2013-11-28 Nr. AB-9050-3-61-3-00135-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-2251/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00135-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. P. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1–3) pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 28-2-49 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas) jam buvo skirta nuobauda – papeikimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 5 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir Nutarimą panaikino. Vilniaus pataisos namų neteisėtai skirtu papeikimu pareiškėjas buvo pažemintas ir apšmeižtas. Be to, tai jam buvo kliūtis pasinaudoti lygtinio paleidimo galimybe. Dėl šios nuobaudos akivaizdžiai pablogėjo pareiškėjo reputacija, jis prarado teisę į lengvą grupę, pasimatymų su artimaisiais skaičių bei bendravimo telefonu skaičių, sumažėjo ir pablogėjo bendravimas su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjas yra priverstas kreiptis į gydytojus pagalbos dėl pablogėjusios sveikatos – patirto streso, išsivysčiusios bei progresuojančios nemigos. Teismas panaikino nuobaudą, tačiau Vilniaus pataisos namų administracija neskiria pareiškėjui paskatinimo priemonių, nors jis charakterizuojamas teigiamai ir nuobaudų neturi. N. P. teko visus metus įrodinėti savo nekaltumą, per tuos metus jis nebuvo skatinimas, dėl susidariusios padėties labai išgyveno.

Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 15–17) paaiškino, kad pareiškėjas N. P. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą – 10 000 Lt – kildina iš Vilniaus pataisos namų Nutarimo, kuriuo jam buvo paskirta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 142 straipsnyje numatyta nuobauda – papeikimas. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų (nagrinėjamu atveju – Vilniaus pataisos namų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (nuobaudos paskyrimo) patyrė neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atlieka bausmę pataisos įstaigoje už jam inkriminuotą nusikaltimą, t. y. į nuteistojo teisinę padėtį, jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas tesės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-20172012).

Iš N. P. medicininių dokumentų matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki dabar į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sutrikusio miego pareiškėjas kreipėsi tik vieną kartą – 2011 m. birželio 14 d., o Psichologinės tarnybos specialistų paslaugomis iš viso nesinaudojo. Šiuo atveju jis neįrodė, kad paskirta nuobauda turėjo įtakos psichinei sveikatai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo N. P. skundą atmetė (b. l. 40–44).

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. birželio 5 d. sprendimu panaikinus Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 gegužės 30 d. nutarimą Nr. 28-2-49 yra pagrindas konstatuoti pirmąją viešosios atsakomybės sąlygą – valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Ištyrus bylos medžiagą nustatyta, kad byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti papildomą pasimatymą su giminaičiais ar leisti papildomai paskambinti telefonu būtent dėl tos priežasties, kad Nutarimu buvo paskirta drausminė nuobauda.

Taip pat nėra duomenų, kad dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos (papeikimo) buvo kaip nors apribotos kitos pareiškėjo kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo teisės ar kitokiu būdu pabloginta jo padėtis. Pareiškėjas teigia, kad paskirta nuobauda buvo kliūtis būti paleistam lygtinai. Tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, priešingai, iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties matyti, kad Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija 2012 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 59-133 nutarė taikyti N. P. lygtinį paleidimą, tačiau jo nepatvirtino teismas, atsižvelgęs ne tik į nuteistojo elgesį pataisos namuose, bet ir įvertinęs jo asmenybės ypatumus, elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir po jo, taip pat padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą.

Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad minėta nuobauda sukėlė pareiškėjui tokius nepatogumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būdingus laisvės atėmimo bausmės režimui. Teismas pripažino iš dalies pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad neteisėtai paskirta nuobauda jam sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus, tačiau, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes ir pareiškėjui skirtos nuobaudos rūšį, nėra pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio, kad to nekompensuotų teismo pripažinimas, jog Vilniaus pataisos namai nuobaudą jam paskyrė nepagrįstai, ir tokių nuobaudų panaikinimas teismo sprendimu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą konstatavo, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai, kad Nutarimu paskirta nuobauda sukėlė jam nepatogumus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo apribojimą, nėra pagrįsti. Pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo tariamai patirtą žalą. Taigi nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į visas bylos faktines aplinkybes, teismo pripažinimas, kad pareiškėjas buvo nubaustas nepagrįstai, yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais (10 000 Lt) nėra pagrindo, todėl skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas N. P. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikini Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 51–52) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. 2011 m. gegužės 30 d. pareiškėjui buvo skirta nuobauda – papeikimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pareiškėjas buvo pripažintas nekaltu, tačiau Vilniaus pataisos namų administracija, į bendrosios kompetencijos teismą pristatydama dokumentus dėl lygtinio paleidimo, teikė klaidinančius duomenis, t. y. kad pareiškėjas 2011 m. gegužės 30 d. buvo baustas. Ši aplinkybė buvo viena iš priežasčių teismui atsisakyti patvirtinti Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą taikyti jam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos.

2. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę Vilniaus pataisos namuose, vienerius metus neturėjo nuobaudų, todėl nepaneigta tikimybė, kad tokiu atveju būtų buvęs iškeltas jo pervedimo į lengvesnę grupę klausimas.

3. Vilniaus pataisos namų administracija ne visuomet tinkamai registruoja nuteistųjų apsilankymus pas psichologą. Apie pareiškėjo problemas gali papasakoti tik su juo dirbę šios srities gydytojai, kurių kaita įstaigoje yra didelė.

4. Pareiškėjas serga opalige, kenčia nuo žemo kraujo spaudimo, todėl negali vartoti raminamųjų vaistų.

Atsakovai atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 63–65)

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas sieja su jo neteisėtu patraukimu nuteistųjų drausminėn atsakomybėn.

Nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 28-2-49 N. P. buvo paskirta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta nuobauda – papeikimas. Nesutikdamas su šia nuobauda, pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorių, o jam nepalankų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2S-2035 apskundė ABTĮ nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-1705/2012 panaikino Nutarimą.

Remiantis pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, Vilniaus pataisos namų administracija, priimdama šį neteisėtą administracinį aktą, sukėlė jam neturtinę žalą tuo aspektu, kad tam tikram laikui (nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. birželio 5 d.) paneigė teoriškai egzistuojančias prielaidas pasinaudoti nuteistųjų skatinimo priemonėmis bei sąlyginio atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo galimybe.

Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad konkrečių įrodymų minėtiems pareiškėjo skundo teiginiams pagrįsti nagrinėjamoje byloje nėra. Iš Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties motyvuojamosios dalies matyti, jog spręsdamas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą, apylinkės teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad galiojančių nuobaudų pareiškėjas neturi, todėl negalima konstatuoti, kad atsisakymas patvirtinti Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutarimą Nr. 59-133 taikyti N. P. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, buvo nulemtas jo baustumo. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad dėl tuoj pat įvykdytos nuobaudos (raštu pareikšto papeikimo) jis patyrė kitokių neigiamų pasekmių, realiai pakeitusių jo teisinę ir faktinę padėtį, buvusią iki 2011 m. gegužės 30 d., ir iš esmės pakenkusių fizinei bei emocinei sveikatai.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, ABTĮ 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo N. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė