2013-03-29 Nr. ATPB-56-4-45-3-00097-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-45/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00097-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės;

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui L. A.,

pareiškėjo atstovei advokatei Ingai Abramavičiūtei,

vertėjai J. M.,

vertėjui T. M.,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. A. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo L. A. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2012 m. spalio 23 d. (duomenys neskelbtini) pilietis L. A. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) buvo sulaikytas 48 valandoms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – Vilniaus rinktinė) pareigūnų, už tai, kad ne per Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir muitinės kontrolės punktus, neleistinoje vietoje, tyčia, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, eidamas pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 1, 2).

2012 m. spalio 25 d. nutartimi (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 4-5) Vilniaus rajono apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsienietis įtariamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 291 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu bei į kitas aplinkybes, skyrė pareiškėjui kardomąją priemonę – suėmimą 20 dienų (nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d.).

2012 m. lapkričio 14 d., vadovaujantis Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės nutarimu, pareiškėjas buvo paleistas į laisvę (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 6, 7).

2012 m. lapkričio 14 d. Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus sprendimu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 9-10) pareiškėjas buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms.

2012 m. lapkričio 15 d. Užsieniečių registracijos centras Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštu buvo informuotas, apie jų iš SIRENE Lenkijos nacionalinio biuro gautą pranešimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio L. A., dėl kurio Lenkijos Respublikos kompetentinga institucija 2010 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą atsisakyti suteikti asmeniui pabėgėlio statusą, įpareigojo jį išvykti iš šalies bei paskelbė perspėjimą apie pareiškėjo neįsileidimą į Šengeno erdvę iki 2013 m. sausio 24 d. (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 14, 15, 20).

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 24) tenkino tos pačios dienos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikimą dėl pareiškėjo sulaikymo (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 22-23) bei nusprendė pareiškėją sulaikyti ir patalpinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) trims mėnesiams, t. y. iki 2013 m. vasario 14 d., bet ne ilgiau iki kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje bei įvykdyta išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) procedūra.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 26-27) pareiškėjas pripažintas kaltu padarius LR BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, jam paskirta 23 parų arešto bausmė, į kurios laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laikas (nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d.), todėl nuspręsta laikyti, kad užsienietis visiškai atliko teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę.

2013 m. sausio 4 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 28-30). Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. sausio 24 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 33).

2013 m. vasario 4 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo pakartotinis prašymas svarstyti dėl jo sulaikymo (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 36-39), kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą. Prašyme nurodė, kad Migracijos departamento sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, taigi galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo dar nėra priimtas, todėl nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras visą bylos nagrinėjimo administraciniame teisme laikotarpį negalės atlikti jokių veiksmų.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimu ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai. Pažymėjo, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktas eksplicitiškai numato, kad jis nėra taikomas, kai užsienietis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir, remdamasis Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, atitinkančia 2003 m. vasario 18 d.

Europos Tarybos reglamento, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus Nr. 343/2003 2 straipsnio d punktą, nurodė, kad galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo nėra priimtas (Migracijos departamento sprendimas yra apskųstas), todėl Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, kuriuo rėmėsi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, yra išnykęs ir tolimesnis pareiškėjo laisvės apribojimas yra negalimas.

Pažymėjo, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB “Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) nuostatas, todėl ji turi būti aiškinama nepažeidžiant šių nuostatų. Pažymėjo, kad iš Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalies, bei šios direktyvos preambulės 9 punkto, Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies, analogiškos 2005 m. gruodžio 1 d.

Europos Tarybos direktyvos, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse Nr. 2005/85/EB (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) 2 straipsnio d punktui, matyti, kad užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento ir netenka, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį ir minėtu laikotarpiu yra laikomas teisėtai esančiu valstybėje narėje. Atsižvelgiant į tai bei į faktines aplinkybes – kad pareiškėjas apskundė Migracijos departamento sprendimą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundo dar neišnagrinėjo, teigė, kad L.

A. atžvilgiu Direktyvos 2008/115/EB ir Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo išsiuntimo tikslu negali būti taikomos. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui taikomas skirtingas teisinis režimas. Nurodė, kad pareiškėjo tolimesnis sulaikymas dėl jo išsiuntimo iš šalies yra nepateisinamas; jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos data iki šiol nėra apibrėžta, nes išsiuntimo sprendimo vykdymas sustabdytas, taigi, pareiškėjo sulaikymo trukmė gali tęstis dar neapibrėžtą laiką.

Pažymėjo, kad tokia teisinė padėtis, kai nėra vykdomas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos negali tęstis neribotą laiką ir kelti neigiamas pasekmes, varžant laisvę pačiam užsieniečiui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigė, kad pareiškėjo sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra galimas ir tolesnis jo sulaikymas yra laikytinas neteisėtu bei pažymėjo, kad nėra kitų Įstatymo 113 straipsnyje nurodytų užsieniečio sulaikymo pagrindų.

2013 m. vasario 5 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Užsieniečių registracijos centro teikimas dėl pareiškėjo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pratęsimo (b. l. 1-3), kuriuo, remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 2 dalimi, Užsieniečių registracijos centras prašė iš dalies pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą, pratęsiant užsieniečio sulaikymą iki 2013 m. gegužės 14 d., bet ne ilgiau iki bus priimtas bei įvykdytas sprendimas dėl prieglobsčio jam suteikimo arba nesuteikimo Lietuvos Respublikoje.

Teikime nurodė, kad Migracijos departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies motyvai nesusiję su persekiojimu bei rėmėsi Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro išleisto „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 62 punktu. Taip pat pažymėjo, kad Migracijos departamentas pareiškėjo prieglobsčio prašymą pripažino akivaizdžiai nepagrįstu. Rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 77 straipsnio 2 dalimi bei išaiškinimu, jog Migracijos departamentui priėmus sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kurio vykdymas yra sustabdomas, minėto sprendimo vykdymo sustabdymas nedaro to sprendimo negaliojančiu ir tuo metu, kol vyksta sprendimo dėl išsiuntimo priėmimo procesas, esant sprendimui, kurio vykdymas yra sustabdytas, jo užtikrinimui reikalingos priemonės gali būti taikomos.

Teigė, jog yra akivaizdu, kad užsienietis prieglobsčio prašymą pateikė siekdamas išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir siekdamas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje bei pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteiktomis garantijomis. Nurodė, kad įvertinus visą bylos medžiagą, darytina išvada, jog iš kilmės šalies pareiškėjas išvyko dėl ekonominių ir asmeninių priežasčių, siekdamas pagerinti savo materialinę padėtį, jog Lietuvos Respublika buvo tik valstybė į kurią jis atsitiktinai pateko, o ne ta valstybė, kurioje jis planavo pasilikti.

Teigė, kad pasinaudojęs prieglobsčio procedūra, užsienietis galėtų toliau siekti savo užsibrėžtų tikslų ir bandyti vykti į Prancūziją. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo pateikęs prieglobsčio prašymus ir Lenkijoje bei Šveicarijoje. Teigė, jog darytina išvada, kad užsienietis gali nesulaukti galutinio Migracijos departamento sprendimo ir bandyti toliau įgyvendinti savo planus, pasišalindamas iš Užsieniečių registracijos centro. Pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo tikslas yra visais įmanomais būdais išlikti Europos Sąjungos teritorijoje, prieglobsčio prašymą jis pateikė siekdamas išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudamas prieglobsčio procedūra ir siekdamas gauti laisvo judėjimo galimybę, su ketinimu vėl neteisėtai išvykti į kitas Europos Sąjungos šalis.

Darė išvadą, kad užsieniečio sulaikymas yra būtinas tam, kad būtų įvykdytas Migracijos departamento sprendimas dėl jo išsiuntimo, jei jis būtų nepanaikintas ir nepakeistas teisminio proceso metu.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs Užsieniečių registracijos centro teikimą bei pareiškėjo prašymą, 2013 m. vasario 14 d. sprendimu (b. l. 10-11), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, nusprendė teikimą tenkinti ir pratęsti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjui paskirto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2013 m. gegužės 14 d., o pareiškėjo prašymo netenkinti.

Teismas nurodė, kad apskundus Migracijos departamento sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, šis sprendimas yra neįsigaliojęs, todėl, kol nebus priimtas galutinis sprendimas dėl užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį, užsienietis Lietuvos Respublikoje turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, taigi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendime nurodytas užsieniečio sulaikymo pagrindas yra išnykęs. Taip pat teismas pažymėjo, jog iš užsieniečio asmens byloje esančių dokumentų nustatyta, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko galiojant Lenkijos paskelbtam draudimui jam atvykti į Šengeno teritoriją, todėl galima daryti išvadą, kad užsienietis nesilaiko Europos Sąjungos valstybių įstatymų ir bet kokiu būdu bando patekti į Europos Sąjungos teritoriją. Rėmėsi suformuota teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, kad būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių ir, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta bei esant pagrindui manyti, kad užsienietis, turėdamas galimybę laisvai judėti, išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis ir tokiu būdu trukdys priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje bei pasislėps, vengdamas išsiuntimo, užsieniečio sulaikymo terminas pratęsė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu.

II. Pareiškėjas L. A. apeliaciniu skundu (b. l. 14-19) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą ir pareiškėją iš sulaikymo paleisti.

Nurodo, kad pareiškėjas nesilaikė draudimo atvykti į Šengeno teritoriją ir pažeidė Europos Sąjungos valstybių įstatymus tik bandydamas apsisaugoti nuo jo manymu kilmės valstybėje jam gresiančio pavojaus ir teigė, kad siekis apsisaugoti niekaip negali būti vadinamas piktnaudžiavimu prieglobsčio suteikimo procedūromis, o tuo labiau bandymu bet kokia kaina patekti į Europos Sąjungos valstybes.

Remiasi Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 113 straipsnio 2 dalimi. Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir nurodo, kad remiantis 2011 m. gruodžio 8 d. Įstatymo 113 straipsnio pakeitimo ir papildymo 2 dalimi įstatymo Nr. XI-1786 (Žin., 2011, Nr. 156-7384) aiškinamuoju raštu, parengto įstatymo projekto tikslas buvo įgyvendinti Direktyvą 2008/115/EB, todėl išvados, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms ir dėl to gali būti taikomos prieglobsčio prašytojams prieštarauja imperatyvioms nuostatoms, kurios numato, kad direktyvos nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas, todėl kiekvienos valstybės narės gali būti taikomas tik toje apimtyje, kokioje jų nacionalinė teisė yra persikėlusi atitinkamas direktyvos nuostatas. Teigia, jog šiuo atveju teismas plečiamai aiškindamas sulaikymo teisinių pagrindų taikymą pažeidžia pareiškėjo pagrindines žmogaus teises ir laisves, nes nurodo asmens sulaikymo pagrindą, kurio Lietuvos Respublikos įstatymo leidėjas nėra įtvirtinęs.

Nurodo, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta perkeliant Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę, būtent - tą Europos Sąjungos teisės aktą, kurį konkreti nacionalinės teisės nuostata įgyvendina. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą.

Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo, t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae. Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais Direktyvos 2005/85/EB 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas.

Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos. Remiantis tuo, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Pažymi, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo praktika, prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi, tačiau jų sulaikymas turi būti vykdomas pagal Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas bei atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, t. y. išsiuntimo tikslu.

Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, todėl prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi. Nurodo, kad Direktyvos 2008/115/EB netaikymą prieglobsčio prašytojams patvirtina ir tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo bei nuostatos dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos yra įtvirtintos skirtinguose straipsniuose, todėl asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai, ir asmenims, kurie siekia tarptautinės apsaugos, neturėtų būti taikomas tas pats teisinis rėžimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigia, kad asmens pateikusio prieglobsčio prašymą sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas negali būti taikomas asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje.

Pabrėžia, jog šiuo metu klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nėra sprendžiamas. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo, o ne dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas ir nėra aišku, kada ir ar išvis toks sprendimas bus vykdomas, nes kol dar nėra priimto galutinio sprendimo, negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjui nebus suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išaiškinęs, kad užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo. Nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisinį statusą, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas jam nėra taikomas, o kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų nėra, taigi, pareiškėjas turi būti nedelsiant paleistas iš sulaikymo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras su apeliaciniu skundu nesutinka ir, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti galioti.

Nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas galiojantį Lenkijos paskelbtą draudimą atvykti į Šengeno teritoriją, todėl galima daryti išvadą, kad jis nesilaiko Europos Sąjungos valstybių įstatymų ir bet kokiu būdu bando patekti į Europos Sąjungos valstybes, Pažymi, kad EURODAC sistemoje pareiškėjo pirštų atspaudai sutampa su 9 bazėje esančiais įrašais, o tai reiškia, kad užsienietis ir anksčiau yra pateikęs prieglobsčio prašymus Europos Sąjungos šalyse: Lenkijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Šveicarijoje bei Liuksemburge. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas puikiai orientuojasi Europos Sąjungos teritorijoje, supranta prieglobsčio procedūrą ir prieglobsčio prašytojams suteikiamas garantijas bei, piktnaudžiaudamas prieglobsčio procedūra, bando išvengti išsiuntimo į kilmės šalį bei siekia gauti laisvo judėjimo galimybę tam, kad galėtų vėl neteisėtai tęsti savo kelionę į kitas Europos Sąjungos valstybes nares. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, kad būtų įgyvendinta Dublino sistema.

Nesutinka su apeliacinio skundu teiginiu, jog pareiškėjui negali būti taikomas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas ir nurodo Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ne tik neteisėtai šalyje esančių užsieniečių, bet ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu; jog pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies normą, esant joje nurodytoms aplinkybėms, užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu byloje turima duomenų, kad užsienietis gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir netaikant jo sulaikymo, sprendimo dėl jo išsiuntimo įvykdymas galėtų tapti neįmanomas, užsieniečio sulaikymas būtinas tam, kad sprendimas dėl jo išsiuntimo, jei jis būtų nepanaikintas ir nepakeistas teisminio proceso metu, būtų įvykdytas.

Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą dėl Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos taikymo, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalis numato galimybę valstybėms narėms vienu administraciniu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti ir kad visi šie klausimai sprendžiami vienos administracinės procedūros metu. Taip pat nurodo argumentus, atitinkančius teikime nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.

Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar L. A. sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu sulaikymo pagrindu, buvo pratęstas pagrįstai.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog trukdymu priimti ar vykdyti sprendimą bei galimybės pasislėpti buvimu yra pripažįstami, inter alia, tie atvejai, kai užsienietis jau yra neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo teisinės padėties ar kitaip trukdo kompetentingoms institucijoms priimti galutinį sprendimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju, nors užsienietis ir nebuvo pasišalinęs iš Lietuvos Respublikos jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, tačiau iš faktinių bylos aplinkybių – kad jis jau buvo prašęsis prieglobsčio kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdamas Lenkijos Respublikos paskelbtą draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno teritoriją (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 14, 15-16, 20), savo atvykimo tikslu užsienietis įvardino vykimą gydytis į Europos Sąjungą, o tiksliau – į Prancūziją (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 11-12, 13), matyti,jog pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio sistema ir nesiekia likti Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, L. A. vėl bandytų išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo arba neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimui, yra akivaizdi, todėl siekiant užtikrinti, kad būtų priimtas sprendimas minėtu klausimu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pratęsimas yra pagrįstas.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu (tai atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti). Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad užsienietis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, kai jis yra įstatymo nustatyta tvarka pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nėra galutinis (jis gali būti skundžiamas teismui), laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Iš to seka, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. A. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė