2021-01-20 Nr. AB-1348-3-61-3-03801-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-20-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03801-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurio prašė panaikinti Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) Priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759, kurio atsisakyta pradėti patikrinimą pagal pareiškėjo 2019 m. balandžio 22 d. skundą bei įpareigoti Lietuvos banko Priežiūros tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į atsakovą su 2019 m. spalio 3 d. prašymu (skundu), kuriame nurodė, kad akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Mokilizingas“ (toliau – ir Bendrovė) nepagrįstai suteikė jam 2 300 Eur vartojimo kreditą. Bendrovė netinkamai vertino ir galimai neįvertino visų vartojimo kredito išdavimui reikšmingų aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 (toliau – ir Nuostatai) sąlygas, todėl išdavė vartojimo kreditą, kurio sąlygos yra neproporcingos jo turtinei padėčiai. Tarnyba 2019 m. spalio 10 d. atsakymu į 2019 m. spalio 3 d. paklausimą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir Lietuvos banko įstatymas) 421 straipsnio 3 dalies 6 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą.

3. Pareiškėjas teigė, kad Bendrovė išdavė pareiškėjui vartojimo kreditą tik formaliai įvertinusi duomenų bazėse, registruose esančią informaciją (duomenis) apie pareiškėjo kreditingumą bei paties pareiškėjo suteiktą informaciją, tačiau kaip profesionalus kredito davėjas neįsigilino į pareiškėjo gaunamų pajamų pagrindą, šių pajamų ribotą tęstinumą ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamų pajamų pastovumu bei tvarumu. Vienintelės pareiškėjo gaunamos pajamos – 152,95 Eur našlaičio pensija per mėnesį – nėra pastovios, nes, baigęs 12 klasių ir nebetęsdamas mokslo, asmuo netenka teisės į našlaičio pensiją. Be to, vartojimo kredito suteikimo metu pareiškėjui buvo 19 metų, jis dar nebuvo įgijęs vidurinio išsilavinimo, neturėjo darbo santykių (jokio daržo stažo), kitų pajamų šaltinių.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad neatsisako grąžinti vartojimo paskolos (2 300 Eur), tačiau dėl Bendrovės nepagrįstų ir neteisėtų veiksmų neturi prievolės jai mokėti kredito palūkanų, netesybų ar kitų su vartojimo kredito sutarties sudarymu susijusių mokesčių.

5. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) Vilniaus skyriaus 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu nuo 2020 m. sausio 1 d. nutrauktas našlaičių pensijos jam mokėjimas.

6. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 27 d. kreipėsi į AB „Mokilizingas“ dėl vartojimo kredito suteikimo. Bendrovė, surinkusi ir įvertinusi iš pareiškėjo ir iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų teikiamus duomenis, su pareiškėju sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. VLK81029USPA (toliau – ir Sutartis), suteikdama pareiškėjui 2 300 Eur vartojimo kreditą (suteikto vartojimo kredito laikotarpis – 72 mėnesiai, metinė palūkanų norma 6,9 proc., sutarties sudarymo mokestis 1 490,40 Eur, mėnesio įmoka – 59,80 Eur, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma – 4 305,85 Eur). Bendrovė 2019 m. gegužės 3 d. Lietuvos bankui pateiktame rašte nurodė, kad pareiškėjas nevykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl 2019 m. vasario 20 d. Sutartis buvo nutraukta.

8. Atsakovas paaiškino, kad 2019 m. balandžio 22 d. gavo pareiškėjo skundą, kuriame buvo prašoma įvertinti Bendrovės jam suteikto vartojimo kredito pagrįstumą. Pareiškėjas skunde teigė, kad Bendrovė, suteikdama vartojimo kreditą, netinkamai įvertino jo kreditingumą. Atsakovas 2019 m. balandžio 24 d. raštu kreipėsi į Bendrovę su prašymu pateikti paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Lietuvos bankas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Bendrovės pateiktus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, 2019 m. gegužės 23 d. pareiškėjui pateikė raštą Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759 (toliau – ir Raštas), kuriuo informavo, kad, atsižvelgiant į Bendrovės pateiktus paaiškinimus bei įrodymus, nebuvo nustatyta faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir Vartojimo kredito įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies ir Nuostatų 14 punkto nuostatos.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 3 d. Lietuvos bankui pateikė pakartotinį skundą, kuriame prašė įvertinti suteiktos paskolos pagrįstumą. Lietuvos bankas 2019 m. spalio 10 d. raštu Nr. S 2019/(21.12.E-2101)-12-5321 informavo pareiškėją, kad detalius paaiškinimus, susijusius su Bendrovės atliktu kreditingumo vertinimu suteikiant pareiškėjui vartojimo kreditą, pateikė Rašte ir, vadovaujantis Lietuvos banko valdybos 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 03-76 (nauja redakcija 2017 m. balandžio 28 d.) patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 54 punktu, pareiškėjo skundas yra laikytinas pakartotiniu, todėl nenagrinėtinas.

10. Atsakovas nesutiko, kad vartojimo kreditas pareiškėjui buvo išduotas tik formaliai įvertinus duomenų bazėse, registruose esančią informaciją (duomenis) apie pareiškėjo kreditingumą. Bendrovė atliko pareiškėjo kreditingumo vertinimą ir surinko visą teisės aktuose nustatytą informaciją. Vartojimo kredito įstatymas parengtas įgyvendinant 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (toliau – ir Direktyva). Direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje, kaip ir Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinta, kad valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Šią Vartojimo kredito įstatymo normą detalizuoja ir Nuostatai, kurių reikalavimai taikomi vartojimo kredito davėjams, veikiantiems pagal Vartojimo kredito įstatymą, taigi – ir Bendrovei.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo kreditingumo vertinimo metu Bendrovė neturėjo duomenų, kad pareiškėjas yra moksleivis, be to, teisės aktai neįtvirtina konkretaus pajamų dydžio, kuris turi likti asmeniui padengus vartojimo kredito įmoką, nes kiekvieno asmens vartojimo poreikiai yra labai skirtingi ir pragyvenimo išlaidos priklauso nuo individualių aplinkybių. Taip pat Bendrovė neturėjo duomenų apie pareiškėjo turimas išlaidas, be to, asmens gaunamos santykinai nedidelės pajamos neturėtų būti vertinamos kaip savaime užkertančios kelią asmeniui sudaryti vartojimo kredito sutartį, kadangi toks ribojimas galimai būtų vertinamas kaip diskriminacija.

12. Atsakovas vertino, kad Bendrovė, suteikdama vartojimo kreditą pareiškėjui, vertino aplinkybių visumą, t. y. pareiškėjo tvarias pajamas, finansinių įsipareigojimų vykdymo istoriją, tai, kad pareiškėjas neturėjo finansinių įsipareigojimų ir skolų, vartojimo kredito gavėjo šeiminę padėtį, todėl pagrįstai ir tinkamai nustatė, kad nebuvo faktinių duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad Bendrovė nesilaikė Vartojimo kredito įstatymo ir / arba Nuostatų reikalavimų.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu dėl Rašto panaikinimo pirmą kartą į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2019 m. birželio 25 d., tačiau teismas 2019 m. birželio 26 d. nutartimi pareiškėjo skundui nustatė trūkumus. Pareiškėjas nustatytu terminu skundo trūkumų nepašalino, todėl skundas nebuvo priimtas. Tai reiškia, kad per nustatytą terminą Raštas teismui apskųstas nebuvo ir pareiškėjas gali ginčyti tik 2019 m. spalio 10 d raštą Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-5321. Lietuvos banko 2019 m. gegužės 23 d. Rašto apskundimo terminas yra praleistas ir nėra atnaujintas.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė.

15. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis prašo panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759 ir 2019 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-5321 bei įpareigoti Lietuvos banko Priežiūros tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 27 d. kreipėsi į AB „Mokilizingas“ dėl vartojimo kredito suteikimo. Bendrovė, surinkusi ir įvertinusi duomenis, su pareiškėju sudarė Sutartį, suteikdama pareiškėjui 2 300 Eur vartojimo kreditą (suteikto vartojimo kredito laikotarpis – 72 mėnesiai, metinė palūkanų norma 6,9 proc., sutarties sudarymo mokestis 1 490,40 Eur, mėnesio įmoka – 59,80 Eur, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma – 4 305,85 Eur). Bendrovė 2019 m. gegužės 3 d. rašte atsakovui nurodė, kad pareiškėjas nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nereagavo į siunčiamus pranešimus dėl vėluojamų atlikti įmokų, todėl 2019 m. vasario 20 d. sutartis buvo nutraukta.

Lietuvos bankas 2019 m. balandžio 22 d. gavo pareiškėjo skundą, kuriame buvo prašoma įvertinti Bendrovės jam suteikto vartojimo kredito pagrįstumą. 2019 m. balandžio 24 d. raštu atsakovas kreipėsi į Bendrovę su prašymu pateikti paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Bendrovė įrodymus pateikė 2019 m. gegužės 3 d. rašte, taip pat pateikė ir papildomą informaciją 2019 m. gegužės 13 d. rašte bei 2019 m. gegužės 21 d. rašte. Lietuvos bankas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2019 m gegužės 23 d. pareiškėjui pateikė Raštą, kuriuo informavo, kad, atsižvelgiant į Bendrovės pateiktus paaiškinimus bei įrodymus nebuvo nustatyta faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad buvo pažeistos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir Nuostatų 14 punkto nuostatos.

Pareiškėjas 2019 m. birželio 25 d. su skundu dėl Rašto panaikinimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2019 m. birželio 26 d. nutartimi pareiškėjo skundui nustatė trūkumus, tačiau pareiškėjas nustatytu terminu skundo trūkumų nepašalino, todėl skundas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi buvo laikomas nepaduotu. 2019 m. liepos 7 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Rašto panaikinimo, tačiau teismas 2019 m. liepos 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pareiškėjas 2019 m. spalio 3 d. Lietuvos bankui pateikė pakartotinį skundą, kuriame taip pat prašė įvertinti suteiktos paskolos pagrįstumą. Lietuvos bankas 2019 m. spalio 10 d. raštu Nr. S 2019/(21.12.E-2101)-12-5321 informavo pareiškėją, kad detalius paaiškinimus, susijusius su Bendrovės atliktu kreditingumo vertinimu suteikiant pareiškėjui vartojimo kreditą, pateikė Rašte ir, vadovaujantis Taisyklių 54 punktu, pareiškėjo skundas yra laikytinas pakartotiniu, todėl nenagrinėtinas.

17. Teismas, apžvelgęs Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, Direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje, Nuostatų 9, 10, 14 ir 17 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, iš bylos duomenų nustatė, kad Bendrovė, prieš suteikdama vartojimo kreditą pareiškėjui, surinko informaciją tiek iš pareiškėjo, tiek iš duomenų bazių. Pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl vartojimo kredito nurodė, kad jo pajamos per mėnesį sudaro 152 Eur, finansinių įsipareigojimų neturi. Bendrovė taip pat kreipėsi į duomenų bazes ir gavo tokius atsakymus: Gyventojų registro tarnybos duomenų bazės duomenimis pareiškėjas yra nevedęs; Sodros duomenų bazės duomenimis pareiškėjo pastovios mėnesio pajamos nuo 2018 m. sausio 1 d. yra 152,95 Eur; UAB „Creditinfo Lietuva“ kreditų biuro duomenų bazės duomenimis pareiškėjas neturi įsipareigojimų finansų įstaigoms. Duomenų apie netinkamą finansinių įsipareigojimų vykdymą nebuvo gauta; iš Asmenų, dėl kurių yra pateikti prašymai neleisti jiems sudaryti vartojimo kredito sutarčių, sąrašo gauta informacija, kad šiame sąraše pareiškėjas neužsiregistravęs.

18. Teismas nurodė, kad Bendrovė kreditingumo vertinimo metu nustatė, kad pareiškėjas gauna pastovias pajamas, jos yra gaunamos ilgą laiką, t. y. nuo 2017 m. liepos 1 d. (ilgiau kaip vienerius metus), o nuo pajamų gavimo pradžios iki Sutarties sudarymo dienos padidėjo daugiau nei 10 proc. ir 10 paskutinių mėnesių (nuo 2018 m. sausio 1 d.) sudarė 152,95 Eur. Taigi Pareiškėjo pajamos buvo gaunamos ilgiau nei paskutinius 4 mėnesius ir iš to paties pajamų šaltinio. Be to, Sodros duomenų bazės išraše yra nurodomas vienintelis pajamų tipas „PAS“. Atsakovo žiniomis, Sodros duomenų registro išraše naudojamas trumpinys „PAS“ reiškia „nuolatinę išmoką“ (Duomenų, teikiamų pagal tipinę asmens duomenų teikimo sutartį klasifikatoriai (aktualūs nuo 2017-09-01). Taip pat Sodros duomenų bazėje nėra nurodyta informacija apie išmokos mokėjimo terminą. Todėl Bendrovė nežinojo papildomos informacijos ir duomenų apie tai, kad pareiškėjas gauna būtent našlaičio pensiją ir kad ši pensija paskirta terminuotai, t. y. kad pajamos bus gaunamos tik tam tikrą laikotarpį.

19. Teismas sutiko su Lietuvos banko pozicija, kad Bendrovė, apskaičiavusi pareiškėjo įsipareigojimų ir pajamų santykį nustatė, kad jis neviršija 40 proc., o surinkusi iš pareiškėjo ir iš naudojamų duomenų bazių kreditingumui vertinti reikalingus duomenis, Bendrovė juos įvertino ir apskaičiavo pareiškėjo įsipareigojimų ir pajamų santykį, kuris sudarė 39,3 proc., t. y. Bendrovė tinkamai įvertino pajamų tvarumą, laikėsi kreditavimo procesą reglamentuojančių teisės aktų.

20. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4666-580/2015) kreditoriui suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti aplinkybę, jog kredito gavėjo pajamos yra tvarios. Bendrovė, surinkusi informaciją iš pareiškėjo ir duomenų bazių, nustatė, kad informacija apie pareiškėjo gaunamas pajamas ir turimus finansinius įsipareigojimus sutampa, nėra prieštaringa, todėl neturėjo pagrindo prašyti papildomos informacijos iš pareiškėjo.

21. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, vertindamas, kad atsakovo žiniomis, pareiškėjo kreditingumo vertinimo metu Bendrovė neturėjo duomenų, kad pareiškėjas yra moksleivis. Pajamos gali būti gaunamos iš įvairių pajamų gavimo šaltinių, pavyzdžiui, darbo santykių, individualios veiklos, valstybės išmokų, o faktas, kad yra gaunama valstybės mokama pensija ar pašalpa, savaime nereiškia, kad tokios pajamos nėra tvarios.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentų dėl gaunamų pajamų ir išlaidų bei 82,15 Eur pragyvenimui skirtos sumos pagrįstumą, pažymėjo, kad teisės aktai neįtvirtina konkretaus pajamų dydžio, kuris turi likti asmeniui padengus vartojimo kredito įmoką, nes kiekvieno asmens vartojimo poreikiai yra labai skirtingi ir pragyvenimo išlaidos priklauso nuo individualių aplinkybių. Asmens gaunamos santykinai nedidelės pajamos neturėtų būti vertinamos kaip savaime užkertančios kelią asmeniui sudaryti vartojimo kredito sutartį, nes toks ribojimas galimai būtų vertinamas kaip diskriminacija. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad kreditas jam buvo reikalingas dalyvauti lošimų namuose, kur dalį pinigų pralošė. Tuo tarpu liudytoja V. M. (pareiškėjo motina) teismo posėdyje teigė, kad sūnus kreditą ėmė automobilio pirkimui.

23. Teismas vertino, kad pareiškėjui buvo suteiktas vartojimo kreditas, Bendrovė suteikdama vartojimo kreditą pareiškėjui vertino aplinkybių visumą, t. y. pareiškėjo pajamas, finansinių įsipareigojimų vykdymo istoriją, tai, kad pareiškėjas neturėjo finansinių įsipareigojimų ir skolų, vartojimo kredito gavėjo šeiminę padėtį, todėl atsakovas pagrįstai ir tinkamai nustatė, kad nebuvo faktinių duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad Bendrovė nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Be to, pareiškėjas, imdamas kreditą, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, todėl jis turi prisiimti neigiamas pasekmes.

24. Teismas išaiškino pareiškėjui teisę Sutartį ginčyti bendros kompetencijos teisme.

25. Teismas, įvertinęs ginčijamo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo turinį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies kontekste, nurodė, kad Lietuvos bankas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

26. Teismas priėjo prie išvados, kad Lietuvos bankas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Lietuvos banko 2019 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759 paliekamas nepakeistas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu dėl 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759 panaikinimo pirmą kartą į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2019 m. birželio 25 d., teismas jo skundo nepriėmė, nes buvo praleistas terminas skundui paduoti.

27. Teismas vertino, kad 2019 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-5321 yra informacinio pobūdžio, nes Lietuvos bankas, vadovaudamasis Taisyklių 54 punktu, pagrįstai laikė pareiškėjo skundą pakartotiniu ir pagrįstai atsisakė nagrinėti. Todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas.

28. Teismas pripažinęs, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti Lietuvos banko Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

III. 29. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti – panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759 ir 2019 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-5321 bei įpareigoti Lietuvos banko Priežiūros tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

30. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes, nepagrįstai susiaurino atsakingo skolinimo principo taikymą, netinkamai aiškino ir taikė Vartojimo kredito įstatymo ir Nuostatų normas, neatsižvelgė į individualias su pareiškėjo socialine ir finansine būkle susijusias aplinkybes.

31. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad kredito įstaiga įgyvendino visas būtinąsias Nuostatų sąlygas. Nuostatų 14 punkto nuostata suponuoja atsakingojo skolinimo principo taikymą, kuris negali būti taikomas formaliai, apsiribojant vien tik registro, duomenų bazių ir vartojimo kredito gavėjo pateiktos informacijos vertinimu. Vartojimo kredito davėjas, apskaičiuodamas vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką, turi įvertinti jam žinomas ir (arba) galimas žinoti vartojimo kredito gavėjo išlaidas, susijusias ne tik su vartojimo kredito grąžinimu, bet ir su kitais vartojimo kredito gavėjo turimais įsipareigojimais finansų įstaigoms, ir atsižvelgti į pajamas, liekančias sumokėjus vartojimo gavėjo mokamą įmoką.

32. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju kredito įstaiga išdavė jam vartojimo kreditą tik formaliai įvertinusi duomenų bazėse, registruose esančią informacija (duomenis) apie jo kreditingumą bei paties pareiškėjo suteiktą informaciją, tačiau neįsigilino į pareiškėjo gaunamų pajamų pagrindą, šių pajamų ribotą tęstinumą ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamų pajamų pastovumu bei tvarumu Nuostatų 10 punkto kontekste.

33. Pareiškėjas pažymi, kad teismo nurodytos aplinkybės, jog kredito įstaiga nežinojo papildomos informacijos apie išmokos mokėjimo terminą, apie tai, kad pareiškėjas gaudavo būtent našlaičio pensiją ir kad ji paskirta terminuotai (bus gaunama tik tam tikrą laikotarpį), tik patvirtina, kad kredito įstaiga neatliko visų būtinųjų vertinimo veiksmų, siekiant nustatyti, ar pajamos yra tvarios ir ar tokiomis išliks kredito grąžinimo laikotarpiu. Kredito įstaiga nesilaikė Nuostatų reikalavimų, nes Nuostatai numato prievolę įstaigai surinkti duomenis ne tik iš formalių registrų, bet ir kai yra duomenų trūkumas ar neaiškus duomenų patikimumas – ir iš paties kredito gavėjo.

34. Pareiškėjas akcentuoja, kad kredito įstaiga, pati pripažindama, kad iš esmės nežinojo tikrosios pareiškėjo finansinės padėties ir tikrojo pajamų tvarumo, nedėjo pakankamai pastangų, kad šiuos duomenis patikslintų pareiškėjo paaiškinimais ar papildomais dokumentais. Byloje nėra duomenų, kad kredito įstaiga būtų prašiusi pareiškėjo patikslinti pajamų paskirtį, nuolatinumą ir tęstinumą ateities atžvilgiu. Kredito įstaiga, siekdama pelno ir turėdama iš esmės vienintelį tikslą – suteikti kreditą pareiškėjui – nežinodama tikrosios padėties, nesidomėjo aplinkybėmis, kurios šiuo atveju buvo esminės pareiškėjo finansiniam tvarumui įvertinti.

35. Pareiškėjas nurodo, kad nors vartojimo kredito sutarties su kredito įstaiga sudarymo metu neturėjo jokių kitų turtinių įsipareigojimų kredito įstaigai ar kitiems subjektams, kredito įstaiga Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 4 punkto kontekste netinkamai sprendė dėl pareiškėjo pajamų pastovumo ir perspektyvos. Vienintelės pareiškėjo gautos pajamos (152,95 Eur našlaičio pensija per mėnesį) nebuvo pastovios ar tvarios. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjo gautos pajamos – terminuota našlaičių pensija – nepagrįstai įvertintos tvariomis pajamomis, ką patvirtina ir faktas, kad pareiškėjui užbaigus mokymąsi, jam buvo nutrauktas našlaičių pensijos mokėjimas, dėl ko jo finansinė padėtis tik pasunkėjo.

36. Pareiškėjas akcentuoja, kad vartojimo kredito suteikimo metu jam buvo 19 metų ir jis lankė 12-ą klasę. Vartojimo kreditas suteiktas 6-ių metų terminui ir tuo atveju, jei pareiškėjas tęstų mokslus aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programą, jam sukakus 24 metams, vartojimo paskolos grąžinimui liktų dar 1 metai. Kredito įstaiga nepagrįstai nevertino pajamų nepastovaus ir neperspektyvaus pobūdžio, kaitos galimybių, pareiškėjo kaip moksleivio statuso. Našlaičių pensijos mokėjimo pabaiga įprastai susijusi su jos gavėjo mokymosi pabaiga, todėl kredito įstaiga neturėjo pagrindo pareiškėjo pajamų vertinti kaip tvarių.

37. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nenagrinėjo ir neišaiškino „oraus pragyvenimo“ sąvokos pareiškėjo gaunamų pajamų, išlaidų kontekste. Pareiškėjo gautos bendrosios mėnesinės pajamos sudarė 152,95 Eur, o išlaidos – mažiausiai 70,80 Eur, iš kurių 59,80 Eur sudaro vartojimo kredito gavėjo įmoką ir 11 Eur išlaidos už mobiliojo ryšio paslaugas. Pareiškėjui pragyvenimui likdavo daugiausia 82,15 Eur per mėnesį. Tokia suma negali būti laikoma pakankama ar oria. Atsakovo sprendime teigiama, kad teisės aktai neapibrėžia „oraus pragyvenimo“ sąvokos, tačiau tai nereiškia, kad vartojimo kredito davėjas neturi pareigos vertinti šios sąvokos kredito gavėjo individualių savybių ir finansinių pajėgumų kontekste. Aplinkybę, kad daugiausiai 82,15 Eur pareiškėjo pragyvenimui liekančios lėšos negali būti vertinamos kaip pakankamos ar užtikrinančios „orų pragyvenimą“, be kita ko, patvirtina ir Lietuvos statistikos departamento skelbiami pajamų / išmokų dydžiai.

38. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad būtent kredito įstaiga, kaip profesionalus vartojimo kredito davėjo veiklą vykdantis subjektas, privalėjo tinkamai ir visapusiškai (neapsiribodamas tik formaliu duomenų įvertinimu) įvertinti visas vartojimo kredito išdavimui reikšmingas ekonomines (finansines) bei teisines sąlygas, susijusias su kredito gavėjo individualiomis savybėmis, tuo labiau, kad pareiškėjo gaunamos pajamos – našlaičio pensija, yra vienintelės pajamos ir jokių duomenų, kad pareiškėjas, netrukus ar įgijęs vidurinį išsilavinimą, vykdys darbinę veiklą, tęs mokslus aukštojoje mokykloje ir pan., kredito įstaigai nebuvo pateikta.

39. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad jis nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus imdamas kreditą. Nuostatų kontekste pareiškėjas, kaip vartotojas, yra silpnesnė šalis. Būdamas 19 metų, pareiškėjas dar nebuvo įgijęs vidurinio išsilavinimo, iki tol nebuvo turėjęs jokių kreditorinių įsipareigojimų, paskolų, neturėjo finansinio raštingumo, todėl buvo akivaizdžiai nepatyręs. Akivaizdu, kad kredito įstaiga, kaip pelno siekiantis subjektas, turėjo vienintelį tikslą – suteikti kreditą ir iš to gauti pajamų –, nes jokia kita kredito įstaiga pareiškėjui nesutiko išduoti kredito. Pareiškėjas, kaip nepatyrusi šalis, be vidurinio išsilavinimo, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokių duomenų kredito įstaigai reikia tikslu įvertinti jo finansinį tvarumą. Pareiškėjas pasitikėjo kredito įstaiga, tačiau vėliau suprato, kad kredito ir papildomų sumų grąžinimas jam yra nepakeliama finansinė našta.

40. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

41. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais, iš esmės nepateikiama naujų faktinių aplinkybių ar paaiškinimų.

42. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Bendrovė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Direktyvos 8 straipsnio 1 dalies ir Nuostatų 14 ir 17 punktų kontekste atliko pareiškėjo kreditingumo vertinimą ir surinko visą teisės aktuose nustatytą informaciją tiek iš pareiškėjo, tiek iš duomenų bazių. Prašyme suteikti vartojimo kreditą pareiškėjas nurodė, kad jo pajamos per mėnesį sudaro 152 Eur ir jis neturi finansinių įsipareigojimų. Bendrovė, apskaičiavusi pareiškėjo įsipareigojimų ir pajamų santykį, nustatė, kad jis yra 39,3 proc. ir tinkamai įvertino pajamų tvarumą Nuostatų 10 punkto kontekste.

43. Atsakovas pažymi, kad nors nei Vartojimo kredito įstatyme, nei Nuostatuose nėra pateikto tvarių pajamų apibrėžimo arba pajamų, kurios gali būti laikomos tvariomis, sąrašo, tačiau įprastai tvariomis pajamomis pripažįstamos tokios kredito gavėjo pajamos, kurių pagrįstai galima tikėtis kredito suteikimo laikotarpiu. Vertinant kredito gavėjo pajamų tvarumą, taip pat gali būti svarbios įvairios papildomos aplinkybės. Bendrovė nustatė, kad pareiškėjas gauna pastovias pajamas, jos yra gaunamos ilgą laiką, t. y. nuo 2017 m. liepos 1 d. (ilgiau kaip vienus metus), o nuo pajamų gavimo pradžios iki Sutarties sudarymo dienos padidėjo daugiau nei 10 proc. ir 10 paskutinių mėnesių (nuo 2018 m. sausio 1 d.) sudarė 152,95 Eur. Taigi, pareiškėjo pajamos buvo gaunamos ilgiau nei pastaruosius 4 mėnesius ir iš to paties pajamų šaltinio. Be to, Sodros duomenų bazės išraše yra nurodomas vienintelis pajamų tipas „PAS“, kas reiškia „nuolatinę išmoką“. Sodros duomenų bazėje nėra informacijos apie išmokos mokėjimo terminą. Atsižvelgiant į tai, Bendrovė neturėjo duomenų, kad pareiškėjas gauna našlaičio pensiją ir kad ji paskirta terminuotai. Kadangi tarp Bendrovės surinktų duomenų prieštaravimų nebuvo, ji neturėjo pagrindo abejoti tokių duomenų tikslumu ir rinkti duomenų papildomai iš kitų šaltinių. Be to, Sodros duomenų bazė – oficialus ir pagrindinis šaltinis.

44. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas paraiškoje vartojimo kreditui gauti nurodė, kad jam nėra žinoma aplinkybių, dėl kurių gali keistis šeimos pajamos. Jis turėjo galimybę nurodyti būsimą savo gaunamų pajamų kaitą. Iki suteikiant vartojimo kreditą pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie būtų leidę Bendrovei padaryti išvadą, kad vartojimo kredito gavėjo pajamos yra laikinos ir netvarios.

45. Atsakovo teigimu, jis neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Bendrovė, vertindama pareiškėjo kreditingumą, rėmėsi nepakankama informacija. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste kreditoriui suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti aplinkybę, jog kredito gavėjo pajamos yra tvarios. Bendrovės surinkta informacija neprieštaringa, todėl neturėjo pagrindo prašyti pareiškėjo papildomos informacijos arba rinkti duomenis iš kitų šaltinių. Kai surenkama teisės aktuose nustatyta informacija ir vartotojo pateikta informacija sutampa, papildoma informacija gali būti laikoma pertekline ir prieštarauti asmens duomenų tvarkymo principams.

46. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.5 straipsniu ir Vartojimo kredito įstatymo 111 straipsnio 1 dalimi, Bendrovė turėjo teisę sudaryti vartojimo kredito sutartį su pareiškėju, o pareiškėjas, būdamas pilnametis, turėjo teisę disponuoti suteikto vartojimo kredito lėšomis, todėl aplinkybė, kad pareiškėjui vartojimo kredito suteikimo metu buvo 19 metų, nėra esminis kriterijus nesuteikti kredito.

47. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Bendrovė, vertindama pareiškėjo kreditingumą, neturėjo duomenų, kad pareiškėjas yra moksleivis. Pajamos gali būti gaunamos iš įvairių pajamų gavimo šaltinių, o faktas, kad yra gaunama valstybės mokama pensija ar pašalpa, savaime nereiškia, kad tokios pajamos negali būti laikomos tvariomis. Todėl nėra pagrindo teigti, kad tik pajamos iš darbo santykių gali būti laikomos tvariomis, antraip būtų užkertamas kelias vartotojams, pavyzdžiui, gaunantiems senatvės pensiją, pasiskolinti net ir nedidelę sumą būtiniausiems poreikiams tenkinti.

48. Atsakovas pažymi, kad teisės aktai, reglamentuojantys vartojimo kreditų teikimą, neįtvirtina „oraus pragyvenimo“ sąvokos, todėl teismas neturėjo pareigos šią sąvoką aiškinti. Vadovaujantis Nuostatų 10 punktu, teisės aktai neįtvirtina konkretaus pajamų dydžio, kuris turi likti asmeniui padengus vartojimo kredito įmoką, nes kiekvieno asmens vartojimo poreikiai ir išlaidos yra skirtingi. Informacija apie pareiškėjo patiriamas išlaidas, pavyzdžiui, turimas išlaidas už mobiliojo ryšio paslaugas, Bendrovei pateikta nebuvo. Be to, asmens gaunamos santykinai nedidelės pajamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste neturėtų būti vertinamos kaip savaime užkertančios kelią asmeniui sudaryti vartojimo kredito sutartį, nes toks ribojimas galimai būtų vertinamas kaip diskriminacija.

49. Atsakovo nuomone, Bendrovė vertino aplinkybių visumą, t. y. pareiškėjo tvarias pajamas, finansinių įsipareigojimų vykdymo istoriją, tai, kad pareiškėjas neturėjo finansinių įsipareigojimų ir skolų, vartojimo kredito gavėjo šeiminę padėtį, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Bendrovė nesilaikė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 50. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2019 m. gegužės 23 d. rašte Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759 ir 2019 m. spalio 10 d. rašte Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-5321 nurodytų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lietuvos banko Priežiūros tarnybą iš naujo išnagrinėti jo 2019 m. balandžio 22 d. skundą pagrįstumo.

51. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

52. Pareiškėjas dėl vieno iš ginčijamų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos sprendimų – nurodyto 2019 m. gegužės 23 d. rašte Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759 – panaikinimo į teismą šioje byloje pateiktu skundu kreipėsi 2019 m. lapkričio 8 d. Nors kreipdamasis į teismą pareiškėjas nenurodė, kada gavo šį sprendimą, t. y. ar į teismą kreipėsi nepraleidęs įstatyme nustatymo termino, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatyta, kad pareiškėjas dar 2019 m. liepos 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759, kurio atsisakyta pradėti patikrinimą pagal pareiškėjo 2019 m. balandžio 22 d. skundą, bei įpareigoti Lietuvos banko Priežiūros tarnybą iš naujo išnagrinėti jo skundą. Taip pat pareiškėjas teikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 22 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eI-4337-809/2019, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eAS-634-502/2019, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartį paliko nepakeistą.

53. Vienas š administracinės bylos nutraukimo pagrindų, numatytų ABTĮ 103 straipsnyje, – jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą (ABTĮ 103 str. 8 p.).

54. Kadangi atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad, kaip minėta (nutarties 51 p.), pareiškėjo skundo dalis teismui paduota praleidus terminą, pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartimi netenkintas, jis jokių naujų aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą atnaujinti praleistą terminą, nenurodė, pirmosios instancijos teismas bylą šioje skundo dalyje, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 8 punkto nuostatomis, turėjo nutraukti.

55. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 137 str.), vadovaudamasis ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, naikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas skundo reikalavimas dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos sprendimo, nurodyto 2019 m. gegužės 23 d. rašte Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759, panaikinimo, ir bylą nutraukia. Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (ABTĮ 144 str. 3 d.), nutartis panaikinti pareiškėjui nepalankią sprendimo dalį bei nutraukti bylą nelaikytinas blogesniu, negu yra skundžiamas, sprendimu: kaip jau išaiškino pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas turi teisę Sutartį ginčyti bendros kompetencijos teisme, kuriame panaikinta sprendimo dalimi nustatytos aplinkybės nebus priskirtos prie aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti (Civilinio proceso kodekso 182 str. 1 p.). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad jeigu dėl nutrauktos bylos dalies būtų pagrindas priimti sprendimą, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, administracinės procedūros dalyvis – AB „Mokilizingas“, kurios dėl kurio veiksmų teisėtumas buvo vertintas ginčijamame sprendime, turėtų būti įtraukiama į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu (ABTĮ 46 str. 2 d.).

56. Pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinus kitos skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumą ir teisėtumą, pagrindai ją naikinti ar keisti nenustatyti: esant nepanaikintam Lietuvos banko Priežiūros tarnybos sprendimui, nurodytam 2019 m. gegužės 23 d. rašte Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759, kurio atsisakyta pradėti patikrinimą pagal pareiškėjo 2019 m. balandžio 22 d. skundą, nėra pagrindo įpareigoti Lietuvos banko Priežiūros tarnybą iš naujo išnagrinėti šį pareiškėjo skundą; Lietuvos banko Priežiūros tarnyba sprendimu, nurodytu 2019 m. spalio 10 d. rašte Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-5321, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą kaip pakartotinį, t. y. dėl kurio yra priimtas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos sprendimas, nurodytas 2019 m. gegužės 23 d. rašte Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose jokių argumentų, dėl kurių toks sprendimas galėtų būti vertinamas kaip neteisėtas, nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjo A. M. skundo dalis dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2019 m. gegužės 23 d. rašte Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759 nurodyto sprendimo panaikinimo, ir nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2019 m. gegužės 23 d. rašte Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759 nurodyto sprendimo panaikinimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė