2022-04-27 Nr. AB-10435-3-62-3-03105-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2109-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03105-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. A. Y. A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. A. Y. A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Y. A. Y. A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 21S33518 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 6K-1731 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėjo tikrasis amžius 17 metų, jis yra nepilnametis ir buvo (duomenys neskelbtini) dalyvis. Pareiškėjas gyveno šeimoje, kurioje tėtis yra labai religingas ir griežtų pažiūrų, todėl su pareiškėju visada elgėsi kitaip nei su jo broliais bei seserimis, neduodavo pinigų ir smurtavo prieš jį. Prieglobsčio prašytojas eidavo į demonstracijas, kad nebūtų namuose bei išvengtų smurto, kuris baigdavosi kūno sužalojimais. Pareiškėjas pasakojo, kad studijavo ir dirbo, mokėsi kalbėti angliškai ir dėl to jo tėtis labai pykdavo, nes sūnus bendravo su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui buvo labai sunku, nes jis yra nepilnametis, kuris dirba ir mokosi, prieš jį toliau naudojamas psichologinis bei fizinis smurtas, todėl pradėjo galvoti apie savižudybę. Per socialinius tinklus sulaukė grasinimų iš (duomenys neskelbtini) organizacijos, kuri yra labai įtakinga. Pareiškėjas save laiko civiliu aktyvistu, nors iš esmės mitinguose dalyvavo tik tam, kad nebūtų namuose ir norėjo sulaukti pripažinimo iš kitų. Socialiniuose tinkluose susikūrė savo paskyras ir per jas informuodavo apie demonstracijas ir revoliuciją, skatino bendruomenę priešintis. Dėl smurto namuose pareiškėjas taupė pinigus išvykimui iš šalies. Kadangi pareiškėjas buvo nepilnametis, išvykti iš šalies be tėvo sutikimo negalėjo. Per draugus sužinojo, kaip galima gauti pasą ir ištaisyti gimimo datą, už tokią paslaugą sumokėjo 1 000 USD. Pareiškėjo vardas ir pavardė nepasikeitė, liko tik gimimo data. Prieglobsčio prašytojo teigimu jo tikroji gimimo data yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas domėjosi kokiais būdais atvykti į Europą, nes norėjo saugumo, skrido lėktuvu į Minską ir atvyko į Lietuvos Respubliką.

2.2. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, politines priežastis, dėl kurių kyla pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę nužudymai dėl politinių priežasčių. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik argumentavo, jog Sprendimas teisėtas, nes pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neturi duomenų, kad pareiškėjo buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas, ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

3.2. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis nori gyventi oriai ir laisvai, yra netikintis ir dėl to susidūrė su sunkumais, nuo 2019 m. dalyvavo protesto akcijose. Apibendrinus ir įvertinus tyrimo metu surinktą kilmės valstybės informaciją pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų kontekste pagrįstai buvo nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

3.3. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 21S33518 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų). Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) ir kitais teisės aktais, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

6. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą bei atsakovo surinktus duomenis, teismas sutiko su Sprendime išdėstyta atsakovo pozicija, jog pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, nedetalus ir turi trūkumų. Prieglobsčio prašytojo baimė dėl (duomenys neskelbtini) yra mažai tikėtina, nes pagal jo pasakojimą, dalyvavimas demonstracijose buvo tik kaip priemonė, leidžianti atkreipti į save dėmesį. Pareiškėjas nurodė nepriklausantis jokiai politinei partijai, savo teiginiams pagrįsti, kad viešai ragino žmones protestuoti, nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Pareiškėjas neišsakė idėjų ar minčių, kurios galbūt turėtų įtaką ar poveikį kokiai nors organizacijai ar judėjimui. Surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl dalyvavimo protesto akcijose galėtų būti persekiojamas kilmės valstybėje, kadangi nėra duomenų, jog minėta grupuotė persekiotų pavienius demonstrantus ir jiems grasintų. Pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą demonstracijose buvo abstraktus, nedetalus. Byloje nėra objektyvių ir patvirtinančių įrodymų, kad prieš pareiškėją smurtavo tėvas. Pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktos fotonuotraukos yra neinformatyvios, iš jų negalima spręsti kada, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas patyrė jose matomą veido sužalojimą, taip pat nėra galimybių nustatyti, ar kitoje nuotraukoje pavaizduota sužalota ranka yra būtent pareiškėjo.

7. Pareiškėjo įvardijamas persekiotojas (tėvas) nėra valstybinis subjektas ar šalies teritorijos dalį valdantis nevalstybinis subjektas. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė, taip pat paaiškino nesikreipęs į teisėsaugos institucijas dėl patiriamo smurto. Teismas įvertino, jog pareiškėjo pasakojimas šioje dalyje yra abstraktus, nedetalizuotas, todėl abejotinas. Ekonominio pobūdžio priežastys, materialiniai sunkumai (pinigų stygius) neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių. Byloje nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateiktu vertinimu, kuriuo vadovavosi atsakovas, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

8. Pareiškėjo teiginius, jog jis yra nepilnametis, teismas vertino itin kritiškai. Pareiškėjas teigė, kad jam tinkamą gimimo datą pase už atlygį įrašė draugo dėdė, kuris dirba migracijos tarnyboje. Teismo vertinimu, vadovaujantis bendruoju protingumo principu, atsakovas pagrįstai suabejojo, ar suaugęs asmuo rizikuotų savo užimamomis pareigomis ir darytų nusikalstamą veiką dėl nepilnamečio giminaičio draugo, net už atlygį. Pareiškėjas neįvardijo konkretaus tai padariusio asmens. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kaip būdamas nepilnametis gavo 1 000 USD dokumentų klastojimui ir kitoms išlaidoms, kurios buvo patirtos keliaujant į Lietuvos Respubliką. Savo skundą pareiškėjas iš esmės grindė abstrakčiais subjektyvaus pobūdžio argumentais apie priešiškai nusiteikusią šeimą ir nesaugumą dėl dalyvavimo protestuose, tačiau jo pasakojimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patiria realią grėsmę gyvybei ar sveikatai iš valstybinių ar nevalstybinių subjektų dėl savo įsitikinimų. Byloje nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

9. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, nekonkretizuotas, grindžiamas vien bendro pobūdžio teiginiais. Remiantis byloje pateikta atsakovo surinkta informacija, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas negalėtų ir toliau gyventi savo kilmės valstybėje bei patirtų beatodairišką smurtą vien dėl buvimo joje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu ir neatitinka „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo skundo argumentai neleidžia teismui suabejoti Migracijos departamento sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumu ir dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Įvertintina ir tai, kad pareiškėjas nesiekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją, Lietuvos Respublikos sieną kirto nelegaliai, prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas, todėl negalima vertinti, jog pareiškėjas elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai. Pažymėtina, jog pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas, ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

10. Atsakovas pagrįstai padarė išvadą, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė jį išsiųsti būtent į šią šalį. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negali sutikti su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas pažymėjo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismo vertinimu, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra proporcinga ir teisėta bei priimta individualaus įvertinimo pagrindu.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi. Pareiškėjas bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi turėtų būti tiesiogiai išklausytas ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus.

12. Apeliaciniame skunde nurodo:

12.1. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė grasinimais iš grupuotės (duomenys neskelbtini), nes dalyvavo protesto akcijose ir smurtu iš tėvo pusės. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas dėl dalyvavimo protesto akcijose negalėtų būti persekiojamas kilmės valstybėje, kadangi nebuvo rasta informacija, jog minėta grupuotė persekiotų pavienius demonstrantus ir jiems grasintų. Išvada yra paremta tik prielaida bei nėra patvirtinta objektyviais įrodymais. Išvada yra paremta vien sąlyga, jog nebuvo rasta informacija, vertintina kritiškai ir nesudaro realaus pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nebuvo ir nebus ateityje persekiojamas kilmės šalyje.

12.2. Buvo netinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjo situacija susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių Vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika. Nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybė. Vertinant faktinių aplinkybių trūkumų visumą, nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo individualios savybės neįrodo tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio. Pareiškėjas Migracijos departamentas vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Pareiškėjas skunde Komisijai nurodė visas objektyviam sprendimui reikalingas aplinkybes, tačiau faktai buvo interpretuojami. Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama valstybinio subjekto. Pareiškėjo deklaruojama baimė laikytina visiškai pagrįsta ir jis atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pareiškėjas pajutęs realią grėsmę savo gyvybei nusprendė išvykti iš šalies. Jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį jam gresia mirtis ir susidorojimas. Pareiškėjo persekiojimas dėl Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių yra pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma.

12.3. Nebuvo objektyviai įvertinta nustatytų faktinių aplinkybių visuma. Pareiškėjo pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, o atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra ne hipotetinio pobūdžio, o laikytina visiškai pagrįsta. „Visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra įvykdyta ir pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o Migracijos departamentas asmeniui nepagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso.

12.4. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo atitikties Įstatymo 86 straipsnio nuostatoms buvo neteisingai įvertinti visi aspektai bei aplinkybės. Nebuvo tinkamai įvertinta Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų atitiktis su pareiškėjo individualiu santykiu. Pareiškėjo vertinimu jis atitinka esmines nuostatas ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją.

12.5. Nebuvo teisingai įvertinti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nuostatų ir atitikties pareiškėjui aspektai. Vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir nurodytus aspektus bei aplinkybes, buvo galbūt pažeistas Tvarkos aprašo 99 punktas, vertinant prieglobsčio prašytojo pateiktus faktinius duomenis atsižvelgiama į visus byloje surinktus įrodymus ir nustatytus faktus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes buvo pažeistos proceso teisės normos, žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą principas, o atsakovo surinkta ribota informacija, kuria rėmėsi teismas yra neobjektyvi ir prieštarauja pareiškėjo kilmės šalies realybei. Bylą nagrinėjantis teismas buvo suklaidintas, o esminiai faktinių aplinkybių vertinimo trūkumai nebuvo pašalinti, kas taip pat sudaro pagrindą Sprendimą naikinti.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymima:

13.1. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jam grasina grupuotė (duomenys neskelbtini), nes dalyvavo protesto akcijose, bei tuo, kad prieš pareiškėją smurtauja tėvas. Atsižvelgiant į pareiškėjo pasakojimą bei jo profilį, buvo surinkta kilmės valstybės informacija, kuri nepatvirtina, jog pareiškėjas dėl dalyvavimo protesto akcijose galėtų būti persekiojamas kilmės valstybėje, kadangi nebuvo rasta informacija, kad minėta grupuotė persekiotų pavienius demonstrantus ir jiems grasintų. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą demonstracijose buvo abstraktus, nedetalus ir nepatvirtintas jokiais rašytiniais įrodymais. Nors, anot pareiškėjo, jis savo „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose dalinosi ir platino naujienas apie grupės (duomenys neskelbtini) veiklą, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Pareiškėjas taip pat nepriklausė jokiai politinei partijai ir viešai nepasisakė prieš konkrečias grupuotes. Pareiškėjo įvardijamas persekiotojas (tėvas) nėra valstybinis subjektas. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, pareiškėjas nepateikė.

13.2. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija yra neobjektyvi ir prieštarauja pareiškėjo kilmės šalies realybei, tačiau jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjui ateityje dėl kokių nors priežasčių nekils grėsmė kilmės valstybėje), kas būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

13.3. Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos bei pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

13.4. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

16. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kita).

17. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

19. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A822-1321/2013).

23. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

24. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

26. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

27. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą bei įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) bei konkrečioje vietovėje (duomenys neskelbtini) tyrimą, atsižvelgė į pareiškėjui galinčias kilti grėsmes, surinko informaciją apie grupuotę (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas surinko informaciją apie pareiškėjo gyvenamąją vietovę – (duomenys neskelbtini).

Remiantis EPPB ataskaita, (duomenys neskelbtini) egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai „vien buvimo“ šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodė, jog buvo netinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjo situacija jo kilmės valstybėje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių Vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika.

Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Tyrimo metu nenustatytas ir persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Šiuo atveju pareiškėjo baimė dėl grupuotės (duomenys neskelbtini) yra mažai tikėtina, nes pagal pasakojimą dalyvavimas demonstracijose buvo tik priemonė, leidžianti atkreipti į save dėmesį.

Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog buvo išsakytos mintys, kurios turėtų įtaką kokiai nors organizacijai ar judėjimui. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus ir nedetalus. Pareiškėjo pasakojimas apie tėvo smurtą nėra patvirtintas objektyviais įrodymais. Pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos nėra patikimas įrodymas, nes iš jų negalima spręsti kada ir kas sužalojo pareiškėjo veidą, taip pat nėra galimybių nustatyti, ar fotonuotraukoje sužalota ranka yra pareiškėjo. Pareiškėjo nurodomas persekiotojas – tėvas, nėra valstybinis subjektas ar šalies teritorijos dalį valdantis nevyriausybinis subjektas.

Nėra pagrindo teigti, jog jeigu pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės valstybė, jam grėstų mirtis ir susidorojimas. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, jog nebuvo nustatytas persekiojimas, t .y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) – gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjo pasakojimą dėl jo nepilnametystės Migracijos departamentas įvertino tinkamai ir teisingai jį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes tinkamai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir asmeniui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, prieglobsčio prašytojas taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo atitikties Įstatymo 86 straipsnio nuostatoms, buvo neteisingai įvertintos visos aplinkybės, ir nebuvo teisingai įvertinti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties aspektai.

30. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, rėmėsi visapusiška informacija: EPPB 2021 m. ataskaita, nevyriausybinės organizacijos (duomenys neskelbtini), kitais tarptautiniais šaltiniais, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nors (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis pareiškėjo pateikta informacija, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas yra iš (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties Migracijos departamentas rėmėsi aktualia informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti.

31. Atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas rėmėsi neobjektyvia ir prieštaraujančia kilmės valstybės realybei informacija, iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino aktualią EPPB 2021 m. ataskaitą, taip pat kitus tarptautinius šaltinius, o pareiškėjas 2021 m. išvyko iš kilmės šalies ir 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, įvertino pareiškėjo individualią padėtį. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir padarytų išvadų nepaneigia.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių turėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Y. A. Y. A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė