2023-06-21 Nr. AB-12347-3-61-3-02649-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-543-968/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02649-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. A. V. apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. – prie Aplinkos ministerijos), M. A. V. dėl administracinio akto panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. – prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir NŽT) 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 46S-126 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietoje piliečiui M. A. V.“ (toliau – ir NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimas); 2) taikyti restituciją ir iš M. A. V. (toliau – ir Atsakovas) grąžinti Lietuvos valstybei žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) 87/4900 dalį.

2. Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2021 m. liepos 6 d. gautas (AP-18410) NŽT Trakų skyriaus raštas „Dėl viešojo intereso gynimo“ (toliau – ir NŽT 2021 m. liepos 6 d. raštas), kuriame nurodyta, jog Žemės sklypo 87/4900 dalis neteisėtai perleista privačion nuosavybėn, nes Žemės sklype esantis ežeras yra priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams.

2.2. Atlikus patikrinimą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo nustatyta, kad NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimu Atsakovui atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusios savininkės E. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį – 0,28 ha vandens telkinio, esančio (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,87 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypą (bendro naudojimo vandens telkiniai) (Žemės sklypo Nr. 2422, 49 ha (iš jo Atsakovui 0,87 ha su Lietuvos Respublika 48,13 ha), esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimo pagrindu nuo 2012 m. gegužės 22 d. įregistruoti Žemės sklypo kadastro duomenys. Nuo 2012 m. liepos 23 d. į Žemės sklypo 87/4900 dalį nuosavybės teisė įregistruota Atsakovui, o nuo 2021 m. gegužės 3 d. į Žemės sklypo 4813/4900 dalį nuosavybė teisė įregistruota Lietuvos Respublikai.

2.3. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. gegužės 25 d. raštu Nr. R2-50 „Dėl Meduvio ežero priklausomybės“ pateiktuose duomenyse, t. y. Rytų žemių civilinio valdymo institucijų archyviniame fonde, Vilniaus girininkijos išnuomoto nekilnojamojo turto sąraše 1919–1920 m., Valstybinių miškų direkcijos Vilniuje archyviniame fonde, taip pat susirašinėjimo byloje esančios ištraukos iš hipotekos knygos Nr. 7416, tame pačiame archyviniame fonde esančio valstybinių ežerų sąrašo ištraukose yra duomenų apie Meduvio ežero priklausomybę. Ežerų, išnuomotų Vilniaus žemės Trakų rajone 1919–1920 m., sąraše yra įrašyta: „išnuomotų ežerų pavadinimas – Meduvys – valstybės nuosavybė.“; antrame skyriuje „Savininko išvardinimas ir nuosavybės nustatymas“ pažymėta, kad Lenkijos valstybė nuosavybės teise valdo ežerus, įskaitant ir Meduvio ežerą, prieš tai priklausiusius Rusijos valstybei ir perimtus Lenkijos valstybės nuosavybėn pagal Rygos traktato XII straipsnį (pagal Hipotekos skyriaus 1928 m. gegužės 15 d. sprendimą). Iš ežerų sąrašo, išdėstyto abėcėlės tvarka, matyti, jog Meduvio ežeras yra 52,30 ha ploto, miškų urėdija – Trakai, kadastrinis rajonas – Trakų.

2.4. Meduvio ežeras teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Tačiau Meduvio ežero priskyrimą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nustatė kiti teisės aktai, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos vandens įstatymas.

2.5. NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimo priėmimo metu galiojo aiškios nuostatos, draudžiančios atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės vandens telkiniams. Meduvio ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei. Nustačius, kad Meduvio ežeras iki 1940 metų buvo Lietuvos valstybės nuosavybė, jis nebuvo ir negalėjo būti laisvu žemės fondu nuosavybės teisių atkūrimo metu.

2.6. NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimas, kuriuo Atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,28 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,87 ha vandens ūkio paskirties Žemės sklypo 87/4900 dalį, yra prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintinas.

2.7. Panaikinus imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį administracinį aktą, t. y. NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, kurio pagrindu valstybės turtas neteisėtai buvo perduotas privačion nuosavybėn, taikytinos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas grąžintinas valstybės nuosavybėn ir taip atkurtina iki NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimo priėmimo buvusi padėtis.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškėjo pareiškimą nagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka, ginčą spręsti teismo nuožiūra. NŽT prašė priteisti iš Atsakovo 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų uždarajai akcinei bendrovei „Domus lingua“ sumokėjus už vertimo paslaugas (dokumentų vertimas iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą). NŽT atsiliepime į pareiškimą nurodė:

3.1. Nors Atkūrimo įstatyme nustatyta, jog valstybės išperkami vandens telkiniai yra tik tie, kurie priskirtini valstybinės reikšmės vidaus vandenims ir įrašyti į Sąrašą, tačiau, vadovaujantis teismų praktika ir ginčui aktualiais teisės aktais, vandens telkiniai, kurie atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, yra laikomi valstybinės reikšmės paviršiniais vandens telkiniais ir negali būti privatizuojami. Į šiuos vandens telkinius nuosavybės teises atkurti grąžinant natūra ar perduoti neatlygintinai negalima. Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys laikytini rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad ežeras Meduvys iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei.

3.2. Nagrinėjamu atveju aktualios ir taikytinos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punkto nuostatos, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį. Pagal aktualiu laikotarpiu galiojusias Atkūrimo įstatymo nuostatas, atlyginti už nusavintą vandens telkinį lygiaverčiu turtu galiam tik iš laisvo žemės fondo. Kadangi Meduvio ežeras iki 1940 metų buvo Lietuvos valstybės nuosavybė, jis nebuvo ir negalėjo būti laisvu žemės fondu nuosavybės teisių atkūrimo metu. Todėl nuosavybės teisės į Meduvio ežero dalį piliečiams negalėjo būti atkurtos.

3.3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką, panaikinus teisės aktų normoms prieštaraujančius administracinius aktus ir jų pagrindu sudarytus sandorius turi būti taikoma restitucija.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti. Atsakovas nurodė, kad pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 punktą paviršinių vandens telkinių įrašymą į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimą iš šio sąrašo reglamentuoja ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal Vandens įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į Sąrašą ežeras Meduvys nebuvo įtrauktas. Vadinasi, Meduvio ežeras nepriklausė valstybinės reikšmės vidaus vandenims. NŽT nepateikė jokio dokumento, kuris įrodytų, kad Meduvio ežeras buvo įtrauktas į Sąrašą. Nuosavybės teisių atkūrimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 12 d. sprendime nusprendė patenkinti pareiškėjo pareiškimą, panaikinti NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, pritaikyti restituciją, įpareigojant Atsakovą grąžinti Žemės sklypo 87/4900 dalį, netenkinti NŽT prašymo priteisti iš Atsakovo 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė:

6.1. Utenos apskrities viršininko administracija pagal Atsakovo pateiktus dokumentus išdavė Utenos apskrities viršininkės 2008 m. birželio 20 d. išvadą Nr. 18-2653 „Dėl miško, žemės, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir 2008 m. birželio 20 d. išvada), kurioje nustatyta, kad buvusi savininkė – E. Ž. – valdė nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą – 0,35 ha žemės ir 0,28 ha vandens telkinį. Šioje 2008 m. birželio 20 d. išvadoje nurodyta, kad Atsakovas pagal susitarimą turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 0,28 ha vandens telkinį. [Ši 2008 m. birželio 20 d. išvada persiųsta į Vilniaus apskr., Trakų raj., Trakų sen.]

6.2. Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. [teismo sprendime nurodyti 2020 metai laikomi rašymo apsirikimu] birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-7938-(79). „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Senųjų Trakų kadastro vietovėje, Trakų rajone“ buvo patvirtintas valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto 2010 metais parengtas Trakų rajono Senųjų Trakų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas su jame suprojektuotais žemės sklypų plotais ir ribomis ir kuriame nustatyta tikslinė žemės naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas bei pobūdis, specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei servitutai. Pretendentu, kuris turi teisę gauti žemę, yra nurodytas Atsakovas. Jam suprojektuotas neatlygintai perduotinas [įsigyti nuosavybėn] 0,87 ha žemės sklypas.

6.3. NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimu Atsakovui atkurtos nuosavybės teises į 0,28 ha vandens telkinį perduodant neatlygintai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,87 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypą (bendro naudojimo vandens telkiniai) (sklypo Nr. 2422 [Žemės sklypas], 49 ha (iš jo Atsakovo 0,87 ha su Lietuvos Respublika 48,13 ha), esantį (duomenys neskelbtini) (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) [Žemės sklypas]), (duomenys neskelbtini).

6.4. Meduvio ežero teritorija ([Žemės] sklypo unikalus nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)) užima 49 ha, iš kurių 87/4900 dalys nuosavybės teise priklauso Atsakovui, nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimas.

7. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimo priėmimo metu galiojusios teisės normų nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos žemės įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d.), Vandens įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.), Atkūrimo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d.), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 27 d.).

8. Teismas apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (2007 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A180-48/2007; 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011), LAT praktiką (2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009).

9. Teismas padarė išvadą, kad neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Meduvio ežero perdavimas Atsakovui neabejotinai turi reikšmės valstybės ir visuomenės interesams, o tai reiškia, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei.

10. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės (LVAT 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017; 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1088-525/2017).

11. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai; 2008 m. liepos 4 d. sprendimas), nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis griežtai teisės aktuose numatytų reikalavimų, turi būti įvertinama, ar objektas, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, nėra išperkamas valstybės, taip ribojant nuosavybės teisių atkūrimą natūra.

12. Teismas apžvelgė konstitucinę jurisprudenciją, aiškinančią Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai), Žemės įstatymo nuostatas (6 str. 1 d. 6 p., 2 d.), Žemės reformos įstatymo nuostatas (14 str. 1 d.), Atkūrimo įstatymo nuostatas (13 str. 1 d. 1 p.), Vandens įstatymo nuostatas (4 str. 1 d., 3 d.), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas (4.7 str. 1 d., 2 d.).

13. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 patvirtintas Aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašas (toliau – ir Sąrašas), pagal kurio 4.5 punktą Sąrašui priskirti vandens telkiniai, iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise ir į kuriuos buvę savininkai įstatymų nustatyta tvarka nėra pareiškę savo teisių. Ši nuostata su tam tikrais pakeitimais (žr. Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijos Teisės departamento 2009 m. gruodžio 16 d. išvadą Nr. XIP-1318(2) „Dėl Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3, 4, 16, 19, 22, 29, 31, 33 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“) buvo perkelta į Vandens įstatymo 2009 m. gruodžio 17 d. redakcijos Nr. XI-580 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą – jei paviršiniai vandens telkiniai iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise.

14. Teismas nustatė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. gegužės 25 d. rašte Nr. R2-50 „Dėl Meduvio ežero priklausomybės“ nurodyta, kad NŽT Trakų skyriui siunčiama Rytų žemių civilinio valdymo institucijų archyviniame fonde, Vilniaus girininkijos išnuomoto nekilnojamojo turto sąrašų 1919–1920 m. byloje esančio sąrašo, Valstybinių miškų direkcijos Vilniuje archyviniame fonde, susirašinėjimo byloje esančios ištraukos iš hipotekos knygos Nr. 7416, tame pačiame archyviniame fonde esančio valstybinių ežerų sąrašo (be datos; sudaryto pagal 1934 m. spalio 1 d. duomenis) ištraukų kopijas. Teismas, įvertinęs šiuos duomenis, padarė išvadą, kad jie patvirtina apie Meduvio ežero priklausomybę valstybei, t. y. Ežerų, išnuomotų Vilniaus žemės Trakų rajone 1919–1920 m., sąrašo 1 punkte nurodyta, kad Meduvio ežeras priklauso valstybės nuosavybei; pateikto išrašo antrame skyriuje „Savininko išvardinimas ir nuosavybės nustatymas“ pažymėta, kad Lenkijos valstybė nuosavybės teise valdo ežerus, tame tarpe ir Meduvio ežerą, prieš tai priklausiusius Rusijos valstybei ir perimtus Lenkijos valstybės nuosavybėn pagal Rygos traktato XII straipsnį (pagal Hipotekos skyriaus 1928 m. gegužės 15 d. sprendimą); iš ežerų sąrašo, išdėstyto abėcėlės tvarka, matyti, jog Meduvio ežeras yra 52,30 ha ploto, miškų urėdija – Trakai, kadastrinis rajonas – Trakų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikti dokumentai yra parengti iki 1940 metų. Pabrėždamas, kad pateikti dokumentai leidžia daryti išvadą, kad Meduvio ežeras iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise, konstatavo, kad byloje pateikti dokumentai yra tinkami pagrįsti valstybės nuosavybę.

15. Teismas, vertindamas Atsakovo argumentą, kad Meduvio ežeras nuosavybės teisių atkūrimo vykdymo laikotarpiu nebuvo įtrauktas į Sąrašą ir jis nepriklausė valstybinės reikšmės vidaus vandenims, vadovavosi Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir LVAT praktika (2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1446-261/2018). Teismas padarė išvadą, kad įvertinus byloje surinktus duomenis dėl Meduvio ežero nuosavybės, kurie patvirtina, kad Meduvio ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, Meduvio ežeras tiek NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu yra priskirtinas valstybinės reikšmės vandens telkiniams. Todėl teismas nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju nuosavybės teisių atkūrimas į Meduvio ežero dalį privatiems asmenims nebuvo galimas.

16. Teismas sprendė, kad NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimas prieštarauja imperatyvioms Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Teismas konstatavo, kad NŽT, priimdama NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, privalėjo užtikrinti, kad valstybinės reikšmės vandens telkiniai išimtine nuosavybės teise priklausytų valstybei.

17. Teismas, vadovaudamasis LAT praktika (2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011), nurodė, kad pagal praktiką, restitucijos taikymo, pripažinus sandorius negaliojančiais, esmė yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį.

18. Teismas, vadovaudamasis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi ir 6.146 straipsniu, nurodė, kad restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, ji taikoma atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes.

19. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinio dalį, privačion nuosavybėn buvo perleista Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančio ežero, priskiriamo valstybinės reikšmės vidaus vandenims, dalis, konstatavo, kad tokiu atveju taikoma restitucija natūra grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą.

20. Teismas, remdamasis restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis, atsižvelgęs į jų taikymo aiškinimą bei siekdamas užtikrinti restitucijos procese dalyvaujančių subjektų interesų pusiausvyrą, įpareigojo Atsakovą grąžinti Lietuvos valstybei Žemės sklypo 87/4900 dalį.

21. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika (žr. 2009 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009; 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010; 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-509/2010; 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010), atmetė NŽT prašymą priteisti iš Atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad Atsakovas negali būti laikomas atsakingu už bylinėjimosi išlaidas, patirtas NŽT, nes būtent NŽT neteisėto NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimo priėmimo metu turėjo užtikrinti, kad valstybinės reikšmės vandens telkiniai išimtine nuosavybės teise priklausantys valstybei netaps privačios nuosavybės teisės objektu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pareiškimo reikalavimų patenkinimą nulėmė ne Atsakovo veiksmai, todėl jis nelaikomas atsakingu dėl NŽT patirtų išlaidų.

22. Teismas nepasisakė dėl kitų proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, kaip nekeičiančių padarytų išvadų.

III. 23. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Atsakovas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde kartoja nustatytas bylos aplinkybes, teismo motyvus, argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo:

24.1. Teismas neištyrė byloje esančių įrodymų, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Nustatyta, kad NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimo priėmimo metu Meduvio ežeras nebuvo įtrauktas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą, jam nebuvo suteiktas valstybinės reikšmės vandens telkinio statusas. 2008 m. birželio 20 d. išvadoje nurodyta, kad Atsakovas pagal susitarimą turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 0,28 ha vandens telkinį. Sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atstatymo pripažinta, kad Atsakovas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,28 ha ploto 928 Lt vertės valstybės išperkamą vandens telkinį, jam atkurtos nuosavybės teisės į 0,12 ha žemės, kurios vertė 1 660 Lt.

NŽT darbuotojo 2011 m. spalio 25 d. surašytuose „Nuosavybės teisės atstatymo grąžinant žemę (mišką, ežerą) natūra, perduodant neatlygintinai nuosavybėn, kompensuojant ir pirkimo bei nuomos suvestiniuose duomenyse“ nurodyta, kad Atsakovui suprojektuotas 0,87 ha ploto, 928 Lt nominalios vertės ežero dalis (duomenys neskelbtini) NŽT, priimdama NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, vadovavosi NŽT pateiktais ir surinktais duomenimis, pagrindžiančiais Atsakovo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kas patvirtina, kad Atsakovo veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje buvo sąžiningi bei teisėti.

NŽT, prieš priimant NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, tikrino Atsakovo prašymo atkurti nuosavybės teises į turėtą vandens telkinį pagrįstumą ir nenustatė pagrindų, dėl kurių nuosavybės teisės jam negali būti atkurtos. Priešingai nei nustatė teismas, į bylą pateikti Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentai nepatvirtina teismo padarytos išvados, kad iki 1940 metų Meduvio ežeras buvo išimtinė valstybės nuosavybė. Vilniaus girininkijos išnuomoto nekilnojamojo turto sąrašų 1919–1920 m. byloje esančio sąrašo 1 eilutėje nurodyta, kad Meduvio ežeras yra valstybės nuosavybė, tačiau grafoje „sumokėtas užstatas“ nurodyta Už.

Nr. 38-1200 rb. Valstybinių miškų direkcijos Vilniuje archyviniame fonde, susirašinėjimo byloje esančioje ištraukoje iš hipotekos knygos Nr. 7416 nurodyta: <...> „užrašyta remiantis minėtais planais ir pirminio hipotekos įregistravimo aktu Nr. 2, sudarytu 1928 m. kovo 27 dieną“. Archyviniame fonde esančio valstybinių ežerų sąrašo (be datos, sudaryto pagal 1934 m. spalio 1 d. duomenis) ištraukų kopijoje nurodyta, kad grafoje „skolos ir įvairios hipotekos prievolės“ yra neišskaitomas įrašas „Nr..... Meduvis).“ Šie įrašai rodo sandorio dėl Meduvio ežero nuosavybės ar valdymo teisių buvimo faktą, dėl ko buvo nustatyta ir įregistruota hipoteka.

Lietuvos centrinis valstybinis archyvas 2021 m. gegužės 25 d. rašte Nr. R2-50 „Dėl Meduvio ežero priklausomybės“ nurodė, kad daugiau žinių, patvirtinančių Meduvio ežero priklausomybę, pagal NŽT pateiktus duomenis, archyve saugomose fonduose nerasta. Nuo 1934 metų esant duomenų apie hipotekos įregistravimo aktą Nr. 2, sudarytą 1928 m. kovo 27 dieną, hipotekos bylose esančius įrašus dėl hipotekos pagrindo ir jo įgyvendinimo, negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad minimas sandoris nebuvo įgyvendintas ir valstybė nuo 1934 iki 1940 metų buvo Meduvio ežero savininkė.

Šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo patikrintos, duomenys apie įrašus hipotekos knygose iš archyvo neišreikalauti.

24.2. Vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo“, sutiktina su teismo išvada, kuri pagrįsta LVAT praktika, kad paviršinis vandens telkinys, atitinkantis Vandens įstatyme nustatytus kriterijus, NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimo priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Sąrašą, tačiau toks vandens telkinys laikomas valstybinės reikšmės ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. Tačiau ši aplinkybė turi būti vertinama tik sprendžiant restitucijos klausimą.

24.3. Teismas netinkamai taikė įstatymų nuostatas, reglamentuojančias savininkų nuosavybės teisių gynybos būdus, restituciją (Konstitucijos 23 str.; CK 1.9 str. 1 d., 1.80 str. 2 d., 1.138 str. 2 p., 6.145–6.153 str.), neatsižvelgė į teismų praktiką (LAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014), nesivadovavo aktualia teismų praktika dėl nuosavybės teisės apsaugos (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. spalio 30 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07); 2014 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Paplauskienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 31102/06).

24.4. Valstybė, veikdama per savo instituciją, įsteigtą nuosavybės teisei į valstybinę žemę įgyvendinti, kurios kompetencija ir atliekamų veiksmų teisėtumas a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų; neatsižvelgiant į patirtį (spręsti, daryti išvadą) abejonių Atsakovui nekėlė, priėmė NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą. Atsakovas, neturėdamas pagrindo nepasitikėti valstybės institucijos atliekamais veiksmais, įgijo teisėtą lūkestį, kad jo nuosavybės teisė bus gerbiama ir saugoma nuo kitų asmenų intervencijos, pirmiausia – nuo pačios valstybės, kuri turi pozityviąją pareigą užtikrinti tokią apsaugą.

Atsakovo teisėto lūkesčio, o kartu ir teisinio tikrumo bei teisinio saugumo interesų veikimo sfera tik išsiplėtė valstybei ilgesnį negu 11 metų laikotarpį pripažįstant jo nuosavybės teisę ir suteikiant galimybę netrukdomai ją įgyvendinti. Todėl nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl kompensacijos, nors Atsakovas visą nuosavybės valdymo laikotarpį mokėjo valstybės nustatytą žemės mokestį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucijos natūra taikymo galimybė egzistuoja ir tais atvejais, jeigu neteisėtai perleista žemė yra būtina konkretiems reikšmingiems visuomenės interesams tenkinti (viešasis interesas turi būti toks reikšmingas, kad nusvertų privačius interesus, susijusius su nuosavybės, teisėtų lūkesčių apsauga).

Valstybė savo ruožtu privalo pagrįsti, kokiems konkretiems visuomenės interesams tenkinti yra būtina siekiama susigrąžinti žemė, be to, turi įrodyti ir ketinimų panaudoti žemę tokiais (viešaisiais) tikslais realumą. Šiuo atveju teismas turėjo, tačiau nesprendė, ar Atsakovui turėtų būti sumokėta kompensacija už nuosavybės paėmimą, taip užtikrinant proporcingą naštos tarp santykių subjektų paskirstymą (šiuo aspektu aktualus EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07), ar restitucija apskritai turėjo būti taikoma.

Pagal EŽTT praktiką, klausimas dėl kompensacijos turi būti sprendžiamas tos pačios bylos, kurioje sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo, procese, nes nukentėjusio asmens įpareigojimas pradėti naują procesą dėl kompensacijos priteisimo gali būti kvalifikuojamas kaip papildomos naštos asmeniui priskyrimas (2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05). Skundžiamu teismo sprendimu Atsakovas prarado nuosavybę – Žemės sklypą (dalį Meduvio ežero), kurį jis įgijo sąžiningais veiksmais, vadovaudamasis valstybės institucijų nurodymais ir naudodamas savo lėšas, išteklius.

24.5. Teismas nepagrįstai NŽT padarytų klaidų taisymo naštą perkėlė Atsakovui. Pagal EŽTT gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 35298/04); 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05); 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Lelas prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 55555/08). Šia praktika vadovaujasi ir LAT (2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019). Atitinkamai konstitucinėje jurisprudencijoje nurodyta, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos; toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Šiuo atveju teismas, priimdamas sprendimą dėl restitucijos taikymo, nepagrįstai įpareigojo Atsakovą grąžinti Žemės sklypo 87/4900 dalį.

24.6. Teismas sprendimu pažeidė Atsakovo konstitucinę teisę, pakirto pasitikėjimą valstybe ir galimybe ginti sąžiningus asmenis, kurie veikia pagal valstybės pareigūnų nurodymus. Pagal EŽTT praktiką (2017 m. vasario 15 d. sprendimas byloje J. M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 49426/09); 2018 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Tumeliai prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25545/14), viešasis interesas ginti sąžiningo asmens konstitucinę teisę į nuosavybę dominuoja prieš viešąjį interesą naikinti individualaus pobūdžio administracinius aktus, nesurinkus visų įrodymų ir nepatikrinus byloje pateiktų rašytinių įrodymų, nepagrįstai taikant vienašalę restituciją.

25. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, Atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas, kartodamas nustatytas bylos aplinkybes, argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui, sutikdamas su teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

25.1. Atsakovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvuotas, todėl negali būti tenkinamas.

25.2. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad negalima vienareikšmiškai tvirtinti, jog šis sandoris nebuvo įgyvendintas ir valstybė iki 1940 metų buvo Meduvio ežero savininkė, nepagrįstas, nes jį paneigia teismo įvertinti byloje pateikti rašytiniai įrodymai ir jų pagrindu nustatytos bylos aplinkybės. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad valstybė Meduvio ežerą valdė nuosavybės teise, Meduvio ežeras nurodytas valstybinių ežerų sąraše. Byloje duomenų apie valstybės nuosavybės teisių suvaržymus nėra. Atsakovo minimas užstatas sumokėtas už valstybei nuosavybės teise priklausančio Meduvio ežero nuomą. Todėl pagrįsta teismo išvada, kad Meduvio ežeras iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise.

25.3. Atsakovo argumentai dėl papildomų įrodymų iš archyvo išreikalavimo nepagrįsti, nes Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. gegužės 25 d. rašte Nr. R2-50 „Dėl Meduvio ežero priklausomybės“ nurodyta, kad daugiau žinių, patvirtinančių Meduvio ežero priklausomybę archyve saugomuose fonduose nėra.

25.4. Atsakovo argumentai dėl to, kad, panaikinus NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą ir pritaikius vienašalę restituciją, buvo paneigta Atsakovo nuosavybės teisė, pažeisti teisėti lūkesčiai, pasielgta neproporcingai, nepagrįsti, nes teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad būtų neįmanoma atlikti restitucijos natūra ar kad ji sukeltų didelių nepatogumų šalims. Be to, nėra pagrindo teigti, kad neteisėto NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimo pagrindu Atsakovui galėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai.

25.5. Teismui panaikinus NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą nėra neproporcingai pažeista vienos šalies nauda. Šiuo atveju nebuvo ginčijama pati Atsakovo teisė atkurti nuosavybės teises. Atsakovas turi teisę atkurti nuosavybės teises į turtą, į kurį, panaikinus NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, nuosavybės teisės liks neatkurtos.

26. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, Atsakovo apeliacinį skundą atmesti. NŽT, kartodama nustatytas bylos aplinkybes, argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui, atsiliepime į apeliacinį skundą, nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:

26.1. Atsakovas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės, nagrinėjami tokie teisiniai klausimai, kurie negali būti išspręsti rašytinio proceso tvarka, remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais.

26.2. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, nenukrypo nuo LVAT praktikos.

26.3. Atsakovo argumentai, kad Meduvio ežeras nebuvo įtrauktas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą ir jam nebuvo suteiktas valstybinės reikšmės vandens telkinio statusas, nepaneigia teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

26.4. Atsakovas panaikintu NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimu dalį Meduvio ežero įsigijo jau po Vandens įstatymo įsigaliojimo. Todėl teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad nors Meduvio ežeras NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimo priėmimo metu nebuvo įtrauktas į Vyriausybės valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, tačiau jis yra laikomas valstybinės reikšmės ir yra išimtinė valstybės nuosavybė.

26.5. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių dokumentų, kurie paneigtų teismo išvadą, jog valstybė iki 1940 metų nuosavybės teise valdė Meduvio ežerą.

26.6. Teismas pagrįstai pritaikė restituciją, nustatęs, jog atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinio dalį, privačion nuosavybėn buvo perleista Lietuvos Respublikos išimtine nuosavybės teise priklausančio ežero dalis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byla pirmosios instancijos teisme po bylos nagrinėjimo atnaujinimo buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, patenkinus Atsakovo 2021 m. rugsėjo 15 d. prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Proceso šalių pozicijos detaliai ir išsamiai išdėstytos proceso šalių procesiniuose dokumentuose. Visos proceso šalys dalyvavo teismo posėdyje, kuriame savo pozicijas išdėstė dar kartą. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims buvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus visais byloje nagrinėjamais klausimais. Pažymėtina, kad Atsakovas apeliaciniame skunde pateikto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Vien tik Atsakovo pageidavimas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, savaime nesudaro pagrindo taikyti bylų pagal apeliacinius skundus nagrinėjimo išimtį. Atsižvelgus į tai ir nagrinėjamu atveju nenustačius būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

V. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 46S-126 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietoje piliečiui M. A. V.“ teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjui Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorei, ginančiai viešąjį interesą, inicijavus bylą dėl to, kad minėtu NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimu atsakovui M. A. V. nuosavybės teisės atkurtos į vandens ūkio paskirties Žemės sklypo 87/4900 dalį, kurioje esantis Meduvio ežeras yra priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniui.

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius archyvinius dokumentus ir remdamasis jais padaręs išvadą, kad Meduvio ežeras iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise, konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju nuosavybės teisių atkūrimas į Meduvio ežero dalį (Žemės sklypo 87/4900 dalį) privatiems asmenims, t. y. Atsakovui, nebuvo galimas. Teismas pareiškėjo pareiškimą patenkino visiškai – panaikino NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, kuriuo Atsakovui atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypo 87/4900 dalį, ir pritaikė restituciją – įpareigojo Atsakovą grąžinti Lietuvos valstybei Žemės sklypo 87/4900 dalį.

31. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Jis teigia, kad teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus rašytinius archyvinius dokumentus, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl Meduvio ežero priklausomybės valstybės nuosavybei iki 1940 metų, nepagrįstai (t. y. neatsižvelgęs į Atsakovo teisėtus lūkesčius) įpareigojo Atsakovą grąžinti Žemės sklypo 87/4900 dalį ir nepagrįstai nesprendė klausimo dėl kompensacijos.

32. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos Atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama Atsakovo apeliacinio skundo ribų.

33. Atsižvelgus į tai, kad Atsakovas apeliaciniame skunde dėstė argumentus, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi teismas konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą gali, tik remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 57 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Bylos proceso šalių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

34. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje pateiktus ir teisminio nagrinėjimo metu įvertintus įrodymus (archyvinius rašytinius dokumentus), teismo sprendimo motyvus, konstatuoja, kad teismas nepadarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Atsakovo apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes apie neva sudarytą sandorį, hipoteką, dėl kurio laikotarpiu nuo 1934 iki 1940 metų Meduvio ežeras esą nepriklausė valstybės nuosavybei, iš esmės paneigia į bylą pateiktas rašytinis dokumentas (išverstas į lietuvių kalbą) „Savininko išvardinimas ir nuosavybės nustatymas“, kurio Trečiame skyriuje „Nuosavybės suvaržymas, nekilnojamojo turto prievolės ir servitutai. III skyriuje hipotekuotų teisių perleidimai ir suvaržymai“ nurodyta, kad „Trečiame skyriuje jokių įrašų nėra“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su Atsakovo apeliaciniame skunde pateikta įrodymų (rašytinių archyvinių dokumentų) vertinimu (interpretacija), kuris nepagrįstas jokiais naujai pateiktais įrodymais ir (ar) reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių visuma paneigtų ar bent sudarytų pakankamai pagrįstą abejonę dėl teismo padarytos išvados, kad Meduvio ežeras iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą teismo nustatytas bylos aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

35. Atsižvelgusi į tai ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime detaliai aptarto teisinio reguliavimo (žr. šios nutarties 7–13 p., 15–16 p.), kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, teisės taikymo aspektu teisingai pritaikytas, padarius pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad Žemės sklype, į kurio 87/4900 dalį Atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės, esantis vandens telkinys – Meduvio ežeras laikomas valstybinės reikšmės ir yra išimtinė valstybės nuosavybė, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas nuosavybės teisių atkūrimo procedūros metu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, kaip priimtą pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas.

36. Dėl Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad teismas, panaikinęs NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, nepagrįstai taikė restituciją ir įpareigojo Atsakovą grąžinti Žemės sklypo 87/4900 dalį, neatsižvelgus į Atsakovo teisėtus lūkesčius, teisėjų kolegija pažymi, kad panašaus pobūdžio bylose formuojama šių apeliacinio skundo argumentų vertinimui aktuali teismų praktika, pagal kurią: (i) neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje ir joje nurodytą teismų praktiką); (ii) nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje ir joje nurodytą teismų praktiką); (iii) panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklosčiusių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (šiuo aspektu žr. LVAT 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1807-552/2020; LAT 2012 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012), taip pat į restitucijos objekto specifiką (šiuo aspektu žr. LAT 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas nustatyta ir vadovaudamasi aptarta teismų praktika, nenustačiusi pagrindų, kodėl nagrinėjamu atveju nebuvo galima taikyti restitucijos, įpareigojant Atsakovą grąžinti Lietuvos valstybei Žemės sklypo 87/4900 dalį, tokių pagrindų nenurodžius ir Atsakovui apeliaciniame skunde, atmeta aptartus Atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, panaikinęs NŽT 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, pagrįstai ir teisėtai taikė restituciją, įpareigodamas Atsakovą grąžinti Lietuvos valstybei Žemės sklypo 87/4900 dalį.

38. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė dėl kompensacijos priteisimo, pažymi, kad restitucija neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo byloje turi savo ypatumus, tarp jų ir tokį, kad šalių grąžinimas į pradinę padėtį reiškia, jog panaikinus viešojo administravimo institucijos sprendimą bei grąžinus ginčo objektą valstybei, jos įgaliota institucija iš naujo sprendžia dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūra tampa nebaigta. NŽT tenka pareiga Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka operatyviai iš naujo išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo asmenims klausimą (šiuo aspektu žr. LVAT 2013 m. spalio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-10-858/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-278-492/2017; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-237-492/2019). LVAT praktikoje patikslinta, kad, kai valstybės institucijos padarytos klaidos ištaisytos teismo sprendimu, nėra būtina nustatyti atskiro terminuoto įpareigojimo teismo sprendimu (šiuo aspektu žr. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-237-492/2019; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1807-552/2020).

39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje, įvykusiame 2020 m. kovo 30 d., atkreipė Atsakovo dėmesį, jog nagrinėjamu atveju iš esmės nesprendžiamas Atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, ir NŽT dėmesį, kad patenkinus pareiškėjo pareiškimą, Atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo procedūra būtų laikoma nebaigta ir turėtų būti tęsiama, pakartotinai sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Atsakovui į 0,28 ha vandens telkinį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais Atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl kompensacijos priteisimo. Kartu pažymėtina, kad ne teismui, o NŽT suteikti įgaliojimai vykdyti viešąjį administravimą nuosavybės teisių atkūrimo srityje, nagrinėjant piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises.

40. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Kiti Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika, kuriais grindžiami apeliacinio skundo argumentai, nėra priimta esant tapačioms arba labai panašioms faktinėms aplinkybėms, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

41. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teismo sprendimą naikinti ar keisti. Todėl Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus Atsakovo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo M. A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė