2017-02-01 Nr. AB-2479-3-65-3-00026-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2472-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00026-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 22 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo iki 2014 m. vasario 24 d. atitinkamais periodais jis buvo laikytas Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant jo teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas žmogaus teises. Areštinės kamerose pareiškėjas buvo laikytas su kitais asmenimis (nuo 3 iki 4 asmenų), neužtikrinant minimalaus ploto. Areštinės kameros neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Sanitariniai mazgai kamerose nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų (stalai pastatyti priešais tualetą), nors, pareiškėjo nuomone, gyvenamoji patalpa turėjo būti priskirta maitinimo patalpoms. Kamerų langai buvo nešvarūs, stiklai purvini, neskaidrūs, jų nuvalyti nebuvo galimybių dėl įrengtų grotų. Dienos šviesa nepakankama (apytikslis lango išmatavimas – 110×90 cm), gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje neįmanoma skaityti, rašyti. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, dėl ko tuoj pat susergama, pasinaudoti šiltu vandeniu būdavo leidžiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių, dėl ko nebuvo sudaryta galimybė palaikyti asmeninę higieną. Gulėjimas Areštinės kameros lovoje gaunant vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą gryname ore, neužtikrinant jokio kito užimtumo, Areštinėje dirbančių pareigūnų nuolatinis psichologinis smurtas (patyčios ir užgauliojimai) neigiamai veikė pareiškėjo psichinę sveikatą. Pareiškėjo teigimu, nuteistajam ar suimtajam priklauso 8 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, todėl pasivaikščiojimų ribojimas 1 valandos trukme prieštaravo Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas Areštinės kamerose lėmė pareiškėjo neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, todėl pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui Areštinės kamerose tekęs plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte įtvirtintą reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Visuomenės sveikatos centras pažeidimų, dėl kurių skundėsi pareiškėjas, patikrinimų aktais nenustatė. 2005 m. Areštinės antrame korpuse buvo atliktas remontas, o 2013 m. sausį buvo suremontuotas Areštinės pirmasis korpusas, todėl Areštinė atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) reikalavimus. Visuose Areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengta miesto vandentiekio šalto vandens tiekimo sistema. Areštinėje laikomi asmenys turėjo teisę ir buvo vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau nei kartą per savaitę. Prausimosi trukmė buvo individuali ir priklausė nuo dušu besinaudojančių asmenų poreikių. Areštinės kamerų sanitarinių mazgų ir langų įrengimas taip pat atitiko higienos normų reikalavimus, jie buvo darinėjami, iš vidaus langus valė kameroje laikomi asmenys, iš lauko – įmonės, su kuria sudaryta sutartis, darbuotojai. Kameroje laikomiems asmenims buvo išduodamos priemonės kameros švarai palaikyti. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas per visą jo buvimo Areštinėje laiką nė karto nepateikė skundų, prašymų dėl tariamai pažeistų jo laikymo sąlygų ar dėl Areštinės darbuotojų naudojamo psichologinio smurto. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas buvo deklaratyvus, todėl atsakovui negalėjo kilti civilinė atsakomybė atlyginti neturtinę žalą. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą, patirtą iki 2012 m. vasario 10 d., taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui išsiuntė paštu 2015 m. sausio 22 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Areštinėje sąlygų ir į atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje laikotarpius, darytina išvada, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis Areštinėje pradžios, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė nei prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nei argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. sausio 21 d. ir nebuvo pagrindo ex officio (teismo iniciatyva) praleistą senaties terminą atnaujinti, todėl ši skundo reikalavimo dalis atmesta. Atsižvelgiant į tai, teismas nagrinėjo tik pareiškėjo reikalavimo dalį dėl jo teisės į žalos atlyginimą nuo 2012 m. sausio 22 d. iki 2014 m. vasario 26 d.

Dėl pareiškėjo laikymo Areštinės kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo, teismas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 80 punkte įtvirtinta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie Areštinės kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, plotą ir informaciją apie sanitarinio mazgo kamerose užimamą plotą, nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 22 d. iki 2014 m. vasario 26 d.) pareiškėjas Areštinėje buvo periodiškai laikytas nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. vasario 26 d., iš viso 45 paras, iš jų 3 paras – pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimą. Teismas konstatavo, jog atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teismui nekilo abejonių, jog Taisyklių 80 punkto nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto), buvo teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, jog minėta ploto norma prieštaravo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, atmestinas. Be to, reikalavimo į minėtą vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuoti gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas.

Dėl nepakankamo apšvietimo teismas akcentavo, jog jokių specialių reikalavimų, nustatančių, kokio dydžio langai turėtų būti įrengti policijos areštinės kamerose, nebuvo, todėl pareiškėjo skunde nurodytas apytikslis kameros lango išmatavimas (110×90 cm) nagrinėjamu atveju nebuvo teisiškai reikšmingas. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo argumentus apie 2005 m. ir 2013 m. Areštinėje atliktą remontą ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) ginčo laikotarpiu Areštinėje atliktų patikrinimų duomenis, kuriuose neužfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, ir į tai, kad byloje nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų į Areštinės administraciją ir Panevėžio VSC būtų kreipęsis pareiškėjas ar kartu su juo laikyti asmenys, sprendė, kad nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Dėl nešvarių langų kamerose pareiškėjo išsakytus teiginius teismas pripažino nepagrįstais, nes juos iš esmės paneigė atsakovo byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Remiantis jais, nustatyta, kad Areštinėje ginčo laikotarpiu areštinės koridorių, virtuvės, medicinos punkto, sanitarinių patalpų bei langų valymo paslaugas pagal 2012 m. spalio 26 d. patalpų valymo paslaugų sutartį Nr. 50-ST2-255 teikė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Valymo ir priežiūros centras“. Ši sutartis patvirtino, kad patalpų langai buvo valomi du kartus per metus, o langų valymas apėmė langų stiklų, langų rėmų ir palangių valymą iš abiejų pusių bei horizontalių žaliuzių valymą. Minėtas aplinkybes patvirtino ir Panevėžio VSC 2013 m. birželio 11 d. atlikto periodinio patikrinimo metu užfiksuoti duomenys. 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 taip pat užfiksuota, kad kamerų patalpos, įrenginiai ir baldai švarūs, areštinėje laikomi asmenys švaros bei tvarkos palaikymui kamerose aprūpinami valymo inventoriumi bei valikliais. Kiekviename poste buvo biocido, kempinėlių, šveistuvų, ūkiško muilo, šveitimo miltelių.

Dėl kamerų langų angose įrengtų grotų sukeltų nepatogumų valant langus teismas nurodė, kad šie pareiškėjo nusiskundimai nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, jie buvo nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nedetalizavo, kuriuo konkrečiai metu ir kuriose kamerose patyrė šiuos nepatogumus, todėl tokie abstraktūs argumentai, atsižvelgiant į ilgą vertinamą laikotarpį bei aplinkybę, jog pareiškėjas Areštinėje skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas šešiose skirtingose kamerose, nelaikytini jam neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturėjo galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, todėl skunde nurodytų aplinkybių nepakako konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str. prasme).

Dėl sanitarinių mazgų kamerose atitvėrimo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog visose Areštinės kamerose sanitariniai mazgai buvo įrengti vadovaujantis šiais reikalavimais. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais duomenimis, kadangi šią aplinkybę patvirtino ir Panevėžio VSC įvairiais laikotarpiais atliktų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys. Teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas Areštinės kamerose atitiko minėtos higienos normos reikalavimus. Be to, atmestinas ir pareiškėjo teiginys, jog teritorinės policijos įstaigos areštinės kamera turi būti priskirta maitinimo patalpoms, nes, pagal Areštinių veiklos taisyklių 5 punkte pateiktą policijos areštinės kameros apibrėžimą, tai specialiai įrengta patalpa policijos areštinėje uždarytiems asmenims laikyti. Taigi, Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, įrengiant sanitarinį mazgą Areštinės kamerose, nebuvo pažeisti. Pastebėtina, kad iš atsakovo pateiktų CD laikmenos duomenų teismas taip pat nustatė, jog Areštinės kamerų sanitariniame mazge buvo įrengti kabliukai audeklui pakabinti, kameros plotas, kuriame buvo sanitarinis mazgas, galėjo būti uždengtas audeklu. Teismo vertinimu, Panevėžio AVPK sudaryta galimybė Areštinės kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu buvo pakankama priemonė, užtikrinanti asmenų privatumą naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Areštinės kamerose negalėjo būti vertinamos kaip pažeidžiančios asmens privatumą ir žeminančios žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnį.

Dėl nesudarytų tinkamų sąlygų palaikyti asmens higieną teismas pastebėjo, jog atsakovas nurodė, kad asmenys, laikomi areštinėje, buvo vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau nei vieną kartą per savaitę, prausimosi trukmė buvo individuali ir priklausė nuo dušu besinaudojančių asmenų poreikių. Teismui pateikto Panevėžio VSC 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akto Nr. H5-341 duomenimis, suimtieji į dušą vedami vieną kartą per savaitę ir pagal asmeninį pageidavimą (registruojama žurnale). Tai, kad tokia teise pareiškėjas naudojosi, patvirtino asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenys. Aplinkybės, kad Areštinėje buvo užtikrinta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, neginčijo ir pareiškėjas. Teismas sprendė, kad Areštinėje laikytam pareiškėjui Panevėžio AVPK sudarė sąlygas naudotis dušu, nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Dėl karšto vandens tiekimo kamerose teismas pažymėjo, jog karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje ir indų plovykloje (Higienos normos HN 37:2009 26 p.). Policijos areštinės kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema (Higienos normos HN 37:2009 20 p.). Atsakovas nurodė, kad Areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengta miesto vandentiekio šalto vandens tiekimo sistema, šią aplinkybę patvirtino ir Panevėžio VSC patikrinimų metu užfiksuoti duomenys. Be to, pareiškėjas ir neginčijo, jog Areštinės kamerų praustuvėse nebuvo tiekiamas šaltas vanduo. Kadangi karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas šio pobūdžio Areštinės patalpose teisės aktais nereglamentuotas, pareiškėjo nusiskundimai dėl karšto vandens Areštinės kameros praustuvėje nebuvimo atmestini.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog po šaltu vandeniu galima paviršutiniškai apsiprausti, tačiau, dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpus imuninei sistemai, tuoj pat susergama, o, susirgus, nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas, teismas akcentavo, jog, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizavo, kokių teisės aktų reikalavimų neatitiko Areštinėje tiekiamas maitinimas, kada ir kokia konkrečiai medicininė pagalba jam nebuvo suteikta ar netinkamai suteikta ir pan. Be to, pareiškėjas nenurodė, jog tokiu būdu buvo pažeistos būtent jo teisės. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius.

Dėl asmenų užimtumo kamerose ir Areštinės darbuotojų nuolatos naudoto psichologinio smurto pareiškėjo atžvilgiu teismas pastebėjo, kad byloje nebuvo duomenų, jog per visą laikymo Areštinėje laikotarpį pareiškėjas dėl patyčių ar užgauliojimo Areštinės administracijai būtų reiškęs nusiskundimus, prašymus, pretenzijas. Pareiškėjas tokių įrodymų taip pat nepateikė, kaip nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių apie galbūt padarytą neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai bei padarinius dėl Areštinėje organizuojamos laikomų asmenų dienotvarkės. Teismo vertinimu, dėl teritorinių policijos įstaigos areštinių specifinės paskirties bei pavestų vykdyti funkcijų ypatumų, jose laikomiems asmenims negali būti užtikrinta tokia pat režimo bei dienotvarkės reglamentuota judėjimo laisvė ir galimybės užsiimti leistina veikla kaip, pavyzdžiui, ne kamerų tipo pataisos įstaigose. Atsižvelgiant į tai, teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė.

Dėl pasivaikščiojimų gryname ore teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai numatė asmenų, laikomų areštinėje, teisę į ne trumpesnį nei 1 valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Remiantis Panevėžio VSC patikrinimų aktais nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo šiukšlių kibirai, kiemeliai švarūs, dalis kiemelio uždengta permatoma stogo danga; patikrinimų metu pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo stovinčio gendančio vandens, sienoje prie grindų buvo nedidelės vandens nubėgimo angos. Taigi, pasivaikščiojimo kiemeliuose Panevėžio VSC nenustatė jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų. Teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai paneigė pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog Panevėžio AVPK ne visada užtikrino jo teisę į pasivaikščiojimus. Faktą, kad pareiškėjas savo nuožiūra naudojosi teise pasivaikščioti gryname ore, patvirtino byloje pateikti rašytiniai duomenys iš Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo. Šiais apskaitos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas per ginčo laikotarpį tik 3 kartus pasinaudojo teise pasivaikščioti Areštinės kiemelyje. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalų įrašais apie išėjusius ir atsisakiusius pasivaikščioti asmenis. Be to, iš Panevėžio AVPK vyriausiojo specialisto L. M. tarnybinių pranešimų nustatyta, jog pareiškėjas į Areštinės administraciją su prašymais, skundais dėl pasivaikščiojimo tvarkos ir trukmės taip pat nesikreipė. Teismas darė išvadą, jog Panevėžio AVPK, organizuodamas pareiškėjo pasivaikščiojimus gryname ore, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teismas sprendė, kad, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kamerose buvo nežymiai pažeista, vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į neilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, nesudarė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikytas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl minimalaus ploto Areštinės kamerose neužtikrinimo galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau, įvertinus tokių nepatogumų trukmę ir mastą (minimalaus ploto norma buvo neužtikrinta iš viso 3 paras, pažeidimai pavieniai, nežymūs), akivaizdu, kad jie buvę vienkartiniai bei trumpalaikiai. Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip šie pažeidimai lėmė atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, be to, pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo bei į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo pažeidimų pradžios ir daugiau nei vieneriems metams nuo jų pabaigos. Teismas nenustatė, jog nustatytas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau nebuvo pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

III. Pareiškėjas V. Ž. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir visiškai tenkinti jo skundą.

Pareiškėjo teigimu, teismas jam tekusį gyvenamąjį plotą vertino pagal formalius Panevėžio AVPK pateiktus duomenis, tačiau tikrovėje, atsižvelgiant į kameroje buvusių baldų plotą, pareiškėjui minimalus gyvenamasis plotas užtikrintas nebuvo. Pareiškėjas taip pat nesutinka su jo reikalavimui taikytu senaties terminu, kadangi ieškinio senatis Konvencijos 3 straipsnyje nėra numatyta. Be to, pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo tęstinis, todėl senatis negali būti skaičiuojama nuo tam tikro laikotarpio, palankaus Panevėžio AVPK. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal CK 1.134 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams. Pareiškėjas pabrėžia, kad žala jam padaryta tyčia, todėl nei jo teisių pažeidimo konstatavimas, nei galimi kaltųjų asmenų atsiprašymai negali būti laikomi pakankama satisfakcija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir jo motyvais. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės dėstė tuos pačius argumentus kaip ir skunde, nepateikė jokių naujų įrodymų ar aplinkybių, kurios galėtų daryti įtaką teismo sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, įsigaliojusia nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta po 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo V. Ž. prašomo priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK neužtikrinimo, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, bet jo reikalavimą žalą atlyginti pinigais atmetė.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą bei netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kai jis buvo laikytas minimalaus ploto reikalavimo neatitinkančiomis sąlygomis.

Pasisakydama dėl tarptautinių teisės aktų taikymo nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, visų pirma, nurodo, kad teismas nėra saistomas proceso dalyvių nuomonės ar prašymų dėl įstatymų taikymo sprendžiant ginčą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Šis principas taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą pažymėjo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju netaikytinas CK 1.134 straipsnio pagrindu, pagal kurį ieškinio senatis netaikoma reikalavimams, atsirandantiems iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų. Pažymėtina, jog CK 1.114 straipsnio 1 dalyje asmeninėmis neturtinėmis teisėmis ir vertybėmis įvardijamos teisė į vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Pareiškėjas savo reikalavimus iš dalies sieja su jo garbės ir orumo pažeidimu, atsiradusiu dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nereikalavo pripažinti jo asmeninių neturtinių teisių pažeidimą, o pasinaudojo kitu civilinių teisių gynimo būdu – pareiškė reikalavimą atlyginti dėl jo teisių pažeidimo kilusią neturtinę žalą (CK 1.138 str. 6 p.). Nors pareiškėjas teisingai pastebi, kad, pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, jog šios nuostatos antroje dalyje yra įtvirtinta išimtis – ieškinio senatis šiems reikalavimams gali būti taikoma įstatymų numatytais atvejais. Nagrinėjamoje byloje aktualus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos (inter alia neturtinės žalos) atlyginimo. Taigi iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, o reiškiamam turtiniam reikalavimui, pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-962/2013, 2015 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2240-520/2015). Taigi, pareiškėjo argumentas, kad jo reikalavimui ieškinio senaties terminas netaikytinas CK 1.134 straipsnio 1 punkto pagrindu, atmestinas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, buvo šalta, drėgna, tamsu ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. vasario 26 d. laikytas Panevėžio AVPK kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 22 d. (žyma ant voko, b. l. 5), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. sausio 21 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl jis praleido ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti ex officio, taip pat nenustatė. Atsižvelgusi į šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties netaikymo buvo atmesti, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. sausio 21 d., todėl nagrinėjamoje byloje bus vertinama tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 22 d. iki 2014 m. vasario 26 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Panevėžio AVPK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualių Taisyklių 80 punkte numatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Taisyklių 80 punkte įtvirtintos ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio AVPK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 22 d. iki 2014 m. vasario 26 d.) Panevėžio AVPK 3 paras nebuvo užtikrinta minimalaus 5 kv. m ploto (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto) norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (2015 m. kovo 19 d. atsiliepimas į V. Ž. skundą, b. l. 18-20; išrašas iš ataskaitos apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą, b. l. 25-79; Panevėžio AVPK 2015 m. balandžio 29 d. raštas dėl duomenų pateikimo, I t., b. l. 106), sutinka su šia nustatyta aplinkybe. Pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 4,2 kv. m iki 4,4 kv. m kameros ploto (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto – 1,3 kv. m). Taigi, ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių 80 punktas įpareigoja, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį areštinės kameros plotą, atsižvelgti į sanitarinio mazgo užimamą plotą, bet ne į kito kameros inventoriaus užimamą plotą, – tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių (išskyrus sanitarinį mazgą) užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamo apšvietimo, švaros kamerose (nešvarių langų), galimybės palaikyti asmeninę higieną nesudarymo, nesuteikiamos medicininės pagalbos, netinkamo pareigūnų elgesio (patyčių ir užgauliojimo), neužtektinos pasivaikščiojimo gryname ore trukmės bei teiginiai dėl Areštinės kamerų priskyrimo maitinimo patalpoms yra nepagrįsti. Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (įskaitant materialią kompensaciją) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausiai piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 3 paras buvo kalintas sąlygomis, kai jam teko mažiau ploto nei teisės aktais nustatyta minimali 5 kv. m ploto (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto) norma. Nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, tad pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis ir jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo akcentuotina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. Kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07).

Kita vertus, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Nagrinėjamu atveju nėra pateikta duomenų, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, laikotarpį, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas (3 paros), pažeidimo pertraukiamumą, tai, kad ne pažeidimų metu pareiškėjui tekęs plotas siekė ir 18,3 kv. m (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyti jokie kiti pažeidimai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 22 d. iki 2014 m. vasario 26 d. (pritaikius ieškinio senaties terminą), o į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 22 d. (žyma ant voko, b. l. 5). Taigi pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 3 metams nuo jo atžvilgiu padarytų pažeidimų pradžios ir beveik 1 metams nuo šių pažeidimų pabaigos. Pareiškėjas nenurodė anksčiau kreipęsis į Panevėžio AVPK administraciją ar kitas atitinkamas institucijas dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo, to neteigė ir pareiškėjas, prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas nenurodė teikęs. Taigi, bylos duomenys nepatvirtino, kad dėl laikymo Areštinėje sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokie dideli, kaip jis teigė.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 20 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Panevėžio AVPK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė