Legislator Case Law & Legislation
2021-06-09 Nr. AB-12511-3-62-3-01843-2019-2 AI generated

2021-06-09 Nr. AB-12511-3-62-3-01843-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2021-06-09 Nr. AB-12511-3-62-3-01843-2019-2
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Legislator headnote

AI generated

2021-06-09 Nr. AB-12511-3-62-3-01843-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas R. M. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 3 d.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. TA-513-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01843-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 3 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 3 d. Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) administracija jam nesudaro jokių sąlygų religiniam tikėjimui palaikyti. Bausmę atlieka dinaminės priežiūros korpuse ir pareigūnai neima net prašymų, o žodžiu atsako, kad dinaminės priežiūros korpuse 9, 10, 11, 12 būrių dienotvarkėje nėra numatytas laikas religinėms apeigoms atlikti. Dėl patirtų išgyvenimų pareiškėjas teigė kreipęsis į Marijampolės PN psichologus, psichiatrą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Marijampolės PN atliekantys bausmę kituose būriuose nuteistieji (išskyrus drausmės grupės ir dinaminės priežiūros nuteistuosius) gali atlikinėti religines apeigas lankydamiesi Marijampolės PN įrengtoje bažnyčioje. Dėl teisės atlikti religines apeigas nesuteikimo pareiškėjas teigė patyręs didelius vidinius išgyvenimus, neteisėtus suvaržymus, draudimą pasirinktam tikėjimui ir sąžinės laisvei, moralės pažeminimą ir dvasinį skausmą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nuo atvykimo į Marijampolės PN buvo pervestas į kamerinio tipo patalpas, taikant dinaminę priežiūrą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsniu ir tvirtino, kad jis nėra niekuo nusižengęs ir nepriskirtas drausmės grupei, bet yra priskirtas paprastajai grupei, todėl jo gyvenimo sąlygos buvo pablogintos. Pareiškėjas teigė, kad neteko teisės dalyvauti socialinėse programose, pasivaikščiojimui lauke skiriamos tik 3 valandos, nors kiti nuteistieji lauke gali būti nuo 6.30 val. iki 19 val., tokiu būdu pareiškėjas yra diskriminuojamas prieš kitus nuteistuosius. Toks režimas sukelia psichologinius išgyvenimus, kadangi jam nuolat taikoma perteklinė priežiūra ir judėjimo ribojimas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nuo atvykimo į Marijampolės PN jam neišduodamos higienos priemonės, t. y. tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, skutimosi putos, skystas muilas, skalbimo milteliai, dezodorantas, šampūnas, dantų pasta, dantų šepetėliai. Marijampolės PN administracija nemoka pareiškėjui piniginės išmokos, tai riboja jo apsipirkimo galimybes, jis turi pirkti tas prekes, kurios skirtos nemokamam išdavimui. Pareiškėjas pažymėjo, kad išleidžia pinigus higienos priemonėms ir jei nori papildomai nusipirkti maisto ar pašto reikmenų, patiria išlaidas, nors neturintys lėšų nuteistieji gali siųsti laiškus nemokamai į valstybines įstaigas, o pareiškėjas už šias paslaugas turi susimokėti.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. I-4947-402/2019 buvo pateikta pažyma Nr. 14/07-3163, kuri neatitinka tikrovės. Pagal šią pažymą slaugos administratorius teigia, kad pareiškėjas nesikreipė dėl prastų kalinimo sąlygų, nors jam buvo skirtas medikamentinis gydymas ne vieną kartą. Pareiškėjo manymu, slaugos administratorius vengia atlikti savo pareigą ir pateikti teismui išsamią, nešališką informaciją. Dėl šių veiksmų pareiškėjui atimama galimybė į tinkamą administracinės bylos nagrinėjimą, nustatant neturtinę žalą, nes teismui pateikiami netikri duomenys. Iš pareiškėjo buvo atimta teisė į teisingą teismą, nes pateikiant pažymą teismas buvo klaidinamas. Dėl šių veiksmų pareiškėjas yra diskriminuojamas kaip pacientas, nes nuo teismo slepiama reali situacija. Pareiškėjas teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kančias, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, diskriminaciją, dvasinius išgyvenimus, susilpnėjo jo sveikata, sumažėjo savivertė, atsirado nuolatiniai įvairūs kūno skausmai, sutriko miegas, padidėjo nervingumas, jaučia depresiją, baimę.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pirmą kartą į Marijampolės PN su prašymu dėl leidimo lankytis koplytėlėje kreipėsi 2019 m. sausio 14 d. ir jam Marijampolės PN direktoriaus buvo atsakyta, kad Marijampolės PN yra sudaryta galimybė visiems nuteistiesiems bendrauti su dvasininkais ir nėra pažeidžiamos nuteistojo teisės pagal BVK 15 ir 106 straipsnius. Taip pat buvo nurodyta, kad norint matytis su dvasininku nuteistasis turi raštu kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą, atsakingą už būrį, kuris prašymą perduos dvasininkui. Perdavus raštišką prašymą, dvasininkas pats informuos, kada pas nuteistąjį atvyks. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas raštiško prašymo pateikęs nebuvo, Resocializacijos skyriaus specialistas nurodė, kad nuteistasis dėl poreikio atlikti religines apeigas nesikreipė. Marijampolės PN atsakyme į pareiškėjo prašymą nurodė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susitikti su kapelionu, tačiau pareiškėjas teigė, jog esąs pravoslavų tikėjimo, ko prašyme nenurodė, o pravoslavų dvasininkas atvyksta kartą per tris mėnesius. Rašte buvo nurodyta, jog žinodami tikslią datą apie dvasininko atvykimą informuos skelbimais. Atsakovas pabrėžė, kad Marijampolės PN administracija neturi teisinio pagrindo įpareigoti dvasininką lankyti nuteistuosius. Jeigu pareiškėjas ir nebūtų galėjęs eiti į koplytėlę, tai nereiškia, kad jam ginčo laikotarpiu buvo apribota jo teisė išpažinti ar praktikuoti tikėjimą kitais būdais. Kapelionui yra išduotas nuolatinis leidimas lankytis Marijampolės PN iki 2021 m. spalio 26 d., todėl kapelionas, gavęs nuteistojo prašymą, galėjo, tačiau neprivalėjo apsilankyti pas nuteistąjį. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 5 d. buvo konsultuotas dėl nesuteikiamų sąlygų tikėjimui išpažinti. Konsultacijos metu psichologinė būklė išskirtinio dėmesio nereikalavo. Nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. spalio 30 d. dėl gyvenimo sąlygų ir programų kreipęsis nebuvo. Pareiškėjas dalyvavo adaptuotoje dvylikos užsiėmimų dailės terapijos programoje, kuri vyko nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2019 m. liepos 27 d.

8. Atsakovas akcentavo, kad BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Vadovaujantis BVK 70 straipsnio 7 dalimi, pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Marijampolės PN direktoriaus įsakyme Nr. 4/07-194 „Dėl diferencijuotos nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemos“ nurodyta, jog 9, 10, 11, 12 laikomi nuteistieji, galintys daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, bei tie, kurie toleruoja subkultūrą.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra mokus, todėl higienos reikmenų ir kitų trūkstamų prekių galėjo įsigyti Marijampolės PN esančioje parduotuvėje. Pareiškėjo teiginiai, jog jis patyrė išgyvenimus, atsakovo manymu, yra deklaratyvūs, jų pareiškėjas nepagrindė. Be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti deliktinė atsakomybė.

II. 10. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN (pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti žodžiai „Laisvės atėmimo vietų ligoninėje“ laikytini rašymo apsirikimu) sąlygas (pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas). Pareiškėjo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad religijos laisvės kontekste teisę į ją įtvirtina tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir BVK. Teismas rėmėsi Konvencijos 9 straipsnio 1, 2 dalimis, Konstitucijos 26 straipsnio 2, 4 dalimis, BVK 106 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 184-186 punktais, nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 13 d. pateikė skundą Marijampolės PN direktoriui, prašydamas paaiškinti, kodėl būrio dienotvarkėje nėra numatytos jokios dienos bei valandos lankytis koplytėlėje.

Marijampolės PN direktorius į pareiškėjo skundą atsakė 2019 m. sausio 24 d. raštu Nr. 20/07-85, kuriame nurodė, kad, norėdamas matytis su dvasininku, pareiškėjas turi raštiškai kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą, atsakingą už būrį, kuris pareiškėjo prašymą perduos norimam dvasininkui ir kuris gali atvykti į pataisos namus. Perdavus raštišką prašymą, dvasininkas pats informuos, kada pas pareiškėją atvyks. Kol kas tokio prašymo pareiškėjas nė karto nebuvo pateikęs. 2019 m. vasario 11 d. pareiškėjas pateikė prašymą Marijampolės PN direktoriui, kuriame nurodė, jog prašo sudaryti galimybę nors kartą per savaitę lankytis pataisos namų koplytėlėje.

Marijampolės PN į pareiškėjo 2019 m. vasario 11 d. prašymą atsakė 2019 m. vasario 25 d. raštu Nr. 20/07-212, kuriame nurodė, kad koplytėlėje dvasininkai atlieka religines apeigas, o pareiškėjas jas gali atlikti ir savo gyvenamojoje vietoje. Pareiškėjas pokalbio metu teigė, jog yra pravoslavų tikėjimo, o pravoslavų dvasininkas atvyksta kartą per tris mėnesius, kuriam bus perduotas pareiškėjo prašymas. 2019 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas vėl pateikė prašymą Marijampolės PN direktoriui, kuriuo prašė paaiškinti, kokiu pagrindu nėra sudarytos sąlygos atlikti religines apeigas, bei prašė sudaryti nuolatinį grafiką lankytis koplytėlėje.

Į minėtą pareiškėjo prašymą buvo atsakyta 2019 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 20/07-1436, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susitikti su kapelionu, tačiau pareiškėjas teigia, kad yra pravoslavų tikėjimo, o pravoslavų dvasininkas atvyksta kartą per tris mėnesius, apie kurio atvykimo datą bus informuota skelbimais.

12. Iš Marijampolės PN Veiklos organizavimo skyriaus 2019 m. lapkričio 22 d. pažymos Nr. 52/08-1228 duomenų teismas nustatė, kad nuteistųjų koplytėlės kapelionui, nuteistųjų koplytėlės vargonininkei, bažnyčios „Gyvenimo šviesa“ pastorei, misijos „Aušra“ narei, misijos „Aušra“ pirmininkui, Šventosios Šeimos seserų kongregacijos seseriai yra išduoti nuolatiniai leidimai įeiti į pataisos namų uždarą teritoriją. Aplinkybę, jog Marijampolės PN nuteistųjų koplytėlėje dvasininkai atlieka religines apeigas, patvirtina ir Marijampolės PN 2019 m. vasario 25 d. raštas Nr. 20/07-212. Pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 5 d. prašyme yra žyma, jog kunigas buvo atėjęs, taip pat atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas teigia esąs pravoslavų tikėjimo, o pravoslavų dvasininkas atvyksta kartą per tris mėnesius.

13. Teismas pažymėjo, kad Marijampolės PN direktoriui 2019 m. vasario 11 d. ir 2019 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas teikė aiškius prašymus leisti lankytis Marijampolės PN koplytėlėje. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjui Marijampolės PN nuteistųjų koplyčioje dalyvauti atliekamose religinėse apeigose nebuvo sudaryta. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas buvo laikomas rakinamose patalpose, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo teisę dalyvauti Marijampolės PN nuteistųjų koplytėlėje atliekamose religinėse apeigose. Teismas konstatavo, jog egzistavo pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nes teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 3 d.) pareiškėjui nebuvo suteikta.

14. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad nuo atvykimo į Marijampolės PN (2018 m. rugsėjo 4 d.) iki skundo padavimo teismui dienos (2019 m. rugsėjo 3 d.) nors buvo priskirtas paprastajai grupei, buvo laikomas kamerų tipo rakinamose patalpose, todėl neteko teisės dalyvauti socialinėse programose, pasivaikščiojimui buvo skiriamos tik 3 valandos, teismas rėmėsi BVK 73 straipsniu, nustatė, kad pareiškėjas turėjo teisę tris valandas pasivaikščioti už kameros ribų, todėl darė išvadą, kad BVK 73 straipsnio 5 punkto reikalavimas dėl teisės tris valandas pasivaikščioti pažeistas nebuvo. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentus dėl to, jog buvo apribota jo teisė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikta 2019 m. liepos 27 d. pažyma Nr. 85/04-1159, kuri patvirtina, jog nuo 2019 m. liepos 27 d. iki 2019 m. liepos 27 d. pareiškėjas dalyvavo adaptuotoje dvylikos užsiėmimų dailės terapijos programoje „R.A.K.T.A.S“. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai socialinės reabilitacijos programose jis pageidavo dalyvauti ir tokia galimybė jam nebuvo suteikta. Iš atsakovo atstovo pateiktos dienotvarkės teismas nustatė, kad nuteistiesiems, kurie yra laikomi rakinami kamerų tipo patalpose, dienotvarkėje yra numatytas laikas programų ir pozityvaus užimtumo priemonių vykdymui.

15. Kadangi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešimo Nr. CPT/Inf (92)3 išvados yra tik rekomendacinio pobūdžio ir neturi įpareigojančio teisės akto pobūdžio, teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad jam suteikta teisė tris valandas pasivaikščioti prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.

16. Teismas rėmėsi BVK 70 straipsnio 7 dalimi, pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Teismas vadovavosi Taisyklių 731, 732 punktais ir darė išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais gali būti rakinami gyvenamosiose patalpoje, tai neprieštarauja BVK 70 straipsnio 7 daliai, tačiau turi būti išpildytos Taisyklių 731 punkte nurodytos sąlygos (galimybė pasinaudoti tualetu, prieiti prie geriamojo vandens, iškviesti pataisos pareigūnus). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neginčijo aplinkybių, jog neturėjo galimybės pasinaudoti tualetu, prieiti prie geriamo vandens ar išsikviesti pataisos pareigūnus, todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad jis buvo rakinamas.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam būnant Marijampolės PN nebuvo išduodamos higienos priemonės: tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, skutimosi putos, skystas muilas, skalbimo milteliai, dezodorantas, šampūnas, dantų pasta, dantų šepetėliai, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4, 5, 13 punktais, nustatė, kad byloje esantis Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštis patvirtina, jog pareiškėjas 2018 metų rugsėjo – 2019 metų rugsėjo mėnesiais turėjo savo sąskaitoje sumas, didesnes nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio, todėl negalėjo būti laikomas nemokiu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas Marijampolės PN administracijai teikė prašymus dėl higienos priemonių išdavimo. Teismas pareiškėjo argumentus dėl higienos priemonių neišdavimo atmetė kaip nepagrįstus.

18. Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jam nebuvo mokama piniginė išmoka, teismas rėmėsi BVK 173 straipsnio 7 dalimi, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintų Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių 2.1, 4 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punktu, pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kiekvieną mėnesį asmeninėje sąskaitoje turėjo ir atitinkamai išleido sumas, didesnes nei 0,5 bazinės socialinės išmokos, todėl darė išvadą, kad pataisos įstaiga neturėjo pareigos skirti jam išmoką ar pašalpą.

19. Atmesdamas pareiškėjo teiginius, kad jis žalą patyrė dėl to, jog Marijampolės PN neaprūpino jo pašto reikmenimis, teismas vadovavosi BVK 100 straipsnio 1, 7 dalimis, 99 straipsnio 1, 4 dalimis.

20. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnio 1, 2 dalimis ir nevertino pareiškėjo argumentų dėl neatitinkančios tikrovės pažymos pateikimo administracinėje byloje Nr. I-4947-402/2019, nes jis savo atsikirtimus, prieštaravimus dėl minėto atsakovo pateikto įrodymo galėjo reikšti nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-4974-402/2019.

21. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad dėl negalėjimo atlikti religinių apeigų jis patyrė didelius vidinius išgyvenimus, neteisėtus suvaržymus, draudimą pasirinktam tikėjimui ir sąžinės laisvei, moralės pažeminimą ir dvasinį skausmą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, nustatė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo negalėjimo atlikti religinių apeigų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Marijampolės PN resocializacijos skyriaus 2019 m. lapkričio 20 d. pažyma Nr. 55/04-996 patvirtina, kad pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 5 d. buvo konsultuotas dėl nesuteikiamų sąlygų tikėjimui išpažinti. Konsultacijos metu psichologinė būklė išskirtinio dėmesio nereikalavo. Teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (nesuteikiant teisės dalyvauti Marijampolės PN atliekamose religinėse apeigose), pažeidimų trukmę ir mastą, darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

22. Teismas rėmėsi ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, CK 1.138 straipsnio 6, 8 punktais, atkreipė dėmes į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Teismas vertino ir aplinkybę, jog atsakovas, nors ir nesuteikdamas pareiškėjui galimybės dalyvauti Marijampolės PN atliekamose religinėse apeigose, yra sudaręs pareiškėjui galimybę pabendrauti su dvasininku. Teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytą religinių apeigų atlikimo pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą religinių apeigų atlikimą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 56 str.). Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.

III. 23. Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jo skundas atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad šiuo atveju yra pakankamas pareiškėjo pažeistų teisių konstatavimas. Pareiškėjas remiasi CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.250 straipsnio 2 dalimi, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais ir tvirtina, kad patyrė žalą, kuri jam nepagrįstai neatlyginta. Pareiškėjas taip pat patikslino ginčo laikotarpį – nuo 2018 m. rugsėjo 4 d.

24. Atsakovas Marijampolės PN atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės PN neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 3 d., neužtikrinant jo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas, atlyginimo priteisimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pažeidimą dėl teisės dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 3 d.) pareiškėjui nesuteikimo, tačiau nenustatęs, kad tokio teisės pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nusprendė apsiriboti pripažinimu, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvada, kad šiuo atveju pakanka konstatuoti pareiškėjo pažeistas teises, padavė apeliacinį skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu teismo sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, ir prašo priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių vertinimo ir jų nebekartoja, remiasi padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės dėl ginčo laikotarpio nenagrinėtinos.

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

32. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

33. Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

34. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Ginčo atveju nustatytas pareiškėjo teisės dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu nesuteikimas. Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis (nuo 2019 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 3 d.) nėra labai ilgas. Pareiškėjas, teigdamas, kad patyrė neturtinę žalą, apsiribojo tik bendro pobūdžio, neindividualizuotais paaiškinimais apie, jo teigimu, patirtus išgyvenimus.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius