2021-01-27 Nr. AB-2073-3-61-3-00479-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-418-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00479-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 27.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri media“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri media“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui K. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Kantri media“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. rugsėjo sausio 8 d. sprendimą Nr. EKS-02/19 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu buvo pripažinta, kad pareiškėjas visuomenės informavimo priemonėje – savaitraštyje „Mano Druskininkai“, rubrikoje „Komentaras“, publikacijoje „Nuomonių spektras: Opozicija griebiasi šiaudo ?“ (skelbta laikraštyje „Mano Druskininkai“, interneto portale manodruskininkai.lt 2018 m. spalio 11 d., toliau – ir Publikacija) pažeidė Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 3 ir 20 straipsnius. Pareiškėjas nesutinka su tokiu Sprendimu, nes Publikacija buvo tik atsakymas (atsakomoji nuomonė) į 2018 m. spalio 7 d. viešą pareiškimą „Druskininkai yra mūsų!“ (toliau – ir Pareiškimas), o visa informacija apie Pareiškimą (teksto ištraukos) buvo viešai skelbiama ir nacionalinėse, tiek regioninėse viešosios informacijos priemonėse dar iki ginčo Publikacijos.

3. Pareiškėjo teigimu, nepagrįsti Sprendimo argumentai, kad nenurodžius Pareiškimo pavadinimo ir / ar nepaskelbus jo ištraukų, buvo pažeista visuomenės teisė žinoti, apie kokį Pareiškimą ginčo Publikacijoje išdėstytos atskirų asmenų nuomonės. Publikacijoje pateikiamos neutralių asmenų bei neutralaus politiko nuomonės dėl Pareiškimo turinio, nurodyti asmenys įvardijami vardais, pavardėmis ir pareigomis, taip pat ir pateiktos fotonuotraukos. Išsakyti komentarai ir vertinimai perteikti tiksliai, cituojant pažodžiui, neiškraipant jų turinio. Atsakovas šioje situacijoje nepagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus Kodekso 3 straipsnį.

4. Nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pagrindo pripažinti ir Kodekso 20 straipsnio pažeidimo, nes ginčo Publikacija turėtų būti vertinama kaip viešosios diskusijos apie Druskininkuose vykstančius politinius procesus dalis. Diskusiją iniciavo Pareiškimo autoriai, o Publikacijoje iš esmės paskelbiami Pareiškimu kaltinamų ir kritikuojamų asmenų atsakymai į kaltinimus. Kodekso 20 straipsnyje įtvirtinta atsakymo teisė nėra taikoma skelbiant atsakomąją nuomonę. Atsakovo konstatuoti pažeidimai vertintini kaip formalūs ir nepagrįsti, o Publikacija laikytina viešosios diskusijos apie Druskininkuose vykstančius politinius procesus dalimi.

5. Pareiškėjos teigimu, atsakovės konstatuoti pažeidimai turėtų būti vertinami kaip formalus ir nepagrįstas teisės taikymas pareiškėjo atžvilgiu, o trečios asmens skundas dėl tariamų Kodekso pažeidimų – piktnaudžiavimas teise ir teisine gynyba.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo K. R. ginčo situacijoje neturi jokio suinteresuotumo, todėl jo skundas dėl Publikacijos neturėjo būti nagrinėjamas. Paties K. R. teisės pažeistos nebuvo, šis asmuo gina ne asmeninius, o politinių partijų interesus.

7. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – ir Asociacija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, jog tam, kad viena ar kita publikacija galėtų būti laikytina atsakomąja nuomone ir kad būtent taip ją suvoktų informacijos vartotojai, turi būti aišku, į ką šioje publikacijoje yra atsakoma. Tai, jog socialiniuose tinkluose buvo paviešintas Pareiškimo tekstas, o kitose visuomenės informavimo priemonėse – Pareiškimo ištraukos, jokiu būdu nereiškia, kad Publikacijos skaitytojai yra su Pareiškimu susipažinę ir turėjo galimybę susidaryti apie jį savo nuomonę. Publikacijoje nebuvo nurodytas nei Pareiškimo pavadinimas, nei pateiktos citatos ar pagrindiniai teiginiai, kurie yra ginčijami ir (ar) į kuriuos yra atsakoma, todėl atsakomąja nuomone Publikacija negali būti laikoma.

9. Kodekso 3 straipsnis reikalauja skleisti tikslias žinias bei įvairias nuomones. Publikacijoje buvo paskleistos išimtinai neigiamos nuomonės apie opozicinių politinių partijų Pareiškimą, tačiau su pačiu kritikos objektu informacijos vartotojai supažindinti nebuvo. Komisijos nuomone, redakcija, siekdama tinkamai įvykdyti savo pareigą skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones, privalėjo paviešinti kritikuojamą pareiškimą arba bent pagrindinius jo teiginius bei pateikti jį pasirašiusių politinių partijų atstovų, t. y. kitos pusės, nuomones. Nepaviešinus kritikuojamo Pareiškimo teksto (pagrindinių jo teiginių), Publikacijoje apie šį Pareiškimą paskleista informacija laikytina neišsamia ir netikslia, o nepaviešinus šį Pareiškimą pasirašiusių asmenų nuomonės, nebuvo tinkamai užtikrinta pareiga skleisti įvairias nuomones.

10. Pareiškėjo skundžiamas Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra jokio pagrindo. Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai paaiškino, kad Publikacijoje nebuvo nė vienos neutralios nuomonės, todėl nesutinka su pareiškėju dėl nuomonių įvairovės užtikrinimo. Atsakovo teigimu, kritikuojamiems asmenims visada turi būti sudarytos galimybės atsakyti į kritiką.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

12.1. Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau – ir Komisija) 2019 m. sausio 8 d. išnagrinėjo K. R. skundą dėl Publikacijos ir nustatė, jog Publikacija buvo skirta Druskininkuose opozicijoje esančių politinių partijų kritikai; Publikacijoje buvo teigiama, jog Druskininkų konservatoriai, liberalai ir šiuo metu Druskininkų savivaldybės taryboje nesantys L. O. vadovaujami žalieji išplatino Pareiškimą, kaip jie vienija jėgas ir kaip jie ketina „gelbėti“ Druskininkus, ir kad šis Pareiškimas sukėlė druskininkiečių nuostabą; Publikacijoje pateiktos Druskininkų savivaldybės mero R. M., Druskininkų savivaldybės tarybos ir judėjimo „Už Druskininkus“ nario A. S., „Lynų kelio“ operatorės M. K., verslininko A. S., Druskininkų savivaldybės tarybos ir judėjimo „Už Druskininkus“ nario V. T., Druskininkų savivaldybės tarybos ir judėjimo „Už Druskininkus“ narės I. Š. ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (toliau – LVŽS) Druskininkų skyriaus pirmininko D. M. komentarai; Komisija nustatė, kad nei kritikuojamo Pareiškimo tekstas, nei jį pasirašiusių politinių partijų atstovų nuomonės, nei jokių kitų pozityviai ir (ar) bent jau neutraliai šį Pareiškimą vertinančių nuomonių Publikacijoje pateikta nebuvo.

12.2. Įvertinusi šias aplinkybes, Komisija konstatavo, kad Publikacijoje buvo paskleistos išimtinai neigiamos nuomonės apie Druskininkuose opozicijoje esančių politinių partijų Pareiškimą „Druskininkai yra mūsų!“, tačiau su pačiu kritikos objektu informacijos vartotojai supažindinti nebuvo; Komisijos vertinimu, redakcija, siekdama tinkamai įvykdyti savo pareigą skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones, privalėjo paviešinti kritikuojamą pareiškimą arba bent pagrindinius jo teiginius bei pateikti jį pasirašiusių politinių partijų atstovų, t. y. kitos pusės, nuomones; nepaviešinus kritikuojamo Pareiškimo teksto (pagrindinių pareiškimo teiginių), Publikacijoje apie šį pareiškimą paskleista informacija laikytina neišsamia ir netikslia, o nepaviešinus šį pareiškimą pasirašiusių asmenų nuomonės, nebuvo tinkamai užtikrinta pareiga skleisti įvairias nuomones.

12.3. Skundžiamu Sprendimu Komisija pripažino, kad Publikacijoje buvo pažeistas Kodekso 3 straipsnis, nustatantis, jog, gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones; kadangi Druskininkų savivaldybės opozicijos atstovų nuomonė dėl jiems metamų kaltinimų Publikacijoje pateikta nebuvo, kaip ir nebuvo nurodyta, kodėl tai nėra padaryta, todėl Komisija pripažino, jog Publikacijoje taip pat buvo pažeisti ir Kodekso 20 straipsnio reikalavimai.

13. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio, 43 straipsnio 1 dalies ir 46 straipsnio nuostatomis, teismas pabrėžė, jog etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas, o Visuomenės informavimo etikos asociacija savo veikla siekia užtikrinti Kodekso nuostatų laikymąsi.

14. Įvertinęs Kodekso 3 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad šios nuostatos įpareigoja viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones bei jas reikšti etiškai. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Publikacija buvo atsakomoji nuomonė į Pareiškimą, kurio tekstas (ar ištraukos) buvo paskleistas kitose visuomenės informavimo priemonėse, teismas pažymėjo, kad Publikacijoje buvo pateiktos tik neigiamos nuomonės apie Druskininkuose opozicijoje esančių politinių partijų Pareiškimą „Druskininkai yra mūsų!“, Publikacijoje nebuvo pateiktas pats Pareiškimo tekstas ar bent jau atskiros jo dalys, ir sutiko su atsakovo pozicija, jog kritikos objektas skaitytojams šiuo atveju nėra aiškus, nes Publikacijos tekste nėra pateiktas nei Druskininkų savivaldybėje opozicijoje esančių politinių partijų Pareiškimo turinys (jo ištraukos), nei jo pavadinimas, nei šį Pareiškimą pasirašiusių asmenų pasisakymai. Teismo vertinimu, ginčo Publikacija negali būti laikoma atsakomąja reakcija į Pareiškimą, nes tam, kad viena ar kita publikacija galėtų būti laikytina atsakomąja nuomone ir, kad būtent taip ją suvoktų informacijos vartotojai, turi būti aišku, į ką šioje publikacijoje yra atsakoma. Kadangi Publikacijoje pateikti septyni komentarai, kuriuose išreikšta neigiama Druskininkų savivaldybės opozicijos kritika, teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad pateikta nuomonių įvairovė.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs Kodekso 20 straipsnį, kadangi Publikacijoje Druskininkų savivaldybės opozicija buvo kaltinama melu, nuolatiniu viešu purvo pylimu, agresyviu intrigų kurstymu, nieko neveikimu, t. y. kritikuojama, taigi bent vienam iš Pareiškimą pasirašiusių asmenų turėjo būti sudaryta galimybė pateikti ir savo poziciją minėtu klausimu. Teismas akcentavo, kad pagal Kodekso 20 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kreiptis į kritikuojamą asmenį turi pats viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, o nustačius aplinkybę, kad publikacijoje skelbiamai informacijai būdingas kritikos požymis, turi būti užtikrinta kritikuojamo asmens teisė į atsakymą.

16. Teismas nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento, jog Komisija neturėjo teisės tirti pažeidimo pagal K. R. kaip privataus asmens skundą, teismas pažymėjo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 3 punktą viena iš Komisijos funkcijų – nagrinėti asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad į Komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys.

17. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasis išdėstytais motyvais, teismas darė išvadą, kad atsakovas Sprendimu teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Kodekso 3 ir 20 straipsnius. Kadangi Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, teismas nenustatė pagrindo jo naikinti ir pareiškėjo skundą atmetė. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsniu, teismas nurodė, kad atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti – panaikinti Komisijos 2019 m. rugsėjo sausio 8 d. sprendimą Nr. EKS-02/19 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Publikacijoje nenurodžius tikslaus Pareiškimo pavadinimo ir/ar nepaskelbus jo ištraukų, buvo pažeista visuomenės teisė žinoti, t. y. visuomenė nebuvo tinkamai supažindinta su kritikuojamu objektu, tokiu būdu buvo pažeistas Kodekso 3 straipsnis. Teismas iš esmės konstatavo, kad visuomenei nebuvo aišku, apie ką kalbama Publikacijoje, ir todėl Publikacija negali būti laikoma atsakomąja nuomone paskelbtam Pareiškimui. Pareiškėjo įsitikinimu, visuomenė buvo tinkamai supažindinta su kritikuojamu objektu ir labai aiškiai galėjo atskirti, apie kokius veiksmus Publikacijoje yra kalbama – iš Publikacijos pavadinimo ir turinio aišku, kad kalbama apie Druskininkų konservatorių, liberalų išplatintą pranešimą, kuris ir yra kritikuojamas. Pareiškimas buvo paskleistas visuomenės informavimo priemonėse ir socialiniame tinke.

20. Pareiškimo turinys, ypač turint omenyje tuo metu vykstančius savivaldos mero rinkimus, buvo plačiai paplitęs ir žinomas ne tik Druskininkų regione, tačiau ir visoje Lietuvoje, todėl pagrįsta teigti, kad visuomenė, (ypač vertinant Publikacijos paskleidimo mastą – Druskininkų regioną) negalėjo nežinoti vykstančių politinių diskusijų priešrinkiminiu laikotarpiu. Papildomas Pareiškimo pavadinimo kartojimas Publikacijoje ir/ar Pareiškimo dalių citavimas yra perteklinis, nebūtinas, nes įvykiai klostėsi vienas paskui kitą, o eilinis besidominantis politiniu gyvenimu (ypač Druskininkų regione) asmuo, sugretinęs Publikacijos pavadinimą su Publikacijos turiniu, su paskutiniais politinių partijų viešais pareiškimais galėjo ir turėjo suvokti, kad paskelbta Publikacija yra atsakomoji nuomonė į paskutinį opozicijos gestą.

21. Nepagrįsta teismo išvada, kad Publikacija negali būti laikoma atsakomąja reakcija į Pareiškimą, t. y. konstatuotas Kodekso 20 straipsnio pažeidimas, kadangi Publikacija turi būti vertinama kaip atsakas į paskelbtą viešą politinių oponentų Pareiškimą (atsakomoji kritika) priešrinkiminiu laikotarpiu. Pareiškėjas akcentuoja, kad Kodekso 20 straipsnyje nustatytas įpareigojimas neigiamai kritikuojamam asmeniui suteikti replikos teisę nėra absoliuti. Šiuo atveju, akivaizdu, kad Pareiškimas buvo išplatintas kaip atsakomoji nuomonė priešrinkiminiu laikotarpiu, kuomet politinės konkuruojančios partijos nevengia aštresnių pasisakymų ir/ar politinių vertinimų, todėl šiuo atveju, Kodekso 20 straipsnyje įtvirtinta atsakymo teisė nėra taikoma, t. y. Kodeksas nereikalauja „atsakymo į atsakymą“, todėl nėra pagrindo pripažinti Kodekso 20 straipsnio pažeidimo.

22. Pareiškėjas pabrėžia, kad Pareiškime opozicijoje esančios partijos Druskininkų miesto merui R. M. ir visai Druskininkų miesto savivaldybės tarybos daugumai viešai reiškė kategoriškus kaltinimus, nesuteikdamos jokios atsakymo teisės pozicijos atstovams. Dėl šios priežasties Publikacija tapo atsakomąja Pareiškime kaltinamų (kritikuojamų) asmenų nuomone, kurią Druskininkų bendruomenė ir visa visuomenė turėjo teisę išgirsti.

23. Taigi atsižvelgiant į tai, kad opozicijoje esančios partijos viešai Pareiškime kritikavo valdančiąją daugumą ir šiuo atveju nebuvo taikomos Kodekso 20 straipsnio nuostatos bei į tai, kad Publikacija tapo atsaku į opozicijos partijų paskelbtą viešą Pareiškimą, taip pat į tuo metu vyraujantį priešrinkiminį laikotarpį, darytina išvada, kad šiuo atveju, skelbiant Publikaciją Kodekso 20 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

24. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Komisija turėjo teisę tirti pažeidimą pagal K. R., kaip privataus asmens, skundą, kadangi tokią kompetenciją jai suteikia Visuomenės informavimo įstatymas. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. R. šiuo atveju gina ne savo teises, o kitų asmenų (politinių partijų) galbūt pažeistas teises. Vien dėl šios priežasties atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia teisės aktų nustatyta tvarka gintino asmens suinteresuotumo. Publikacijoje nei karto nėra minimas trečiojo suinteresuoto asmens vardas ir pavardė, K. R. negalėjo būti laikomas kritikuojamu asmeniu.

25. Apelianto teigimu, Komisija nepagrįstai išnagrinėjo K. R. skundą, o pirmosios instancijos teismas suabsoliutino atsakymo teisės reikšmę, jos paskirtį, nepagrįstai nevertino bylai pateiktų reikšmingų įrodymų ir dėl jų nepasisakė, nevertino, kad ginčo Publikacija paskleista prieš savivaldos rinkimus, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą. Apelianto veiklos tikslas – informuoti visuomenę apie jai aktualius klausimus, kritiškai vertinti vykstančius procesus ir inicijuoti viešas diskusijas. Be to, ginčo situacija susijusi su politiko statusą turinčiais asmenimis, todėl šie asmenys įprastai turi toleruoti ir neigiamą kritiką, o pareiškėjas (visuomenė informavimo priemonė) paskelbdamas Publikaciją vykdė pagrindinę savo funkciją ir užtikrino visuomenės interesą žinoti apie regionui svarbius politinius procesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Ginčas šioje byloje kilo dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas viešoji įstaiga „Kantri medija“ padarė Kodekso 3straipsnio ir 20 straipsnio pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020 pripažino, kad Kodeksas yra Teisės aktų registro objektas, todėl jo neįregistravus ir nepaskelbus Teisės aktų registre, negali būti laikomas įsigaliojusiu ir negali būti taikomas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Kodeksas Teisės aktų registre paskelbtas 2020 m. gegužės 18 d. (TAR, 2020 m. gegužės 18 d., Nr. 2020-10556) ir įsigaliojo 2020 m. gegužės 19 d. (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 1 d.).

28. Kaip minėta, pareiškėjo skundžiamas Komisijos Sprendimas grindžiamas Kodekso normomis (3 ir 20 straipsniais), tačiau šis Sprendimas buvo priimtas 2019 m. sausio 8 d., t. y. kai Kodeksas dar nebuvo įregistruotas ir negaliojo, o aplinkybė, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas yra grindžiamas negaliojančio teisės akto normomis, yra pagrindas tokį sprendimą panaikinti.

29. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

30. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką, darytina išvada, jog yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti ginčijamą Komisijos Sprendimą.

31. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjas įgijo teisę į patirtų išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.). Byloje pateikti duomenys apie 30 Eur ir 15 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, jokie kiti duomenys apie kokias nors kitas pareiškėjo pirmosios instancijos ir (ar) apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas teismui nepateikti.

32. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 3 dalimi, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pareiškėjo už skundą pirmosios instancijos teismui bei už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis, viso 45 Eur, priskiriamas bylos nagrinėjimo išlaidoms, todėl yra priteistinas pareiškėjui iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, 40 ir 41 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ skundą tenkinti.

Panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2019 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. EKS-02/19 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“.

Iš atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos priteisti pareiškėjui viešajai įstaigai „Kantri medija“ 45 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė