2013-08-26 Nr. AB-4355-3-61-3-02699-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A444-1670/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02699-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2.; 15.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas – A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinę žalą – 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų).

Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.

Pareiškėjo laisvė nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. kovo 13 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl Lietuvos higienos normos HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ bei Lietuvos higienos normas – HN 76:1999 ir HN 76:2010, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“, Jungtinių Tautų standartines minimalias elgesio su kaliniais taisykles, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ II dalies 18.1. punktą, Europos kalinimo įstaigų taisykles, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punktą, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.

Pasak pareiškėjo, tuo metu, kai jis kalėjo Lukiškių TI-K, galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (redakcija, galiojusi iki 2010 m. balandžio 11 d.), pagal kurią vienam kalinčiam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma negali būti mažesnė negu 5 kv. m. Pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas kamerose, kurių plotas – apie 8 kv. m, kartu su daugiau nei 3–4 asmenimis.

Lukiškių TI-K pareiškėjas kalintas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis ir kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, ir dėl to patyrė moralinę žalą.

Nors pareiškėjas yra nerūkantis, visą laiką kalintas su rūkančiaisiais. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją žodžiu, tačiau nė vienas jo kreipimasis neužregistruotas, nors Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 197 punkte nustatyta, kad visi žodiniai nuteistųjų skundai registruojami Nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale. Pareiškėjas buvo tik informuojamas, kad laisvų kamerų, kuriose kalinami nerūkantys asmenys, nėra. Dėl tokio neveikimo Lukiškių TI-K administracija pažeidė Lietuvos higienos normą HN 122:2006 ir Suėmimo vykdymo įstatymą.

Dėl prastų kalinimo sąlygų (kamerose sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio, nebuvo šilto vandens dėl kalinimo kamerų perpildymo) pareiškėjas daug kartų kreipėsi žodžiu į administraciją, tačiau į tai nereagavo. Kadangi kamerose neturėjo galimybės pajudėti, pasimankštinti, nuolat trūko oro, prasidėjo galvos skausmai, nuolat kildavo konfliktai. Pareiškėjas ne kartą kvietėsi psichologą ar psichiatrą, bet jam buvo atsakyta, kad jų nėra arba jie yra labai užimti.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, kuriame nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka, ir CK 6.250 straipsniu, nurodydamas, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias bylai reikšmės aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Tai, kad asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1999 m. rugsėjo 30 d. priėmė rekomendaciją dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus augimo, kurioje nustatyta, jog, esant perpildymui, turi būti ypač pabrėžiamas žmogaus orumo užtikrinimas, kalinimo įstaigų administracijų pareiga tinkamai elgtis su kaliniais, o, vadovaujantis Europos kalinimo įstaigų taisyklėmis, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas vienam kaliniui tenkančiam plotui, higieninėms ir sanitarinėms sąlygoms, maistui, sveikatos priežiūros paslaugoms ir užsiėmimams už kameros ribų.

EŽTT konstatavo, kad ypatingai mažas gyvenamasis plotas, analizuojant kalinimo sąlygų atitikimą Konvencijos 3 straipsniui, yra esminis faktorius. Tai, kad kalinamasis yra įpareigotas gyventi, miegoti bei naudotis tualetu kartu su daug kalinamųjų vienoje kameroje, savaime lemia kančią ar sunkumus, kurių intensyvumas viršija kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukelia baimę, kančią, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir menkinti jį (bylos Peers v. Greece, Kalashnikov v. Russia, Kudla v. Poland).

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, kad jų administracija užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas, užtikrina tinkamą pastatų, statinių, inžinerinės bei kitos technikos eksploatavimą ir remontą, taip pat higienos, sanitarinių ir priešepideminių reikalavimų įgyvendinimo kontrolę, medicininių priešepideminių priemonių vykdymą. Tai reiškia, kad tardymo izoliatorių administracijos, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija privalo užtikrinti žmogaus orumo nepažeidžiančias kalinimo sąlygas.

Dėl anksčiau įvardytų atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija (dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų ir kankinančios aplinkos nuolat galvodavo apie savižudybę). Kadangi kameroje buvo mažai vietos, pareiškėjas negalėdavo pailsėti, todėl pablogėjo jo sveikata: prarado daug svorio, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema, sutriko normalus, visavertis gyvenimas, pasidarė uždaras ir nebesugeba bendrauti su aplinkiniais, nuolat kyla nesutarimai ir pykčiai.

Atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–15) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį, taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme; todėl Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, todėl įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, o už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais.

Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kasmet pratęsiama. Vykdytojai nuolat naikina vabzdžius, graužikus, atlieka patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui ir kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, o tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad nėra galimybių pajudėti ar pasimankštinti.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Norėdamas pasimankštinti, pareiškėjas galėjo pasinaudoti tokia teise, kasdien išeidamas pasivaikščioti po 1 valandą.

Pagal Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktą suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste skirstomi, atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 52 ir 70 straipsniais. Suėmimo priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, įvyks pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atsižvelgę į socialinės reabilitacijos skyriaus bei psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Ar pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, šiuo atveju atsakovė nei patvirtinti, nei paneigti negali, nes įstaigoje tokia apskaita nevedama. Be to, toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme neįtvirtintas.

Pareiškėjas buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų, o iš jo asmens sveikatos istorijos dokumentų matyti, kad tuo metu, kai jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, dėl rimtų sveikatos sutrikimų ar kitokių problemų nesikreipė.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. kovo 13 d., tačiau skundą dėl žalos priteisimo pateikė tik 2012 m. spalio 3 d., todėl, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas 3 m. ieškinio senaties terminas.

Sprendžiant pareiškėjui padarytos žalos pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala – vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 57–59) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

Vertinant pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus, susijusius su jo gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygomis, būtina atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, o tai reiškia, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kuri nustatė, kad tardymo izoliatoriaus kameroje ploto vienam asmeniui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m.

Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo dėl gyvenamojo ploto trūkumo, jam kalint Lukiškių TI-K, todėl jis privalo įrodyti visas civilinei atsakomybei atsirasti būtinas aplinkybes, tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo / neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai žala pasireiškė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, buvo tęstinė.

Kita sąlyga, reikalinga civilinei atsakomybei atsirasti, yra žala. Šiuo atveju taip pat būtent pareiškėjui kyla pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė ir Kalėjimų departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo.

Pareiškėjas dėl pažeistos jo teisės skundą teismui pateikė tik 2012 m. spalio 3 d. Pagal CK 1.125 straipsnį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas – A. B. mano, kad jis buvo netinkamai laikomas Lukiškių TI-K nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. kovo 13 d., kad jam tuo, esą, padaryta 15 000 Lt neturtinė žala, tačiau skundą dėl šių ginčo aplinkybių surašė tik 2012 m. spalio 3 d. Todėl tiek atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos savo atsiliepimuose prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį, pagal kurią sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas – A. B. praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui, todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 87–91), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti sprendimą – priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodo argumentus, tapačius išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 96–98), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. kovo 13 d negali būti tenkinamas, nes yra pagrindas ieškinio senaties taikymui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos atžvilgiu svarbu pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo taikyto ieškinio senaties termino, nes netinkamas ieškinio senaties taikymas galėtų nulemti kitokią nei pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimo trukmę, o tai turėtų įtakos sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Byloje nustatyta, kad pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo nuo 2008 m. sausio 2 d, o skundą pareiškėjas surašė 2012 m. spalio 22 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo reikalavo taikyti ieškinio senatį. Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. kovo 13 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. kovo 13 d.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė