2025-10-01 Nr. AB-15512-3-64-3-01364-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-871-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01364-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu), prašydamas: 1) atnaujinti praleistą Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2024 m. birželio 11 d. įsakymo (įsakymo numeris: A1-837) (toliau – ir Administracijos 2024 m. birželio 11 d. įsakymas) apskundimo terminą; 2) panaikinti Administracijos 2024 m. birželio 11 d. įsakymo 39 punkto, kuriuo pareiškėjas yra skiriamas / pavedamas / įpareigojamas būti pirkimų organizatoriumi, nuostatas; 3) panaikinti Administracijos 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą (įsakymo numeris: A1-1221) „Dėl atsakingo asmens paskyrimo“ (toliau – ir Administracijos 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas) arba įpareigoti Administraciją įgyvendinti / vykdyti įstatymų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.230 straipsnio 1 ir 3 dalies, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 45 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 4, 6, 8–10 straipsnių) nuostatas arba išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu; 4) panaikinti Administracijos 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymą (įsakymo numeris: P1-970) „Dėl pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos paskyrimo“ (toliau – ir Administracijos 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymas) (toliau kartu – ir skundžiami Administracijos įsakymai); 5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 6) pripažinti aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės.

Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su reikalavimais panaikinti skundžiamus Administracijos įsakymus, praleido įstatymo nustatytą pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, paduodamas pareiškimą (skundą), prašė atnaujinti praleistą terminą pareiškimui (skundui) dėl Administracijos 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą pareiškimui (skundui) dėl Administracijos 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti dėl svarbių ir objektyvių priežasčių. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą pareiškimui (skundui) dėl Administracijos 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priimti pareiškėjo pareiškimo (skundo) reikalavimus panaikinti skundžiamus Administracijos įsakymus nagrinėti iš esmės.

Atsižvelgdamas į bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad kiti pareiškėjo prašymai ir reikalavimai yra išvestiniai iš pareiškėjo reikalavimų panaikinti skundžiamus Administracijos įsakymus.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, atsisakius priimti pareiškėjo reikalavimus panaikinti skundžiamus Administracijos įsakymus, nėra pagrindo priimti ir išvestinius pareiškėjo reikalavimus nagrinėti iš esmės.

III. Pareiškėjas P. V., paduodamas atskirąjį skundą, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 23 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 2) pripažinti aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės; 3) priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nesąžiningai vertino bylos duomenis. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su reikalavimais panaikinti skundžiamus Administracijos įsakymus, nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 23 d. nutarties pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su pareiškimu (skundu), prašė: 1) atnaujinti praleistą pareiškimo (skundo) dėl Administracijos 2024 m. birželio 11 d. įsakymo (įsakymo numeris: A1-837) padavimo terminą; 2) panaikinti Administracijos 2024 m. birželio 11 d. įsakymo 39 punkto nuostatas; 3) panaikinti Administracijos 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą (įsakymo numeris: A1-1221) arba įpareigoti Administraciją įgyvendinti / vykdyti įstatymų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.230 straipsnio 1 ir 3 dalies, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 45 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 4, 6, 8–10 straipsnių) nuostatas arba išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu; 4) panaikinti Administracijos 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymą (įsakymo numeris: P1-970); 5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 6) pripažinti aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės.

Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės, nes pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido įstatymo nustatytą pareiškimo (skundo) padavimo terminą ir, prašydamas atnaujinti praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą, nenurodė jokių svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti minėtą terminą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

Dėl pareiškimo (skundo) priimtinumo nagrinėti iš esmės

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su reikalavimais panaikinti skundžiamus Administracijos įsakymus, praleido įstatymo nustatytą pareiškimo (skundo) padavimo terminą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis nepraleido minėto termino.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju nustato skundo padavimo termino eigos pradžią. Teismas, nustatydamas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino eigos pradžią, įvertina aplinkybę, ar, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, viešojo administravimo subjektas turėjo teisės aktais įtvirtintą pareigą įteikti minėtą aktą asmeniui. Jeigu viešojo administravimo subjektas turėjo minėtą pareigą, teismas sprendžia, ar: 1) viešojo administravimo subjektas, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, tinkamai atliko pareigą įteikti asmeniui minėtą aktą; 2) viešojo administravimo subjektas viešai paskelbė (turėjo paskelbti) skundžiamą administracinį aktą; 3) asmuo, siekdamas išsiaiškinti informaciją apie administracinio akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo, žinojo, kad minėtas aktas turi būti priimtas, ir aktyviai vykdė atitinkamus veiksmus; 4) kitas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino pradžios nustatymui svarbias aplinkybes. Nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, teismas įvertina tai, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020 ir kt.).

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė duomenų, sudarančių galimybę spręsti apie skundžiamų Administracijos įsakymų įteikimo pareiškėjui momentą. Remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-838-662/2025 konstatavo, jog skundžiami Administracijos įsakymai buvo įteikti pareiškėjui, ir apie minėtus įsakymus pareiškėjas žinojo (galėjo žinoti) dar 2024 m. lapkričio 6 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su reikalavimais panaikinti skundžiamus Administracijos įsakymus, padavė teismui pareiškimą (skundą) 2025 m. birželio 17 d. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido įstatymo nustatytą pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su reikalavimais panaikinti skundžiamus Administracijos įsakymus, praleido įstatymo nustatytą pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą pareiškimui (skundui) dėl skundžiamų Administracijos įsakymų paduoti.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas gali atnaujinti praleistą skundo pateikimo terminą tik išimtiniais atvejais, kai minėto termino praleidimo priežastys buvo svarbios, objektyvios ir sudarė pareiškėjui kliūtis laiku kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-5-662/2025 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė atnaujinti terminą pareiškimui (skundui) dėl Administracijos 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti ir neprašė atnaujinti terminą pareiškimui (skundui) dėl Administracijos 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo ir Administracijos 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymo panaikinimo paduoti.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su reikalavimu panaikinti Administracijos 2024 m. birželio 11 d. įsakymą, nenurodė jokių išskirtinių, objektyvių bei svarbių priežasčių, sudariusių kliūtis jam kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, sudarančių galimybę spręsti, kad pareiškėjas negalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu (skundu) per įstatymo nustatytą terminą dėl svarbių priežasčių. Nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą pareiškimui (skundui) dėl skundžiamų Administracijos įsakymų paduoti.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti reikalavimus įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus nagrinėti iš esmės.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas, paduodamas pareiškimą (skundą), kildino reikalavimus įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus iš reikalavimų panaikinti skundžiamus Administracijos įsakymus. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus yra išvestiniai reikalavimai iš reikalavimų panaikinti skundžiamus Administracijos įsakymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, teismui atsisakius priimti pagrindinius reikalavimus nagrinėti iš esmės, teismas taip pat atsisako priimti ir išvestinius reikalavimus nagrinėti iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-23-575/2018 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti išvestinius reikalavimus įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai teismui. Minėta teismo teisė nėra siejama su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o yra palikta teismo nuožiūrai. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir taikytinų teisės aktų nuostatas, teismas sprendžia dėl poreikio kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1650-502/2018 ir kt.).

Nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti taikytinų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija netenkina minėto pareiškėjo prašymo.

Dėl pareiškėjo prašymo pripažinti Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas neatitinkančiomis tikrovės

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, prašo apeliacinės instancijos teismo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus, atsižvelgdami į įstatymų nuostatomis suteiktą teismo kompetenciją, suteikiančią ar ribojančią teisę teismui nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017 ir kt.).

ABTĮ 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad administraciniai teismai nenagrinėja bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025 ir kt.).

Taigi, teisės aktai nesuteikia kompetencijos administraciniams teismams nagrinėti klausimus dėl atitinkamų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų pripažinimo neatitinkančiomis tikrovės.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija netenkina minėto pareiškėjo prašymo.

Dėl pareiškėjo prašymo priimti atskirąją nutartį

Pareiškėjas prašo teismo priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo priimti atskirąjį nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą priimti atskirąją nutartį, yra subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo teismui priimti atskirąją nutartį. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, sudarančių poreikį spręsti dėl atskirosios nutarties priėmimo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija netenkina minėto pareiškėjo prašymo.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo (pareiškimą) skundą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą.

Palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 23 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis