2024-05-29 Nr. AB-9150-3-61-3-02968-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1495-602/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02968-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 25.8; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Sostinės krepšinio mokyklos skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Sostinės krepšinio mokykla (toliau – ir pareiškėjas, Mokykla) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. A51-72684/21(3.3.13.1E-AD24) „Dėl formalųjį švietimą papildančio ugdymo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymą dėl formalųjį švietimą papildančios programos finansavimo; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. .Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Sprendimu buvo atsisakyta akredituoti pareiškėjo programą „Ugdymo ir krepšinio meistriškumo tobulinimo programa“ (toliau – ir Programa), pasirašyti su ja, kaip formalųjį švietimą papildančio ugdymo (toliau – ir FŠPU, ;Papildantis ugdymas) teikėju, finansavimo sutartį bei pareiškėjo vykdomą formalųjį švietimą papildančio ugdymo programą lankantiems mokiniams skirti mokymo lėšas.

2.2. Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. FŠPU paskirtis yra pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti tam tikros srities žinias, stiprinti gebėjimus ir įgūdžius ir suteikti asmeniui papildomas dalykines kompetencijas, o papildantį ugdymą vykdo muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos. Mokykla yra viena iš pagrindinių Lietuvos krepšinio mokyklų ir įsiregistravo Švietimo ir mokslo institucijų registre kaip papildančio ugdymo teikėjas, dėl ko 2021 m. vasario 17 d. Administracijai pateikė prašymą Nr. S/20210217/21 „Dėl formalųjį švietimą papildančios programos vykdymo“, kuriuo paprašė atsakovės akredituoti pareiškėjo Programą ir priimti sprendimą dėl šios programos finansavimo. Administracija nurodė, kad negali patvirtinti Programos ir jos finansuoti, kadangi iki šiol Administracija pagal Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2021 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1-889 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) finansuoja tik tų institucijų papildančio ugdymo programas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina pati Vilniaus miesto savivaldybė.

2.3. Tinkamo Savivaldybės biudžeto parengimas, patvirtinimas ir vykdymas yra ne tik Savivaldybės vykdomosios institucijos, tarybos komitetų ir pačios Savivaldybės tarybos viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų, bet ir pareiga, nuo kurios tinkamo įvykdymo priklauso visų kitų Savivaldybės funkcijų ir programų tinkamas įgyvendinimas. Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą. Taigi, priešingai nei ginčijamame Sprendime nurodė Administracija, aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas savivaldybėms suteikia teisę (ne pareigą) dalį mokymo lėšų, skiriamų iš valstybės biudžeto, paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka, jokiu būdu negali reikšti, jog savivaldybės (t. y. ir Administracija) gali nuspręsti iš viso neskirti mokymo lėšų, gautų iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir turimų Savivaldybės biudžete, įstatymų reikalavimus atitinkančioms bei ugdymą mokiniams teikiančioms mokymo įstaigoms.

2.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 679 patvirtino Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašą (toliau – ir Vyriausybės patvirtintas aprašas). Ir Švietimo įstatymo nuostatos, ir Vyriausybės patvirtinto aprašo 13 punktas labai aiškiai numato, jog neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, be kita ko, ir papildantį ugdymą teikiančios mokyklos, turi teisę gauti jų programų finansavimą, kuris yra skiriamas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.

2.5. Švietimo įstatymas ir Vyriausybės patvirtintas aprašas savivaldybes įsipareigoja skirti kiekvienam FŠPU programas lankančiam mokiniui ne mažesnį nei Vyriausybės patvirtinto aprašo priede nurodytos sumos mokymo lėšų krepšelį iš valstybės biudžeto, tačiau savo iniciatyva (pagal savo savivaldybės tarybos patvirtintus sprendimus) savivaldybės mokiniams gali skirti ir didesnius mokymo krepšelius iš savivaldybės biudžeto. Dėl to Administracija visiškai nepagrįstai nusprendė ne tik pareiškėjui bei FŠPU programą lankantiems mokiniams neskirti mokymo lėšų finansavimo iš Savivaldybės biudžeto, bet nusprendė iš viso neskirti jokio įstatyme nurodyto, Vyriausybės patvirtintu aprašu kaip privalomo patvirtinto bei iš Lietuvos Respublikos biudžeto skiriamo, t. y. pačios valstybės suteikiamo finansavimo.

2.6. Sprendimas laikytinas diskriminaciniu. Administracija Sprendime nurodė, jog finansuoja tik tas institucijas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina pati Savivaldybė. Nepaisant to, kad Švietimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo neformaliojo vaikų švietimo ir kitos švietimo įstaigos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai, o neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir FŠPU, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos, bendruosius iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamų neformaliojo švietimo programų kriterijus nustato švietimo ir mokslo ministras. Švietimo įstatymas kartu su Vyriausybės patvirtintu aprašu, priešingai nei nurodyta skundžiamame Sprendime, labai aiškiai įtvirtino nuostatą, jog Papildančio ugdymo teikėjais gali būti visos mokyklos, taip pat laisvieji mokytojai ir kiti švietimo teikėjai, neįtvirtinant diskriminacinių bei konkurenciją ribojančių nuostatų, kad Papildančio ugdymo programas gali vykdyti bei už šių programų vykdymą finansavimą gauti išimtinai tik mokyklos, kurių savininke ar dalininke yra pati valstybė ar savivaldybė.

2.7. Sprendimu atsisakyta finansuoti Papildančio ugdymo mokymo lėšas net 547 mokiniams, o dėl to pareiškėjas kartu su jo Papildančio ugdymo programą lankančiais mokiniais negauna net 10 989,23 Eur įstatyme numatyto finansavimo per mėnesį. Administracija priėmė Švietimo įstatymui ir Vyriausybės patvirtintam aprašui prieštaraujantį Sprendimą, kuriuo nepagrįstai apribojo pareiškėjo tiesiogiai įtvirtintą teisę gauti Vyriausybės nutarimu patvirtintą minimalų jo teikiamos Papildančio ugdymo programos finansavimą iš valstybės biudžeto bei galimą papildomą programos finansavimą iš savivaldybės biudžeto, bei tokiu Sprendimu užkirto galimybę Savivaldybėje gyvenantiems vaikams laisvai pasirinkti Papildančio ugdymo programą vykdančią organizaciją bei taip neužtikrino Papildančio ugdymo programos prieinamumo didesniam vaikų skaičiui, tuo apribodama ir pačių mokinių, lankančių išimtinai tik finansuojamas Papildančio ugdymo programas, pasirinkimo laisvę.

2.8. Sprendime nurodomas Savivaldybės tarybos patvirtintas Aprašas tiek, kiek jis nustato, kad gali būti finansuojamos Papildančio ugdymo programos tik tų institucijų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina pati Savivaldybė, būdamas vietos savivaldos poįstatyminiu aktu, prieštarauja nacionaliniu lygmeniu priimtam ir Vyriausybės patvirtintam Aprašui, bei pačiam Švietimo įstatymui. Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės, sistemiškumo principus, akivaizdu, kad Sprendimas, kuris buvo priimtas remiantis minėtomis Aprašo 8 punkto nuostatomis, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

2.9. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad Savivaldybės taryba 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 1-1246 „Dėl Tarybos 2021 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 1-889 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimas) pakeitė Aprašo 8 punktą ir jį išdėstė nauja redakcija. Vyriausybės atstovo vertinimu, buvo nustatyta, kad Aprašo 8 punktas, kuriuo vadovavosi Administracija, priimdama skundžiamą Sprendimą, neatitinka teisės aktų ir yra neteisėtas, todėl Savivaldybės taryba jį pakeitė ir nustatė, kad Papildančio ugdymo programų finansavimą gali gauti ir Savivaldybei, kaip savininkei ar dalininkei, nepriklausančios mokyklos. Administracija, žinodama, kad galiojęs Aprašo 8 punktas buvo pripažintas neteisėtu, taip pat žinodama, kad Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis būtent šiuo Aprašo punktu bei dėl šio Sprendimo teisme yra nagrinėjama administracinė byla, nesiėmė jokių veiksmų, jog panaikintų neteisėtą skundžiamą Sprendimą.

3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Administracija atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Atvejus, kai savivaldybės dalį mokymo lėšų paskirsto ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka, numato Vyriausybės patvirtintas aprašas, kurio 12 punkte buvo numatyta, jog savivaldybėms yra skiriamos mokymo lėšos, be kita ko, formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti (12.4 papunktis), kurias savivaldybės turi teisę paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka. Įgyvendindama šią teisę, Savivaldybės taryba 2021 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1-889 ir patvirtino Aprašą, kuris nustato Savivaldybei skirtų mokymo lėšų dalies, kurią Savivaldybė gali naudoti savo nustatyta tvarka, paskirstymo principus ir naudojimo tvarką. Taigi pagal teisės aktus mokymo lėšas ugdymo programoms finansuoti Savivaldybė turi teisę paskirstyti savo nustatyta tvarka.

3.2. Vyriausybė 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 674 pakeitė Vyriausybės 2018 m. liepos 11 d. nutarimą, t. y. Vyriausybės patvirtintą aprašą, Sprendimas buvo surašytas dar iki Vyriausybės nutarimo pakeitimo, o skundžiamo Sprendimo pateikimo pareiškėjui metu galiojusio Vyriausybės nutarimo redakcija numatė savivaldybėms teisę paskirstyti mokymo lėšas savo nustatyta tvarka.

3.3. Aprašo 2 punktas nurodo, jog jame vartojamos sąvokos atitinka Švietimo įstatyme vartojamas sąvokas, o vadovaujantis Švietimo įstatymo 2 straipsnio 25 dalimi, Savivaldybės mokykla yra mokykla, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra savivaldybė (kai valstybė nedalyvauja dalininkės teisėmis). Kadangi pareiškėjas nėra Savivaldybės mokykla, kaip ji apibrėžta Švietimo įstatyme (ir to pareiškėjas neginčija), pareiškėjas neatitiko Savivaldybės apraše nustatytų reikalavimų Papildančio ugdymo programos finansavimui gauti. Atsakovas neginčija pareiškėjo galimybės vykdyti Papildančio ugdymo programas, tačiau nustačius, kad pareiškėjas neatitinka Apraše nustatytų reikalavimų, patenkinti pareiškėjo prašymą dėl finansavimo pareiškėjo parengtai programai atsakovas neturėjo teisinio pagrindo.

3.4. Aprašas yra norminis teisės aktas, kuris Sprendimo priėmimo dieną buvo visa apimtimi galiojantis, todėl jo normų buvo privaloma laikytis visiems teisinių santykių dalyviams, tarp jų, be abejo, ir pačiai Savivaldybei. Taigi, Administracija nagrinėdama pareiškėjo pateiktą prašymą, turėjo pareigą vadovautis Aprašu.

3.5. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų tenkinimo, turi būti nustatytas konkretus jo naikinimo teisinis pagrindas, kurio pareiškėjas šiuo atveju neįrodė. Subjektyvus pareiškėjo nesutikimas su Sprendimu ir pageidavimas, kad sprendimas būtų buvęs priimtas kitoks, savaime nesudaro pagrindo laikyti skundžiamą Sprendimą neteisėtu. Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas jo surašymo metu galiojusiomis teisės normomis.

4. Administracija pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad:

4.1. Teismas 2022 m. spalio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI4-5156-1064/2022 pripažino, kad Aprašo 8 punktas (iki 2021 m. gruodžio 15 d. galiojusi redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatytas reguliavimas nenumato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, prieštarauja Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 daliai, Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 679 (iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. galiojusi redakcija) 12, 12.4 ir 13 punktams. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2023 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1050-415/2023 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimą palikus nepakeistą.

4.2. Sprendimas surašytas ir pareiškėjui pateiktas 2021 m. rugpjūčio 13 d., t. y. dar galiojant Aprašo 8 punkto (iki 2021 m. gruodžio 15 d. galiojusios redakcijos) nuostatai. Nei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendime, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartyje nėra nurodyta, kad Aprašo 8 punktas negali būti taikomas ab initio (nuo jos priėmimo dienos). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma bendroji taisyklė, aiškiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalyje, t. y. Aprašo 8 punktas nebegali būti taikomas nuo tos dienos, kai įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimas buvo oficialiai paskelbtas.

4.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartis, kuria buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimas, oficialiame Lietuvos Respublikos teisės aktų registre buvo paskelbta 2023 m. spalio 26 d. (Nr. 20820). Taigi ir Aprašo 8 punktas (iki 2021 m. gruodžio 15 d. galiojusi redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatytas reguliavimas nenumato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, negali būti taikomas būtent nuo 2023 m. spalio 26 d.

4.4. Panaikinti Sprendimą remiantis vien tuo, kad Aprašo 8 punkto nuostata vėliau buvo pripažinta neteisėta, nėra pagrindo. Skundžiamas Administracijos raštas buvo priimtas Aprašo 8 punkto nuostatai esant galiojančiai ir ja Administracija tuo metu privalėjo vadovautis.

4.5. Minėta, jog Aprašo 8 punktas nuo 2021 m. gruodžio 15 d. jau buvo pakeistas. Dabar galiojanti šio punkto redakcija nustato, kad Administracijos direktoriaus nustatyta tvarka patvirtintoms formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti (įskaitant apmokėjimą už darbą mokytojams, dirbantiems pagal šias programas) mokymo lėšos paskirstomos ir naudojamos Savivaldybės ir nevalstybinėms mokykloms (ne mažesne apimtimi) pagal Mokymo lėšų apraše nustatytą ugdymo reikmių koeficientų ir rekomenduojamų mokymo lėšų sumų sąrašą. Taigi Administracijos direktorius 2023 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 30-11/23 „Dėl Formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų finansavimo” patvirtino Formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų tvirtinimo ir lėšų paskirstymo šioms programoms įgyvendinti tvarkos aprašą, bei dar 2023 metų pradžioje viešai buvo paskelbtas kvietimas teikti paraiškas valstybės lėšoms Vilniaus savivaldybės teritorijoje registruotoms muzikos, dailės, kitų menų, sporto programoms.

4.6. Pasinaudojusios šiuo kvietimu ir pateikusios paraiškas, 15 meno ir sporto mokyklų programos buvo akredituotos dvejiems metams, o tarp finansavimą gavusių mokyklų yra ir VšĮ Sostinės krepšinio mokykla, gavusi 20,9 tūkst. Eur finansavimą.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Administracijos Sprendimą ir įpareigojo Administraciją pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymą „Dėl formalųjį švietimą papildančios programos“ išnagrinėti iš naujo. Teismas priteisė pareiškėjui 623 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas Administracijai pateikė 2021 m. vasario 17 d. raštą „Dėl formalųjį švietimą papildančios programos vykdymo“, kuriame pareiškėjas nurodė, jog parengė formalųjį švietimą papildančią programą „Ugdymo ir krepšinio meistriškumo tobulinimo programa“, kurią įregistravo Neformaliojo švietimo programų registre, tuo pačiu nurodė laukianti Administracijos sprendimo dėl šios programos finansavimo bei paprašė peržiūrėti Aprašą.

6.2. Administracija 2021 m. kovo 5 d. raštu Nr. A51-20595/21(3.3.11.1E-AD24) informavo pareiškėją apie priimtą Savivaldybės tarybos sprendimą dėl Aprašo patvirtinimo bei nurodė, jog neformaliojo ugdymo įstaigos nepatenka į jame išvardintą įstaigų sąrašą, todėl negali būti finansuojamos.

6.3. Pareiškėjas 2021 m. kovo 10 d. prašyme dėl formalųjį švietimą papildančios programos finansavimo Nr. S/20210310/23 prašė Administracijos priimti sprendimą dėl pareiškėjo Programos (programos kodas 110501671, identifikavimo kodas 330900) finansavimo ir pasirašyti su pareiškėju finansavimo sutartį arba pateikti motyvuotą atsakymą į pareiškėjo prašymą. Taip pat 2021 m. birželio 15 d. ir 2021 m. liepos 29 d. Administracijoje buvo gauti pareiškėjo reikalavimai dėl atsakymo pateikimo į pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymą.

6.4. Administracija skundžiamu Sprendimu pareiškėją informavo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą savivaldybės turi teisę nustatytais atvejais dalį mokymo lėšų paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka. Šiuo atveju Savivaldybės taryba 2021 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1-889 patvirtino Aprašą, pagal kurį šiuo metu Papildančio ugdymo (įskaitant apmokėjimą už darbą mokytojams, dirbantiems pagal šias programas) mokymo lėšos paskirstomos Savivaldybės mokykloms (Aprašo 8 p.).

7. Vertindamas skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad Sprendimu buvo atsakyta į pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymą ir vėlesnius raštus (2021 m. liepos 28 d. ir 2021 m. liepos 29 d.). Teismo vertinimu, 2021 m. kovo 10 d. rašte pareiškėjas aiškiai išreiškė reikalavimą pasirašyti su juo finansavimo sutartį arba pateikti motyvuotą atsakymą, o Sprendime akcentuotas Aprašo 8 punktas, nurodant, kad jis yra galiojantis ir iki šiol taikomas tik institucijoms, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybė. Teismas konstatavo, kad Sprendimu iš esmės atsisakyta sudaryti finansavimo sutartį, nes pagal Aprašo 8 punktą finansavimas negali būti skiriamas pareiškėjui.

8. Buvo atkreiptas dėmesys, kad teismui kilus pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytino Aprašo 8 punkto nuostatų teisėtumo, buvo pradėtas norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas. Norminė byla dėl Aprašo 8 punkto teisėtumo buvo išnagrinėta ir joje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, jog Aprašo 8 punktas (iki 2021 m. gruodžio 15 d. galiojusi redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatytas reguliavimas nenumato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, prieštarauja Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 daliai, Vyriausybės patvirtinto aprašo (iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. galiojusi redakcija) 12, 12.4 ir 13 punktams (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI4-5156-1064/2022 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02968-2021-3); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1050-415/2023).

9. Teismas, remdamasis Teisės aktų registro duomenimis, nustatė, kad šiame registre Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimas paliktas nepakeistas, paskelbta 2023 m. spalio 26 d. (Nr. 20820).

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad Savivaldybės taryba 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 1-1246 „Dėl Tarybos 2021 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 1-889 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Aprašą ir išdėstė 8 punktą taip, kad numatė lėšų skyrimą ir nevalstybinėms mokykloms (ne mažesne apimtimi).

11. Vadovaudamasis ABTĮ 118 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Konstitucinio teismo jurisprudencija ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, jog norminis administracinis aktas, kurį kompetentingas administracinis teismas pripažino neteisėtu, nuo oficialaus atitinkamo administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos pašalinamas iš teisės sistemos ir nebegali būti taikomas.

12. Spręsdamas dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių, teismas pažymėjo, kad aiškindamas ABTĮ 118 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės išimtys; tokia išimtis iš šios taisyklės ir yra tie atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumas yra revizuojamas teisme nagrinėjamos individualios bylos pagrindu, kaip ir yra šioje byloje. Teismas pabrėžė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, kurioje išaiškinta, jog priešingu atveju konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų laikyti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualioje byloje, atsiradimo metu (žr., 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1690/2005, 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014).

13. Nagrinėjamu atveju, įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimui administracinėje byloje dėl norminio akto dalies pripažinimo neteisėta ir teismui atnaujinus šios individualiosios bylos nagrinėjimą, teismas nenustatė pagrindo taikyti Aprašo 8 punktą. Teismas darė išvadą, kad Sprendime Administracija nepagrįstai vadovavosi Aprašo 8 punktu, todėl Sprendimą panaikino, kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.) ir įpareigojo Adminsitraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymą.

III. 14. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Administracija apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai (žr. šios nutarties 13 punktą), kurie, Administracijos vertinimu, yra vieninteliai teismo sprendimo motyvai, suponuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 87 straipsnio reikalavimų. Teismas nevertino, jog Aprašo 8 punkto nuostata, kuria Administracija rėmėsi skundžiamame Sprendime, laikoma neteisėta tik nuo 2023 m. spalio 18 d. Vadovaujantis administracinių teismų praktika, norminis administracinis aktas, kurį kompetentingas administracinis teismas pripažino neteisėtu, nuo oficialaus atitinkamo administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos pašalinamas iš teisės sistemos ir nebegali būti taikomas.

15.2. Pabrėžtina, kad norminę bylą nagrinėję teismai savo procesiniuose sprendimuose nenurodė, kad Aprašo 8 punktas negali būti taikomas ab initio (nuo jo priėmimo dienos), kas atitinkamai reiškia, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma bendroji taisyklė, aiškiai įtvirtinta ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje, t. y. Aprašo 8 punktas nebegali būti taikomas nuo tos dienos, kai įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimas buvo oficialiai paskelbtas (t. y. 2023 m. spalio 26 d.).

15.3. Teismas skundžiamame sprendime nutaręs taikyti kitokią Aprašo 8 punkto negaliojimo tvarką, nei numatyta ABTĮ 118 straipsnyje, turėjo pareigą tokį savo sprendimą motyvuoti šioje konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, neapsiribodamas tik teismų praktikos kitose administracinėse bylose pacitavimu, kurių faktinės aplinkybės nėra šiai bylai identiškos. Pirmosios instancijos teismo sprendime minimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai neturėtų būti suprantami kaip suteikiantys teismui teisę naikinti individualioje administracinėje byloje skundžiamus administracinius sprendimus vien tuo pagrindu, kad juos priimant buvo remiamasi vėliau neteisėta pripažinta teisės norma. Teisės normos pripažinimas neteisėta norminėje byloje, esantis reikšminga aplinkybe sprendžiant dėl apskųsto administracinio sprendimo teisėtumo, visgi nepašalina teismo pareigos įvertinti administracinio sprendimo priėmimo aplinkybes, šalių argumentus dėl šio administracinio sprendimo (ne)teisėtumo, teisinius padarinius, kuriuos sukels tokio administracinio sprendimo naikinimas ir pan. (ABTĮ 57 str. 6 d.; 86–87 str.).

15.4. Pirmosios instancijos teismo sprendime jokie šalių argumentai, skundžiamo rašto priėmimo aplinkybės, jo naikinimo poreikis ir teisinės pasekmės apskritai nebuvo vertinami, o skundžiamas raštas panaikintas ir Administracija įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą tik formaliai remiantis norminėje byloje priimtu sprendimu ir remiantis kitose administracinėse bylose teismų priimtais sprendimais, kurių faktinės aplinkybės skiriasi.

15.5. Administracija rašytiniuose paaiškinimuose buvo nurodžiusi, jog pakeitus Aprašo 8 punktą, buvo skelbiami kvietimai teikti paraiškas valstybės lėšoms Vilniaus savivaldybės teritorijoje registruotoms muzikos, dailės, kitų menų, sporto programoms, t. y. visoms FŠPU programas įgyvendinančioms mokykloms, taip pat ir nevalstybinėms mokykloms.

15.6. Pasinaudojusi šiuo kvietimu ir pateikusi paraišką, VšĮ Sostinės krepšinio mokykla 2023 metais gavo 20 900 Eur finansavimą, 2024 metais – 20 950 Eur finansavimą. Taigi, pareiškėjas, 2021 m. kovo 10 d. prašymu siekęs finansavimo FŠPU programai, jį buvo ir yra gavęs, dėl ko pakartotinis pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymo (apeliaciniame skunde nurodoma 2021 m. kovo 13 d. data) nagrinėjimas šiuo metu yra nebetekęs aktualumo. Pakartotinis pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymo nagrinėjimas šiuo atveju nėra objektyviai įmanomas, kadangi Administracija neturi galimybės paskirstyti valstybės biudžeto lėšų atgaline data už praėjusius metus. FŠPU programos kiekvienais kalendoriniais metais finansuojamos iš tam skirtų valstybės biudžeto lėšų, lėšos skiriamos metams ir panaudojamos kalendoriniais metais.

15.7. Nors pareiškėjas skunde kėlė abejones dėl skundžiamo rašto atitikties VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams bei tariamo nemotyvuotumo, pirmos instancijos teismas savo sprendime nenustatė, kad skundžiamas raštas būtų buvęs neišsamus, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis, neatitinkantis administraciniam sprendimu keliamų reikalavimų ar pan. Atsižvelgiant į tai, negali būti laikomas pagrįstu pirmos instancijos teismo formalus įpareigojimas Administracijai iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, nenustačius ir nekonstatavus, kad pirminio nagrinėjimo metu (priimant skundžiamą raštą) būtų buvusios pažeistos kokios nors procedūros ar tuo metu galiojusios imperatyvių teisės aktų nuostatos. Pabrėžtina, jog Aprašo 8 punkto nuostata dėl finansavimo paskirstymo, kuri buvo taikoma sprendžiant pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymą, galiojo ne tik pareiškėjui, bet ir visoms kitoms FŠPU programas įgyvendinančioms įstaigoms ir buvo visoms įstaigoms taikoma vienodai.

15.8. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas naikinti skundžiamą raštą ir įpareigoti Administraciją iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl FŠPU programos finansavimo negali būti laikomas teisingu sprendimu, kai joks pareiškėjo teisių pažeidimas faktiškai nebeegzistuoja (pareiškėjas finansavimą gavo) ir prašymo pakartotinis nagrinėjimas objektyviai jokių teisinių pasekmių pareiškėjui sukelti nebegali.

16. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Priešingai nei nurodo atsakovas, pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsamiai išnagrinėjo Aprašo 8 punkto pripažinimo neteisėtu teisines pasekmes, be kita ko, ir momentą, nuo kurio norminis aktas turėtų būti laikomas neteisėtu, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimui administracinėje byloje dėl norminio akto dalies pripažinimo neteisėtu ir teismui atnaujinus šios individualiosios bylos nagrinėjimą, teismas neturi pagrindo taikyti Aprašo 8 punktą. Pirmosios instancijos teismas sprendime ne tik nurodė, jog atsakovas savo Sprendime nepagrįstai rėmėsi Aprašo 8 punktu, bet ir išsamiai motyvavo savo tokį sprendimą, įvertindamas Aprašo 8 punkto pripažinimo neteisėtu teisines pasekmes nagrinėjamam atvejui, atitinkamai pagal tai vertindamas ir norminio akto pripažinimo neteisėtu momentą. Teismas pagrįstai ir motyvuotai nurodė, jog, jei nagrinėjamu atveju laikysime Aprašo 8 punktą (iki 2021 m. gruodžio 15 d. galiojusi redakcija) negaliojančiu tik nuo 2023 m. spalio 26 d., tai visas norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi šioje nagrinėjamoje individualioje byloje toks norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių. Toks teismo sprendimas atitinka ne tik ABTĮ 118 straipsnį, bet ir suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020, išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-988-520/2022; kt.). Be to, aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus šalių argumentus, pagal teismų praktiką nėra pagrindas laikyti teismo sprendimą negaliojančiu, kadangi teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą.

16.2. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad Aprašas buvo pakeistas Savivaldybės tarybos 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu, kad pareiškėjas 2023 bei 2024 metais gavo finansavimą, o pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymo nagrinėjimas šiuo metu yra nebetekęs aktualumo, pažymėtina, jog FŠPU finansavimas nevalstybinėms mokykloms, t. y. ir pareiškėjui, buvo suteiktas ne iškart po Savivaldybės tarybos 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimo įsigaliojimo, net ne nuo 2022 metų, o tik nuo 2023 metų vidurio (pirmosios paraiškos buvo teikiamos iki 2023 m. vasario 28 d., tuomet vyko jų vertinimas, sutarčių pasirašymas). Nors Aprašo 8 punkto redakcija buvo formaliai pakeista 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu, tačiau faktiškai buvo pradėta taikyti tik nuo 2023 metų antro ketvirčio. Jei pareiškėjas nebūtų su skundu kreipęsis į teismą dėl Administracijos Sprendimo panaikinimo, tai tikėtina, jog Aprašo 8 punktas būtų galiojęs ir pareiškėjo FŠPU programą lankantys vaikai ir toliau negautų jiems priklausančio finansavimo. Tai pagrindžia faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas kartu su Vaikų ir jaunimo neformaliojo švietimo asociacija, kurios dalyviu jis yra, ne kartą bandė su Savivaldybe susitarti, jog Savivaldybėje būtų panaikinti FŠPU reglamentavimo trūkumai bei Administracija FŠPU finansavimą skirtų ir vaikams, lankantiems FŠPU programas ir nevalstybinėse mokyklose, tačiau Savivaldybė it Administracija atsisakė tai daryti.

16.3. Jeigu Savivaldybė (kartu su Administracija) būtų Aprašo 8 punktą (iki 2021 m. gruodžio 15 d. galiojusią redakciją) pakeitusi anksčiau, kaip to prašė pareiškėjas, ir būtų šiuos pakeitimus realiai pradėjusi taikyti anksčiau, tai akivaizdu, jog Administracija dar būtų galėjusi spręsti dėl pakartotinio pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymo ar analogiško prašymo nagrinėjimo bei jo tenkinimo iš 2021 metų biudžeto, o ne tik skirti finansavimą 2023 bei 2024 metams. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo metu nebeaktualiu tapo pakartotinis pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymo išnagrinėjimas, tačiau būtent teismo sprendimas kartu su nurodytomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis priežastinį ryšį tarp Administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei pareiškėjo neteisėtai negauto finansavimo (žalos, nurodytos pareiškėjo skundo teismui 21 ir 23 pastraipose (pastaba – kitos bylos nagrinėjimo objektai)), yra pagrindas kreiptis dėl žalos atlyginimo, ypač kuomet toks finansavimas pareiškėjui buvo numatytas Vyriausybės patvirtinto aprašo 13 punkte, o tokia žala būtų priteisiama ne iš 2021 metų savivaldybės biudžeto, kaip nurodo Administracija, o iš biudžeto, esančio teismo sprendimo dėl žalos priteisimo įsiteisėjimo metu. Negana to, jei teismo sprendimas būtų panaikintas ir būtų priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas, tai tas reikštų, jog ne tik pareiškėjas nuo 2021 metų negavo jam pagal įstatyminį reguliavimą priklausančio FŠPU finansavimo dėl neteisėto Aprašo 8 punkto galiojimo, bet taip pat tai reikštų, jog pareiškėjas, siekęs apginti savo ir jo FŠPU programą lankančių vaikų pažeistas teises, nepagrįstai patirtų dar papildomas – bylinėjimosi – išlaidas, kurios, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, jam nebūtų priteistos iš Administracijos, o tai neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų.

16.4. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į pareiškėjo skundo argumentus, jog skundžiamas Sprendimas neatitiko VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei buvo nemotyvuotas, neišsamus. Minėta, teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė akivaizdų Sprendimo negaliojimo pagrindą, todėl vien tai, kad teismas sprendime nepasisakė dėl kiekvieno proceso šalių argumento, susijusio su skundžiamo Apelianto Sprendimo neteisėtumu, kuomet jau ir taip toks neteisėtumas teismo yra nustatytas, nėra pagrindas pripažinti teismo sprendimą nemotyvuotu ar neteisėtu. Sutiktina, jog pareiškėjas skunde nurodė, jog skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ne tik dėl to, jog buvo priimtas remiantis neteisėtu Aprašo 8 punktu, tačiau dar ir dėl to, jog buvo visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. A51-72684/21(3.3.13.1E-AD24) „Dėl formalųjį švietimą papildančio ugdymo“ teisėtumo.

18. Sprendimu buvo atsisakyta akredituoti pareiškėjo programą „Ugdymo ir krepšinio meistriškumo tobulinimo programa“, pasirašyti su ja, kaip formalųjį švietimą papildančio ugdymo teikėju, finansavimo sutartį bei pareiškėjo vykdomą formalųjį švietimą papildančio ugdymo programą lankantiems mokiniams skirti mokymo lėšas. Administracija nurodė, kad negali patvirtinti Programos ir jos finansuoti, kadangi iki šiol Administracija pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1-889 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašą finansuoja tik tų institucijų papildančio ugdymo programas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina pati Vilniaus miesto savivaldybė.

19. Norminė byla dėl Aprašo 8 punkto teisėtumo buvo išnagrinėta ir joje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, jog Aprašo 8 punktas (iki 2021 m. gruodžio 15 d. galiojusi redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatytas reguliavimas nenumato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, prieštarauja Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 daliai, Vyriausybės patvirtinto aprašo (iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. galiojusi redakcija) 12, 12.4 ir 13 punktams (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI4-5156-1064/2022 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02968-2021-3); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1050-415/2023). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimas paliktas nepakeistas, paskelbta 2023 m. spalio 26 d.

20. Pirmosios instancijos teismas panaikino Administracijos Sprendimą ir įpareigojo Administraciją pareiškėjo 2021 m. kovo 10 d. prašymą „Dėl formalųjį švietimą papildančios programos“ išnagrinėti iš naujo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, jog norminis administracinis aktas, kurį kompetentingas administracinis teismas pripažino neteisėtu, nuo oficialaus atitinkamo administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos pašalinamas iš teisės sistemos ir nebegali būti taikomas.

V. 21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.

22. ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. ABTĮ 118 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

23. Pažymėtina, jog vienas esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. ABTĮ nustatytas žemesnės galios įstatymo lydimųjų aktų, taip pat savivaldybių institucijų išleistų teisės aktų patikros mechanizmas atitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išdėstytą nuostatą, kad sukurtos teisinės galimybės teisme patikrinti tų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nepriskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013).

24. <...> norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra ex nunc (lot. – nukreipta į ateitį), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 taip pat yra nurodęs, kad ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, t. y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013).

25. Analogiška pozicija yra formuojama ir konstitucinėje jurisprudencijoje, kurioje, kaip konstatuota, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Kaip bebūtų, Konstitucinis Teismas taip pat pripažįsta, jog minėtoji Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą (galiojimą ex tunc) suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos. Būtent, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucija prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingai teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“).

26. Taigi remiantis ABTĮ 116 straipsnio (šiuo metu – ABTĮ 118 str.) 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisykle, kad galimos jos išimtys, kai nurodyta bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma, darytina išvada, jog kiekvienu atveju tai susiję su norminio teisės akto teisėtumo revizavimu teisme nagrinėjant individualią bylą. Priešingu atveju toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, nes norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-1690-05). Tokia pat praktika vadovaujasi bendrosios kompetencijos teismai bylose, kuriose sprendžiamas konkretaus norminio akto teisėtumo peržiūrėjimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-486/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2012).

27. Administraciniame teisme ginčyti administraciniai sprendimai, apskundus teismo sprendimą ir šiam sprendimui neįsiteisėjus, galutinio teisinio stabilumo neįgijo. Todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka po to, kai atitinkami administraciniai aktai buvo pripažinti neteisėtais, vadovautis ir remtis tomis teisės normomis, kurios yra pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui dar iki procesinio sprendimo, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, priėmimo apeliacinės instancijos teisme, negalima. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisino stabilumo neįgiję administraciniai aktai yra teisėti, nors jie ir buvo priimti remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tai būtų neteisinga, nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu <...> (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013).

28. Pagal ABTĮ 118 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. LVAT, aiškindamas ABTĮ 118 straipsnio 1 dalies nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės, jog aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018). Tokia išimtis iš šios taisyklės ir yra tie atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumas yra revizuojamas teisme nagrinėjamos individualios bylos pagrindu, kaip ir yra šioje byloje. Priešingu atveju konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų laikyti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualioje byloje, atsiradimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1690/2005, 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020, išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-988-520/2022, išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2024).

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad norminio teisės akto, kurio pagrindu priimtas Sprendimas, teisėtumas buvo revizuojamas teisme nagrinėjamos individualios bylos (nagrinėjamos bylos) pagrindu. Konkretaus norminio akto teisėtumo prezumpcijos paneigimas išnagrinėtoje norminėje byloje, lėmė teisme nagrinėjamos individualios bylos baigtį – pareiškėjo teisių atkūrimas, nustačius, kad norminis teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad individualus administracinis sprendimas turi būti panaikintas, nes buvo priimtas remiantis norminiu aktu, kurio teisėtumo prezumpcija paneigta (ir šis norminis aktas toliau negali būti taikomas) išnagrinėjus norminę bylą, yra visiškai teisinga. Teismas tinkamai taikė ABTĮ 118 straipsnį, vadovavosi Lietuvos Konstitucinio teismo jurisprudencija ir atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl naikinti ar keisti priimtą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

30. Apeliacinio skundo motyvai dėl negalimumo skirti finansavimą už praėjusį laikotarpį, nepaneigia teismo išvados, kad Sprendimas yra neteisėtas, todėl turi būti panaikintas, nes teisiniai santykiai konkrečiu atveju nebuvo pasibaigę, todėl padėtis atsiradusi dėl neteisėto administracinio sprendimo priėmimo turi būti ištaisyta pareiškėjo inicijuotoje individualioje byloje teisme. Pareiškėjo reikalavimo tenkinimo pagrindas yra Konstitucijos 110, 107 straipsniai, Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, ABTĮ 118 straipsnis.

VI. 31. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

32. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

33. Byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjas sumokėjo advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 726 eurų. Pareiškėjo prašoma priteisti suma už teisines paslaugas neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio ir vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegijos vertinimu, yra priteistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui viešajai įstaigai Sostinės krepšinio mokyklai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan