logistics“ atstovei advokatei Linai Darulienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „BPA“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „BPA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Afalita“, UAB „Amber Bay“, UAB „Arijus“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „Baltijos pervežimai“, UAB „Baltlanta“, UAB „Baltnautic Shipping Ltd“, UAB „Fertimara“, UAB „Fregatų aptarnavimo agentūra“, UAB „Green Terminal“, UAB „Jungtinė ekspedicija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Jūrų agentūra Forsa“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, UAB „Koralita“, UAB „Klaipėdos Translit“, UAB „Lepūnas“, UAB „Limarko“, UAB „Limarko jūrų agentūra“, UAB „Litma“, UAB „MK Laivyba“, UAB „Nordis Shipping Service“, UAB „Nurminen Maritime“, UAB „Okeaninių konteinerių servisas“, UAB „Passat“, UAB Prekybos namai „Skelmė“, UAB „Unitek“, UAB „Vakarų laivų agentai“, UAB „Uosto vartai“, UAB „VPA Logistics“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H. Muller & Co“, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas):

1. pripažino UAB „Afalita“, UAB „Amber Bay“, UAB „Arijus“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „Baltijos pervežimai“, UAB „Baltlanta“, UAB „Baltnautic Shipping Ltd“, UAB „BPA“, UAB „Fertimara“, UAB „Fregatų aptarnavimo agentūra“, UAB „Green Terminal“, UAB „Jungtinė ekspedicija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Jūrų agentūra Forsa“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompaniją „Bega“, UAB „Koralita“, UAB „Klaipėdos Translit“, UAB „Lepūnas“, UAB „Limarko“, UAB „Limarko jūrų agentūra“, UAB „Litma“, UAB „MK Laivyba“, UAB „Nordis Shipping Service“, UAB „Nurminen Maritime“, UAB „Okeaninių konteinerių servisas“, UAB „Passat“, UAB Prekybos namus „Skelmė“, UAB „Unitek“, UAB „Vakarų laivų agentai“, UAB „Uosto vartai“, UAB „VPA Logistics“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H. Muller & Co“, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociaciją (toliau – ir Asociacija, LLMAA) sudariusias draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, pažeidusias Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ, Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas);

2. įpareigojo UAB „Afalita“, UAB „Amber Bay“, UAB „Arijus“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „Baltijos pervežimai“, UAB „Baltlanta“, UAB „Baltnautic Shipping Ltd“, UAB „BPA“, UAB „Fertimara“, UAB „Fregatų aptarnavimo agentūra“, UAB „Green Terminal“, UAB „Jungtinė ekspedicija“, UAB „Jūrtransa“, UAB Jūrų agentūra „Forsa“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompaniją „Bega“, UAB „Koralita“, UAB „Klaipėdos Translit“, UAB „Lepūnas“, UAB „Limarko“, UAB „Limarko jūrų agentūra“, UAB „Litma“, UAB „MK Laivyba“, UAB „Nordis Shipping Service“, UAB „Nurminen Maritime“, UAB „Okeaninių konteinerių servisas“, UAB „Passat“, UAB Prekybos namus „Skelmė“, UAB „Unitek“, UAB „Vakarų laivų agentai“, UAB „Uosto vartai“, UAB „VPA Logistics“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H. Muller & Co“, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociaciją nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Konkurencijos įstatymo ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pažeidimą, jeigu jis vis dar yra tęsiamas (Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas);

3. už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skyrė baudas: UAB „Afalita“ – 42 400 Lt; UAB „Amber Bay“ – 510 500 Lt; UAB „Arijus“ – 1 223 600 Lt; Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“ – 50 500 Lt; UAB „Baltic Forwarding and Shipping“ – 450 400 Lt; UAB „Baltijos pervežimai“ – 1 861 900 Lt; UAB „Baltlanta“ – 1 389 700 Lt; UAB „Baltnautic Shipping Ltd“ – 235 000 Lt; UAB „BPA“ – 321 700 Lt; UAB „Fertimara“ – 138 400 Lt Lt; UAB „Fregatų aptarnavimo agentūra“ – 69 600 Lt; UAB „Green Terminal“ – 189 600 Lt; UAB „Jungtinė ekspedicija“ – 171 600 Lt; UAB „Jūrtransa“ – 27 500 Lt; UAB „Jūrų agentūra Forsa“ – 321 600 Lt; UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai „Bega“ – 1 184 100 Lt; UAB „Klaipėdos Translit“ – 150 900 Lt; UAB „Lepūnas“ – 241 900 Lt; UAB „Limarko“ ir UAB „Limarko jūrų agentūra“ – 626 300 Lt; UAB „Litma“ – 518 600 Lt; UAB „MK Laivyba“ – 420 000 Lt; UAB „Nordis Shipping Service“ – 21 600 Lt; UAB „Nurminen Maritime“ – 108 200 Lt; UAB „Okeaninių konteinerių servisas“ – 347 300 Lt; UAB „Passat“ – 151 200 Lt; UAB Prekybos namams „Skelmė“ – 127 100 Lt; UAB „Unitek“ – 8 200 Lt; UAB „Vakarų laivų agentai“ – 211 500 Lt; UAB „Uosto vartai“ – 73 100; UAB „VPA Logistics“ – 337 700 Lt; UAB „Volfra – Klaipėda“ – 44 900 Lt; UAB „WM H. Muller & Co“ – 106 500 Lt; Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacijai – 800 (Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktas);

4. įpareigojo UAB „Afalita“, UAB „Amber Bay“, UAB „Arijus“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „Baltijos pervežimai“, UAB „Baltlanta“, UAB „Baltnautic Shipping Ltd“, UAB „BPA“, UAB „Fertimara“, UAB „Fregatų aptarnavimo agentūra“, UAB „Green Terminal“, UAB „Jungtinė ekspedicija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Jūrų agentūra Forsa“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompaniją „Bega“, UAB „Koralita“, UAB „Klaipėdos Translit“, UAB „Lepūnas“, UAB „Limarko“, UAB „Limarko jūrų agentūra“, UAB „Litma“, UAB „MK Laivyba“, UAB „Nordis Shipping Service“, UAB „Nurminen Maritime“, UAB „Okeaninių konteinerių servisas“, UAB „Passat“, UAB Prekybos namus „Skelmė“, UAB „Unitek“, UAB „Vakarų laivų agentai“, UAB „Uosto vartai“, UAB „VPA Logistics“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H. Muller & Co“, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociaciją per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatyto įpareigojimų įvykdymo ir Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas);

5. bylą dėl AB „DFDS SEAWAYS“, UAB „Ferteksos transportas“, UAB „Forlika“, UAB „Jurtinga“, UAB „Jurtinga Shipping“, UAB „MTA Maritime Transport and Agencies“, UAB „MSC Vilnius“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams nutraukė, nesant šio pažeidimo sudėties, ir pripažino, kad nėra pagrindo dėl šių veiksmų imtis priemonių, taikant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį (Nutarimo rezoliucinės dalies 5 punktas).

Pareiškėjas UAB „BPA“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti:

1) Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktą, kuriuo pareiškėjui inkriminuojamas dalyvavimas draudžiamame susitarime siekiant nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, tuo pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus;

2) Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą KĮ ir SESV pažeidimą, jeigu jis vis dar tęsiamas;

3) Nutarimo rezoliucinės dalies 3.9 punktą, kuriuo pareiškėjui paskirta 321 700 Lt bauda;

4) Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktą, kuriuo pareiškėjas įpareigojamas per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo įvykdymo ir Nutarimo rezoliucinės dalies 3.9 punkto numatytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Savo reikalavimus pareiškėjas grindė tuo, kad inkriminuojamas susitarimas pasibaigė vėliausiai 2006 metų pabaigoje, todėl atsakomybės taikymas pareiškėjui negalimas dėl 2009 metų pabaigoje suėjusio senaties termino. Pareiškėjas pripažino Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytas aplinkybes, siejamas su laikotarpiu nuo 1998 metų iki 2006 metų. Pažymėjo, kad Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacijos rekomenduojami tarifai paskutinį kartą buvo svarstomi 2006 m. balandžio 25 d. (neskaitant susidariusios situacijos svarstymų, Konkurencijos tarybai pradėjus tyrimą). 2005–2006 metais Asociacija neteko turėtos įtakos savo nariams ir toliau nebuvo pajėgi užtikrinti Asociacijos sprendimų, įskaitant rekomenduojamų tarifų ir Etikos kodekso, priimto 2003 m. birželio 5 d. LLMAA visuotiniame narių susirinkime, (toliau – ir Etikos kodeksas) vykdymo. Asociacijos narių faktiniais veiksmais vėliausiai 2006 metų pabaigoje įvyko naujas susitarimas nebesilaikyti šių tarifų ir kainas nustatyti savo nuožiūra. Tokie faktiniai veiksmai galėtų būti vertinami kaip visų ūkio subjektų atsiribojimas nuo inkriminuojamo susitarimo ir tokio susitarimo faktinis pasibaigimas. Inkriminuojamo susitarimo egzistavimas po 2006 metų prieštarauja ir fundamentaliems ekonomikos teorijos dėsniams. Nutarime sudaromas klaidingas įspūdis, kad inkriminuojamas susitarimas kokybiškai buvo vienodas visus 13 metų, visi faktai „suplakami“, nors tyrimo metu turėjo būti nagrinėjami atskiri laikotarpiai.

Pareiškėjas nesutiko su Konkurencijos tarybos argumentu, kad Asociacijos rekomenduojamų tarifų aktualumą nariams rodo UAB „MK Laivyba“ laivų agentavimo nuostatai, reikalaujantys laikytis rekomenduojamų tarifų, nes šis argumentas grindžiamas 2003–2005 metais surašyto dokumento projektu, yra UAB „MK Laivyba“ vidinis dokumentas, neturintis jokios privalomos galios ar aktualumo. Be to, šis dokumentas priimtas 2005 m. spalio 4 d. ir neįrodo susitarimo tęstinumo po 2006 metų. Tokią susitarimą neva patvirtinančio dokumento galią paneigia vien tai, kad 2007–2011 metų laikotarpiu bendrovė 96,06 proc. atvejų taikė mažesnius ar didesnius nei rekomenduojamus tarifus. Asociacijos rekomenduojamų tarifų nepašalinus iš interneto, jiems netekus aktualumo, jiems nesuteikta jokia labiau privaloma reikšmė. Konkurencijos tarybos argumentą, jog inkriminuojamo susitarimo aktualumą patvirtina Drausminio komiteto veikla, pareiškėjo nuomone, paneigia aplinkybė, kad Drausminis komitetas nebuvo susirinkęs nuo 2005 metų. 2010 metais įvykęs Drausminio komiteto susirinkimas tik konstatavo formalų Asociacijos rekomenduojamų tarifų panaikinimą, kartu atkreipdamas dėmesį, kad šie tarifai jau seniai yra neaktualūs ir toks susirinkimas negali būti inkriminuojamo susitarimo tęstinumo įrodymas. Nutarime nepagrįstai pervertinama Etikos kodekso ir Drausminio komiteto įtaka užtikrinant rekomenduojamų tarifų privalomumą. Nuo 2005 m. spalio 6 d. Drausminis komitetas egzistavo tik „popieriuje“, nes nuo šios dienos jis nebuvo šaukiamas.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su Nutarime nurodomu teiginiu, kad Asociacijos rekomendacijos poreikio, 2005 m. spalio 4 d. susisiekimo ministrui priėmus įsakymą Nr. 3-434, panaikinimas neturėjo jokios esminės įtakos Asociacijos veiklai. Pareiškėjo nuomone, tokia išvada padaryta, neįvertinus faktinių ir teisinių skirtumų tarp „Asociacijos rekomendacijos“ iki 2005 m. spalio 4 d. ir „Asociacijos nuomonės“ po 2005 m. spalio 4 d. Asociacijos įtaka sumenko 2005 m. spalio 4 d., susisiekimo ministrui priėmus įsakymą Nr. 3-434, kuriuo buvo panaikintas Asociacijos rekomendacijos poreikis išduodant laivų agentavimo atestatus. Nutarime nėra įrodymų, kad susitarimas tęsėsi po 2010 m. liepos 2 d. (kai susirinko Drausminis komitetas ir formaliai panaikino aktualumo neturinčius rekomenduojamus tarifus, su jais siejamą Etikos kodekso nuostatą). Pareiškėjas nurodė, kad, jeigu teismas nesutiktų su pareiškėjo pozicija, jog inkriminuojamas pažeidimas pasibaigė 2006 metų pabaigoje, tai tada turėtų nustatyti, kad vėliausias momentas, su kuriuo turėtų būti siejamas pranešime inkriminuojamo pažeidimo pasibaigimas, yra 2010 m. liepos 2 d.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad vietoj Asociacijos visuotinio susirinkimo 2010 m. liepos 2 d. buvo sušaukti Asociacijos valdyba, Drausminis komitetas, siekiant kuo greičiau formaliai panaikinti visus atsakovo susirūpinimą sukėlusius sprendimus. Visuotinio narių susirinkimo sušaukimas būtų užtrukęs ilgiau, todėl pasirinktas operatyvesnis sprendimų priėmimo variantas. Nurodė, kad Nutarime (199 punktas) nepagrįstai akcentuojamas bylos nagrinėjimo Konkurencijos taryboje metu 2011 m. lapkričio 17 d. ūkio subjektų tariamai pateiktas patvirtinimas, kad Asociacijos nariai nežinojo apie Drausminio komiteto sprendimą. Atsakovas Nutarime nenurodė, kokie teiginiai patvirtintų šią išvadą. Teismui pateikta Asociacijos rekomenduojamų ir faktiškai pritaikytų laivų agentų tarifų reprezentatyvi analizė aiškiai parodo, kad rekomenduojamų tarifų nebuvo laikomasi net 87,92 proc. atvejų (18 Asociacijos narių duomenys), o 68,65 proc. visų atvejų buvo taikomi mažesni nei Asociacijos rekomenduojami tarifai (17 Asociacijos narių duomenys). Pareiškėjui formuluojami kaltinimai dėl susitarimo egzistavimo po 2006 metų yra pagrįsti atsitiktiniais, prieštaringais ir nepatikrintais duomenimis bei prielaidomis, kuriais remiantis negalima konstatuoti konkurencijos teisės pažeidimo, kaip to reikalauja teisės principai. Nepaisant byloje likusių abejonių, ignoruojant senaties terminą, buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 4 dalis bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnis. Konkurencijos taryba nepagrįstai atsisakė nagrinėti, ar konkrečių aplinkybių kontekste susitarimas buvo objektyviai įmanomas.

Pareiškėjo nuomone, Nutarime nepagrįstai sureikšminamas Asociacijos rekomenduojamų tarifų skelbimas internete, nes rinkoje egzistavo „vieša paslaptis“, kad šių tarifų nėra laikomasi, bei 2006 m. balandžio 25 d. įvykusio Asociacijos valdybos posėdžio metu išsakytas tariamai ateities tikslas siekti, kad rekomenduojami tarifai būtų įgyvendinti. Asociacijos valdybos posėdžio metu išreikštas tikslas ateityje užtikrinti Asociacijos rekomenduojamų tarifų privalomumą neįrodo, kad susitarimas galėjo egzistuoti po 2006 metų, nes 2006 metų pabaigoje Asociacijos nariai faktiniais veiksmais parodė, kad jie nesirengia įgyvendinti tokios vizijos. Kadangi Nutarimu inkriminuojamas pažeidimas baigėsi vėliausiai 2006 metų pabaigoje, 2006 metų pabaigą reikėtų laikyti pažeidimo padarymo laiku ir pažeidimui kvalifikuoti taikyti 2006 metų pabaigoje galiojusio Konkurencijos įstatymo redakciją. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatytas patraukimo atsakomybėn terminas suėjo 2009 metų pabaigoje.

Dėl paskirtos 321 700 Lt baudos pareiškėjas pažymėjo, kad bauda yra neproporcinga pažeidimo pavojingumui. Inkriminuojamas pažeidimas nesukėlė reikšmingų pasekmių rinkai, nes nuo 2006 metų pabaigos rekomenduojami tarifai nebuvo aktualūs, privalomi, plačiau taikomi praktikoje ir, nepriklausomai nuo rekomenduojamų tarifų, laivų savininkai mokėjo už laivų agentavimo paslaugas suderėtą kainą. Jeigu rekomenduojami tarifai sukėlė bent kokią žalą konkurencijai, ši žala buvo nežymi. Inkriminuojamas pažeidimas turi būti vertinamas kaip mažiau pavojingas dėl geografinės rinkos (Klaipėdos jūrų uosto), su kuria jis siejamas, lokalinio pobūdžio.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Konkurencijos taryba nurodė, kad Nutarimu konstatuotas pažeidimas yra vientisas ir neskaidomas, todėl negali būti analizuojamas atskirais laikotarpiais, o turi būti vertinamas kaip laikotarpis, apimantis visą laikotarpį nuo 1998 metų iki 2011 metų. Nagrinėjamu atveju egzistuoja abi sąlygos, reikalingos Asociacijos ir jos narių susitarimą dėl rekomenduojamų minimalių laivų agentavimo tarifų nustatymo pripažinti pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Nors Asociacijos priimti tarifai vadinami „rekomenduojamais“, tačiau iš esmės jais buvo siekiama koordinuoti narių elgesį, susijusį su laivų agentavimo tarifų taikymu. Nariams atitinkami Asociacijos sprendimai buvo įpareigojantys. Privalomą pobūdį patvirtina Asociacijos įstatuose įtvirtinta pareiga laikytis Asociacijos įstatų ir Etikos kodekso, vykdyti Asociacijos narių susirinkimo ir Asociacijos valdybos sprendimus bei įpareigojimus. Remiantis Asociacijos 2003 metų visuotiniame narių susirinkime patvirtinto Etikos kodekso 2.4.4.6 punktu, užslėptų nuolaidų ar žemesnių nei Asociacijos tarifų taikymas laikytinas nesąžiningais veiksmais, už kuriuos galimos drausminės priemonės. Atsakovo nuomone, egzistuoja pirmoji atsakomybei pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį taikyti reikalinga sąlyga, t. y. Asociacijos ir jos narių susitarimas elgtis bendrai sutartu būdu savo veikloje laikantis nustatytų minimalių laivų agentavimo paslaugų tarifų.

Pažymėjo, kad pareiškėjas itin aktyviai dalyvavo daugelyje Asociacijos pasėdžių, kuriuose buvo priimami sprendimai, susiję su bendrų laivų agentavimo tarifų nustatymu (1998–2006 metų laikotarpiu apie klausimų, susijusių su minimaliais laivų agentavimo tarifais, svarstymą pareiškėjas buvo informuotas arba juose dalyvavo mažiausiai 7 kartus). Be to, UAB „BPA“ direktorius V. Š. buvo Asociacijos valdybos narys, o nuo 2006 m. vasario mėnesio tapo Asociacijos prezidentu. V. Š. dalyvavo tokių svarbių klausimų svarstyme kaip Asociacijos tarifų bukletų leidyboje (2003 metais, Nutarimo 49 punktas), Etikos kodekso svarstymuose, 2010 m. liepos 2 d. Etikos kodekso ir Asociacijos tarifų svarstyme. Pareiškėjo vadovas, būdamas valdybos, kuomet ji atliko Drausminio komiteto funkcijas, nariu, dalyvavo ir taikant sankcijas Asociacijos nariams, nesilaikiusiems rekomenduojamų tarifų. Pastarajame posėdyje buvo priimtas sprendimas, nukreiptas į ateitį, kad visi Asociacijos nariai privalo laikytis rekomenduojamų minimalių laivų agentavimo tarifų, bei buvo nutarta, kad „prieš duodant kompanijai rekomendaciją užsiimti laivų agentavimu įsitikinti jos sąžiningumu ir teisingumu, nes su ja vėliau teks dirbti“. Dalyvaudamas Asociacijos posėdžiuose, pareiškėjas tiesiogiai išreiškė savo valią ir sutikimą elgtis rinkoje pagal Asociacijos rekomendacijas. Tiesiogiai dalyvaudamas balsavime, kai Asociacijos nariams buvo skirtos sankcijos dėl rekomenduojamų tarifų nesilaikymo, pareiškėjas įgyvendino draudžiamą susitarimą. Tyrimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas kokiu nors būdu būtų išreiškęs savo nesutikimą su Asociacijos priimtais sprendimais nei kai juose dalyvavo tiesiogiai, nei kai juose nedalyvavo.

Nurodė, kad susitarimo egzistavimo faktą ir objektą (fiksuoti laivų agentavimo paslaugų kainas) po 2006 metų patvirtina tokie faktai kaip Etikos kodekso 2.4.4.6 punkto galiojimas nuo 2003 metų iki 2011 metų, Asociacijos įstatuose numatyta pareiga laikytis Etikos kodekso, Asociacijos rekomenduojamų tarifų ir Etikos kodekso skelbimas internete iki 2010 m. liepos 13 d., 2006 m. balandžio 25 d. Asociacijos sprendimas, numatantis pareigą Asociacijos nariams ateityje laikytis rekomenduojamų tarifų, kad būtų išlaikomas dėl Asociacijos veiksmų susiformavęs kainų lygis rinkoje.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Asociacijos nariai faktiniais veiksmais (t. y. 68,65 proc. atvejų netaikydami rekomenduojamų tarifų) priėmė sprendimą panaikinti rekomenduojamus minimalius laivų agentavimo tarifus, nes Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimų pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir susitarimo objektą – tiesioginį arba netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Susitarimo sudarymo faktas įrodytas Nutarimo 8.1 dalyje. Pareiškėjo argumentas, kad 68,65 proc. atvejų Asociacijos narių taikyti tarifai buvo mažesni nei rekomenduojami laivų agentavimo tarifai, neįrodo, jog Asociacijos nariai iš tikrųjų nesilaikė nustatytų minimalių tarifų jau vien dėl to, kad nemaža dalis Asociacijos narių taikytų tarifų vis dėlto atitiko Asociacijos ir jos narių susitarimo sąlygas. Draudžiamo susitarimo dėl kainų nustatymo egzistavimas savaime negali būti sutapatinamas su jo įgyvendinimu. Visus ūkio subjektus vienija viena Asociacija. Ūkio subjektų buvimas Asociacijoje apjungia visų ūkio subjektų valią ta prasme, kad jie tarpusavyje įsipareigoja laikytis priimtų sprendimų ir įstatų, kuriuose nurodyta pareiga laikytis Etikos kodekso, o Etikos kodekse nurodyta pareiga laikytis rekomenduojamų tarifų. Asociacijos įstatų ir Etikos kodekso nuostatos galiojo visą laikotarpį po 2006 metų iki pat Nutarimo priėmimo. Tarifų privalomumas buvo dar kartą patvirtintas Asociacijos 2006 m. balandžio 25 d. sprendimu, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad visi Asociacijos nariai galėjo vieningai suprasti, jog rekomenduojami tarifai yra neprivalomi ar kad dėl jų nėra išreikšta bendra Asociacijos ir jos narių valia. Tai, kad kurį laiką nebuvo Asociacijos nariams taikomos drausminės procedūros, nereiškia, jog Etikos kodekso 2.4.4.6 punkto nuostata, patvirtinta visuotiniame Asociacijos susirinkime, tiesiog nustojo galioti. Po 2006 metų nė vienas Asociacijos narys nepareiškė, kad jis prieštarauja Asociacijos dokumentams, sprendimams ir veiklai.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad visi Asociacijos nariai „viešai“ atsiribojo nuo inkriminuojamo susitarimo vėliausiai 2006 metų pabaigoje, nes, vadovaujantis elementaria logika, ūkio subjekto susitarimo neįgyvendinimo veiksmas nėra jo „viešas ir vienareikšmiškas“ atsiribojimas nuo paties susitarimo. Informacija apie tai, kokia dalis Asociacijos narių taikytų tarifų neatitinka ar atitinka rekomenduojamus tarifus, taip pat negali būti vertinama kaip įrodymas, kad ūkio subjektai „viešai ir vienareikšmiškai“ atsiribojo nuo tokio draudžiamo susitarimo.

Pagal esamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Sąjungos teisingumo teismo (toliau – ir ESTT) praktiką susitarimams pagal tikslą neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, o toks susitarimas per se laikomas ribojančiu konkurenciją, todėl konstatuojant tokį pažeidimą nėra pareigos įrodyti tokio pobūdžio susitarimo faktinį įgyvendinimą. Nenorėdami būti pripažinti sudarę draudžiamą susitarimą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio prasme, Asociacijos nariai turėjo Konkurencijos tarybai pateikti įrodymus, kad bent po 2006 metų jie dalyvavo Asociacijos veikloje, neturėdami antikonkurencinių ketinimų ir įrodyti, jog patvirtino savo konkurentams, kad dalyvauja Asociacijos veikloje, turėdami kitokių tikslų (nesusijusių su bendru aukštesnių laivų agentavimo kainų lygio išlaikymu rinkoje) nei kiti Asociacijos nariai.

Tokių įrodymų nei vienas ūkio subjektas nepateikė. Drausminio komiteto 2010 m. liepos 2 d. sprendimai neturėtų būti vertinami kaip Asociacijos ir jos narių sudaryto draudžiamo susitarimo panaikinimas. Pagal Etikos kodekso 2.4.7 punktą pats Drausminis komitetas negali pakeisti Etikos kodekso, o gali tik pasiūlyti jį pakeisti visuotiniam Asociacijos susirinkimui (tokiame susirinkime jis buvo patvirtintas). Be to, pagal Asociacijos įstatų 5.2 punktą aukščiausias asociacijos organas yra būtent visuotinis asociacijos narių susirinkimas, o pagal įstatų 5.12.8 punktą valdyba tik įgyvendina asociacijos narių susirinkimuose priimtus sprendimus.

Drausminio komiteto statusas įstatuose iš viso nėra reglamentuotas. Kai kurių narių siekis panaikinti susitarimą ir rekomenduojamus minimalius laivų agentavimo tarifus 2010 m. liepos 2 d. Drausminio komiteto posėdžio metu įrodo, kad rekomenduojami tarifai galiojo 2010 metais, nes kitaip nebūtų tikslo naikinti to, kas ir taip negalioja.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Nutarimu turėjo būti nagrinėjami bent trys atskiri laikotarpiai (1998 metai – 2006 metų pabaiga; 2006 metų pabaiga – 2010 m. liepos 2 d.; 2010 m. liepos 2 d. – 2011 m. rugpjūčio mėnuo), nes Asociacijos ir jos narių sudarytas susitarimas dėl minimalių laivų agentavimo tarifų nustatymo yra vientisas, turintis vieną aiškų tikslą, nepasikeitusį per visus 13 metų – reguliuoti laivų agentavimo paslaugų kainas, susitarimas, sudarantis vieną tęstinį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimą. Natūralu, jog per 13 metų trukusį kartelio egzistavimo laikotarpį keitėsi kai kurie faktai Asociacijos veikloje, bet esmė vis tiek išliko ta pati: per visą kartelio egzistavimo laikotarpį (1998–2011 metais) buvo Asociacijos įpareigojimas laikytis rekomenduojamų minimalių laivų agentavimo tarifų, kurie buvo skirti reguliuoti laivų agentavimo paslaugų kainas. Konkurencijos taryba nesutiko su tuo, kad draudžiamo susitarimo pabaiga gali būti siejama su Asociacijos vadovybės pasikeitimu ar tai, kad mažiau įmonių tapdavo Asociacijos nariais nei anksčiau, nes Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimas konstatuojamas neatsižvelgiant į tokio susitarimo dalyvių skaičių ar susitarime nedalyvaujančių ūkio subjektų skaičių.

Dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio atsakovas pažymėjo, kad Nutarimo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės (toliau – ir Baudos nustatymo taisyklės) bei Konkurencijos įstatymas numatė baudų skaičiavimą nuo bendrųjų pajamų. Vadovaudamasi teisingumo bei protingumo principais, Konkurencijos taryba nagrinėjamoje byloje baudas ūkio subjektams diferencijavo atsižvelgdama į tai, kad ne visiems ūkio subjektams laivų agentavimas buvo pagrindinė veikla. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pažeidimo pasekmės rinkai buvo nežymios, nes susitarimas nebuvo įgyvendinamas, kadangi nagrinėjamas susitarimas vien dėl savo pobūdžio turi neigiamą poveikį konkurencijai bei tiesiogiai veikia konkurencijos procesą. Dėl tariamai lokalinės rinkos atsakovas pažymėjo, kad konkrečios bylos kontekste reikšmingomis aplinkybėmis laikytina tai, kad laivų agentavimo paslaugos išimtinai skirtos Klaipėdos jūrų uosto teritorijai, taigi pažeidimas turėjo poveikį visoje rinkoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Koralita“ (bankroto administratorius UAB „Klaipėdos administratorių biuras“) atsiliepimu į pareiškėjo skundą sprendimo ar nutarties priėmimą paliko teismo nuožiūrai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Passat“ (bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo centras“) atsiliepimu į pareiškėjo UAB „BPA“ skundą sprendimo priėmimą paliko teismo nuožiūrai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 rezoliucinės dalies 3.9 punktą ir už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „BPA“ skyrė 182 520 Lt dydžio piniginę baudą; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad draudžiamą susitarimą įrodo tai, jog laivų agentavimo paslaugas teikiantys ūkio subjektai, dalyvaudami Asociacijos veikloje, tarėsi dėl laivų agentavimo paslaugų kainų derinimo. Veiksmų derinimas nustatant agentavimo paslaugų kainas prasidėjo 1998 m. birželio 18 d., dalyvaujant Klaipėdos laivų agentavimo ir krovinių ekspedicijos asociacijos ir Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacijos nariams priėmus rekomenduojamus minimalius laivų agentavimo tarifus, kurie po 1999 m. liepos mėnesį įvykusio abiejų asociacijų susivienijimo buvo toliau svarstomi jau Asociacijos susirinkimuose, valdybos ir Drausminio komiteto posėdžiuose. Asociacijos drausminio komiteto 2010 m. liepos 2 d. posėdyje posėdžio pirmininkui pažymėjus, kad rekomenduojami tarifai ir Etikos kodekso 2.4.4.6 punktas nėra taikomi ir aktualūs, bet formaliai jie galioja, todėl juos reikia pripažinti negaliojančiais ir panaikinti, buvo nutarta panaikinti Asociacijos 2003 metais nustatytus minimalius rekomenduojamus laivų agentavimo tarifus ir 2003 m. birželio 5 d. Etikos kodekso 2.4.4.6 punktą. Taigi šiame Asociacijos posėdyje buvo pripažinta, kad egzistavo rekomenduojami tarifai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog Asociacijos ir jos narių susitarimas iš esmės buvo privalomas (nors tai nėra būtina pažeidimo sąlyga). Asociacijos visuotinis narių susirinkimas 2003 m. birželio 5 d. priėmė Etikos kodeksą, kuriame nustatyti ne tik narių geros praktikos agentavimo versle standartai, principai, kurių turi laikytis laivo agentas savo veikloje, bet ir drausminės procedūros, taikytinos nariams dėl nekorektiškos veiklos ar dėl netinkamo elgesio.

Asociacijos veikloje ne kartą Drausminiame komitete buvo svarstomas narių elgesys, susijęs su minimalių laivų agentavimo tarifų nesilaikymu bei Etikos kodekso nuostatų pažeidimu, apie priimtus sprendimus viešai buvo skelbiama visuotiniame susirinkime. Nustatė, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl Asociacijos priimto susitarimo dėl minimalių kainų (tarifų) nustatymo (fiksavimo). Klausimai, susiję su šiais tarifais, buvo svarstyti ne viename Asociacijos posėdyje, kuriame dalyvavo bendrovės vadovas V. Š., jis buvo ir Asociacijos vadovas.

Susitarimo taikyti rekomenduojamus minimalius laivų agentavimo tarifus pagrindu buvo sudarytas konkurencijos teisės draudžiamas susitarimas (kartelis). Minimalių laivų agentavimo tarifų nustatymas pats savaime nėra draudžiamas, tačiau konkurencijos teisė draudžia tartis ir derinti konkurentų veiksmus taikant tokio pobūdžio tarifus, nes tokiu būdu sudaromos kliūtys veikti natūraliais rinkos dėsniais pagrįstai konkurencijai. Susitarimo tikslas buvo nustatyti aukštesnes laivų agentavimo kainas, taip ribojant konkurenciją Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad egzistuoja abu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėčiai nustatyti reikalingi elementai – susitarimas tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktas ir šio susitarimo objektas – minimalių laivų agentavimo tarifų kainos nustatymas. Be to, buvo priimtas Etikos kodeksas, kuriame nustatyti ne tik narių geros praktikos agentavimo versle standartai, principai, kurių turi laikytis laivo agentas savo veikloje, bet ir įsteigtas Drausminis komitetas, kuris svarstė Asociacijos narių laikymąsi nustatytų minimalių laivų agentavimo tarifų.

Teismo įsitikinimu, Asociacija ir jos nariai, tarp jų ir UAB „BPA“, prisijungdamas prie Asociacijos veiklos 2004 metais, išreiškė valią dėl minimalių laivų agentavimo tarifų nustatymo, neprieštaravo, tyliai jiems pritarė, tokiu būdu siekė riboti konkurenciją Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies ir 5 straipsnio prasme.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Konkurencijos taryba teisingai įvertino susitarimo nustatyti rekomenduojamus minimalius agentavimo tarifus galimą poveikį prekybai ne mažiau kaip tarp dviejų valstybių narių, todėl pagrįstai konstatavo SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Poveikį prekybai tarp valstybių narių nagrinėjamas susitarimas galėjo daryti tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai Lietuvos Respublika įstojo į Europos Sąjungą, o susitarimo poveikis iki 2004 m. gegužės 1 d. galėjo būti vertinamas tik nacionaliniu lygmeniu. Vertindamas Nutarimo motyvuojamąją dalį ir rezoliucinę dalį, kaip neatskiriamas Nutarimo dalis, teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą ginčijamu nutarimu pagrįstai inkriminavo nuo 2004 m. gegužės 1 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai, pareiškėjo atstovų paaiškinimai teisme patvirtina, jog UAB „BPA“ Asociacijos nariu tapo 2004 metais, agentavimo paslaugas teikia nuo 2004 m. liepos 2 d., jam suteikus neterminuotą atestavimo pažymėjimą, aktyviai dalyvavo Asociacijos veikloje. Pareiškėjas, tapdamas Asociacijos nariu, pritarė jos veiklai, priimtiems sprendimams. Buvimas Asociacijos nariu pareiškėją tiesiogiai įpareigojo laikytis jos įstatų, Etikos kodekso nuostatų, iš kurių viena draudė užsakovams (laivų savininkams) siūlyti laivo agento paslaugas su žymiai žemesniais nei rekomenduojamais tarifais (2.4.4.6 punktas). Tyrimo medžiagoje iš vis nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs nesutikimą su Asociacijos priimtais sprendimais dėl laivų agentavimo tarifų nustatymo, todėl teismas darė išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai nustatė UAB „BPA“ pritarimą (išreikštą valią) Asociacijos sprendimams. Remdamasis nustatytais faktiniais duomenimis, pareiškėjų atstovų paaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas savo veiksmais išreiškė valią ir pritarimą laikytis Asociacijos patvirtintų minimalių laivų agentavimo tarifų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytų aplinkybių dėl buvusio susitarimo 1998–2006 metais, tačiau neigia dalyvavęs draudžiamame susitarime po 2006 metų. Teismas pabrėžė, kad po 2006 metų Asociacija, teikdama nuomonę agentavimo licencijų išdavimo komisijai apie ūkio subjektą, siekiantį gauti atestavimo pažymėjimą ir pradėti teikti laivų agentavimo paslaugas, arba apie subjektą, siekiantį toliau šias paslaugas teikti pasibaigus atestato išdavimo laikui, vis dar galėjo daryti įtaką priimant sprendimą dėl agentavimo pažymėjimo išdavimo.

Be to, po 2006 metų Asociacijos prezidentas buvo paskirtas Įmonių, teikiančių laivų agentavimo paslaugas, atestavimo komisijos nariu. 2006 m. balandžio 25 d. Asociacijos valdybos posėdyje nutarta: „užsakovų pasiūlymus apdoroti remiantis Asociacijos rekomenduojamų agentavimo tarifų lentele bei prieš duodant kompanijai rekomendaciją užsiimti laivų agentavimu įsitikinti jos sąžiningumu ir teisingumu, nes su ja vėliau reikės dirbti“. Šis Asociacijos valdybos sprendimas patvirtina jos siekį ateityje išlaikyti įtaką nariams, teikti nuomonę agentavimo licencijų išdavimo komisijai.

Be to, rekomenduojami minimalūs laivų agentavimo tarifai buvo paskelbti Asociacijos svetainėje internete iki 2010 m. liepos 13 d. Minėtas teisinis reglamentavimas ir anksčiau nurodytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai parodo, kad Asociacijos nariai galėjo susidaryti nuomonę, jog ir po 2006 metų minimalūs laivų agentavimo tarifai yra privalomi, o Asociacija galėjo daryti įtaką savo nariams, kad šie laikytųsi tarifų, nes priešingas jų elgesys galėjo padaryti neigiamą įtaką atestatų išdavimo procesui. Asociacijos įstatai, Etikos kodeksas ir jame įtvirtinta nuostata dėl drausminių procedūrų taikymo Asociacijos nariams dėl nekorektiškos veiklos ar dėl netinkamo elgesio (Etikos kodekso 2.4.4.6 punktas) galiojo, todėl Drausminis komitetas galėjo bet kada susirinkti, svarstyti su Etikos kodeksu susijusius pažeidimus, taikyti nariams nuobaudas.

Pasyvus Asociacijos valdymo organų elgesys nereiškia, kad susitarimas taikyti minimalius laivų agentavimo tarifus nustojo galioti. Aplinkybė, jog Asociacijos narių 2007–2011 metais faktiškai taikyti laivų agentavimo mokesčiai sutapo su rekomenduojamais tarifais tik 12,08 proc., šiuo atveju nėra reikšminga, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pareiškęs viešą ir aiškų atsiribojimą nuo Asociacijos ir jos narių susitarimo, o jo faktiškai atlikti veiksmai, nesilaikant nustatytų tarifų, taip pat negali būti laikomi visiems suprantamu viešu atsiribojimu.

Be to, byloje negali būti taikomas išaiškinimas, atliktas Europos Sąjungos bendrojo teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendime byloje Gosselin Group NV ir Stichting Administratiekantoor Portielje prieš Europos Komisiją Nr. T-208/08, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad nėra absoliučiai jokių įrodymų, jog inkriminuojamas susitarimas tęsėsi po 2010 m. liepos 2 d. Rekomenduojami laivų agentavimo tarifai buvo patvirtinti visuotiniame Asociacijos narių susirinkime. 2010 m. liepos 2 d. Drausminio komiteto posėdyje buvo pažymėta, kad rekomenduojami tarifai ir Etikos kodekso 2.4.4.6 punktas nėra taikomi ir aktualūs, bet formaliai jie galioja, todėl juos reikia pripažinti negaliojančiais ir panaikinti. Šiame posėdyje nutarta panaikinti Asociacijos 2003 metais nustatytus minimalius rekomenduojamus laivų agentavimo tarifus ir 2003 m. birželio 5 d. Etikos kodekso 2.4.4.6 punktą. Tačiau pagal Asociacijos įstatų 5.2 punktą visuotinis asociacijos narių susirinkimas yra aukščiausias asociacijos valdymo organas. Duomenų, kad kiti Asociacijos nariai žinojo apie pareiškėjo pritarimą 2010 m. liepos 2 d. protokoliniam sprendimui, byloje nėra.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nenustatė pagrindų taikyti išimtį pareiškėjui Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio ir SESV 101 straipsnio 3 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas skirtos baudos pagrįstumą, pažymėjo, kad paskirta bauda yra neproporcinga, nes laivų agentavimo paslaugų teikimas yra ne pagrindinė UAB „BPA“ veikla, pajamos iš šios veiklos 2010 metais sudarė itin mažą dalį (0,14 proc.) bendrųjų pajamų. Teismas nurodė, kad buvo nepakankamai atsižvelgta į įmonės pajamas iš skirtingų veiklų, nes pareiškėjas per 4 metus (nuo 2007 metų iki 2010 metų) iš laivų agentavimo veiklos gavo 196 000 Lt pajamų, o tai reikštų lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A858-294/2011). Atsakovas nepakankamai įvertino kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimui padaryti, ne visiškai atsižvelgė į skirtingą ūkio subjektų indėlį į sprendimo, kuris pripažintas neteisėtu, priėmimą ir įgyvendinimą. Pareiškėjo pažeidimo trukmė buvo 7 metai, o visas pažeidimas tęsėsi 13 metų. Todėl paskirtos baudos sumažinimas iki 1 proc. nuo bendrųjų įmonės pajamų 2010 metais šiuo atveju atitiktų protingumo ir proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus, taip pat išlaikytų atgrasomąjį poveikį, nes pareiškėjas praras pajamas, kurias uždirbo iš laivų agentavimo veiklos per 4 metus. Teismas nusprendė, kad galutinė sumažinta bauda yra 182 520 Lt.

III. Pareiškėjas UAB „BPA“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog inkriminuojamas susitarimas tęsėsi po 2006 metų. Teigia, kad teismas netinkamai vertino Laivų agentų atestatų išdavimo tvarkos pasikeitimų įtaką Asociacijos veiklai. Pareiškėjas detalizuoja argumentus, kaip keitėsi Asociacijos įtaka, kintant reguliavimui. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šalių suderintos valios buvimą, rėmėsi netinkamais įrodymais, nustatė ją ne pagal faktinius duomenis, neteisingai sprendė dėl atsiribojimo nuo Asociacijos veiklos formos. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad susitarimo egzistavimas po 2006 metų prieštarauja fundamentaliems ekonomikos dėsniams. Nurodo argumentus dėl sudėtingų barjerų veikti nagrinėjamoje rinkoje nebuvimo, be to, pažymi ir faktines aplinkybes dėl konkurencinio spaudimo rinkoje iš ne Asociacijos narių. Pabrėžia Asociacijos negalėjimą įgyvendinti minimalių tarifų privalomumo. Pareiškėjas akcentuoja, kad susitarimo po 2010 m. liepos 2 d. konstatavimas yra nepagrįstas. Taip pat pažymi, kad sankcijos negalėjo būti skirtos dėl suėjusio senaties termino. Pabrėžia, kad skirtos baudos yra neproporcingos, ginčija pažeidimo pavojingumą, nurodo pažeidimo pasekmes rinkai, argumentus grindžia ir su pažeidimu susijusios geografinės rinkos nedideliu plotu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui UAB „BPA“ sumažinta bauda nuo 321 700 Lt iki 182 520 Lt, atmetant pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir pripažįstant Nutarimą visa apimtimi pagrįstu ir teisėtu.

Konkurencijos taryba nurodo, kad Nutarime, skiriant baudą, yra atsižvelgta į aplinkybę, jog laivų agentavimas kai kuriems ūkio subjektams nėra pagrindinė veikla. Pajamų grupavimą, atsižvelgiant į pajamų iš tam tikros veiklos dalį bendrosiose pajamose, pripažįsta ir ESTT. Lygiateisiškumo principo prasme yra svarbu ne konkretus pajamų dydis, kuriuo remiantis ūkio subjektai priskirti tam tikrai grupei, ar dydis, kuriuo mažintos baudos, bet tai, ar atlikdama vertinimą Konkurencijos taryba vadovavosi objektyviais kriterijais. Priskyrimas tam tikrai grupei padarytas vadovaujantis objektyviais kriterijais ir šie kriterijai įvardyti Nutarime. UAB „BPA“ galutinio paskirtos baudos dydžio lyginimas su kitomis įmonėmis yra ydingas bei neobjektyvus. Teismas sumažino baudą, remdamasis ne teisės aktuose numatytais kriterijais, bet lygindamas skirtingų ūkio subjektų su pažeidimu susijusių pajamų dalį bendrosiose pajamose. Skiriant baudą nėra įpareigojimo nustatyti, kad pažeidimas suteikė ūkio subjektui naudos, taip pat neprivaloma atsižvelgti ir į tai, jog pelno iš pažeidimo nebuvo įgyta visai. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę, sumažino baudą du kartus, o tai nėra numatyta nei Konkurencijos įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintose Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėse. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas tiesiogiai prisidėjo prie pažeidimo padarymo, nebuvo pasyvus dalyvis. Pažymi, jog pareiškėjas neįrodė, kad nesilaikė rekomenduojamų minimalių tarifų, tai reiškia, jog teigti, kad jis neįgyvendino susitarimo, nėra jokio pagrindo. Mano, kad pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančias aplinkybes byloje nebuvo.

Pareiškėjas UAB „BPA“ atsiliepimu į atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą prašo atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad Konkurencijos tarybos diskrecija, skiriant baudas, nėra absoliuti. Taip pat pažymi, kad Konkurencijos taryba turėjo labiau atsižvelgti į faktą, kad pareiškėjo pajamos iš laivų agentavimo veiklos sudaro itin mažą dalį bendrųjų pajamų. Sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą, diskriminavo pareiškėją. Teigia, kad bauda turėjo būti mažesnė dėl nedidelio pavojingumo, fakto, kad pažeidimas buvo daromas vietinėje rinkoje. Konkurencijos taryba pavojingumo nevertino arba tai darė nepakankamai. Konkurencijos tarybos siekiamas atgrasomasis efektas yra neproporcingai didelis. Mano, kad atsakovas, skirdamas baudą, tinkamai nevertino pareiškėjo dalyvavimo susitarime.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo UAB „BPA“ apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir tenkinti Konkurencijos tarybos pateiktą apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo argumentus dėl susitarimo egzistavimo. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas dalyvavo draudžiamame susitarime, nurodo tai pagrindžiančias aplinkybes. Pažymi, kad Konkurencijos tarybos tyrimo metu nebuvo pateikta duomenų, kad draudžiamas susitarimas būtų panaikintas, ir laikoma, jog jis galiojo ir po 2006 metų. Aktualios Asociacijos įstatų ir Etikos kodekso nuostatos galiojo iki Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo pabaigos. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas viešai ir vienareikšmiškai neatsiribojo nuo draudžiamo susitarimo. Susitarimo neįgyvendinimas nėra pripažįstamas tokiu atsiribojimu nuo susitarimo. Pažymi, kad iki Konkurencijos tarybos tyrimo pabaigos nebuvo pateiktas 2010 m. liepos 2 d. Drausminio komiteto protokolo priedas, be to, šis priedas neįrodo suderintos Asociacijos narių valios nutraukti susitarimą, nes jį pasirašė ne visi Asociacijos nariai. Be to, abejonių kelia Drausminio komiteto sprendimo teisinė galia. Konkurencijos taryba pažymi, kad pirmosios instancijos teismas suklydo, sumažindamas pareiškėjui skirtos baudos dydį, tokiu būdu paneigdamas teisingumo, proporcingumo ir baudos atgrasymo principus. Pabrėžia, kad pareiškėjo prašymas sumažinti baudą yra nepagrįstas ir prieštarauja susiformavusiai praktikai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Passat“ (bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo centras“) atsiliepimu į pareiškėjo UAB „BPA“ apeliacinį skundą nutarties priėmimą palieka teismo nuožiūrai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Koralita“ (bankroto administratorius UAB „Klaipėdos administratorių biuras“) atsiliepimais į apeliacinius skundus sprendimo ar nutarties priėmimą palieka teismo nuožiūrai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, t. y. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2985/2012; kt.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „BPA“ ir atsakovo Konkurencijos tarybos apeliaciniais skundais apskųstu sprendimu netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų: panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktą, kuriuo pareiškėjui inkriminuojamas dalyvavimas draudžiamame susitarime siekiant nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, tuo pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus; Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Konkurencijos įstatymo ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pažeidimą, jeigu jis vis dar tęsiamas; iš dalies tenkino reikalavimą: panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 3.9 punktą, kuriuo pareiškėjui paskirta 321 700 Lt bauda, t. y. pareiškėjui skirtą baudą sumažino iki 182 520 Lt. Sprendime konstatuoti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėčiai nustatyti reikalingi elementai bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnyje įtvirtinto pažeidimo padarymas.

Iš sprendimo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių matyti, kad buvo nagrinėjami pareiškėjo UAB „BPA“ argumentai, kurių pagrindu pareiškėjas ginčijo atsakovo Konkurencijos tarybos jam inkriminuotą susitarimą, t. y. atsakovo pripažinimą, kad pareiškėjas su Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija ir šios Asociacijos nariais: UAB „Afalita“, UAB „Amber Bay“, UAB „Arijus“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „Baltijos pervežimai“, UAB „Baltlanta“, UAB „Baltnautic Shipping Ltd“, UAB „BPA“, UAB „Fertimara“, UAB „Fregatų aptarnavimo agentūra“, UAB „Green Terminal“, UAB „Jungtinė ekspedicija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Jūrų agentūra Forsa“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, UAB „Koralita“, UAB „Klaipėdos Translit“, UAB „Lepūnas“, UAB „Limarko“, UAB „Limarko jūrų agentūra“, UAB „Litma“, UAB „MK Laivyba“, UAB „Nordis Shipping Service“, UAB „Nurminen Maritime“, UAB „Okeaninių konteinerių servisas“, UAB „Passat“, UAB Prekybos namais „Skelmė“, UAB „Unitek“, UAB „Vakarų laivų agentai“, UAB „Uosto vartai“, UAB „VPA Logistics“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H. Muller & Co“ sudarė draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, pažeidusį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas). Taip pat buvo nagrinėjami atsakovo Konkurencijos tarybos atsikirtimai į pareiškėjo skundą. Pažymėtina, kad sprendime nurodyta, jog byloje ginčas kilęs dėl UAB „BPA“ dalyvavimo draudžiamuose susitarimuose su kitais ūkio subjektais, taikant rekomenduojamus minimalius tarifus, susijusius su laivų agentavimu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pirmiau minėtų ginčo šalių (pareiškėjo ir atsakovo) nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su kilusiu ginču, įvertinęs ginčo šalių pateiktus įrodymus, Konkurencijos bylos medžiagą, nustatė, kad Asociacija ir jos nariai, tarp jų ir pareiškėjas, prisijungdami prie Asociacijos veiklos 2004 metais, išreiškė valią dėl minimalių laivų agentavimo tarifų nustatymo, neprieštaravo, tyliai jiems pritarė ir tokiu būdu siekė riboti konkurenciją Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies ir 5 straipsnio prasme. Taip pat pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Konkurencijos taryba teisingai įvertino Asociacijai priklausančių ūkio subjektų susitarimo nustatyti rekomenduojamus minimalius agentavimo tarifus galimumą daryti poveikį prekybai ne mažiau kaip tarp dviejų valstybių narių ir konstatavo Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatydamas aplinkybes, susijusias su Asociacijos narių veikla siekiant draudžiamo susitarimo, sprendimo motyvuojamoje dalyje neįvardijo konkrečių Asociacijos narių, tačiau atsižvelgiant į Konkurencijos tarybos nutarimo turinį, į tai, kad į bylos nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis buvo įtraukti UAB „Afalita“, UAB „Amber Bay“, UAB „Arijus“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „Baltijos pervežimai“, UAB „Baltlanta“, UAB „Baltnautic Shipping Ltd“, UAB „Fertimara“, UAB „Fregatų aptarnavimo agentūra“, UAB „Green Terminal“, UAB „Jungtinė ekspedicija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Jūrų agentūra Forsa“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, UAB „Koralita“, UAB „Klaipėdos Translit“, UAB „Lepūnas“, UAB „Limarko“, UAB „Limarko jūrų agentūra“, UAB „Litma“, UAB „MK Laivyba“, UAB „Nordis Shipping Service“, UAB „Nurminen Maritime“, UAB „Okeaninių konteinerių servisas“, UAB „Passat“, UAB Prekybos namai „Skelmė“, UAB „Unitek“, UAB „Vakarų laivų agentai“, UAB „Uosto vartai“, UAB „VPA Logistics“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H. Muller & Co“, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šie asmenys kartu su pareiškėju UAB „BPA“ sudarė draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, pažeidusį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą, Konkurencijos tarybai pakanka nustatyti: susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Atitinkamai, Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų, arba kad dėl šio susitarimo galėjo kilti ar kilo neigiamos teisinės pasekmės konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekį riboti konkurencijos egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-294/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ESTT praktiką, taikant nuostatas dėl konkurencijos teisės pažeidimų, jei dėl to gali būti įmonei paskirta bauda, turi būti vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos principu (ESTT 2006 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Degussa AG prieš Europos Bendrijų Komisiją, Nr. T-279/02). Tarybos reglamento (EB) 1/2003 2 straipsnis taip pat įtvirtina, kad visuose nacionaliniuose ar Bendrijos procesuose dėl EB Sutarties 81 ir 82 straipsnių (dabar – SESV 101 ir 102 straipsniai) taikymo pareiga įrodyti EB Sutarties 81 straipsnio 1 dalies ar 82 straipsnio pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1516/2012). Atsižvelgiant ir į Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi įtvirtintą Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos konkurencijos teisės suderinamumo siekį bei nacionalinės teisės reguliavimą (žr. inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-294/2011 nustatytą pareigą Konkurencijos tarybai nustatyti atitinkamus elementus kainų fiksavimo atveju) analogiškos nuostatos taikytinos ne tik SESV 101 straipsnio, bet ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimams konstatuoti, t. y. būtent Konkurencijos tarybai kyla pareiga įrodyti susitarimo buvimo faktui nustatyti būtinus elementus. Egzistuojanti pareiga įrodyti pažeidimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnį negali apriboti ūkio subjektų teisės ginčyti faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą konstatuoti susitarimo buvimą. Kitaip tariant, kiekvienas iš ūkio subjektų turi teisę įrodyti alternatyvų situacijos pagrindimą, kaip paneigiantį jo dalyvavimą susitarime.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų, teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad šioje byloje dalyvaujantys tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Afalita“, UAB „Amber Bay“, UAB „Arijus“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „Baltijos pervežimai“, UAB „Baltlanta“, UAB „Baltnautic Shipping Ltd“, UAB „Fertimara“, UAB „Fregatų aptarnavimo agentūra“, UAB „Green Terminal“, UAB „Jungtinė ekspedicija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Jūrų agentūra Forsa“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, UAB „Klaipėdos Translit“, UAB „Lepūnas“, UAB „Limarko“, UAB „Limarko jūrų agentūra“, UAB „Litma“, UAB „MK Laivyba“, UAB „Nordis Shipping Service“, UAB „Nurminen Maritime“, UAB „Okeaninių konteinerių servisas“, UAB Prekybos namai „Skelmė“, UAB „Vakarų laivų agentai“, UAB „Uosto vartai“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H. Muller & Co“ bei Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija kreipėsi į teismą su skundais dėl Nutarimo, kurie šiuo metu nagrinėjami kitose administracinėse bylose Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Pažymėtina, kad šie ūkio subjektai bylose, pradėtose pagal jų skundus, skundžia ne tik individualias su baudos paskyrimu susijusias aplinkybes, bet ir patį pažeidimo nustatymo faktą, t. y. aplinkybę, kuri yra reikšminga visiems ūkio subjektams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėse bylose Nr. AS602-216/2012, Nr. AS63-189/2012, Nr. AS858-217/2012). Trečiasis suinteresuotas asmuo (proceso šalis) UAB „VPA Logistics“ taip pat yra apskundęs Nutarimą, administracinė byla, kurioje išnagrinėtas šio trečiojo suinteresuoto asmens skundas, šiuo metu nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (administracinė byla Nr. A822-2999/2012).

Taigi šiuo metu yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kad visose administracinėse bylose atskirai iš esmės nagrinėjama, ar UAB „BPA“, UAB „Afalita“, UAB „Amber Bay“, UAB „Arijus“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „Baltijos pervežimai“, UAB „Baltlanta“, UAB „Baltnautic Shipping Ltd“, UAB „Fertimara“, UAB „Fregatų aptarnavimo agentūra“, UAB „Green Terminal“, UAB „Jungtinė ekspedicija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Jūrų agentūra Forsa“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, UAB „Klaipėdos Translit“, UAB „Lepūnas“, UAB „Limarko“, UAB „Limarko jūrų agentūra“, UAB „Litma“, UAB „MK Laivyba“, UAB „Nordis Shipping Service“, UAB „Nurminen Maritime“, UAB „Okeaninių konteinerių servisas“, UAB Prekybos namai „Skelmė“, UAB „Vakarų laivų agentai“, UAB „Uosto vartai“, UAB „VPA Logistics“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H. Muller & Co“ bei Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija buvo sudariusios draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, pažeidusį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ar pagrįstai ir teisėtai šiems asmenims buvo paskirtos baudos.

Pagal bylos medžiagą pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam bylą pagal pareiškėjo UAB „BPA“ skundą, buvo žinoma, kad kiti ūkio subjektai yra padavę skundus ir yra nagrinėjamos administracinės bylos, kuriose jie ginčija Konkurencijos tarybos nustatytą faktinę aplinkybę, jog šie asmenys kartu su pareiškėju ir kitais ūkio subjektais buvo sudarę draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas. 2012 m. sausio 27 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame pareiškime buvo nurodyta, kad pareiškėjai, kurie kreipėsi su skundais į teismą, sutinka su kiekvieno kito pareiškėjo paduoto skundo argumentais ir reikalavimais, todėl prašo šiuos skundus tenkinti, informavo teismą, kad neketina naudotis jiems ABTĮ suteikta teise pateikti atsiliepimus į pareiškėjų skundus. Nagrinėjamoje byloje minėtos proceso šalys, kurios kitose bylose ginčija Nutarimą, atsiliepimų į pareiškėjo skundą nepateikė, tačiau pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jos ginčija Konkurencijos tarybos nustatytą faktinę aplinkybę, jog jos kartu su pareiškėju bei kitais ūkio subjektais buvo sudarę draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų, kurie ginčija minėtą faktinę aplinkybę, pažeidimo buvimo ir jo apimties, nenagrinėjo ir nevertino šių trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentų, nors tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie ginčija Nutarimą ir Konkurencijos tarybos nustatytą pažeidimą, nustatė prejudicinį faktą (aplinkybę). Teisėjų kolegija pažymi, kad pažeidimo pagal Konkurencijos įstatymą ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo konstatavimas teismo sprendimu sukelia teisines pasekmes, numatytas ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra vadovaujamasi nuostatomis dėl prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1575/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Būtinybę laikytis res judicata principo yra patvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis principas yra vienas iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą laikymosi sąlygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 50208/06)).

ABTĮ 58 straipsnis numato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011; kt.). Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, o prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

Pabrėžtina, kad ABTĮ 98 straipsnyje yra įtvirtinti bylos sustabdymo pagrindai. Vienas iš tokių pagrindų yra situacija, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šis bylos stabdymo pagrindas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra siejamas vien su aplinkybe, kad nagrinėjama byla ir kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, yra tarpusavyje susijusios. ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pagrindas yra tuomet, kada nustatoma, kad tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Tai reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-301/2011). Negalimumas išnagrinėti administracinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie turi būti nustatyti kitoje byloje. Pažymėtina, jog tuo atveju, kai teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetenciją perkelti kitam teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-603/2012).

Nagrinėjamoje byloje prejudicinis ryšys egzistuoja tarp tų bylos aplinkybių, kurios aktualios visiems ūkio subjektams, skundžiantiems Nutarimą, t. y. šiuo atveju – susitarimo sudarymo faktas. Pabrėžtina, kad tik susitarimo buvimo konstatavimas leidžia vertinti ir kitus bendrus visiems subjektams susitarimo aplinkybių aspektus. Pavyzdžiui, pažeidimo pavojingumą ar išimčių taikymo galimybes. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nestabdė nagrinėjamos administracinės bylos dėl to, jog tarp šios nagrinėjamos bylos ir kitų bylų yra prejudicinis ryšys, darytina išvada, kad ši nagrinėjama byla yra ta byla, kurioje turėjo būti nustatytos ir išnagrinėtos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, įvertinti visi įrodymai, iš jų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų, kurie ginčija Nutarimą, paaiškinimai, teikiami įrodymai.

Teismas sprendžia ginčą, priimdamas sprendimą, ištyręs visus įrodymus ir laikydamas, kad yra pagrindas nuspręsti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo. Teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (ABTĮ 86 straipsnis). Sprendimas atitinka šiuos reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis normomis. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Teismo sprendime negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti. Baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą yra ABTĮ nuostatų ir administracinio proceso principų laikymasis. ABTĮ 6 straipsnyje įtvirtinta, kad teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. Vienas iš pagrindinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą tikslų – tinkamas teisingumo vykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-189/2011). Principo, jog teisingumą vykdo tik teismas, vienas aspektų yra tai, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-443/2006). Pažymėtina, kad ABTĮ nuostatose įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis, 81 straipsnis). ABTĮ 10 straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas proceso operatyvumo principas. Taip pat būtina pažymėti, kad tam, jog būtų įgyvendintas proceso operatyvumo principas, yra svarbu laikytis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų. Be to, turi būti užtikrintas racionalus ir veiksmingas teismo darbas. Teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus proceso šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti.

Įvertinus nagrinėjamos bylos medžiagą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė minėtas ABTĮ normas, nesivadovavo administracinio proceso principais, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nepripažintinas pagrįstu ir teisėtu.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėdamas pareigą visapusiškai ir objektyviai nustatyti ir įvertinti Konkurencijos tarybos nustatyto pareiškėjo kartu su kitais asmenimis padaryto pažeidimo faktą ir šio pažeidimo apimtį patvirtinančias aplinkybes, privalėjo proceso šalims aiškiai nurodyti, kad šioje byloje bus nagrinėjama ir nustatoma minėta teisiškai reikšminga aplinkybė (faktas), kad šioje byloje ne tik ginčo šalys, bet ir tretieji suinteresuoti asmenys, kurie yra užvedę kitas bylas, turi teikti argumentus ir įrodymus, ir šių asmenų pateiktus argumentus ir įrodymus išnagrinėti bei įvertinti. Nagrinėjamu atveju buvo nustatytas susitarimo sudarymo faktas ir išvestinės aplinkybės (pažeidimo pavojingumas, išimčių taikymo galimybė), kurių nustatymas šioje byloje užkirs kelią ginčyti šias aplinkybes kitiems susitarime dalyvavusiems ūkio subjektams, nes po teismo sprendimo pirmoje byloje įsiteisėjimo šios aplinkybės turėtų įgyti prejudicinę galią ir neturėtų būti iš naujo nagrinėjamos kitose bylose, nors ir pradėtose pagal pareiškėjų individualius skundus.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo atliekamo Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo vertinimas turi apimti ne tik Konkurencijos tarybos argumentų dėl pažeidimo konstatavimo, bet ir visų ūkio subjektų pateiktų argumentų bei įrodymų, kuriais jie ginčija Konkurencijos tarybos nustatytas aplinkybes, pagrįstumą. Tik visapusiškai įvertinęs, ar Konkurencijos tarybos nustatytų aplinkybių nepaneigia ūkio subjektų nurodomos aplinkybės, pirmosios instancijos teismas gali konstatuoti susitarimo sudarymo faktą, kuris turi prejudicinę galią. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokia pareiga teismui nereiškia visų įmanomų aplinkybių, kurios gali paneigti Konkurencijos tarybos nutarimą, vertinimą ex officio. Šiuo atveju teismo pareiga yra įvertinti tas susitarimą paneigiančias aplinkybes, kurias įstatymų nustatytomis priemonėmis nurodo ūkio subjektai.

Pabrėžtina, kad tik susitarimo buvimo konstatavimas leidžia vertinti ir kitus bendrus visiems ūkio subjektams susitarimo aplinkybių aspektus. Atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo nuostatas, Nutarimo priėmimo metu galiojusias Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintų Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisykles (2009 m. rugsėjo 30 d. redakcija) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, sprendžiant baudų dydžio klausimą kiekvienam pareiškėjui, pirmiausia nustatytina bendra procentinė baudos dydžio išraiška pagal pažeidimo pavojingumą ir trukmę (Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai) visiems pareiškėjams, o po to bauda individualizuotina remiantis Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktuose nurodytais individualiais kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-686/2006; 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011).

Vadinasi, ne tik išimtinai su konkrečiu pažeidėju susijusios individualios jo dalyvavimo pažeidime aplinkybės, bet ir visuma bendrų su pažeidimu susijusių aplinkybių gali leisti Konkurencijos tarybai skirti atitinkamo dydžio baudą konkretiems ūkio subjektams. Todėl teismas, neatlikęs vertinimo dėl susitarimo buvimo (neanalizavęs ūkio subjektų keliamų argumentų, kuriais jie ginčija Konkurencijos tarybos nustatytą pažeidimą), neturi galimybės vertinti ir išvestinių klausimų, lemiančių ūkio subjektams skirtinos baudos dydžio nustatymą. Atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo įtvirtintą Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo siekį (Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis), nagrinėjamoje situacijoje analizuotina ir aktuali Europos Sąjungos teisė. Pavyzdžiui, pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairės (Nr. 2006/C 210/02) įpareigoja Europos Komisiją atsižvelgti taip pat ir į visų pažeidime dalyvaujančių ūkio subjektų rinkos dalį, siekiant nustatyti, ar pardavimo vertės dalis, į kurią turi būti atsižvelgiama tam tikru atveju, turėtų būti mažesnė ar didesnė. Todėl yra galima situacija, kai vieno ūkio subjekto pripažinimas kaip nedalyvavusio pažeidime (susitarime, asociacijos veikloje) gali nulemti bazinio baudos dydžio sumažėjimą, jei savo dalyvavimą nuginčijęs ūkio subjektas užėmė didelę rinkos dalį ir jo nebuvimas tarp pažeidimą padariusių ūkio subjektų lemia aiškų visų pažeidime dalyvaujančių ūkio subjektų rinkos dalies sumažėjimą. Tuo pačiu pagrindu teigtina, kad nenustatęs pažeidimo (susitarimo) konstatavimo pagrįstumo, teismas negali vertinti ir tokių išvestinių klausimų kaip išimties taikymo galimybė atitinkamam susitarimui, nes klausimas dėl išimties taikymo susitarimui negali būti išnagrinėtas išsamiai, nežinant, ar apskritai susitarimas gali būti konstatuotas.

Įgyvendindamas proceso operatyvumo, koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, turėdamas pareigą užtikrinti proceso racionalumą, efektyvumą ir veiksmingumą, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą dėl Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamų bylų, kuriose yra ginčijamas Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimas Nr. 2S-25, sujungimo ABTĮ 69 straipsnio 1 dalies pagrindu. Bylų sujungimas yra teismo diskrecijos teisė, t. y. teismas turi teisę kelti ir spręsti šį klausimą savo iniciatyva, atsižvelgdamas į administracinių bylų šalis, keliamų reikalavimų turinį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartą susiklosčiusią teisinę situaciją, susijusią su šios bylos nagrinėjimu, ir kitų bylų, kuriose ginčijamas atsakovo Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimas Nr. 2S-25, nagrinėjimu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, turi išspręsti klausimą dėl bylų, nagrinėjamų Vilniaus apygardos administraciniame teisme dėl atsakovo Nutarimo, sujungimo ir nagrinėjimo kartu, nes tik tokiu būdu bus užtikrintas racionalus procesas ir proceso principų įgyvendinimas, nustatytos pareiškėjo ir kitų asmenų bendros pažeidimo aplinkybės, išspręsti individualūs klausimai, t. y. visapusiškai ištirtos ir įvardytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės ginčui išspręsti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla, iškelta pagal UAB „VPA Logistics“ skundą, neužkerta kelio spręsti klausimo dėl šiuo metu Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamų bylų sujungimo.

Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ nuostatas, nesilaikė administracinio proceso principų, neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių bylai išspręsti (ABTĮ 86 straipsnis) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti renkami nauji įrodymai, jie vertinami, į šių įrodymų pobūdį ir apimtį, į šių įrodymų pagrindu nustatomas teisiškai reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme ir dėl to yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis). Dėl to netenkintini pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų reikalavimai, kuriais prašoma iš esmės išnagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo UAB „BPA“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Dalia Višinskienė Virginija Volskienė