2022-05-25 Nr. AB-14148-3-61-3-00510-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2499-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00510-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N)(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. H. M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. H. M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. H. M. A. (toliau – ir pareiškėja, Užsienietė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21S44882 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja teigė, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog kad ji gyveno (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini). Dėl tautybės ir religijos kilmės valstybėje pareiškėja turėjo problemų dėl skaros nedėvėjimo, sulaukė patyčių ir apkalbų. (duomenys neskelbtini) liko senyvo amžiaus motina, tėvas miręs. Motina buvo priversta keisti gyvenamąją vietą, nes jai grasino įvairios milicijos grupuotės. Nuo gimimo ji turi fizinę negalią (problemų su koja). Dirbdama teisininke pareiškėja sulaukė grasinimų, kad jei neatsisakys vienos bylos, jai bus sulaužytos kojos. Vėliau pareiškėja gavo grasinantį laišką, kad jei neatsisakys skyrybų bylos, tai bus nužudyta. Į policiją nesikreipė, nes viena kolegė kreipėsi į policiją ir buvo nužudyta. Iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl grasinimų, patyčių ir persekiojimo, tikėdamasi dirbti Europos Sąjungoje, gyventi arčiau sutuoktinio, kuris dirba Vokietijoje. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

3. Pareiškėja remdamasi internetinio portalo www.15min.lt duomenimis, nurodė, kad pareiškėjos kilmės valstybė nėra saugi, joje pareiškėjai gali kilti pavojus gyvybei ir sveikatai. Pats atsakovas Sprendime teigia, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu byloje „Egafaji” asmeniui kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai naudojant slankiojančią skalę. ESTT išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimus dėl prieglobsčio suteikimo ir tarp jų nurodo žurnalistus bei moteris. Pažymėjo, kad pareiškėja patyrė grasinimus, susijusius su jos vykdomu darbu, be to yra moteris, be to jos nurodomos aplinkybės apie milicijos (ekspertai juos įvardina kaip paralelines struktūras vyriausybinėms institucijoms) grasinimus, todėl svarstant prieglobsčio suteikimo klausimą yra būtina detaliau išnagrinėti šias aplinkybes.

4. Pareiškėja nurodė, kad dėl jos atliekamo teisininkės darbo ji patyrė grasinimus, be to ji patyrė persekiojimą dėl savo įsitikinimų ir dėl to, kad nedėvėjo skaros, dėl to jos persekiojimas buvo susijęs ir su jos lytimi. Atsižvelgiant į tai, yra pakankamas pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies nuostatas, susijusias su baime būti persekiojamam dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Taip pat atsižvelgiant į nestabilią situaciją šalyje, silpnas, korumpuotas valdžios institucijas, įvairių nevyriausybinių, sukarintų, teroristinių grupuočių įsitvirtinimą, visiškai pagrįstai galima teigti, kad pareiškėja negali efektyviai pasinaudoti valstybės apsauga.

5. Pareiškėja skunde nurodė, kad Departamentas privalėjo išsiaiškinti, ar įvykus prieglobsčio prašytojos deportacijai kyla rizika, kad asmuo patirs elgesį, prilygstantį kankinimams.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Nurodė, kad nors pareiškėja nurodė, kad patyrė grasinimus, susijusius su jos vykdomu darbu, bei dėl to, kad yra moteris, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos pasakojimas apie tariamai patirtą persekiojimą ir persekiojimo priežastis buvo atmestas dėl patikimumo stokos. Prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie įvykius, paskatinusius išvykti iš (duomenys neskelbtini) (patyčios, grasinimai) yra bendro pobūdžio, ji nežinojo persekiotojų vardų, pavardžių, negalėjo įvardinti jai grasinusios grupuotės pavadinimo ar klano, kuriam ši grupuotė priklausė. Pasakodama apie grasinimus, Užsienietė nesileido į detales, atsakinėjo trumpai. Užsienietį nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes (pvz., grasinančio laiško, kurį neva buvo gavusi). Pareiškėjos teigimu, dėl grasinimų nesikreipė į policiją.

8. Be to, pareiškėjos pasakojimas, apie patiriamus grasinimus ir baimę savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo. Visų pirma persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti asmeniui apsaugos (į policiją dėl sulauktų grasinimų ji nesikreipė, kilmės valstybės informacijos duomenimis nėra atvejų, kad už religijos pakeitimą būtų vykdomi persekiojimai jos gyvenamojoje teritorijoje) nuo tariamo persekiojimo prieglobsčio prašytoja nepateikė.

9. Departamentas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad ji priskirtina padidintos rizikos grupei. Įvertinęs surinktą informaciją, Departamentas nustatė, kad prieglobsčio prašytoja nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, ji taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Prieglobsčio prašytoja yra jauna darbingo amžiaus moteris, turinti gyvenimo ir darbo (duomenys neskelbtini) patirties, kilmės šalyje yra likusi jos motina. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Departamentas pagrįstai nepriskyrė pareiškėjos prie padidintos rizikos grupių.

10. Pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytame tinklapyje yra užfiksuota informacija iki 2020 m., naujesnės informacijos nėra nurodyta. Šiuo atveju, kaip matyti iš Sprendimo turinio, Departamentas rėmėsi naujausia Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) (buvęs pavadinimas Europos paramos prieglobsčiui biuras (EPPB)) oficialiame puslapyje paskelbta 2021 m. ataskaita apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Dar daugiau, Departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės informacijos pareiškėja skunde nepateikė, netgi priešingai – skunde remiasi senesne, 2020 m. informacija. Atsakovas manė, kad pareiškėjos skunde pateikta kilmės valstybės informacija, kuri yra akivaizdžiai senesnė nei ta, kuria vadovavosi Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepatvirtina tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikio.

11. Pastebėjo, kad remiantis praktika, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Teigė, kad įvertinus pareiškėjos pateiktą informaciją buvo konstatuota, kad pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos poreikio bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, konstatuota, kad neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai suteikimo poreikį.

12. Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja yra susituokusi su F. H. S., Departamentas turėjo perduoti jos prašymą nagrinėti Vokietijos migracijos tarnyboms. Pažymėjo, kad ne visais atvejais, kai užsienietis nurodo, kad jo šeimos narys gyvena Vokietijoje, pradedama Dublino procedūra. Šį klausimą reglamentuoja Dublino reglamente nustatyti griežti reikalavimai ir kriterijai. Visų pirma, vien tik noro susijungti su šeimos nariu neužtenka, turi būti to užsieniečio, gyvenančio kitoje valstybėje, sutikimas. Jį turi pateikti pats užsienietis, o ne Departamentas turi veikti. Šiuo atveju pareiškėja nesielgė aktyviai ir tokių duomenų nepateikė.

13. Kartu pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtus Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo ji gali pasislėpti. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti, todėl buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pažymi, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėja nori savanoriškai grįžti, ji gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, t. y. jei pareiškėja pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

14. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymia, kad nustatyta draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjai poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Be to, Sprendimu pareiškėjai neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

15. Departamentas akcentavo, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Nors pareiškėja iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies - pakeitė Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti A. H. M. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi A. H. M. A. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; kitus pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimus atmetė.

17. Nustatyta, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2021 m. liepos 26 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) sulaikė 4 asmenų grupę, neteisėtai kirtusių Lietuvos Respublikos sieną. Tarp tų asmenų buvo ir pareiškėja.

19. Pareiškėja 2021 m. liepos 29 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog pagrindinė priežastis dėl kurios ji išvyko iš savo šalies, tai yra, kad jai kilmės šalyje yra grasinama nužudymu.

20. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. gruodžio 1 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Taip pat Departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

21. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde teigė, kad dėl jos atliekamo teisininkės darbo ji patyrė grasinimus, be to ji patyrė parsekiojimą dėl savo įsitikinimų ir dėl to, kad nedėvėjo skaros, todėl mano, jog atsižvelgiant į tai, yra pakankamas pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies nuostatas, susijusias su baime būti persekiojamam dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

23. Iš skundžiamo Sprendimo turinio teismas nustatė, jog 2021 m. spalio 18 d. vyko pareiškėjos apklausa, kurios metu pareiškėja nurodė aplinkybes, kurias aprašė skunde teismui. Iš apklausos taip pat paaiškėjo, kad iš (duomenys neskelbtini) pareiškėja išvyko dėl grasinimų, patyčių ir persekiojimo, tikėdamasi dirbti Europos Sąjungos šalyje, gyventi arčiau savo sutuoktinio. Prieglobsčio prašytoja apklausoje nurodė, kad jos sutuoktinis gyvena ir dirba Vokietijoje. Nurodė, kad kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo Vokietijoje, bet prašymas buvo atmestas.

24. Iš skundžiamo Sprendimo teismas nustatė, kad Departamentas nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėja nurodė, kad patyrė grasinimus, susijusius su jos vykdomu darbu, bei dėl to, kad yra moteris, tačiau iš Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjos pasakojimas apie įvykius, paskatinusius išvykti iš (duomenys neskelbtini) (patyčios, grasinimai) buvo bendro pobūdžio, ji nežinojo persekiotojų vardų, pavardžių, negalėjo įvardinti jai grasinusios grupuotės pavadinimo ar klano, kuriam ši grupuotė priklausė. Pasakodama apie grasinimus, pareiškėja nesileido į detales, atsakinėjo trumpai. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes (pvz., grasinančio laiško, kurį neva buvo gavusi). Iš Sprendimo turinio matyti, jog DFAT nerado atvejų, kad už religijos pakeitimą būtų vykdomi persekiojimai pareiškėjos gyvenamojoje teritorijoje. Be to, pareiškėjos nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Nagrinėjamu atveju duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti asmeniui apsaugos nuo tariamo persekiojimo prieglobsčio prašytoja nepateikė, priešingai, ji nurodė, jog į policiją dėl sulauktų grasinimų ji nesikreipė, Departamentui atlikus tyrimą, nustatyta, kad valstybė bei jos institucijos deda pastangas mažinti smurto prieš ne islamo religiją išpažįstančius žmones. Taigi, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos kilmės valstybė negali ar nenori užtikrinti ilgalaikės pobūdžio apsaugos.

25. Teismas pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, jog persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su Departamento padaryta išvada, jog pareiškėjos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu. Pareiškėjos istorija nėra pagrįsta kitais (be jos pasakojimo) įrodymais, pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir jai šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

26. Apibendrinus tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą.

27. Nagrinėjamu atveju teismas darė išvadą, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai ir papildomą apsaugą.

28. Papildomos apsaugos suteikimą pareiškėja grindė tais pačiais argumentais kaip ir suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėjos pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis ir nėra priežasčių pareiškėjos atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas, arba ji galėtų tokiu būdu būti baudžiama. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Atsižvelgus į tai, teismo įsitikinimu, pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

29. Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, jog remiantis ESPA išvadomis apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai „vien buvimo“ šioje teritorijoje pakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, ESPA teigia, kad (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų miestų (kiti yra (duomenys neskelbtini)), kuriame valstybė gali apsaugoti civilįus nuo persekiojimo. Įvertinus surinktą informaciją Departamentas konstatavo, jog pareiškėja nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot ESPA, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, ji taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Prieglobsčio prašytoja yra jauna darbingo amžiaus moteris, turinti gyvenimo ir darbo (duomenys neskelbtini) patirties, (duomenys neskelbtini) yra likusi jos motina. Vertinant pareiškėjos galimybes saugiai įsikurti (duomenys neskelbtini) pastebėta, jog kilmės valstybėje yra likę prieglobsčio prašytojos artimi giminaičiai – (duomenys neskelbtini) ji turi giminių, su kuriais artimai bendravo. Pareiškėja visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra. Nors pareiškėja teigia esanti nereliginga (netikinti religijomis), tačiau įvertinus surinktą informaciją konstatuota, kad prieglobsčio prašytoja nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Atsižvelgus į tai, atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

30. Pareiškėja taip pat nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti ją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus.

31. Iš skundžiamo Departamento Sprendimo matyti, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsienietei prieglobstį, ji, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismas vertino, kad pareiškėjai taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja buvo pateikusi prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

32. Tačiau teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negali sutikti su Departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jos padarytam pažeidimui.

33. Departamento Sprendime, teismo nuomone, nebuvo pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

34. Sprendime nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Tačiau šiuo atveju, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

36. Kitoje dalyje pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi išnagrinėjus bylos medžiagą teismas nenustatė pagrindų panaikinti Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimą.

III. 37. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi.

38. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

39. Papildomai pareiškėja teigia, kad teismas ginčijamame sprendime išviso nieko pasisakė apie aplinkybę, kad pareiškėja yra susituokusi su F. H. S. (g. (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) pilietis), kuris yra gavęs prieglobstį Vokietijoje, todėl pareiškėja pageidauja, kad atsakovas turėjo perduoti jos prašymą nagrinėti Vokietijos migracijos tarnyboms pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 („Dublinas III“) nuostatas.

40. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

41. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą vadovaujasi tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, teisėtumo ir pagrįstumo.

43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, Šengeno erdvę ir Europos Sąjungą trukmę, konstatavęs, jog Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.

44. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjos teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, tai darė paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjos savybių ir išpažįstamos religijos, netinkamai taikė Dublinas III reglamentą.

45. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

46. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta.

47. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

48. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

49. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, kuri, kaip nustatė atsakovas ir dėl to byloje nėra ginčo, yra kilusi iš (duomenys neskelbtini), baimę būti persekiojama kilmės valstybėje grindžia tuo, jog kilmės šalyje ją nori nužudyti dėl jos santykio su vyraujančia religija ir su profesine veikla susijusių aplinkybių.

50. Be to, pareiškėja savo apeliaciniame skunde teigia, kad pageidauja susijungti su savo sutuoktiniu, kaip su šeimos nariu, gyvenančiu Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

51. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Dublino III reglamentą šeimos nariai, jei šeima jau egzistavo kilmės šalyje, be kita ko, šie prašytojo šeimos nariai, esantys valstybių narių teritorijoje: prašytojo sutuoktinis arba su juo pastovius santykius palaikantis nesantuokinis partneris tais atvejais, kai pagal atitinkamos valstybės narės teisę ar praktiką nesantuokinės poros jos teisės aktais dėl trečiųjų šalių piliečių prilyginamos santuokinėms poroms (2 straipsnio g dalis). Kai tik buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, kaip apibrėžta 20 straipsnio 2 dalyje, valstybėje narėje, jos kompetentingos institucijos iš karto praneša prašytojui apie šio reglamento taikymą (4 straipsnio 1 dalis). Jei prašytojas turi šeimos narį, kuriam leista kaip tarptautinės apsaugos gavėjui gyventi kurioje nors valstybėje narėje, nepaisant to, ar šeima buvo anksčiau sukurta kilmės šalyje, ta valstybė narė ir yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, jei atitinkami asmenys tokį pageidavimą išreiškė raštu (9 straipsnis).

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Tvarkos aprašo 25.5.2 papunktis nustato, jog prašymą suteikti prieglobstį priimančios institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas, be kita ko, atlieka šį veiksmą pilnamečiam prieglobsčio prašytojui: pateikia informaciją, nurodytą Dublino III reglamento 4 straipsnio 1 dalyje ir parengtą pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 1560/2003 su visais pakeitimais X priedo A dalį. Šiame papunktyje nurodyta informacija pateikiama Dublino III reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka,

53. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad pareiškėja yra pateikusi santuokos liudijimą, išduotą 2019 m. liepos 21 d. Turkijoje bei savo sutuoktiniui Vokietijos Federacinėje Respublikoje išduotus vairuotojo pažymėjimus ir sveikatos kortelę. Kiti dokumentai, susiję su jos sutuoktiniu, byloje yra pateikti tik vokiečių kalba. Nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nepasirūpino jų vertimu ir jų neaptarė. Minėtų dokumentų visuma įrodo, kad pareiškėjos sutuoktinis legaliai gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje, o jų šeima galėjo egzistuoti bei būti pripažįstama ir kilmės šalyje Be to, kaip matyti iš Vokietijos migracijos institucijų atsakymo, pareiškėjos sutuoktinis jau po jos patekimo į Lietuvos Respubliką domėjosi galimybe jos prieglobsčio klausimą spręsti Vokietijoje, tačiau šios šalies institucijos paaiškino, kad į jas turi kreiptis ne privatus asmuo, o Lietuvos migracijos institucijos. Tai paneigia Migracijos departamento nuomonę, jog pareiškėjos sutuoktinis nėra išreiškęs sutikimo.

54. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas tinkamai neapsvarstė pareiškėjos šeimyninių santykių aspekto ir nesuteikė pareiškėjai privalomos informacijos apie Dublino III reglamento taikymo procedūras.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į teisinį reglamentavimą, nurodytą nutarties 41–42 punktuose, pirmosios instancijos teismo sprendimą bei Migracijos departamento Sprendimą, pareiškėjai turėjo būti suteikta informacija apie Dublino III reglamento nuostatas, siekiant susijungti su savo šeima (sutuoktiniu) Vokietijoje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos santuoka yra patvirtinta 2019 m. liepos 21 d. santuokos liudijimu, ji yra teisėta ir įregistruota Turkijos Respublikoje, taigi nagrinėjamu atveju šeima jau egzistavo prieš pateikiant prašymą suteikti prieglobstį, todėl pareiškėjos vyras gali būti laikomas jos sutuoktiniu ir šeimos nariu. Pažymėtina, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjos nurodyto šeimos ryšio egzistavimo. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad, aplinkybė, jog pareiškėja tuo metu tiesiogiai neišreiškė pageidavimo jos prašymą suteikti papildomą apsaugą nagrinėti Vokietijos Federacinėje Respublikoje, yra tiesiogiai susijusi su tuo, kad pareiškėja nebuvo supažindinta su Dublino III reglamento nuostatomis, t. y. negalėjo žinoti apie tokią galimybę, todėl atsakovas pažeidė Tvarkos aprašo 22.5.2 papunkčio nuostatas.

56. Be to, Įstatymo 72 straipsnis nustato, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Dublino III reglamentu, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą (Įstatymo 72 str. 1 d.). Nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją (Įstatymo 72 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, pažeisdamas Tvarkos aprašo 22.5.2 papunkčio nuostatas, neįgyvendino ir minėtų Įstatymo 72 straipsnio nuostatų, t. y. nebendradarbiavo su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, o vien formaliai konstatavo, jog Dublino III reglamentas netaikytinas.

57. Įvertinus byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimams, kad Migracijos departamentas tinkamai atliko pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį tyrimą.

58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, tinkamai nesupažindino pareiškėjos su Dublino III reglamentu ir jo nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Sprendimas panaikinamas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos A. H. M. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos A. H. M. A. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21S44882 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan