2020-05-27 Nr. AB-10558-3-61-3-01018-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-370-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01018-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. R. (P. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 133 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi pareiškėjo P. R. skundą laikė nepaduotu; nurodė, kad šiai nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjui; išaiškinti, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus.

Teismas nustatė, kad, konstatavus, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, vadovaudamasis ABTĮ 36 straipsnio 4 dalimi, 2020 m. kovo 18 d. nutartimi pareikalavo pareiškėjo iki 2020 m. balandžio 1 d. sumokėti žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinantį dokumentą. Teisme 2020 m. balandžio 1 d. gautas pareiškėjo skundas (trūkumų šalinimas), kuriame pareiškėjas prašo priimti jo skundą netaikant žyminio mokesčio.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas išreiškė nesutikimą su teismo pozicija, jog jis piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, taip pat nurodė, kad teismo nutartį gavo 2020 m. kovo 25 d., todėl, jei jis apsispręstų sumokėti žyminį mokestį, iki teismo nustatyto termino (2020 m. balandžio 1 d.), jis to padaryti negalėtų, nes pataisos namų administracijoje asmenų prašymai nagrinėjami 20 darbo dienų.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl skundo trūkumų šalinimo, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ėmėsi aktyvių veiksmų skundo trūkumams pašalinti ir teismo neprašė pratęsti terminą skundo trūkumams pašalinti, sprendė, kad pareiškėjas laiku nepašalino skundo trūkumų – nesumokėjo žyminio mokesčio. Todėl, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir kartu su priedais grąžino pareiškėjui.

III. Pareiškėjas P. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį ir įpareigoti teismą priimti pareiškėjo skundą neapmokestinant jo skundo žyminiu mokesčiu.

Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas dažniau nei kartą per mėnesį kreipiasi į teismą su skundais, nes jis nuo 2019 m. birželio 26 d. iki 2020 m. kovo 16 d. kreipėsi į teismą tik 6 kartus. Todėl teismas neturėjo pagrindo reikalauti sumokėti žyminį mokestį.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas yra šališkas, nes nepagrįstai sprendė, jog visi jo skundai teisme buvo atmesti kaip nepagrįsti. Teigia, kad minimi 6 teismo sprendimai nėra įsiteisėję. Teismas vertino, kiek kartų jis kreipėsi į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau neįvertino, kiek kartų per dieną jo laikymo sąlygos yra pažeidžiamos. Be to, teismas, motyvuodamas skundžiamą nutartį, kad jo skundai yra formalūs ir nepagrįsti, tokią išvadą daro net nenagrinėjęs skundo, todėl ši aplinkybė taip pat patvirtina teismo šališkumą.

Pareiškėjas teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su jo prašymu atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nors jie turi esminę reikšmę sprendžiant šį klausimą. Todėl teismo nutartis pareiškėjui yra neaiški, taigi neteisėta. Skundžiama nutartimi yra pažeidžiama pareiškėjo absoliuti teisė į teismą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d., kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo P. R. skundą ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, jog pareiškėjas nepašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartyje nurodyto trūkumo, todėl pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdamas, kad teismas, įpareigodamas pareiškėją sumokėti žyminį mokestį, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-52-756/2020)

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. ABTĮ 34 straipsnyje nustatyta, kad skundai (prašymai, pareiškimai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus. Taigi žyminio mokesčio sumokėjimas ir duomenų apie tai pateikimas teismui paprastai yra viena iš visumos teisinių prielaidų, būtinų priimti pareiškėjo skundą nagrinėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-698/2011; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-52-756/2020).

ABTĮ 36 straipsnio 4 dalis reglamentuoja teismo teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nors pareiškėjo skundas ir patenka į ABTĮ 36 straipsnio 1 dalyje išdėstytų žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų (prašymų, pareiškimų) sąrašą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, todėl jis buvo įpareigotinas sumokėti žyminį mokestį už teikiamą skundą. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2020 m. kovo 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais 6 kartus; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 18 d. nutartyje pagrįstai nustatė, kad nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2020 m. kovo 16 d. visi pareiškėjo skundai atmesti kaip nepagrįsti, o pareiškėjo skunduose yra kvestionuojami Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos veiksmai ir sprendimai, susiję su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygomis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pareiškė reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tokie skundai patenka į žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų sąrašą (ABTĮ 36 str. 1 d. 10 p.), tačiau teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį (ABTĮ 36 str. 4 d.). Įvertinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis apie pareiškėjo skundų dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) ir dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nutarimo panaikinimo, pareikštų administraciniuose teismuose, kiekį 2019 m. balandžio mėn. – 2020 m. kovo mėn. (t. y. pareiškėjas šešis kartus kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir du kartus – į Regionų apygardos administracinį teismą) bei jų išnagrinėjimo rezultatus (visi skundai pirmosios instancijos teismuose atmesti), apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas itin dažnai teikia skundus teismui, kurie atmetami kaip nepagrįsti, taigi šiuo konkrečiu atveju pagrįstai traktuojama kaip asmens piktnaudžiavimas teisminės gynybos teise (ABTĮ 36 str. 4 d.).

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo būti įpareigotas sumokėti 30 Eur žyminį mokestį už skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjui patikslintame skunde nepašalinus teismo nutartyje nurodytų trūkumų, t. y. nepateikus žyminio mokesčio kvito, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismas pagrįstai laikė skundą nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui, bei išaiškino pareiškėjui, kad skundžiama teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai, pašalinus trūkumus, kreiptis gynybos į teismą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas apribojo jo teisę, įtvirtintą Konstitucijos 30 straipsnyje. Kaip minėta, teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos laikytis įstatymų nustatytos tvarkos. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ši nutartis neapriboja pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, nes pareiškėjas gali pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus, o ABTĮ 36 straipsnio 4 dalies nuostatos taikymas yra ribotas laike, t. y. nebesant faktų apie pareiškėjo piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, ji (ABTĮ 36 str. 4 d. nuostata) negali būti taikoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-248-624/2019).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas yra šališkas, pažymi, jog teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-257-629/2020).

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių skundžiamą nutartį priėmusio teisėjo (teismo) suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai dėl teismo šališkumo vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi spręsdamas skundo priėmimo klausimą tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas. Pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį naikinti. Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Virginija Volskienė