2019-01-09 Nr. AB-1171-3-65-3-00230-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-652-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00230-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti jam 600 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmų, atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2016–2017 metais kaip nuteistasis buvo neteisėtai laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, dėl ko negalėjo pasinaudoti savo teisėmis įsigyti higienos, maisto prekių.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinę (toliau – ir Areštinė) buvo konvojuotas, vykdant Panevėžio apygardos teismo nutartis dėl jo pristatymo į teismo posėdžius. Konvojavimą vykdė ne atsakovas, o Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos. Panevėžio AVPK neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl civilinė atsakomybė negali kilti. Be to, pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, jos nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš, jo nuomone, neteisėto jo laikymo Panevėžio apskrities VPK areštinėje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Areštinėje buvo laikomas 2016–2017 metais (tikslių datų nenurodė), tačiau atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas 2016 metais Areštinėje laikomas nebuvo, o 2017 metais buvo laikomas šiais laikotarpiais: nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. sausio 26 d.; nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2017 m. vasario 17 d.; nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. Pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, jų neginčijo.

7. Teismas ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas.

8. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiais buvo laikomas pagal Panevėžio apygardos teismo nutartis, kuriomis nutarta jį perkelti iš Marijampolės pataisos namų į Panevėžio AVPK areštinę pristatymui į teismo posėdžius Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-138-531/2016 (2017 metų bylos Nr. I-42-531/2017), kurioje pareiškėjas buvo kaltinamuoju. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis ir atliko jam ankstesniais teismų nuosprendžiais paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

9. Teismas nurodė, kad bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Pagal BVK 2 straipsnį, šio kodekso numatytais atvejais valstybės institucijos priima teisės aktus bausmių vykdymo klausimais, kurie nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. BVK 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir Suėmimo vykdymo įstatymas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti asmenų pristatymo į tardymo izoliatorius pagrindai, tarp jų: teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartis perkelti iki penkių parų nuteistąjį arešto ar laisvės atėmimo bausme iš areštinės ar pataisos įstaigos į tardymo izoliatorių dėl bylos nagrinėjimo teisme (3 punktas). Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą, suimtiesiems prilyginami nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, - iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas, o pagal šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi ir nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkių parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi dėl bylų nagrinėjimo teisme.

Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suimtieji teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl bylų nagrinėjimo teisme; toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos; teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras.

Sisteminė išvardintų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose, dėl jų bylų nagrinėjimo teismuose gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse ne ilgiau kaip penkias paras, esant bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) nutarčiai pristatyti nuteistąjį į teismo posėdį. Taigi, policijos areštinėje laikomam asmeniui, tarp jų – ir nuteistajam, taikytinos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės.

10. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nustatė itin trumpą laiką (iki penkių parų) nuteistojo laikymui areštinėje dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Taigi pareiškėjo laikymas Areštinėje teisės aktų nustatytais pagrindais iki 5 parų (pagal teismo nutartis dėl jo baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme) pareiškėjo teisėtų interesų nepažeidė. Tačiau bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. sausio 26 d. Areštinėje buvo laikomas 7 paras. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos turinį teismas sprendė, jog šioje teisės normoje nustatytas imperatyvus reikalavimas nuteistąjį asmenį laikyti Areštinėje tik iki joje nustatyto maksimalaus termino (iki 5 parų), todėl Panevėžio AVPK, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. sausio 26 d. pareiškėją laikydamas ilgiau nei 5 paras, pažeidė pareiškėjo teises ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

11. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

12. Teismas, atsižvelgdamas į skirtingą Areštinėje ir laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens teisių apimtį, sprendė, kad pareiškėjas dėl jo neteisėto laikymo Areštinėje 2 paras galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau įvertinus tokių nepatogumų trukmę ir mastą, akivaizdu, kad jie buvę vienkartiniai bei trumpalaikiai. Pareiškėjas kaip patirtus nepatogumus nurodė, jog jis negalėjo nusipirkti higienos ar maisto prekių, tačiau nedetalizavo, ar šis ribojimas jam sukėlė kokią nors žymią dvasinę skriaudą. Teismas taip pat nenustatė, jog nustatytas pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš esmės panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pripažinta Panevėžio AVPK kaltė, tačiau nepriteista 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo atmesti.

16. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas neargumentuotas, nepagrįstas, nenurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėjas į areštinę konvojuotas vadovaujantis Panevėžio apygardos teismo nutartimis. Konvojavimą vykdė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos. Nagrinėjamu atveju atsakovas neatliko veiksmų, kuriais galbūt buvo sukelta pareiškėjui neturtinė žala. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui atsirado apčiuopiami žalingi padariniai fizinei ar psichinei sveikatai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

22. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiais: nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. sausio 26 d.; nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2017 m. vasario 17 d.; nuo 2017 m. kovo 23 d. iki 2017 m. kovo 27 d.; nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. balandžio 20 d., buvo laikomas pagal Panevėžio apygardos teismo nutartis, kuriomis nutarta jį perkelti iš Marijampolės pataisos namų į Panevėžio AVPK areštinę pristatymui į teismo posėdžius Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-138-531/2016 (2017 m. bylos Nr. I-42-531/2017).

23. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą maksimalią trukmę.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. sausio 26 d. buvo laikytas 2 paras ilgiau nei Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1819 redakcija, įsigaliojusi 2016 m. balandžio 1 d.) nurodyta maksimali trukmė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Taigi, nurodytu ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę policijos įstaigos areštinėje būti laikomam ne ilgiau kaip penkias paras, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

25. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

27. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

28. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, nėra pagrindo paneigti, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus pareiškėjui neužtikrinus teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas. Kita vertus, nustatytas nežymus maksimalios laikymo areštinėje trukmės pažeidimas, pareiškėjui nekonkretizavus, kaip šis pažeidimas sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

29. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys