2017-10-31 Nr. AB-19594-3-62-3-01297-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1459-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01297-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Alytaus pataisos namams dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 1 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kurį 2016 m. balandžio 4 d. patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovas) neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio įsiskolinimą, susidariusį dėl 2009 m. rugpjūčio 1 d.–2013 m. rugsėjo 1 d. neproporcingai sumažinto pareiginės algos koeficiento ir sumažinto priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydžio – 6 117,69 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas, dirbantis Alytaus PN, kuriam ginčo laikotarpiu buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, nes jis buvo apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) šiurkščiai pažeidžia pareiškėjo konstitucinę teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, nes pagal jį apskaičiuota pareiškėjui grąžintina darbo užmokesčio dalis yra beveik du kartus mažesnė už ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

3. Atsakovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose, nes teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsakovo teigimu, pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė.

6. Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, nes ginčo šalys nesutaria tik dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismo vertinimu, iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

9. Teismas darė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

III. 10. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą ir patikslintą skundą tenkinti.

11. Apeliantas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą, privalėjo nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, tačiau šios pareigos neatliko. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo visapusiškai ištirti patikslintame skunde nurodytas aplinkybes ir argumentus, tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas net netyrė apelianto nurodytų aplinkybių ir argumentų, jog Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

12. Apeliantas pažymi, kad Seimas tik 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, pagal kurį apeliantui bus grąžinta ne visa neišmokėta darbo užmokesčio dalis (6 117,69 Eur), o tik jos dalis (3 265,71 Eur). Atsižvelgęs į tai, apeliantas teigia, kad toks Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi Grąžinimo įstatymas šiurkščiai pažeidžia apelianto konstitucinę teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, nes pagal jį apskaičiuota apeliantui grąžintina darbo užmokesčio dalis yra beveik du kartus mažesnė už ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, apeliantui priteistinas visas neišmokėtas darbo užmokestis (6 117,69 Eur), o ne pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuota suma (3 265,71 Eur).

13. Atsakovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

14. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir į Grąžinimo įstatymą, atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. M. (statutiniam valstybės tarnautojui) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

17. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

18. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs Grąžinimo įstatymo nuostatų, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apelianto (statutinio valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

20. Atmestini abstraktūs apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko pareigos nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, padarė klaidą, t. y. kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

21. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

22. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

23. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

24. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

25. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Alytaus PN) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apelianto prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Alytaus PN.

26. Nors apeliantas šioje byloje nėra pareiškęs prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, tačiau tiek patikslintame skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kad patikslintas skundas tenkintinas, nes Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Apelianto teigimu, Grąžinimo įstatymas šiurkščiai pažeidžia jo konstitucinę teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

27. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Apelianto teiginys, jog jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, nes, kaip jau minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis apeliantui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina / negrąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, patys savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

28. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apelianto apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius