2024-03-27 Nr. AB-5536-3-61-3-02398-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-364-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02398-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. B. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja E. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 2R-1944(2.13Mr) (toliau – ir 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimas) bei 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 3R-317(2.13-1.E) (toliau – ir 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimas) ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. sausio 6 d. skundą.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Pareiškėjos sutuoktinis D. S. (toliau – ir D. S.) niekada niekur nėra davęs sutikimo ir nebuvo pasirašęs, kad Administracija gaus ir tvarkys duomenis ir informaciją apie pareiškėją ir bendrai gyvenančius asmenis.

2.2. Pareiškėjos sutuoktinis nuo santuokos sudarymo niekada neturėjo jokių pareiškėjos įgaliojimų ir / ar pavedimų tvarkyti jos reikalus ir / ar juo labiau pasirašyti dokumentus ir / ar sutikimus ir / ar leidimus ir Kauno miesto savivaldybėje. Tokių įrodymų ir / ar aplinkybių nepateikė ir pati Kauno miesto savivaldybė ir Inspekcija ikiteisminio tyrimo pareigūnams Kaune.

2.3. Kauno miesto savivaldybės darbuotojai, atlikdami tiesiogines pareigas, 2020 m. sausio 3 d. galėjo padaryti nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnį, 228 straipsnį, 300 straipsnį, nes, 2020 m. sausio 3 d. D. S. atvykus į Šilainių seniūniją dėl socialinės pašalpos skyrimo, D. S. buvo pateiktas iš anksto paruoštas dokumentas su iš anksto surašytu tekstu, kad apgauti ar apgaule suklaidinti D. S., bei vėliau tuo manipuliuoti ir tada turėti galimybę prieiti prie kitų D. S. šeimos narių duomenų tikrinimo, nors įstatymai tai griežtai draudžia.

2.4. 2022 m. gegužės 6 d. Sprendime neįvertinta situacija, kad pareiškėja nėra Kauno miesto gyventoja ir ja niekada ir nebuvo; pareiškėja niekada nebuvo davusi raštiško sutikimo Kauno miesto savivaldybei žiūrėti, tikrinti, naudoti ar kitaip gauti ar disponuoti jos įstatymų ir tarptautinių teisės aktų saugomais privataus fizinio asmens duomenimis.

2.5. Pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR) sutikimas tvarkyti asmens duomenis turi būti duodamas aktyvia išraiška. Sutikimo davimo aplinkybė negali būti įterpta tarp šimto sutarties sąlygų. Be to, tikrai neprivaloma duoti sutikimo, jei nenorima. Sutikimas gali būti bet kada atšauktas. Asmens duomenų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai nenumato menkesnės asmenų duomenų apsaugos ar nesaugojimo vien dėl to, kad šie duomenys yra viešame registre. Tai, kad registrų duomenys pasiekiami suinteresuotiems asmenims, nėra pagrindas išvadai, jog šie asmenys gali tvarkyti asmens duomenis nesilaikydami asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų, esant neišvengiamumui, nepagrindę savo teisinio intereso pagal BDAR reikalavimus.

2.6. Kauno miesto savivaldybė neteisėtai ir neturėdama pareiškėjos sutikimo rinko duomenis apie neviešą privatų fizinį asmenį (pareiškėją), Inspekcija už tokius veiksmus griežtai baudžia pažeidėjus, tačiau šiuo atveju Administracija liko nenubausta.

2.7. 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimas yra nepagrįstas, nes yra ydingas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 27 straipsnio 1 dalies 8 punkte galiojantis teisinis reguliavimas. Nacionalinės teisės normos akivaizdžiai prieštarauja ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisei. Tokio apribojimo BDAR nėra nustatyta, todėl šiuo atveju Inspekcija privalėjo tiesiogiai taikyti ES teisės normas bei vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) pateiktais išaiškinimais. ESTT savo praktikoje ne kartą pabrėžė nacionalinių teismų pareigą atsisakyti taikyti teisės aktą, prieštaraujantį Europos Bendrijos teisei, net jei tokios teisės nacionaliniams teismams nesuteikė vidaus teisės aktai. Tokio termino (2 metai) nustatymas, pirmiausia, itin trumpo, įtvirtinto nacionaliniame įstatyme – ADTAĮ, bei jo skaičiavimo eigos pradžia – ne nuo sužinojimo, o nuo paties pažeidimo padarymo dienos, yra teisiškai ydingas ir pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą.

2.8. Nagrinėjamoje byloje būtina kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl šio klausimo – „terminų (ne)taikymo ir jų taikymo taisyklių pagal BDAR, siekiant nubausti pažeidėją (ap)ribojimo taikymo galimybė“.

2.9. BDAR neįtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad tyrimo termino pradžia būtų skaičiuojama tik nuo dokumento ištirti asmens duomenų apsaugos pažeidimą pateikimo išimtinai nacionalinei asmens duomenų apsaugos oficialiai institucijai fakto / momento, o ne būtų skaičiuojama nuo kreipimosi į bet kurią kompetentingą tai tirti valstybės instituciją, kaip ir yra šiuo atveju – 2022 m. sausio 20 d. pareiškėjai E. B. pateikus pareiškimą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimo motyvuojamoji dalis susideda iš 6 dalių, kurios išskirtos pagal pareiškėjos 2020 m. sausio 6 d. skunde Inspekcijai pateiktus prašymus. Pareiškėjos skunde teismui nėra nurodyta, kurią 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimo dalį pareiškėja skundžia, tačiau iš pareiškėjos skundo Inspekcija sprendė, kad pareiškėja skundžia 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimo motyvuojamosios dalies 2.2 punkte pateiktus argumentus bei padarytas išvadas.

4.2. 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimo teisėtumas ginčijamas dėl to, kad Kauno miesto savivaldybė tvarkė pareiškėjos asmens duomenis neturėdama jos sutikimo, tačiau Inspekcijos 2022 m. gegužės 6 d. Sprendime pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo teisėtumas grindžiamas ne sutikimu, o viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai nustato BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktas.

4.3. Pareiškėja nepateikė jokių detalesnių paaiškinimų, kodėl jos argumentas, kad ji nėra Kauno miesto gyventoja ir ja niekada ir nebuvo, turėjo būti nagrinėjamas Inspekcijos 2022 m. gegužės 6 d. Sprendime.

4.4. Pareiškėjos sutuoktinis su prašymu gauti paramą kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Šilainių seniūniją, todėl ši institucija, priimdama sprendimą dėl paramos skyrimo (neskyrimo) ir turėjo pareigą vertinti abiejų bendrai gyvenančių asmenų turimą turtą.

4.5. Pareiškėja, 2020 m. priimant nagrinėti jos skundą Inspekcijoje, Inspekcijos 2020 m. sausio 10 d. raštu Nr. 2R-150 (2.13.) apie ginčui aktualų teisinį reglamentavimą buvo informuota, kartu nurodant: „Jei pasinaudosite savo teise kreiptis į teismą, prašome apie tai raštu informuoti Inspekciją“.

4.6. Pareiškėjos skundo Inspekcijai nagrinėjimo metu pareiškėja neinformavo Inspekcijos apie tai, kad dėl jos skundo ar jo dalies dalyko yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl Inspekcijai nebuvo pagrindo pradėto tyrimo nutraukti būtent šiuo pagrindu.

4.7. 2022 m. gegužės 6 d. Sprendime nėra naudojama sąvoka „viešas registras“, tokia sąvoka nėra apibrėžta ir teisės aktuose. Taip pat Inspekcijos 2022 m. gegužės 6 d. sprendime nėra naudojama sąvoka „vieši duomenys“, nors tokia sąvoka naudojama teisės aktuose reglamentuojant valstybės registruose tvarkomus duomenis bei informaciją. Kadangi 2022 m. gegužės 6 d. Sprendime nėra pateikta nei vieno argumento, kuris būtų siejamas ar galėtų būti siejamas su pareiškėjos asmens duomenų priskyrimu viešų duomenų kategorijai, dėl šių argumentų Inspekcija nepasisakė.

4.8. Kauno miesto savivaldybės veiksmai tvarkant pareiškėjos asmens duomenis atitiko tiek BDAR, tiek ir specialiųjų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja skunde nepateikė jokių argumentų, kad 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimas būtų neteisėtas dėl Inspekcijos veiksmų ar neveikimo. Šiuo atveju pareiškėja kaltina ydingą teisinį reglamentavimą bei pateikia papildomą informaciją dėl kreipimosi į teisėsaugos instituciją.

4.9. Prie pareiškėjos skundo teismui pridėtame priede – 2022 m. sausio 20 d. pareiškime Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai – nurodytas kreipimosi dalykas – Kauno miesto savivaldybės veiksmai 2020 m. sausio 3 d. ir 2020 m. kovo 6 d. tvarkant (peržiūrint, tikrinant, gaunant) pareiškėjos asmens duomenis, t. y. pareiškėja 2022 m. gegužės 11 d. skundu Inspekcijai apskundė tuos pačius Kauno miesto savivaldybės veiksmus, kurie 2022 m. sausio 20 d. jau buvo apskųsti teisėsaugos institucijai. Pareiškėja, pateikdama 2022 m. gegužės 11 d. skundą Inspekcijai, jau buvo informuota apie ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytus pagrindus, kai skundą atsisakoma nagrinėti (jeigu dėl skundo ar jo dalies dalyko yra pradėtas ikiteisminis tyrimas). Pareiškėjai atstovauja universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kuriam ši informacija negali būti nežinoma. Pareiškėja, pateikdama du skundus dėl to paties dalyko įvairioms institucijoms (prokuratūrai ir Inspekcijai), piktnaudžiauja savo teisėmis ir švaisto valstybės lėšas.

4.10. ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas dviejų metų senaties terminas siejamas su Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 39 straipsnio nuostata, kuri nustato, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Atitinkamai, nagrinėjant skundus dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimų, nuo kurių padarymo praėjo daugiau kaip dveji metai, BDAR 58 straipsnio 2 dalies i punkte nustatyta sankcija – administracinė bauda – negalėtų būti skiriama.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Administracija atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. D. S. Administracijai pateikė pasirašytą 2020 m. sausio 3 d. prašymą–paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. Ši-6617174, kurios 10 punkte nurodyta detali informacija, jog bus renkami duomenys apie D. S. ir bendrai gyvenančius asmenis (bendrai gyvenantys asmenys reiškia ir šeimos narius, nepriklausomai nuo to, kaip jie faktiškai gyvena – kartu ar atskirai). Nėra objektyvių duomenų, kad šis dokumentas yra negaliojantis ir kad D. S. jo nepasirašė, todėl Inspekcija privalėjo juo vadovautis.

6.2. Administracija, spręsdama socialinės pašalpos skyrimo klausimą pareiškėjui, turėjo surinkti duomenis ne tik apie pareiškėjo, bei ir apie jo sutuoktinės E. B. materialinę padėtį tam, kad būtų galima įvertinti, ar pagal gaunamas pajamas bei turtą pareiškėjui priklauso socialinė pašalpa.

6.3. Pareiškėjas ir E. B. 2019 m. rugsėjo 23 d. yra sudarę ikivedybinę sutartį, kuria susitarė, jog kiekvienos šalies turtas yra asmeninė tos šalies nuosavybė. Pareiškėjas ir E. B. 2019 m. spalio 10 d. susituokė. Šiuo atveju nėra pagrindo Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąvoką „bendrai gyvenantys asmenys“ aiškinti pažodžiui. Sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“ reiškia sutuoktinius ir nėra svarbu, ar pareiškėjas su sutuoktine gyvena kartu ar atskirai. Tam tikrais atvejais valstybės parama yra siejama su šeimos gaunamomis pajamomis. Pareiškėjo sudaryta ikivedybinė sutartis apibrėžia jo ir sutuoktinės tarpusavyje pasirinktą turto valdymo modelį, tačiau neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos teikti valstybės institucijoms teisingą ir išsamią informaciją apie savo šeimos turtinę padėtį. Ikivedybinė sutartis nepakeičia Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatų.

6.4. D. S. ir pareiškėjai taikoma Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“ ir taip pat taikomos to paties įstatymo 6 straipsnio ir 20 straipsnio nuostatos, numatančios, kad sprendžiant, ar pareiškėjas turi teisę į socialinę pašalpą, turi būti vertinama ne tik jo, bet ir jo sutuoktinės materialinė padėtis. Pareiškėjui pateikus 2020 m. sausio 3 d. prašymą–paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. Ši-6617174, pagal šio prašymo–paraiškos duomenis, Administracija, laikydamasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, patikrino pareiškėjos duomenis, reikalingus išskirtinai tik sprendžiant klausimą dėl socialinės paramos skyrimo.

6.5. Pareiškėjos skundas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties ES teisės aktams. Byloje nagrinėjamas ginčas išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjos nurodytais klausimais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 15 d. pareiškėjos skundą atmetė.

8. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

8.1. Pareiškėja E. B. ir D. S. 2019 m. spalio 10 d. sudarė santuoką Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje bei sudarė ikivedybinę sutartį.

8.2. D. S. Administracijai pateikė pasirašytą 2020 m. sausio 3 d. prašymą–paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. Ši-6617174. Administracija, vadovaudamasi minėtu D. S. prašymu–paraiška tvarkė tiek jo, tiek jo sutuoktinės asmens duomenis.

8.3. 2020 m. sausio 6 d. pareiškėja pateikė Inspekcijai skundą dėl galimai neteisėto pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo Administracijoje.

8.4. Inspekcija priėmė 2020 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 3R-556(2.13-1.), kuriuo pareiškėjos 2020 m. sausio 6 d. skundo dalies dėl neteisėto jos asmens duomenų tvarkymo nagrinėjimą nutraukė, o 2020 m. sausio 6 d. skundo dalį dėl duomenų saugumo atmetė.

8.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 5 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-2545-789/2021) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Inspekcijos 2020 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 3R-556(2.13-1) „Dėl E. B. 2020 m. sausio 6 d. skundo“ dalį, kuria nuspręsta nutraukti pareiškėjos 2020 m. sausio 6 d. skundo dalies dėl jos asmens duomenų tvarkymo nagrinėjimą bei įpareigojo Inspekciją išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. sausio 6 d. skundo dalį dėl jos asmens duomenų tvarkymo ir kitus su asmens duomenų tvarkymo neteisėtumu susijusius reikalavimus, išskyrus pareiškėjos skundo dalį, kurios nagrinėjimas buvo nutrauktas ta apimtimi, kuria prašoma atlikti tyrimą dėl Kauno miesto savivaldybės Šilainių seniūnijos specialistės J. B. padarytų asmens duomenų apsaugos pažeidimų ir neteisėtos informacijos apie pareiškėją rinkimo, reikalaujant pateikti duomenis apie jos darbo užmokestį už sausio mėn., vedybinę sutartį, žemės nuomos dokumentus, žemės pasėlių deklaraciją.

8.6. Inspekcija priėmė 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimą.

8.7. 2022 m. gegužės 11 d. Inspekcija gavo E. B. 2022 m. gegužės 9 d. skundą dėl 2020 m. kovo 6 d. Administracijos savavališko jungimosi ir duomenų tikrinimo valstybės įmonėje „Registrų centras“, nors tokio sutikimo ji niekada nedavė.

8.8. 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimu Inspekcija atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2022 m. gegužės 9 d. skundą, kadangi pareiškėja skundė Administracijos veiksmus dėl jos asmens duomenų tvarkymo 2020 m., t. y. daugiau nei prieš dvejus metus nuo pareiškėjos skundo gavimo Inspekcijoje dienos.

9. Teismas apžvelgė ADTAĮ nuostatas (1 str. 1 d., 2 d., 3 d., 12 str. 1 d., 23 str. 1 d., 31 str. 2 d.), BDAR nuostatas (2 str. 1 d., 4 str., 15 str. 1 d., 5 str. 1 d., 6 str. 1 d.) ir nurodė, kad Inspekcija savo veikloje vadovaujasi BDAR, ADTAĮ, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai; teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 17 d.) bei kitais teisės aktais.

10. Teismas, pasisakydamas dėl 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimo, apžvelgė Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatas (20 str. 2 d., 2 str. 2 d., 25 str. 2 d.) ir nurodė, kad, priešingai nei nurodo pareiškėja, vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktu, Kauno miesto savivaldybė vykdė viešosios valdžios funkcijas. Inspekcijos 2022 m. gegužės 6 d. Sprendime taip pat buvo akcentuota, jog pareiškėjos asmens duomenys buvo tvarkomi (įskaitant jų peržiūrą valstybės registruose ir informacinėse sistemose) vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta teisėtumo sąlyga, kai tvarkyti duomenis būtina vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas.

11. Teismas padarė išvadą, kad 2022 m. gegužės 6 d. Sprendime pagrįstai konstatuota, jog Kauno miesto savivaldybės veiksmai tvarkant pareiškėjos asmens duomenis atitiko tiek BDAR, tiek ir specialiųjų teisės aktų reikalavimus. Teismas papildomai pažymėjo, kad Administracija duomenis apie pareiškėją rinko 2020 m. sausio 3 d., kai Kauno miesto savivaldybei nebuvo pateikta ikivedybinė sutartis.

12. Teismas apžvelgė ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ir nurodė, kad Inspekcija 2020 m. sausio 10 d. raštu Nr. 2R-150 (2.13.) apie nurodytą teisinį reglamentavimą informavo pareiškėją, tačiau pati pareiškėja nepateikė duomenų Inspekcijai, kad ji dėl to paties skundo dalyko ir pagrindo kreipėsi ir į prokuratūrą.

13. Teismas, pasisakydamas dėl 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo, apžvelgė ADTAĮ nuostatas (27 str. 1 d. 8 p.), Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 39 straipsnį, BDAR 58 straipsnio 2 dalies i punktą. Teismas nurodė, kad administracijos veiksmai dėl pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo buvo padaryti dar 2020 m., t. y. daugiau nei prieš dvejus metus nuo pareiškėjos skundo gavimo Inspekcijoje dienos, Inspekcija pagrįstai taikė ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2022 m. gegužės 9 d. skundą.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į ESTT, teismas nurodė, kad ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalies 8 punkte nuostatos, kuriose apibrėžti atsisakymų nagrinėti skundą terminai siejant juos su pažeidimo momentu, yra aiškios ir nekelia teisės aiškinimo klausimų, todėl šį pareiškėjos prašymą atmetė.

III. 15. Pareiškėja E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

16. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados ginčo klausimu yra skubotos ir klaidingos.

16.2. Pirmosios instancijos teismui, pirmiausia, neišsprendus Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų konstitucinio teisėtumo ir juridinės galios bei atitikimo BDAR, tolimesnis šios administracinės bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo antikonstitucinis ir prieštaraujantis įstatymams.

16.3. Inspekcija ir pirmosios instancijos teismas padarė faktinėmis aplinkybėmis bei oficialiais įrodymais nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjos sutuoktinis D. S. davė sutikimą už pareiškėją tikrinti pastarosios duomenis, ir visiškai klaidingai teigė, kad tai patvirtina vieno paties D. S. pasirašymas savivaldybės iš anksto parengtoje standartinėje paraiškoje.

16.4. Kauno miesto savivaldybės versija, kad pareiškėjos asmens duomenys buvo tvarkomi atliekant viešosios valdžios funkcijas, tačiau ir toks aiškinimas yra nepagrįstas, atsižvelgiant į BDAR ir Lietuvos Respublikos Konstituciją. Neteisėtas pareiškėjos asmens duomenų tvarkymas neturi nieko bendro su viešosios valdžios funkcijomis.

16.5. Tiek Inspekcija, tiek pirmosios instancijos teismas, vertindami 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, klaidingai taikė 2 metų senaties terminą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimo ir Inspekcijos 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Administracija pareiškėjos asmens duomenis tvarkė vadovaudamasi BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkto pagrindu, pripažino, kad 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimas priimtas įvertinus tai, kad Administracijos veiksmai dėl pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo buvo padaryti dar 2020 m., vadovaudamasis ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalies 8 punktu, pareiškėjos skundą atmetė.

20. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į ESTT, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, taip pat pareiškėja teigia, kad neteisėtas pareiškėjos asmens duomenų tvarkymas neturi nieko bendro su viešosios valdžios funkcijomis, nes pareiškėja nedavė sutikimo tvarkyti jos asmens duomenis, tokio sutikimo neturėjo ir pareiškėjos sutuoktinis D. S.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjos reikalavimus ir atsakovo atsikirtimus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nesutiko su tam tikrais pareiškėjos teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Administracija neteisėtai tvarkė pareiškėjos asmens duomenis, nes neturėjo pareiškėjos sutikimo tai daryti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalį duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma: a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais; b) tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį; c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; d) tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas.

27. Nagrinėjamu atveju 2022 m. gegužės 6 d. Sprendime aiškiai nurodyta, kad Administracija tvarkė pareiškėjos asmens duomenis, vykdydama viešosios valdžios funkcijas, šiame sprendime taip pat įvardyti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos Administracijos viešosios valdžios funkcijos, todėl pareiškėjos argumentai, kad nagrinėjamu atveju reikėjo jos sutikimo tvarkant jos asmens duomenis, nagrinėjamu atveju yra nepagrįsti, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, Administracija turėjo kitą teisėtą pagrindą tvarkyti pareiškėjos asmens duomenis, kiek tai susiję su 2020 m. sausio 3 d. prašymu–paraiška piniginei socialinei paramai gauti Nr. Ši-6617174. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad Administracija, vykdydama jai priskirtas viešosios valdžios funkcijas, pažeidė duomenų apsaugos principus. Atsižvelgiant į tai, prieinama prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo naikinti 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimo.

28. Pareiškėja nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo taip pat grindžia argumentais, jog, nepasikreipus į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, šios administracinės bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo antikonstitucinis ir prieštaraujantis įstatymams, prašo kreiptis į ESTT.

29. Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, <...> įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ESTT praktiką būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Papildomai pažymėtina, kad ESTT procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo aiškina Europos Sąjungos teisę arba nusprendžia dėl jos galiojimo, o ne taiko šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teisinis reguliavimas, kuris buvo taikytas nagrinėjamoje byloje priimant Inspekcijos sprendimus, keltų abejonių dėl jo atitikties ES teisei ir dėl to būtų būtina kreiptis į ESTT dėl atitinkamų ES teisės nuostatų išaiškinimo, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, įvertinusi procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė