2025-02-14 Nr. BB-801-1-06-5-00085-2022-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Legislator summary
AI generatedLietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Danutės Jočienės ir Sigitos Jokimaitės, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistųjų V. Č. ir A. L. (A. L.) kasacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,
Legislator headnote
AI generated2025-02-14 Nr. BB-801-1-06-5-00085-2022-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas jų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Minėti BPK pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies – taikymą.
Full text
Kasacinio skundo Nr. DOK-409/2025
Teisminio proceso Nr. 1-06-5-00085-2022-1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Danutės Jočienės ir Sigitos Jokimaitės, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistųjų V. Č. ir A. L. (A. L.) kasacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,
n u s t a t ė :
Kasaciniu skundu nuteistieji V. Č. ir A. L. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas jų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Minėti BPK pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies – taikymą.
Anot nuteistųjų, apkaltinamajame nuosprendyje reikšmingos bylos aplinkybės iširtos selektyviai,\ ir neišsamiai, į dalį jų (paneigiančių tyčinę nuteistųjų kaltę) neatsižvelgta, teikta pirmenybė atskirų faktų, o ne visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kaip visumos vertinimui, be to, suabsoliutintos tam tikros nepašalintos abejonės, bylos įrodymai vertinti atskirai vienas nuo kito, nevertinta jų visuma, prioritetą suteikiant netiesioginiams įrodymams, ignoruojant tiesioginius teisinančius parodymus. Kasatorių įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad jie neturėjo tiesioginės tyčios įgyti, valdyti ar realizuoti turtą, kuris galimai buvo gautas nusikalstamu būdu. Byloje nėra pakankamai duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų jų žinojimą apie turto nusikalstamą kilmę. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų tariamai kasatorių kaltę pagrindžiančių aplinkybių įvertinimas yra per daug kryptingas ir dirbtinai priderintas prie pareikšto kaltinimo. Tai rodo šio teismo šališkumą. Šiame nuosprendyje nebuvo išdėstyti visi įrodymai, kurie buvo pagrindas išteisintuosius pripažinti kaltais ir juos nuteisti, bei motyvai, kodėl buvo atmesti pirmosios instancijos teismo ištirti ir šio teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai; nepateikti ir išsamūs motyvai, kodėl apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino apylinkės teismo nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė prielaidomis ir spėjimais, pažeisdamas įrodymų pakankamumo principą bei nekaltumo prezumpciją. Nepašalintos abejonės ir prieštaravimai, pažeidžiant in dubio pro reo principą, buvo interpretuoti nuteistųjų nenaudai, neišsamiai išanalizuotos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl kasatorių kaltumo pagrįsti trūksta argumentacijos, gynybos pateikti argumentai atmesti, nepateikus pakankamų motyvų, abstrakčiai remtasi netiesioginiais įrodymais, nesusiejant jų su konkrečiais faktais.
Kasatoriai nurodo, kad patikimais ir aiškią informacinę vertę turinčiais įrodymais nepaneigti jų parodymai apie tai, jog jie nesuvokė apie nusikalstamą turto prigimtį. Automobilių pakrovimas vyko įprastoje krovinių pakrovimo vietoje (paprastoje pramoninėje zonoje), todėl remiantis vien tuo, kad prabangūs automobiliai buvo pakrauti nuošalioje vietoje, negalima teigti apie kasatorių suvokimą, jog bus gabenami automobiliai, gauti nusikalstamu būdu. Nurodytais kriterijais negalima grįsti V. Č. kaltės dar ir dėl to, kad šis nematė nurodytos pakrovimo vietos ir negalėjo to įvertinti.
Be to, byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima vertinti automobilius, kaip išskirtinai prabangius, lyginant su anksčiau jų gabentais. Automobilių pakrovimo eiga taip pat niekuo nesiskyrė nuo įprastos darbų rutinos, įskaitant ir kontaktavimo su siuntėju eigą, siuntėjo atstovo nurodymą. Dėl pastarosios dalies apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino liudytojos L. D. parodymų. Be to, pirmame CMR važtaraštyje įrašas apie gabenamą įrangą buvo nurodytas dėl V. Č. suklydimo, todėl, kai tai paaiškėjo, nebebuvo baigtas pildyti ir buvo išrašytas kitas CMR važtaraštis dėl gabenamų automobilių.
Aplinkybė, kad V. Č. negalėjo pateikti tyrėjams užsakovo duomenų ir kontaktų, taip pat negali būti kaltės įrodymu. Bendravimą su užsakovais „Viber“ programėle nulėmė patogumas ir paprastumas, o ne dėl šios programėlės pasirinkimuose nustatytos galimybės siuntėjui ištrinti visą susirašinėjimą. Liko nepaneigta, kad vairuotojas A. L. duomenis apie siuntėją (gavėją) ir kt. nurodė tokius, kokius gavo iš direktoriaus V. Č., o šis juos gavo iš su juo bendravusio užsakovu (siuntėju) prisistačiusio asmens, ir jie abu (V.
Č. ir A. L.) tikėjo nurodytų duomenų tikrumu bei neįtarė, kad jie gali neatitikti tikrovės. Toks duomenų iš užsakovo (siuntėjo) gavimas ir tolesnis jų panaudojimas buvo įprastas jų darbe. Klaidingai konstatuota, kad vien tai, jog užsakymas nebuvo apiformintas dokumentais, savaime įrodo kasatorių žinojimą apie nusikalstamą turto kilmę. Toks aiškinimas neatitinka BK 189 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties būtinojo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Kasatoriai pažymi, kad krovinio vežimo sutartis nebuvo surašyta, nes ji apskritai nereikalinga kaltinime nurodytam kroviniui vežti, o buhalterinėje apskaitoje pakanka ir CMR.
Be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad V. Č. veikė pagal išankstinį susitarimą bendrininkų grupe. Taigi nuosprendžio teiginiai, kad, įvertinus bendrą situaciją, V. Č. ir A. L. turėjo suvokti, jog automobiliai gauti nusikalstamu būdu, tėra prielaidos. Kasatorių veiksmuose nėra BK 189 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių – žinojimo, kad automobiliai gauti nusikalstamu būdu ir tiesioginės tyčios. Be to, nebuvo įrodyta kasatorių tyčia suklastoti dokumentą. Vien tai, kad CMR buvo įrašyti galimai netikslūs duomenys, nesuteikia pagrindo jų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnį.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokių veiksmų pavojingumas yra menkas, nes jie nesukėlė reikšmingų pasekmių. Todėl, kasatorių nuomone, nurodyta veika pripažintina mažareikšme (BK 37 straipsnis). Kasatorių vertinimu, jų elgesys (neatliktas iš siuntėjo (gavėjo) gautų duomenų papildomas tikrinimas, pasitikint gauta informacija, ir jų įrašymas į CMR deklaraciją) galėtų būti vertinamas kaip maksimaliai neatsargus ir nerūpestingas elgesys, už kurį galėtų kilti civilinė ar darbo teisės reglametuojama atsakomybė.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti.
Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui yra paduodamas antrą kartą. Susipažinus su naujai paduotu kasaciniu skundu, matyti, kad jo turinys nėra identiškas pirmiau paduotam nuteistųjų gynėjo advokato A. Šukaičio kasaciniam skundui, tačiau šių skundų turinio esmė yra tapati. Naujai pateiktame kasaciniame skunde, kaip ir anksčiau paduotame, tik deklaratyviai nurodomi argumentai, susiję su BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir apkaltinamojo nuosprendžio surašymą, reikalavimų, taip pat nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principo pažeidimais.
Iš tiesų šie kasacinio skundo argumentai nėra siejami su BPK nustatytais kasacijos pagrindais, o ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kuriomis remiantis padarytos išvados dėl V. Č. ir A. L. kaltumo padarius BK 189 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad nuteistųjų V. Č. ir A. L. gynėjo advokato A. Šukaičio kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2025 m. sausio 16 d. nutartimi atsisakė priimti, kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų.
Kaip akcentuota šioje nutartyje, nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).
Taip pat šioje nutartyje nurodyra, kad vien tai, jog apeliacinės instancijos teismas įvertino įrodymus kitaip nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, kad šis teismas buvo šališkas bei pažymėta, kad teiginiai, kurie grindžiami subjektyviu bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu, įrodymais nepagrįstomis versijomis, deklaratyviai pareiškiant apie padarytus procesinius pažeidimus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, teisinių argumentų, kurie suteiktų pagrindą spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir surašydamas skundžiamą nuosprendį, padarė esminius BPK pažeidimus, sukliudžiusius teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepateikta ir antrą kartą paduotame kasaciniame skunde.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti.
Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,
n u t a r i a :
Atsisakyti priimti nuteistųjų V. Č. ir A. L. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Danutė Jočienė
Sigita Jokimaitė