2013-04-22 Nr. AB-1332-3-61-3-01677-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-658/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01677-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 13.3.1; 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mabilta“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Architekton“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Mabilta“ (toliau – ir UAB „Mabilta“; pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 1-4) kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) Miesto plėtros departamento 2012 m. gegužės 22 d. rašte Nr. A256-912(2.15.2.36-MP8) išreikštą atsisakymą (toliau – ir Atsisakymas) išduoti statytojui UAB „Mabilta“ statybą leidžiantį dokumentą degalinės su parduotuve-operatorine (toliau – ir Degalinė) statybai žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti statytojui UAB „Mabilta“ statybą leidžiantį dokumentą degalinės su parduotuve-operatorine statybai žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Teigė, kad ginčijamas Atsisakymas yra visiškai nemotyvuotas. Jame nenurodyti objektyvūs duomenys (faktai) ir teisės aktų normos, kuriomis remiantis buvo nuspręsta atsisakyti išduoti statymą leidžiantį dokumentą, todėl neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 20 dalies reikalavimų. Pažymėjo, kad iš Atsisakymo buvo aišku tik tai, kad atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo dėl statybą leidžiančio dokumento Degalinės statybai išdavimo, tačiau nebuvo nurodyta, kokiais nustatytais objektyviais duomenimis ir kokių teisės aktų konkrečiomis normomis buvo remtasi priimant tokį sprendimą. Nurodė, kad Atsisakyme apsiribojama vien abstrakčia nuoroda į Statybos įstatymą, nedetalizuojant, kokia konkrečiai norma remiamasi. Taip pat paaiškino, jog nebuvo nurodyta Atsisakymo apskundimo tvarka, tuo pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį.

Pabrėžė, kad Statybos įstatyme yra numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas. Teigė, kad parengtas Degalinės projektas atitiko Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 495 patvirtinto Žemės sklypo detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) sprendinius, suderintus projektinius pasiūlymus, jam iš esmės pritarė visos projektą turėjusios tikrinti institucijos. Nurodė, kad Žemės sklype nebuvo nustatytas savavališkos statybos faktas. Pažymėjo, jog pareiškėjas atitiko Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus teisės būti statytoju įgyvendinimo reikalavimus. Nurodė, jog tai reiškia, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo atsakovui atsisakyti išduoti statybą leidžiantį dokumentą Degalinės statybai Žemės sklype.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai arba, teismui nusprendus bylą nagrinėti iš esmės, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (t. II, b. l. 91-96) paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2012 m. gegužės 22 d. raštas Nr. A256-912 (2.15.2.36-MP8) „Dėl statybą leidžiančio dokumento“ yra tik informacinio pobūdžio pranešimas pareiškėjui, o ne galutinis atsisakymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 20 ir 23 punktais. Pažymėjo, kad 2012 m. gegužės 11 d. pasitarime Miesto plėtros departamento klausimais buvo nutarta pavesti Miesto plėtros departamentui parinkti, iki 2012 m. gegužės 18 d. organizuoti susitikimą su PK „Orlen“ kompanijos „Ventus“ atstovais ir pasiūlyti alternatyvias vietas degalinės statybai.

Nurodė, jog UAB „Mabilta“ ir UAB „Architekton“ 2012 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 05-63, atsakydami į skundžiamą atsakovo Atsisakymą, patvirtino, kad savininkas ir projektuotojas yra pasirengę glaudžiai bendradarbiauti, kad būtų rastas visiems priimtinas sprendimo būdas susiklosčiusioje situacijoje ir šalys toliau galėtų sėkmingai bendradarbiauti, prašė visus naujus degalinės vietos parinkimo veiksmus arba klausimus su esamu projektu spręsti su UAB „Mabilta“ ir UAB „Architekton“. Pažymėjo, kad 1996 m. gegužės 9 d.

Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 735V patvirtinta Degalinių ir automobilių plovyklų išdėstymo Vilniaus mieste ir jo perspektyvinės plėtros zonose schema neatitinka šiandienos miesto plėtros koncepcijos. Nurodė, jog apie tai papildomai buvo informuotas ir pareiškėjas 2012 m. birželio 27 d. raštu Nr. A51-40674-(2.15.1.21-MP2). Nurodė, jog pagal Detalųjį planą buvo numatytas netipinis degalinės pastatas su kavine ir parduotuve, universalios paskirties aikšte bei monumentu, tai turėtų tapti pėsčiųjų traukos objektu ir tarnauti ne tik degalinės klientams, bet ir vietiniams gyventojams bei miesto svečiams.

Teigė, kad pareiškėjo parengtas Degalinės projektas neatitiko Detaliojo plano reikalavimų. Pažymėjo, jog parengtame planuojamos statyti degalinės žemės sklype (duomenys neskelbtini) projekte buvo numatyta tipinės degalinės statyba, kas nėra tinkama šiai konkrečiai vietai. Teigė, jog patys pareiškėjo atstovai 2012 m. birželio 21 d. pasitarime pripažino, kad dabartinė numatyta vieta – Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) degalinei nėra tinkama. Atsakovas laikė, kad Atsisakymas buvo tik informacinio pobūdžio pranešimas ir juo buvo tik informuojama, kad statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduodamas, todėl jis negalėjo sukelti jokių neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjui, pažeisti jo teisių ar teisėtų interesų, todėl tokiam raštui nebuvo taikomos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos.

Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas apie esamą situaciją buvo informuotas, faktinės aplinkybės jam žinomos ir jis pats išreiškė sutikimą, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimas degalinės statybai būtų sprendžiamas kitais būdais, t. y. parenkant kitą vietą, o ne Žemės sklype (duomenys neskelbtini). Manė, kad ginčijamu atsakovo Atsisakymu buvo ne užbaigtas statybą leidžiančio dokumento išdavimo etapas, o tik sustabdyta procedūra. Pažymėjo, kad nebuvo pažeisti nešališkumo, objektyvumo ir pagrįstumo principai sprendžiant klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo Žemės sklype, nes priimant sprendimą buvo išanalizuotos visos faktinės aplinkybės (tame tarpe detaliojo plano sprendiniai, teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo aplinkybės, esama teritorijos situacija), vadovautasi teisės aktų nuostatomis.

Pabrėžė, jog Atsisakyme nurodytas Statybos įstatymas, todėl laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, jog sprendimas nėra pagrįstas teisės normomis. Teigė, jog negalima tvirtinti, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis įpareigoja viešojo administravimo subjektą visas nustatytas faktines aplinkybes išdėstyti sprendime. Pažymėjo, jog apskundimo tvarkos nenurodymas nebuvo pakankamas ir esminis pagrindas panaikinti ginčijamą atsakovo informacinio pobūdžio atsakymą pareiškėjui, nes tai neužkirto kelio pareiškėjui kreiptis į teismą, ką jis ir padarė.

Manė, kad Atsisakymas neturėtų būti naikinamas vadovaujantis vien formaliais pagrindais. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Mabilta“ skundą patenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2012 m. gegužės 22 d. Atsisakymą ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją UAB „Mabilta“ prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą Degalinės statybai Žemės sklype išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo per vieną mėnesį. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad Atsisakymas yra informacinio pobūdžio pranešimas pareiškėjai, o ne sprendimas. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčijo Atsisakymą, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje reglamentuota, jog administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Nustatė, kad pareiškėjas siekė įgyvendinti teisės aktais nustatytą subjektinę teisę, t. y. gauti statybos leidimą. Darė išvadą, kad Atsisakymu pareiškėjui buvo atsisakyta įgyvendinti teisės aktais nustatytą subjektinę teisę. Taigi ginčijamame rašte yra išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (atsisakymas išduoti statybos leidimą). Rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi ir vertino, kad atsakovo Atsisakymas yra administracinis sprendimas (neigiamas), kuris sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nulemia jo materialines teises ir pareigas, sprendime suformuluotos privalomos elgesio taisyklės, todėl negali būti laikomas informaciniu raštu.

Nurodė, kad pareiškėjas pateikė Vilniaus miesto savivaldybei visus pagal Statybos įstatymo nuostatas reikalingus dokumentus: parengtą Degalinės projektą, kuris atitinka Detaliojo plano sprendinius, suderintus projektinius pasiūlymus, projektui iš esmės pritarė visos projektą tikrinusios institucijos, žemės sklype nėra nustatytas joks savavališkos statybos faktas, pareiškėjas atitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. žemės sklypą, kuriame planuojama statyti Degalinę, pareiškėjas valdo nuosavybės teise.

Tvirtino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė gero administravimo principą, pagal kurį valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Todėl teismas ypač kritiškai vertino atsakovo veiksmus, kuriais ginčo sprendime dėl kitos degalinės statybos vietos parinkimo siūloma pareiškėjui kreiptis į Plėtros planavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą E. G., kas akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Teismas vertino, kad tokie atsakovo veiksmai visiškai nesiderina su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad Atsisakymas neatitiko esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teigė, jog minėtos normos požiūriu Atsisakymo surašymo būdas buvo ydingas, nes jame nebuvo aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas, kurių pagrindu priimtas administracinis aktas atsisakyti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Paaiškino, kad nebuvo aiškiai nurodytas parengto Degalinės projekto neatitikimas teisiniam reglamentavimui, taip apribojant teisę į teisminę gynybą. Vertino, kad atsakovo kaip viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai buvo esminiai, jie sąlygojo nepagrįstą bei neteisėtą administracinio akto priėmimą, ir dėl to Atsisakymas turėjo būti panaikintas ir klausimas dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo pagal parengtą degalinės projektą turėjo būti išsamiai bei argumentuotai išanalizuotas iš naujo.

Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti UAB „Mabilta“ statybą leidžiantį dokumentą Degalinės statybai Žemės sklype, negalėjo būti tenkinamas, nes atsakovas nebuvo išnagrinėjęs ir įvertinęs pateiktą Degalinės projektą bei priėmęs galutinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti statybos leidimą. Nurodė, jog pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas leidimą statyti naują statinį, leidimą rekonstruoti statinį ir leidimą atnaujinti (modernizuoti) pastatą išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 124-130), kuriuo prašo: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą dalyje, kuria nuspręsta panaikinti Atsisakymą ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją UAB „Mabilta“ prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo per vieną mėnesį, panaikinti ir priimti naują sprendimą: a) bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai; b) teismui vis dėlto nusprendus bylą nagrinėti iš esmės, pareiškėjo UAB „Mabilta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vertindamas ABTĮ 5 straipsnį, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, atsakovas teigia, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, nurodydamas, kaip konkrečiai skundžiamas aktas neigiamai veikia jo teises ar įstatymų saugomus interesus. Mano, kad šioje administracinėje byloje skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Atsisakymas pareiškėjui UAB „Mabilta“ nesukelia neigiamų teisinių pasekmių, neveikia jo teisių ar saugomų interesų. Nurodo, jog teismai laikosi pozicijos, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas elgėsi formaliai. Pabrėžia, kad nors dalinai ir patenkinus UAB „Mabilta“ skundą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeitė, todėl toks procesas laikytinas beprasmis.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Atsisakymo turinį, taip pat faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo Atsisakymas yra administracinis sprendimas, kuris sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nulemia jo materialines teises ir pareigas, sprendime suformuluotos privalomo elgesio taisyklės, todėl negali būti laikomas informaciniu raštu. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai nevertino faktinių aplinkybių, būtent paties pareiškėjo UAB „Mabilta“ veiksmų.

Akcentuoja, kad 2012 m. gegužės 11 d. pasitarime Miesto plėtros departamento klausimais buvo nutarta pavesti Miesto plėtros departamentui parinkti, iki 2012 m. gegužės 18 d. organizuoti susitikimą su PK „Orlen“ kompanijos „Ventus“ atstovais ir pasiūlyti alternatyvias vietas degalinės statybai. Pažymi, kad UAB „Mabilta“ ir UAB „Architekton“ (projektuotojas) 2012 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 05-63, atsakydami į skundžiamą Atsisakymą ir žinodami, kad Žemės sklype neturėtų būti statoma tipinė degalinė, o reikėtų ieškoti kitos vietos degalinės statybai, patvirtino, kad savininkas ir projektuotojas, t. y. pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo šioje administracinėje byloje, yra pasirengę glaudžiai bendradarbiauti, kad būtų rastas visiems priimtinas sprendimo būdas susiklosčiusioje situacijoje ir šalys toliau galėtų sėkmingai bendradarbiauti.

Teigia, jog taip pat buvo prašoma visus naujus degalinės vietos parinkimo veiksmus arba klausimus su esamu projektu spręsti su UAB „Mabilta“ ir UAB „Architekton“. Laiko, kad skundžiamas atsakovo raštas yra tik informacinio – aiškinamojo pobūdžio pranešimas ir juo buvo tik siūloma atlikti veiksmus, informuojama, kad statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduodamas (priežastys pareiškėjui žinomos iš anksčiau dalyvaujant pasitarimuose Vilniaus miesto savivaldybėje), todėl minėtas raštas negali sukelti jokių neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjui, pažeisti jo teisių ar teisėtų interesų.

Pabrėžia, kad Atsisakyme nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, taikomos poveikio priemonės. Akcentuoja, kad atsakovas ginčijamu raštu neatsisako įgyvendinti teisės aktais nustatytą subjektinę teisę, o dėl objektyvių priežasčių (konkrečiai dėl specifinės vietos, detaliojo plano sprendinių) negalint priimti galutinio sprendimo, informuoja apie sprendžiamo klausimo eigą.

Teigia, kad pats pareiškėjas dar iki Atsisakymo išsiuntimo konkliudentiniais veiksmais išreiškė, kad iš esmės neprieštarauja dėl kitos vietos degalinei parinkimo. Pažymi, jog pagal Žemės sklypo Detalųjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 495, buvo numatytas netipinis degalinės pastatas su kavine ir parduotuve, universalios paskirties aikšte bei monumentu. Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad siūlomas naujas teritorijos sutvarkymas, vertinant urbanistiniu bei architektūriniu aspektu, harmoningai papildant esamą situaciją specialus patalpų išdėstymas konkrečiai vietai ir lengvų konstrukcijų, peršviečiamu denginiu jungtis su (duomenys neskelbtini). Teigia, kad parengtame planuojamos statyti Degalinės Žemės sklype projekte numatyta tipinės degalinės statyba, kas nėra tinkama šiai konkrečiai vietai. Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį statinio projektas rengiamas vadovaujantis be kita ko ir teritorijų planavimo dokumentais. Pažymi, jog susitikimų Miesto plėtros departamente, įvykusių 2012 m. birželio 8 d. ir 19 d., metu, kuriuose dalyvavo ir UAB „Mabilta“ atstovai, buvo nutarta pasiūlyti pareiškėjui aptarti ir kitas vietas, galimas degalinių statybai ar likvidų turtą kitoje miesto vietoje. Teigia, jog patys pareiškėjo atstovai pripažino, kad dabartinė numatyta vieta – žemės sklypas (duomenys neskelbtini) degalinei nėra tinkama.

Teigia, kad pareiškėjas, pats dalyvaudamas derybose dėl kitos vietos Degalinės statybai parinkimo, žinodamas visas faktines aplinkybes ir su jomis sutikdamas, pateikęs skundą piktnaudžiavo savo teisėmis.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime taip pat nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas pateikė Vilniaus miesto savivaldybei visus pagal Statybos įstatymo nuostatas reikalingus dokumentus, nes be kita ko, teismo posėdžio metu pati projektuotoja L. G. paminėjo, kad projektas ne visiškai atitinka Detalųjį planą.

Vadovaujantis tuo, kad atsakovas pareiškėjui pateikė tik informacinio pobūdžio raštą, nesukeliantį jokių teisinių pasekmių, kuriame išdėstė pareiškėjui žinomas faktines aplinkybes, teigia, kad tokiam raštui nėra taikomos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Akcentuoja, kad joks administracinis sprendimas, darantis įtaką konkretaus asmens teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, ginčijamu raštu nebuvo priimtas. Nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo Žemės sklype nešališkumo, objektyvumo ir pagrįstumo principai nebuvo pažeisti, nes priimant sprendimą buvo išanalizuotos visos faktinės aplinkybės, vadovautasi teisės aktų nuostatomis. Teigia, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis neįpareigoja viešojo administravimo subjekto visas nustatytas faktines aplinkybes išdėstyti sprendime.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. Al5-683/2005, kurioje pasakyta, kad sprendimo apskundimo tvarkos nenurodymas sprendime laikytinas pažeidimu, tačiau šis pažeidimas neesminis, nes tai nesutrukdė pareiškėjui ginti tariamai savo pažeistas teises, nesuvaržė teisės kreiptis į teismą ir tai buvo padaryta nepraleidus terminų. Pažymi, jog pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias efektyviai įgyvendinti konstitucinę teisę kreiptis į teismą, ką jis ir padarė, todėl apskundimo tvarkos nenurodymas nėra pakankamas ir esminis pagrindas panaikinti ginčijamą atsakovo informacinio pobūdžio atsakymą pareiškėjui.

Pareiškėjas UAB „Mabilta“ atsiliepimu (t. II, b. l. 135-139) į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą nepakeistą.

Teigia, kad Atsisakymas sukelia neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui, todėl jo teisėtumo nagrinėjimas priskirtinas administracinio teismo kompetencijai. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, kuris yra savivaldybės viešojo administravimo subjektas, prašydamas atlikti jo kompetencijai priskirtą veiksmą ir atsakovas tai padaryti atsisakė. Sprendžia, kad Atsisakymas yra atsakovo sprendimas, priimtas viešojo administravimo srityje. Nurodo, jog Atsisakymas sukelia pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes, nes dėl tokio Atsisakymo pareiškėjas negali įgyvendinti Statybos įstatyme numatytos statytojo teisės ir pastatyti Degalinės. Teigia, jog, remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Statybos įstatymo 23 straipsnio 33 dalimi, pareiškėjas turėjo teisę apskųsti atsakovo Atsisakymą teismui. Teigia, jog remiantis teismų formuojama praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-25/2012) pirmosios instancijos teismo išvada, kad Atsisakymas nelaikytinas informaciniu raštu, bet yra administracinis sprendimas, sukeliantis neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui, yra teisėta ir pagrįsta.

Pabrėžia, kad apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad Atsisakymas buvo priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymi, jog Atsisakymas yra susijęs su konkretaus subjekto – pareiškėjo teisėmis ir pareigomis, todėl Atsisakymas laikytinas individualiu administraciniu aktu. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, Atsisakymui yra taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai. Nurodo, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį sprendimą, privalo ne tik išnagrinėti visas faktines aplinkybes, bet ir nurodyti administraciniame akte tas faktines aplinkybes bei teisės normas, kuriomis remiantis buvo priimtas administracinis sprendimas. Pažymi, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 20 dalis taip pat numato, kad statybą leidžiančio dokumento neišdavimo atveju statytojas (užsakovas) turi būti informuojamas apie neišdavimo priežastis, pateikiant konkrečias pastabas dėl statinio projekto. Akcentuoja, jog iš Atsisakymo yra aišku tik tai, kad Atsakovas nepatenkino pareiškėjo prašymo dėl statybą leidžiančio dokumento Degalinės statybai išdavimo, tačiau nėra nurodyta kokiais nustatytais objektyviais duomenimis ir kokių teisės aktų konkrečiomis normomis remtasi priimant tokį sprendimą, nenurodomos pastabos dėl pateikto projekto. Teigia, kad apskundimo tvarkos nenurodymas individualiame administraciniame akte laikytinas esminiu pažeidimu. Pažymi, jog atsakovo nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjas pasinaudojo teise į teisminę gynybą, nedaro skundžiamo Atsisakymo teisėtu.

Pabrėžia, kad parengtas Degalinės projektas atitinka suderintus projektinius pasiūlymus, jam iš esmės pritarė visos projektą turėjusios tikrinti institucijos. Žemės sklype nėra nustatytas savavališkos statybos faktas. Pareiškėjas atitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus teisės būti statytoju įgyvendinimo reikalavimus, t.y. Žemės sklypą, kuriame planuojama statyti Degalinę, valdo nuosavybės teise. Mano, jog tai reiškia, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo atsakovui atsisakyti išduoti statybą leidžiantį dokumentą Degalinės statybai Žemės sklype. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, Atsisakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, kad atsakovas nenurodė jokių pastabų dėl pateikto Degalinės projekto, tuo akivaizdžiai pažeisdamas Statybos įstatymo 23 straipsnio 20 dalies nuostatą. Pabrėžia, jog nuo pat Degalinės projektavimo proceso pradžios atsakovas visuomet pritarė tipinės Degalinės statybai. Pažymi, kad tik baigiamajame etape, kai buvo atliktos iš esmės visos procedūros, reikalingos statybą leidžiančiam dokumentui gauti, atsakovas atsisakė jį išduoti, nenurodydamas jokių Atsisakymo motyvų. Teigia, jog motyvus, kuriais remiantis atsisakė išduoti statybą leidžiantį dokumentą atsakovas pareiškėjui nurodė tik 2012 m. birželio 27 d. rašte, t.y. jau po šios administracinės bylos inicijavimo.

Tvirtina, kad atsakovas neteisingai interpretuoja pareiškėjo 2012 m. gegužės 25 d. raštą Nr. 05-63. Minėtu raštu pareiškėjas išreiškė savo poziciją dėl taikaus susiklosčiusios situacijos išsprendimo. Tačiau šis raštas jokiu būdu nereiškia, kad pareiškėjas atsisako įgyvendinti Statybos įstatymo garantuotą statytojo teisę. Be to, minėtas pareiškėjo raštas nepaneigia atsakovo pareigos laikytis įstatymų reikalavimų, priimant sprendimus viešojo administravimo srityje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsisakymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą teisėtumo.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Mabilta“ (toliau – ir pareiškėjas), kuriam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), siekė šiame sklype pastatyti degalinę kartu su parduotuve-operatorine.

Siekiant realizuoti šį tikslą, Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 495 buvo patvirtintas Žemės sklypo detalusis planas. 2010 m. pareiškėjas parengė degalinės projektinius pasiūlymus, kuriose numatė tipinę degalinės statybą bei kurie buvo aprobuoti 2010 m. gegužės 11 d. vykusio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Darbinio pasitarimo miesto plėtros klausimais metu. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. birželio 15 d. pareiškėjui išdavė Projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 2784 ginčo degalinės projektavimui. Pagal patvirtintą detalųjį planą ir išduotą projektavimo sąlygų sąvadą trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Architekton“ parengė degalinės techninį projektą ir 2012 m. balandžio 18 d. užregistravo jį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamente statybą leidžiančiam dokumentui gauti.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) Miesto plėtros departamentas 2012 m. gegužės 22 d. raštu Nr. A256-912(2.15.2.36-MP8) informavo pareiškėją, kad statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto savivaldybei taip pat pateikė prašymą Nr. 05-63, kuriuo prašė išduoti leidimą ginčo degalinės statybai. Nesulaukęs atsakymo, pareiškėjas 2012 m. birželio 22 d. (pagal skundo gavimo datą) kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas panaikinti ginčijamą 2012 m. gegužės 22 d. raštą ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti statytojui statybą leidžiantį dokumentą ginčo degalinės statybai.

Po pareiškėjo kreipimosi į teismą atsakovas 2012 m. birželio 27 d. raštu Nr. A51-46674-(2.15.2.21-MP2) taip pat paaiškino pareiškėjui, jog 1996 m. patvirtinta degalinių ir automobilių plovyklų išdėstymo Vilniaus mieste ir jo perspektyvinės plėtros zonose schema neatitinka šiandienos miesto plėtros koncepcijos. Detalizavo, jog pagal žemės sklypo, skirto degalinės statybai, (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 495, buvo numatytas netipinis degalinės pastatas su kavine ir parduotuve, universalios paskirties aikšte ir monumentu bei buvo siūlomas specialus patalpų išdėstymas konkrečiai vietai ir lengvų konstrukcijų, peršviečiamu denginiu jungtis su (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu pareiškėjo vėliau parengtame plane numatyta tipinės degalinės statyba, kuri nėra tinkama konkrečiai vietai, kurioje ketinama statyti degalinę.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog ginčijamas sprendimas neatitiko individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, buvo nemotyvuotas, kas sudarė esminį pažeidimą bei įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam statybą leidžiantį dokumentą ginčo degalinės statybai.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu teismo sprendimu, keldamas prieštaravimus dėl to, jog ginčijamas raštas nesukėlė pareiškėjui pasekmių bei buvo informacinio pobūdžio, todėl negalėjo būti teisminio nagrinėjimo objektu, taip pat nurodydamas, jog nepažeidė individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų bei argumentuodamas, jog teismas neatsižvelgė į paties pareiškėjo veiksmus, t. y. į tai, jog jis piktnaudžiavo teise, nes iš pradžių sutiko su tuo, kad ginčo žemės sklype tipinė degalinė neturėtų būti statoma bei derėjosi dėl kitos vietos statyboms paieškų, tačiau vėliau kreipėsi į teismą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsakovo apeliaciniame skundu nurodomiems argumentams negali pritarti ir vertina, jog apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes bei pritaikė ginčui aktualias teisės normas.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Tuo tarpu, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010).

Tačiau konkrečiu atveju nesutiktina su tuo, jog ginčijamas atsakovo 2012 m. gegužės 22 d. raštas tebuvo informacinio pobūdžio bei jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie teiginiai akivaizdžiai prieštarauja minėtojo rašto turiniui, nes jame suformuluotas akivaizdus atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, valinis patvarkymas – „statybą leidžiamas dokumentas neišduodamas“ – pareiškėjo atžvilgiu. Taigi savo esme minėtas valinis patvarkymas prilygsta atsisakymui išduoti statybą leidžiantį dokumentą ir neabejotinai keičia pareiškėjo, inicijavusio statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūrą, teisinį statusą neigiama linkme. Tuo tarpu kitų įtikinančių aplinkybių, leidžiančių raštą laikyti išimtinai informacinio pobūdžio nenustatyta.

Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai teigia, jog jis neatsisako įgyvendinti teisės aktais nustatytos subjektinės teisės, bet negalint priimti galutinio sprendimo tiesiog informuoja pareiškėją apie sprendžiamo klausimo eigą, nes tokie atsakovo teiginiai akivaizdžiai prieštarauja objektyvioms bylos aplinkybėms, nes, kaip minėta, atsisakymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą buvo eksplicitiškai išreikštas ginčijamame rašte ir jo pobūdis bei formuluotė teisėjų kolegijai nekelia papildomų abejonių. Be to, atsakovo teiginiai nėra teisingi ir formaliosios logikos požiūriu. Būtent – iš rašto neabejotinai suprastina, kad jis, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė galutinį sprendimą – neišduoti pareiškėjui statybą leidžiančio dokumento. Tačiau vėliau procesiniuose dokumentuose teigdamas, jog tokiu būdu tiesiog buvo sustabdyta administracinė procedūra, ko, kaip pastebėtina, Statybos įstatymas nenumato, jis pažeidžia trečiojo negalimo dėsnį (tertium non datur). Be to, viešojo administravimo subjekto priimami sprendimai ir atliekami veiksmai turi būti aiškiai įforminami ir apie juos turi būti informuojama kita administracinio teisinio santykio šalis – statytojas. Nagrinėjamu atveju institucija nepriėmė sprendimo, pagrįsto Statybos įstatymo ar Viešojo administravimo įstatymo normomis, kuriame būtų įvardintas pradėtos administracinės bylos sustabdymo pagrindas. Atkreiptinas dėmesys, jog konkrečiu atveju pareiškėjas prašė išduoti statybą leidžiantį dokumentą bei pateikė Statybos įstatymo 23 straipsnyje nurodytus dokumentas savo teisei realizuoti (t. I, b. l. 6-160; t. II, b. l. 1-85), todėl atsakovas pareiškėją imperatyviai privalėjo ne informuoti apie sprendžiamo klausimo eigą, tokiu būdu įvedant tarpinę kategoriją, kurios nenumato įstatymas, bet priimti teigiamą arba neigiamą sprendimą jo atžvilgiu. Kitais žodžiais tariant, atsakovas turėjo ne įvesti papildomą kategoriją (administracinės procedūros sustabdymą), bet priimti konkretų sprendimą, kurį jam priimti aiškiai pavedė įstatymų leidėjas, per nurodytą terminą. Todėl ginčijamas 2012 m. gegužės 22 d. raštas pagrįstai laikytas sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes ir galėjęs būti bylos nagrinėjimo dalyku administraciniame teisme (ABTĮ 3 str.), o nutraukti nagrinėjamą bylą, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, nebuvo pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Minėtoji Viešojo administravimo nuostata įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-485/2013). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007). Tuo tarpu nemotyvuotas sprendimas esminiai pažeidžia asmens teisę žinoti jo teises ir pareigas įtakojančias faktines aplinkybes ir naudotis teise į gynybą, o taip pat apsunkina ir teismo funkcijos patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą įgyvendinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-786-2006).

Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo atsakovo rašto turinio matyti, jog jis savo sprendimo, sukeliančio pareiškėjui negatyvias pasekmes, nepagrindė nei faktiniais, nei teisiniais argumentais, t. y. nenurodė jokių savo sprendimo priėmimo motyvų. Abstraktus atsakovo nurodymas, kad vadovaujamasi Statybos įstatymu, nenurodant konkrečių šio įstatymo nuostatų, analizuojamu atveju nelaikytinas pakankamu. Analogiškai tinkamu pareigos motyvuoti priimamus sprendimus išpildymu negali būti laikomi ir atsakovo teiginiai, jog pareiškėjui bet kuriuo atveju buvo žinomi statybą leidžiančio dokumento nesuteikimo motyvai, nes jis dalyvavo įvairiose derybose su savivaldybės atstovais dėl kitos vietos degalinės statyboms parinkimo, nes tai tėra prielaida. Savo pareigos motyvuoti priimamus sprendimus nesilaikymo atsakovas taip pat neturėtų teisinti tuo, jog pats pareiškėjas piktnaudžiavo teise, iš pradžių dalyvaudamas derybose ir geranoriškai siekdamas susitarimo, o vėliau kreipęsis į teismą. Pareiškėjo elgesys konkrečiu atveju negali keisti imperatyvios Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos turinio ar jos paneigti, todėl nėra pagrįsta jį daryti viešojo administravimo subjekto priimtų aktų teisėtumo sąlyga ar matu, pareiškėjui realizavus savo konstitucinę teisę kreiptis teisminės gynybos ir kvestionuoti viešosios valdžios veiksmus. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamas atsakovo sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas bei remdamasis šia prielaida įpareigojo atsakovo per vieną mėnesį iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą.

Pastebėtina, jog visiškai nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės (ABTĮ 86 str. 1 d. 1 p.), kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti. Tačiau pirmosios instancijos teismas taipogi teisingai konstatavo, jog atsakovo pasiūlymas dėl kitos degalinės statymo vietos parinkimo kreiptis į Plėtros planavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą, be kita ko, nesiderina su gerojo viešojo administravimo (atsakingo valdymo) principu, apimančiu ne tik teisę į pagrįsto sprendimo priėmimą, bet ir teisę efektyviai ginti (įgyvendinti) savo teises. Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o Viešojo administravimo įstatymas 3 straipsnyje vienu iš viešojo administravimo principų įvardijamas „vieno langelio“ principas. Minėtasis principas suponuoja, jog prašymą nagrinėja ir informaciją iš savo administracijos padalinių, pavaldžių subjektų, prireikus – ir iš kitų viešojo administravimo subjektų gauna pats prašymą nagrinėjantis ir administracinį sprendimą priimantis viešojo administravimo subjektas, neįpareigodamas tai atlikti prašymą, skundą ar pranešimą padavusį asmenį. Konkrečiu atveju atsakovas, be kita ko, užuot visapusiškai ir motyvuotai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, jį nukreipė į savo struktūrinį padalinį, kas, byloje analizuojamų aplinkybių kontekste, nelaikytina veiksmu, derančiu su aukščiau išvardintais viešojo administravimo imperatyvais.

Kaip minėta, analizuojamas sprendimas buvo nemotyvuotas, o motyvus iš kurių galima suprasti, kokios aplinkybės lėmė viešojo administravimo sprendimą atsisakyti išduoti statybą leidžiantį dokumentą, atsakovas pateikė tik inicijavus teisminį ginčą, iš dalies – 2012 m. birželio 27 d. rašte (t. II, b. l. 102), atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. gegužės 25 d. jam pateiktą raštą, taigi ex post facto.

Iš minėto rašto ir bylos aplinkybių visumos suvoktina, jog kertinis motyvas, nulėmęs atsakovo neigiamą sprendimą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pareiškėjo atžvilgiu, buvo tai, kad degalinės projekte pateikti sprendiniai dėl tipinės statybos neatitinka parengto žemės sklypo detaliojo plano, patvirtinto 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 495, sprendinių. Kaip nurodyta aukščiau, administracinio akto nemotyvuotumas iš esmės yra pakankamas pagrindas jį panaikinti, tačiau nepaisydama to, teisėjų kolegija nurodytąjį, vėliau išaiškėjusį atsakovo motyvą neišduoti statybą leidžiančio dokumento pareiškėjui, vertina kritiškai, nes jis prieštarauja detaliojo plano paskirčiai ir tikslui.

Atkreiptinas dėmesys, jog Statybos įstatymo (Žin., 2010, Nr. 84-4401, nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusi redakcija) 20 straipsnio 3 dalį statinio projektas rengiamas vadovaujantis, inter alia, teritorijų planavimo dokumentais. Teritorijų planavimo dokumentus apibrėžia bei jų turinį nustato Teritorijų planavimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Paminėtina ir tai, kad rengiant detalųjį planą įvertinamos gretimybės (su planuojamąja teritorija besiribojantys žemės sklypai ar miško valdos, valstybės saugomos teritorijos ar objektai, nekilnojamasis turtas, apsauginės zonos, inžinerinės infrastruktūros projektai), darančios įtaką detaliojo plano sprendiniams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5–693/2004). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog nustatyta tvarka patvirtintas detalusis planas (juo nustatytas teritorijos juridinis statusas) įeina į juridinių faktų sudėtį, būtiną tam tikriems santykiams atsirasti, o jo būdingas bruožas yra tas, kad kiti teisės aktai priimami po to, kai patvirtinamas detalusis planas ir remiantis juo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5–63/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, p. 350–364).

Iš paminėto darytina išvada, jog detaliuoju planu, kaip detaliojo planavimo sprendiniu, siekiama nustatyti savivaldybės teritorijos dalių žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygas, sudarančias pagrindą nustatyti, pakeisti ar panaikinti teises ir prievoles. Pastebėtina, jog Teritorijų planavimo įstatymas įtvirtindamas būtinuosius detaliojo plano komponentus nenustato reikalavimo detaliajame plane nurodyti konkretų statinio statybos būdą (tipinė ar netipinė statyba) bei konkretesnių architektūrinių sprendimų. Priešingai – tas yra padaroma projektuojant statinį, būtent – užsiimant architektūrine inžinerine veikla, kurios tikslas yra parengti statinio projektą (Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 dalis). Detaliajame plane gali būti įtvirtinami teritorijos naudojimo būdas ar pobūdis ir veiklos joje plėtojimo reikalavimai ir apribojimai, kurie yra nustatyti įstatyme (Teritorijų planavimo įstatymo 23 str.). Detaliuoju planu nėra sprendžiami tie patys klausimai, kurie turėtų būti sprendžiami išduodant statybos leidimą, detalusis planas yra dokumentas, kurio sprendinių pagrindu atsiranda galimybė gauti statybos leidimą. Todėl atsakovo motyvai dėl atsisakymo išduoti leidimą statybai, motyvuojant tuo, kad toks leidimas neatitinka detaliojo plano sprendinių, turi būti aiškiai pagrįstas teisės aktų reikalavimais, kurie aiškiai patvirtintų, kokių pagal Teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus privalomų nustatyti veiklos plėtojimo reikalavimų ir apribojimų neatitinka prašomas išduoti leidimas.

Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjas pagrįstai teigia, jog tuo atveju, jei atsakovas vertino, kad tipinės degalinės statyba, kaip neatitinkanti miesto plėtros koncepcijos, kuri, kaip suprastina, priimta vėliau nei detalusis planas, ginčo žemės sklype negali būti vykdoma jis savo pastabas galėjo pateikti nagrinėjant projektinius pasiūlymus, kuriais, inter alia, eskizu išreiškiama projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėja (Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 dalis). Tačiau bylos duomenys rodo, jog pareiškėjo projektiniai pasiūlymai atsakovo buvo aprobuoti, be to, jo pateiktą statinio projektą pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 15 ir 16 dalių reikalavimus tikrinusios institucijos neišreiškė savo nepritarimo ir nenurodė konkrečių pastabų dėl statinio projekto, kaip tai numatyta minėtojo straipsnio 20 dalyje. Visa tai, kaip minėta aukščiau, teisėjų kolegijai sudaro papildomą pagrindą baigiamojoje statybą leidžiančio dokumento išdavimo stadijoje atsakovo pateiktą atsisakymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą vertinti kritiškai.

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas – statytojas, inicijavo administracinį procesą kreipdamasis į viešojo administravimo instituciją dėl statybos leidimo išdavimo, pareiškėjo pateiktuose dokumentuose yra išreikšta valia dėl konkretaus statybos objekto, kurį identifikuoja pateikti privalomi dokumentai. Viešojo administravimo subjektas, t. y. kita administracinio proceso šalis, priėmė statytojo, t.y. kitos administracinio proceso šalies, dokumentus, todėl privalo pradėtą administracinį procesą užbaigti ir priimti administracinį sprendimą, kuriuo būtų aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto pozicija dėl pateikto konkretaus prašymo. Bylos dokumentai neginčijamai patvirtina, kad viešojo administravimo subjektas netinkamai vykdė minėtas savo pareigas.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialines teisės normas, proceso teisės pažeidimų nepadarė, todėl priėmė ir teisėtą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan