Legislator Case Law & Legislation
2025-05-28 Nr. AB-9402-3-61-3-06086-2024-1 AI generated

2025-05-28 Nr. AB-9402-3-61-3-06086-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2025-05-28 Nr. AB-9402-3-61-3-06086-2024-1
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

2025-05-28 Nr. AB-9402-3-61-3-06086-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas I. S. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 24S210169 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2025 m. sausio 4 d.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. eA-1767-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06086-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 24S210169 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2025 m. sausio 4 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. sausio 3 d. priėmė sprendimą Nr. 23S551 išduoti jam leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, kitą dieną (2023 m. sausio 4 d.) buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760215655, galiojantis iki 2025 m. sausio 4 d., kuris įteiktas 2023 m. sausio 12 d.

2.2. Atsakovas 2024 m. rugsėjo 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo valdomą uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Center-Europe“ (toliau – ir Bendrovė) bei jos darbuotojus. Nustatė, kad Bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu ir vykdomo patikrinimo metu dirbo tie patys keturi darbuotojai. Patikrinimo metu taip buvo nustatyta, kad vienas darbuotojas nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2024 m. balandžio 1 d. buvo atleistas iš Bendrovės, o nuo 2024 m. balandžio 2 d. vėl įdarbintas. Atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio valdomoje Bendrovėje darbuotojams bendrai mokamas darbo užmokestis neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio (BDU) dydžių, atsakovas konstatavo, jog jis Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo neva formaliai atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

2.3. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento išvada, jog pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės – prašymo dėl leidimo gyventi padavimo metu pareiškėjas pateikė duomenis, kurie atitiko tikrovę ir Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus. Dėl ekonominių priežasčių, kurios nepriklausė nuo jo valios, Bendrovėje laikinai sumažėjo apyvarta, dėl to buvo nepakankamai lėšų. Ši priežastis sąlygojo laikiną darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimą.

2.4. Iš pateikiamos Bendrovės pardavimų apyvartos matyti, kad pardavimų apimtys nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. sudarė 1 546 220 Eur. Iš viso per 2023 m. – 715 381 Eur, per 2024 m. devynis mėnesius – 802 844 Eur, nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. į Lietuvos valstybės biudžetą mokėjo mokesčius.

2.5. Nuo 2011 m. lapkričio 5 d. jam buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje periodiškai dirbo nuo 2010 m. sausio 1 d.

2.6. Atsakovo teiginys, jog jo tikslas – formaliai atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nepagrįstas, todėl ir Migracijos departamento Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi yra nepagrįstas.

2.7. Iš pridedamų darbo sutarčių matyti, jog Bendrovės darbuotojo K. M. darbo užmokestis nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. – 3 400 Eur, o N. B. – 1 038 Eur, t. y. sudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių ir jau nebuvo pagrindų vertinti, jog pažeidžiami Įstatymo reikalavimai, susiję su darbuotojų darbo užmokesčiu.

2.8. Pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva itin stiprūs. Jo valdomos Bendrovės pardavimų apyvarta nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 rugsėjo 30 d. – 1 546 220 Eur, įsigijo butą (duomenys neskelbtini), jame deklaravo ir gyvenamąją vietą, įsigijo ir Lietuvoje registravo 2 transporto priemones.

2.9. Migracijos departamentas netyrė, ar jis iš esmės pažeidė valstybės interesus dėl to, jog kelis mėnesius jo vadovaujamojoje Bendrovėje darbuotojai negavo didesnio atlyginimo, nevertino vykdytos veiklos bei ekonominio aktyvumo, indėlio į Lietuvos ekonomiką, jo integracijos į šalies visuomenę, todėl priėmė neteisingą ir neproporcingą sprendimą bei nepagrįstai panaikino užsieniečio leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

3.1. Migracijos departamentui 2022 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. rugsėjo 16 d. VSDFV informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą Bendrovę ir nustatyta, kad prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu ir vykdomo patikrinimo metu dirbo keturi darbuotojai – 2 Lietuvos Respublikos piliečiai bei Rusijos Federacijos pilietė, neturinti išduoto leidimo laikinai gyventi, ir pareiškėjas, turintis išduotą leidimą laikinai gyventi. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad darbuotoja N. B. nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2024 m. balandžio 1 d. buvo atleista iš Bendrovės, o nuo 2024 m. balandžio 2 d. vėl įdarbinta. Siekiant įvertinti užsieniečio deklaruotą tikslą, iš VSDFV informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad Bendrovėje įdarbintų darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, darbo užmokestis, po leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo (2023 m. sausio mėn.) 2023 m. sausio mėn. N. B. buvo 851,62 Eur, 2023 m. vasario – balandžio mėn. – 840 Eur, 2023 m. gegužės mėn. – 2 187,79 Eur, 2024 m. balandžio – rugpjūčio mėn. – 924 Eur; K. M. 2023 m. sausio – rugsėjo mėn. – 2 900 Eur, 2023 m. spalio – gruodžio mėn. – 840 Eur, 2024 m. sausio – vasario mėn. – 924 Eur, 2024 m. kovo – rugpjūčio mėn. – 1 200 Eur.

3.2. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo valdomoje Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2023 m. sausio mėn. sudarė 3 751,62 Eur, 2023 m. vasario – balandžio mėn. – 3 740 Eur, 2023 m. gegužės mėn. – 5 087,79 Eur, 2023 m. birželio – rugsėjo mėn. – 2 900 Eur, 2023 m. spalio – gruodžio mėn. – 840 Eur, 2024 m. sausio – vasario mėn. – 924 Eur, 2024 m. kovo mėn. – 1 200 Eur, 2024 m. balandžio – rugpjūčio mėn. – 2 124 Eur, o Lietuvos statistikos departamento 2022 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3 158,80 Eur, be to, nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. balandžio mėn. Bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, konstatuota, kad užsienietis bei jo valdoma įmonė nuo 2023 m. birželio mėn. neatitinka Įstatymo nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, todėl konstatuotas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, Bendrovė nuo 2023 m. birželio iki ginčijamo Sprendimo priėmimo (14 mėnesių) neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų užsieniečiui turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Tokios aplinkybės negali būti vertinamos kaip trumpalaikės ar atsitiktinės.

3.3. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad nuo 2011 m. lapkričio 5 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje periodiškai dirba nuo 2010 m. sausio 1 d. Tai leidžia daryti išvadą, jog jis turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, kurie didžiąją laiko dalį buvo sąlygoti darbo santykiais, tačiau tai neatleidžia jo nuo pareigos atitikti imperatyvias leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Migracijos departamentas nenustatė, kad užsienietis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse informacijos nėra. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo ekonominiai ryšiai sąlygoti darbo santykiais, atsakovas nesutinka, jog jo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra stiprūs.

3.4. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Bendrovės pardavimų apyvarta įrodo, jog jis atsakovui neteikė tikrovės neatitinkančių duomenų. Skundžiamame sprendime Migracijos departamentas neginčija Bendrovės vykdomos veiklos, tačiau atsižvelgė į tai, kad po kelių mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo pradžios Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų užsieniečiui turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu.

3.5. Kadangi pareiškėjo valdomoje Bendrovėje nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. balandžio mėn. visą darbo laiką nebedirba 2 Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o nuo 2024 m. balandžio mėn. šiems darbuotojams nemokamas mėnesinis darbo užmokestis, kuris bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, yra pagrindas konstatuoti, kad jis pats bei jo valdoma Bendrovė nuo 2023 m. birželio mėn. neatitinka Įstatymo reikalavimų.

3.6. Skunde nurodoma aplinkybė, jog nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. mėnesio bus mokamas pakankamas atlyginimas nepakeičia fakto, kad nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. balandžio mėn. Bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

3.7. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. Byloje pareiškėją atstovaujantis advokatas K. P. 2022 m. lapkričio 7 d. jo vardu pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2211-LLG-1446. Jame nurodė, kad pragyvenimo lėšos Lietuvoje – 840 Eur darbo užmokestis už komercijos direktoriaus darbą UAB „Centre-Europe“ ir nuosavos lėšos. Šioje Bendrovėje užsienietis dirba nuo 2009 m. liepos 20 d. Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas (2024 m. spalio 31 d.) patvirtina, jog visuotinis akcininkų susirinkimas nuo 2009 m. liepos 17 d. pareiškėją išrinko UAB „Center-Europe“ vadovu, nuo 2023 m. lapkričio 7 d. – direktoriumi.

5.2. Su darbuotoju K. M. 2013 m. spalio 1 d. UAB „Center-Europe“ sudaryta neterminuota darbo sutartis. Jam, kaip Bendrovės tiekimo direktoriui, pradėtas mokėti 2 000 Lt atlyginimas, vėliau ne kartą keistas jo dydis. Atsakovas su atsiliepimu pateikė ir VSDFV duomenis apie šio darbuotojo įmokas, dirbant Bendrovėje sumokėtas nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d., taip pat Bendrovės darbuotojos N. B. įmokas už 2019 m. rugsėjo 2 d. – 2023 m. gegužės 31 d. ir 2024 m. balandžio 2 d. – 2024 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpius. Dėl šiems darbuotojams išmokėtų sumų šioje byloje ginčo nėra. Taip pat į bylą pateikti duomenys apie Bendrovėje dirbusius 4 darbuotojus. Bendrovėje pareiškėjas ir I. S. dirba nuo 2010 m. sausio 1 d., K. M. – nuo 2013 m. spalio 1 d., N. B. – nuo 2024 m. balandžio 2 d.

5.3. Atsakovas nustatė ir ginčijamame Sprendime konstatavo, jog Bendrovėje nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. balandžio mėn. visą darbo laiką nedirbo 2 Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o nuo 2024 m. balandžio mėn. darbuotojams nemokėtas mėnesinis darbo užmokestis, sudarantis ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius. Migracijos departamentas pripažino, jog užsienietis bei jo valdoma Bendrovė nuo 2023 m. birželio mėn. neatitiko Įstatymo reikalavimų.

6. Teismas įvertino ginčui aktualaus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 40 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir konstatavo, kad iš aptarto aktualaus teisinio reguliavimo matyti, jog būtent užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis imperatyvių nuostatų, o būtent – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus jis turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys, kad tam tikrą laiką galima neatitikti sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, Įstatyme nenumatytos.

7. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikti VSDFV informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog Bendrovė, kuriai vadovauja pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Migracijos departamentas apie tai išsamiai pasisakė ginčijamame Sprendime. Teismas sutiko su konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų nekartojo. Teismas neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis Bendrovės teikiama informacija. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad net ir pats pareiškėjas neneigė, jog patyrė sunkumus, buvo sumažėjusi Bendrovės apyvarta, atleista darbuotoja, kuri vėliau vėl priimta. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų – savarankiškas ir pakankamas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šiuo atveju pareiškėjui leidimas panaikintas pagrįstai.

8. Teismas, išnagrinėjęs nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėją nors ir sieja tam tikri socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika (dėl to nėra ginčo), tačiau jie nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų.

9. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimą ir atsakovo Sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Migracijos departamento atstovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog trumpalaikis įstatymo neatitikimas atsirado ne dėl to, kad pareiškėjo verslas neatitiko imperatyvių įstatymo nuostatų, o dėl to, jog vienas iš Bendrovės darbuotojų minėtą laiką nedirbo Bendrovėje. Įmonės buhalterės sprendimas baigti darbo santykius, Migracijos departamento vertinimu, sudarė pagrindą spręsti, kad pareiškėjas, prieš metus teikdamas prašymą pratęsti leidimą gyventi, teikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

10.2. Migracijos departamentas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo pratęsimo, negalėjo žinoti bei numatyti aplinkybių, kurios įvyks vėliau, t. y. kad Bendrovės darbuotoja, likus jai metams iki pensijos, nuspręs pakeisti gyvenamąją vietą ir nuspręs baigti savo darbą Bendrovėje. Tiek Migracijos departamento, tiek ir teismo sprendime nėra motyvų, kad jo pateikti duomenys neatitiko tikrovės.

10.3. Migracijos departamento bei teismo sprendimai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Migracijos departamento sprendimas priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų Lietuvoje, todėl jo teisių apribojimai yra neproporcingi siekiamam tikslui. Migracijos departamentas bei teismas neįvertino visumos reikšmingų aplinkybių, susijusių su ilgalaike Bendrovės veikla bei verslo aplinka. Pareiškėjas sąžiningai ir ilgą laiką (beveik 15 metų, t. y. nuo 2010 m.) gyvena ir dirba Lietuvoje. Pareiškėją su Lietuva sieja socialiniai ir ekonominiai ryšiai, turi savo verslą – sėkmingai veikiančią Bendrovę, iš kurios ir gauna pajamas. Teismas nevertino ir priežasčių, kodėl tam tikrą laikotarpį nebuvo Įstatyme nustatyto kiekio darbuotojų, kuriems turi būti mokamas įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestis. Pareiškėjas stengėsi, kad Bendrovę palikusi darbuotoja sugrįžtų į Bendrovę ir eitų labai svarbias Bendrovei finansinės apskaitos pareigas. Pareiškėjas atliko visus veiksmus, kad būtų išlaikyti ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai, tačiau teismas tokių jo veiksmų apskritai nevertino.

10.4. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva yra itin stiprūs. Pareiškėjas yra pateikęs teismui duomenis apie tai, jog jo valdomos Bendrovės pardavimų apyvarta nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. sudarė 1 546 220 Eur; duomenis apie tai, kad jis yra įsigijęs ir nekilnojamąjį turtą – butą, adresu: (duomenys neskelbtini), kuriame jis taip pat deklaravęs ir gyvenamąją vietą, pareiškėjas taip pat yra įsigijęs ir Lietuvoje registravęs 2 transporto priemones.

10.5. Migracijos departamentas neatliko jokio vertinimo, neindividualizavo pareiškėjo padėties, nevertino sukeliamų teisinių pasekmių bei neatsižvelgė ir į politinę situaciją, kuri susiklostė dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą – pareiškėjas neturi jokių galimybių saugiai grįžti į Rusijos Federaciją, kurioje jis būtų persekiojamas kaip „(duomenys neskelbtini)“, kurio vystomas verslas mokėjo ir moka didžiulius mokesčius Lietuvos valstybei.

10.6. Tiek Migracijos departamentas, tiek teismas rėmėsi tik VSDFV informacinės sistemos duomenimis, o kitų duomenų ar informacijos nevertino, nesikreipė į pareiškėją dėl duomenų ir paaiškinimų, todėl buvo pažeisti ir viešojo administravimo principai. Teismas net nenurodė, kokie tiksliai duomenys, kuriuos apeliantas 2022 m. pateikė Migracijos departamentui, norėdamas pratęsti turimą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitiko tikrovės, kas, sutinkamai su įstatymo 50 straipsnio 21 punkto 21 papunkčiu, yra savarankiškas leidimo panaikinimo pagrindas.

10.7. Šios bylos aplinkybės yra labai panašios į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2025 m. vasario 12 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1239-492/2025 nagrinėtas aplinkybes. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, jog negali būti kiekvienu atveju nustatyta formali neatitiktis besąlygiškai, neatsižvelgiant į individualias aplinkybes, vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas prašymo pateikimo metu, nes tai prieštarautų teisingumo ir protingumo reikalavimams, nes ne visos aplinkybės objektyviai yra priklausančios nuo asmens valinių sprendimų.

10.8. Aplinkybių, kurios pagrįstų faktą, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės, teismas neįvertino individualiai, neatsižvelgė į platesnį pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo kontekstą – ilgą jo gyvenimo ir įsteigtos įmonės veiklos Lietuvoje laikotarpį (15 metų), į nurodomo įvykio nenuspėjamumą.

11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimus, atsakovas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti. LVAT, nagrinėdamas analogiškas bylas, konstatavo ne tik tai, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, bet ir tai, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p. taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 24S210169, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2025 m. sausio 4 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, bei įmonė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjui leidimas panaikintas pagrįstai, Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad Migracijos departamentas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo – tiek atsakovo, tiek ir teismo sprendime nėra motyvų, jog pareiškėjo pateikti duomenys norint gauti leidimą gyventi neatitiko tikrovės; atsakovas bei teismas neįvertino visumos reikšmingų aplinkybių, susijusių su ilgalaike Bendrovės veikla bei verslo aplinka; teismas nevertino priežasčių, kodėl tam tikrą laikotarpį nebuvo Įstatyme nustatyto kiekio darbuotojų, kuriems turi būti mokamas Įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestis; atsakovas neatliko jokio vertinimo, neindividualizavo pareiškėjo padėties, nevertino sukeliamų teisinių pasekmių; pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva yra itin stiprūs.

15. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Byloje nustatyta, kad:

16.1. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis yra Bendrovės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (Įstatymo (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) 40 str. 1 d. 5 p., 45 str. 1 d. 1 p.)).

16.2. Migracijos departamentas 2023 m. sausio 3 d. priėmė sprendimą Nr. 23S551 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2023 m. sausio 4 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760215655, galiojantis iki 2025 m. sausio 4 d.

16.3. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečio kontrolę, 2024 m. rugsėjo 16 d. VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo valdomą Bendrovę ir šios Bendrovės darbuotojus bei nustatė Įstatymo pažeidimus. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas nustačius, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat konstatuota, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

17. Įstatymo 50 straipsnis įtvirtina imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimas, jeigu: 2) paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai; 7) nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

18. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017, 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1231-520/2025). LVAT praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017, 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-492/2025). Taigi užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs ir vykdo visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

19. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais, taigi leidimas laikinai gyventi Lietuvoje išduotas pareiškėjui vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurios be kita ko, reikalavimai įtvirtinti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Taip pat nėra ginčo, kad užsienietis bei jo valdoma įmonė nuo 2023 m. birželio mėn. neatitinka Įstatyme 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių. Nustatyta, kad nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. balandžio mėn. Bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimus.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino priežasčių, kodėl tam tikrą laikotarpį nebuvo Įstatyme nustatyto kiekio darbuotojų, kuriems turi būti mokamas įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestis. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti (žr., pvz., LVAT 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4103-575/2020).

21. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis negalėjo žinoti bei numatyti aplinkybių, kurios įvyks vėliau, t. y. jog Bendrovės darbuotoja nuspręs pakeisti gyvenamąją vietą ir nuspręs baigti savo darbą Bendrovėje, kad dėl ekonominių priežasčių Bendrovėje laikinai sumažėjo apyvarta, dėl to buvo nepakankamai lėšų, nekeičia fakto, kad nagrinėjamu atveju yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas pagrindas pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuris, kaip minėta, yra imperatyvus (t. y. nustatyta, kad „<...> įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 <...> punkte nustatytų reikalavimų“). Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1231-520/2025). Taigi esant nustatytoms esminėms aplinkybėms, kad nuo 2023 m. birželio mėnesio iki ginčijamo Sprendimo priėmimo Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

22. Šiuo atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent minėtais Įstatymo pagrindais, nurodytais 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o ne dėl to, kad pareiškėjas ilgą laiką gyvena ir dirba Lietuvoje ir pan. Byloje taip pat nustatyta, kad teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis tęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus atitinkančią įmonės veiklą (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Šis faktas nustatytas, įvertinus tai, kad po kelių mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo pradžios Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu: 2023 m. gegužės 31 d. atleidus darbuotoją, atitinkantį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, nauji darbuotojai priimti nebuvo; nuo 2023 m. spalio mėn. kito Bendrovės darbuotojo darbo užmokestis nuo 2 900 Eur sumažėjo iki 840 Eur; pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, dėl naujo leidimo laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį į Migracijos departamentą nesikreipė.

23. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad leidimo išdavimo metu pareiškėjas atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendime nurodyta teisinė kvalifikacija, t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, yra nepagrįsta, todėl yra šalintina iš 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, tačiau, kitu, pirmiau nurodytu Įstatymo pagrindu (t. y. 50 str. 1 d. 7 p.), 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje lieka nepanaikintas. Atitinkamai koreguojami ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai.

24. Tikrinamoje byloje iš esmės buvo įvertinti bei pasisakyta dėl pagrindinių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų. Kiti pareiškėjo argumentai nekeičia byloje pateikto vertinimo.

25. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis