2016-09-12 Nr. AB-17290-3-61-3-07147-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1442-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07147-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 14–21), prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1D-10059(11); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 1 756,13 Lt (508,61 Eur) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, po 363,46 Lt (105,27 Eur) už kiekvieną mėnesį neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; 5) įpareigoti atsakovą VRM nuo 2014 m. sausio 1 d. mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo apskaičiuota iki jos mažinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-266/2014 (b. l. 40–44) pareiškėjui atnaujintas 3 metų terminas skundui paduoti.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jam buvo paskirta 1 817,29 Lt valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Pareiškėjas kreipėsi 2013 m. spalio 23 d. į VRM su prašymu išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, tačiau atsakovas 2013 m. lapkričio 12 d. raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo nuomone, valstybinė pensija jam buvo mažinama nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintus principus. Pareiškėjas grindė skundą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė bylą nutraukti.

Atsiliepime į skundą (b. l. 55–56) atsakovas paaiškino, kad VRM pagal skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą. Be to, nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių skundo padavimo terminas. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, nuo kurios skaičiuojamas skundo teismui padavimo terminas. Taigi, pareiškėjo teiginiai apie kitokią termino skaičiavimo tvarką yra nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu (b. l. 79–83) pareiškėjo R. T. skundą patenkino iš dalies: įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti R. T. 508,61 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo; panaikino VRM 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1D-10059(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjui VRM 1999 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 15094 nuo 1999 m. sausio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 1 659,27 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies su 2013 m. spalio 23 d. prašymu kreipėsi į VRM. Atsakydama į pareiškėjo prašymą, VRM 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 1D-10059(11) nurodė valstybinės pensijos mažinimo teisinį pagrindą, dalyje dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies pagrindu. Nesutikdamas su gautu atsakymu, pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą.

Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi pareiškėjui atnaujintas terminas skundui paduoti, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ginčą dėl valstybinės pensijos pareiškėjui priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Iš byloje pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. lapkričio 11 d. pažymos Nr. 11PP(P)-6580 teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis – laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalis nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuo pakeitė 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nustatė, kad šis įstatymas jo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, priimtais 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas ir mažinamas pratęstas 2012–2013 m., buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai.

Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjui mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl reikalavimas (mokėti po 363,46 Lt kas mėnesį) priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. negali būti tenkinamas, o skundžiamo VRM 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1D-10059(11) dalis, kuria atsisakoma išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, laikytina teisėta ir pagrįsta. Be to, teismas pastebėjo, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama nesumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, todėl jo reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo 2014 m. sausio 1 d. mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos mažinimo, nėra aktualus.

Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad, jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas 5 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) ir 5 straipsnio 2 dalį (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) konstatavo, kad: 1) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 2) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT administracinės bylos Nr. A-10-57/2004, Nr. A-7-55/2004). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT administracinė byla Nr. A575-1831/2011). Atsižvelgdamas į paminėtus LVAT pateiktus išaiškinimus bei į tai, kad pareiškėjui LVAT 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi buvo atnaujintas skundo padavimo terminas, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo sprendimai perskaičiuoti valstybinę pensiją nėra galutiniai, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme nelaikytini įvykdytais, o pareiškėjo teisės privalo būti ginamos pašalinant neteisėtais pripažintais teisės aktais padarytus teisės pažeidimus.

Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos duomenimis, teismas nustatė, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. pareiškėjui buvo neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis 1 756,13 Lt (arba 508,61 Eur). Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą bei į tai, kad LVAT 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi pareiškėjui buvo atnaujintas terminas skundui paduoti, teismas nusprendė priteisti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija analogiškoje byloje yra nurodžiusi, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos (LVAT administracinė byla Nr. A552-519/2013). Atsižvelgdamas į tai, teismas neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

VRM 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 1D-10059(11) pareiškėjo prašymo išmokėti valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, nusprendė nenagrinėti, nes pareiškėjas kreipėsi į VRM praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikomas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas trejų metų terminas. Iš VRM 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1D-10059(11) teismas nustatė, kad jis nėra grindžiamas jokiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad buvo praleisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio skundo padavimo terminai. Taigi, VRM sprendime nurodyti pagrindai yra nesusiję su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu. Atsižvelgdamas į tai, teismas panaikino VRM 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1D-10059(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti prašymą dėl valstybinės pensijos priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį.

III. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 87–90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį, kurioje jo skundas atmestas, ir priimti naują sprendimą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, draudžiančiu diskriminuoti vienodos socialinės padėties asmenis bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 išvadų 12 punktu, kuriame nurodyta, kad valstybė turi vadovautis teisinės valstybės principu, užtikrinti asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir saugumą. Asmenys, kuriems pensija buvo paskirta ir mokama teisėtai, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmoka būtų mokama ir toliau. Įstatymų leidėjas jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikino dalies socialinių išmokų mažinimą, tačiau ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalintis visa visuomenė, todėl Laikinojo įstatymo 15 straipsniu nepagrįstai kai kuriems pensijų gavėjams pensijų mažinimas buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams. Taip pat, apelianto manymu, teismas nesivadovavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę disponuoti jam priklausančiu turtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Tačiau šioje byloje apeliacinis procesas prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas R. T. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: atnaujinti skundo padavimo terminą; panaikinti VRM 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1D-10059(11); priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 1 756,13 Lt (508,61 Eur) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, bei priteisti po 363,46 Lt (105,27 Eur) už kiekvieną mėnesį neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; įpareigoti atsakovą VRM nuo 2014 m. sausio 1 d. mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo apskaičiuota iki jos mažinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS602-266/2014) pareiškėjui atnaujintas 3 metų terminas skundui paduoti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi pareiškėjo R. T. skundas priimtas nagrinėti teisme visa apimtimi.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Nustatęs, kad atitinkamą ginčo laikotarpio dalį (t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d.) pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui buvo taikytas Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas šia apimtimi konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą ir jas gindamas priteisė pareiškėjui nurodytu pagrindu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 508,61 Eur. Dėl ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios taikymas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., teismas pareiškėjo skundą atmetė, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, kuriais buvo pripažinta, kad minėtos Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai neapgynė jo pažeistos teisės į nuosavybę (paskirtos valstybinės pensijos dalį), nesivadovavo pareiškėjo nurodytais nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės aktais.

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 15094 R. T. nuo 1999 m. sausio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 1 659,27 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos ir vėliau indeksuotos valstybinės pensijos dydis ginčui aktualaus laikotarpio pradžiai (2010 m. sausio 1 d.) buvo 1 817,29 Lt. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo, įsigaliojusio nuo 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio 1 dalimi, atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. mokėjo pareiškėjui perskaičiuotą ir atitinkamai sumažintą valstybinę pensiją. VRM 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 1D-10059(11) netenkino pareiškėjo 2013 m. spalio 23 d. prašymo išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualūs Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniai, taip pat šio įstatymo 15 straipsnis.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pagrįstai priteisė pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (508,61 Eur), susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. taikant šią įstatymo normą.

Dėl kitos pareiškėjo valstybinei pensijai perskaičiuoti taikytos Laikinojo įstatymo normos, t. y. šio įstatymo 4 straipsnio, teismas bylą išsprendė tinkamai taikydamas teisės normas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinajame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustačiusio šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimą 2012–2013 metams, atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas. Apeliantas iš naujo kelia klausimus, į kuriuos pagal kompetenciją dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir šio straipsnio galiojimo pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra atsakęs Konstitucinis Teismas. Teisėjų kolegija šiame kontekste primena, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažindamas, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, prie šių išvadų priėjo aiškindamas Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnius. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime tyrė būtent tai, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams, ir priėjo prie išvadų, kad prieštaravimo Konstitucijai nėra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Konstitucinis Tesimas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu 2010–2013 m. laikotarpiu neviršijo 20 procentų (sudarė lygiai 20,00 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į susidariusią Lietuvos valstybėje ypatingą situaciją (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę).

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2010–2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas ir pensijos nepriemoka jam negali būti priteista. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, o tuo pačiu ir taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2013 metais susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai vadovavosi minėtomis Laikinojo įstatymo normomis, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas, bei aptartuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Virginija Volskienė