2022-01-28 Nr. BB-586-1-01-1-39565-2018-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-28-303/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39565-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.7.2.5; 1.2.14.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Smaidžiūnaitės-Lankevičienės, nuteistosios E. M. ir jos gynėjos advokatės Kristinos Smaidžiūnaitės-Lankevičienės kasacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią paskirta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.

E. M. nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią paskirta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.

Iš T. M. ir E. M. priteista solidariai nukentėjusiesiems A. J. ir G. J. kiekvienam po 2500 Eur turtinei ir po 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti; taip pat priteista lygiomis dalimis, t. y. po 400 Eur, nukentėjusiajam A. J. patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 7 d. nutartis, kuria nuteistųjų T. M. ir E. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. M. ir E. M. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2018 m. kovo 27 d. įdėjo melagingus skelbimus internetiniuose skelbimų portaluose www.skelbiu.lt, www.aruodas.lt apie tariamai parduodamą E. M. nuosavybės teise priklausantį butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), žinodami, kad šis butas nuo 2011 m. birželio 16 d. registruotas VĮ Centrinėje hipotekos įstaigoje, 2018 m. liepos 13 d. apie 13.00 val. šiame bute pateikė potencialiam pirkėjui A. J. nenustatytoje vietoje ir laiku suklastotą 2018 m. gegužės 11 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuris turėjo lemiamą reikšmę apsispręsti A. J. ir G. J. sudaryti preliminariąją sutartį, pasirašytą nurodytu laiku E. M. ir G. J., kuria E. M. įsipareigojo parduoti butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. už 45 000 Eur, dėl to G. J., būdama suklaidinta E. M. ir T. M. melagingų teiginių ir pateikto dokumento, perdavė E. M. 5000 Eur grynaisiais avansą, 2018 m. rugpjūčio 14 d. T. M. trumpąja žinute pareikalavo sumokėti papildomai 3200 Eur E. M. daiktams iš parduodamo buto perkraustyti, bet, pirkėjams G. J. ir A. J. kilus abejonių dėl šio sandorio aplinkybių ir kreipusis į policiją, nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2018 m. rugpjūčio 17 d. apie 10.20 val. kavinėje Šventojoje pinigų perdavimo metu buvo sulaikyti policijos pareigūnų, taip T. M. ir E. M., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės – 45 000 Eur vertės svetimą turtą.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis T. M. ir jo gynėja advokatė K. Smaidžiūnaitė-Lankevičienė prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. nuosprendžio bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 7 d. nutarties dalis, kuriomis T. M. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šią bylos dalį nutraukti; arba pakeisti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį: perkvalifikuoti T. M. nusikalstamą veiką į BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; arba pakeisti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį: subendrinti šioje byloje paskirtą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme iš dalies sudedant, prie dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant ne daugiau nei 4,5 mėnesio laisvės atėmimo bausmės, į galutinę subendrintą bausmę T. M. įskaityti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžiu įskaitytus laikotarpius bei pagal teismų sprendimus atliktas bausmes ir laikyti, kad laisvės atėmimo bausmę T. M. yra atlikęs; arba pakeisti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį: iš nuosprendžio rezoliucinės dalies panaikinti nuostatą, kad T. M. paskirta atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.

3. Kasaciniu skundu nuteistoji E. M. ir jos gynėja advokatė K. Smaidžiūnaitė-Lankevičienė prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. nuosprendžio bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 7 d. nutarties dalis, kuriomis E. M. nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šią bylos dalį nutraukti; arba pakeisti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį: perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir paskirti E. M. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; arba pakeisti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį: šioje byloje paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis taikant bausmių apėmimą ir į galutinę subendrintą bausmę įskaityti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu paskirtų bausmių atliktas bausmės dalis; arba pakeisti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį: iš nuosprendžio rezoliucinės dalies panaikinti nuostatą, kad E. M. paskirta atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose; arba pakeisti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį: taikyti BK 75 straipsnio 3 dalį ir iš dalies atidėti E. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nustatant, kad nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalis yra šeši mėnesiai.

4. Nuteistojo T. M. ir jo gynėjos advokatės K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės bei nuteistosios E. M. ir jos gynėjos advokatės K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės kasaciniuose skunduose dalis nurodytų argumentų iš esmės tapatūs. Kasatoriai skunduose nurodo:

4.1. Byloje padaryta esminių BPK pažeidimų, taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Tai sukliudė pirmosios instancijos teismui bei apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį ir nutartį. Teismai, vertindami bylos duomenis, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, nes išsamiai ir nešališkai netyrė bylos aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų, asmenų kaltę konstatavo remdamiesi ne įrodymais, o prielaidomis, nevertino ir netyrė kasatoriaus T. M. nekaltumą pagrindžiančių įrodymų. Teismai konstatavo, kad T. M. su E. M.: įkėlė melagingus skelbimus į internetinius skelbimų portalus apie tariamai parduodamą E. M. nuosavybės teise priklausantį butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini); kad neketino parduoti buto, kad preliminarioji sutartis nebus įvykdyta, o pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebus įgyvendinta, nors bylos duomenys to nepatvirtina, priešingai, byloje yra pakankamai duomenų, kurie neabejotinai patvirtina asmenų siekį ir realius ketinimus parduoti butą, kad preliminarioji sutartis galėjo būti įvykdyta, o pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įgyvendinta vien dėl nukentėjusiųjų atsisakymo sudaryti šią sutartį, o ne dėl nuteistųjų veiksmų ir (ar) neveikimo.

4.2. Teismai nepagrįstai T. M. pripažino kaltu ir netinkamai taikė BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, nes nepagrįstai buvo konstatuota apgaulė, nors tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Teismai klaidingai vertino, kad vien hipoteka įkeisto turto pardavimas yra apgaulės panaudojimas. Taigi nusikalstama veika inkriminuota, nesant nusikalstamos veikos požymių. Teismai nepagrįstai inkriminavo T. M. ir E. M. pasikėsinimą įgyti labai didelės – 45 000 Eur vertės turtą, nes nuteistieji neatliko veiksmų, sudarančių pagrindą manyti, kad buvo siekiama įgyti būtent 45 000 Eur sumą, dėl to, net ir konstatavus veiksmų nusikalstamumą, T. M. veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.

4.3. Nuteistųjų ketinimą parduoti butą, siekiant gautais pinigais visiškai atsiskaityti su kreditoriais, tai, kad nuteistieji buvo gavę atsakymus iš notarų bei antstolių, jog buto pardavimas yra galimas, patvirtina bylos įrodymai, teismai šiuos įrodymus tiesiog ignoravo ir dėl nesuprantamų priežasčių jais nesirėmė. Bylos nagrinėjimo metu T. M. tvirtino, kad dėl sandorio sudarymo notarė nurodė, jog, suradus klientą, jį reikėtų atsivesti į notarų biurą, o gautus pinigus už butą ji perves kreditoriams; E. M. nurodė, kad nusprendė su sutuoktiniu parduoti savo butą, nes reikėjo kreditoriams atiduoti skolas, į pirkėjų klausimą atsakė, kad butas turi skolų, nukentėjusiųjų kaip avansą duotų 5000 Eur leisti nenorėjo, juos turėjo nunešti notarei, kad paskirstytų jos kreditoriams, sandoris būtų įvykęs, jei ne nukentėjusiųjų atsisakymas sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.

Šiuos nuteistųjų parodymus nuosekliai pagrindžia liudytojų notarės P. J., antstolės D. M. padėjėjo D. Z., kreditorės UAB „V“ vadybininkės K. P., antstolės V. S.-M. parodymai, T. M. elektroninis laiškas, kuriame nukentėjusiajam nurodė, į kurį notarų biurą siųsti notarei dokumentus dėl sandorio, E. M. elektroninis laiškas antstolio D. T. kontorai ir E. M. 2018 m. liepos 9 d. elektroniniu paštu pateiktas prašymas antstolio G. B. kontorai, kuriais prašė skubiai panaikinti buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), areštą, nes butas parduodamas siekiant tenkinti kreditoriaus reikalavimą dėl hipotekai lygios skolos sumos, antstolio I.

G. kontoros pateikta informacija, kad iš E. M. vykdomas nedidelis išieškojimas – 111,68 Eur, todėl buvo apribota galimybė disponuoti ne visu butu, o tik maža dalimi buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), registre buvo įregistruotas leidimas parduoti butą su sąlyga, jei įforminant sandorį pas notarą bus atsiskaityta; 2018 m. rugsėjo 11 d. pagal E. M. prašymą buvo priimtas patvarkymas, kuriuo skolininkei buvo suteiktas leidimas sudaryti pirmiau minėto buto pirkimo–pardavimo sandorį, bet tik su sąlyga, jog notarine tvarka tvirtinamo sandorio metu į antstolės depozitinę sąskaitą bus įnešta visa įsiskolinimo suma (3974,66 Eur).

Nuteistieji nurodė, kad su kreditore UAB „V“ jau buvo susitarę ir sumažinę skolos dydį iki 32 000 Eur, o pardavę nukentėjusiesiems butą už 45 000 Eur būtų visiškai padengę skolinius įsipareigojimus. Aplinkybės, kad butas buvo įregistruotas VĮ Centrinėje hipotekos įstaigoje, taip pat kad antstoliai buvo areštavę butą, nesudarė kliūties realiai sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį. Areštuoti butai gali būti parduodami antstoliui priėmus patvarkymą dėl leidimo parduoti areštuotą butą. Turto hipoteka taip pat neeliminuoja galimybės teisėtai parduoti įkeistą turtą.

Paprastai tokiais atvejais reikalingas kreditoriaus sutikimas. Antstolių ir kreditorių leidimuose parduoti areštuotą ar įkeistą turtą nurodoma sąlyga, kad pirkėjas atitinkamą įsiskolinimo sumą sumoka tiesiogiai antstoliui ar kreditoriui, o ne turto pardavėjui. Taigi iki preliminariojoje sutartyje nurodytos buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo datos (2018 m. rugpjūčio 31 d.), gavus reikiamus antstolių ir kreditorių sutikimus, buto pardavimas nukentėjusiesiems buvo realiai įmanomas. Pažymėtina ir tai, kad teismai, konstatuodami, jog pirkimo–pardavimo sutartis nebus įgyvendinta, neatsižvelgė, dėl kokių priežasčių ji nebuvo įgyvendinta, t. y. kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl to, jog patys nukentėjusieji atsisakė pirkti butą ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. dėl T.

M. ir E. M. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismai pažymėjo, kad nėra gautas hipotekos kreditoriaus sutikimas parduoti butą, bet ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, kai iki preliminariąja sutartimi nustatyto buto pardavimo termino dar buvo likusios dvi savaitės. Per tą laiką galima buvo gauti reikalingus sutikimus, tuo labiau kad T. M. su hipotekos kreditorės UAB „V“ pagrindiniu akcininku buvo žodžiu sutaręs dėl sutikimo parduoti butą išdavimo sąlygų, taip pat buvo galima gauti ir atitinkamus antstolių leidimus. Aplinkybė, kad dėl parduodamo buto jau buvo įvykusios varžytynės, taip pat neužkirto kelio buto pardavimui, nes turto pardavimo iš varžytynių aktas dar nėra patvirtintas.

Antstolio padėjėjas D. Z. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ir esant tokioms sąlygoms turto pardavimas įmanomas. Jeigu iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. nebūtų gavę pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti visų reikiamų sutikimų ir leidimų, nukentėjusiesiems būtų grąžinę gautus pinigus. Tačiau net nebuvo leista įgyvendinti savo įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį: buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, paimti dokumentai, nukentėjusieji atsisakė pirkti butą. BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika T.

M. inkriminuota nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl to pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos.

4.4. Teismai apgaulę T. M. ir E. M. veiksmuose konstatavo pasireiškus tuo, kad, turėdami teisinę pareigą pranešti apie parduodamo turto statusą, kai gavo pinigus avansu ir vėliau pareikalavo papildomos sumos iš nukentėjusiųjų, nutylėjo itin svarbias, esmines aplinkybes, kad parduodamas turtas nuo 2011 m. birželio 16 d. registruotas VĮ Centrinėje hipotekos įstaigoje, dėl šio buto yra įvykusios varžytynės, kurios sustabdytos dėl E. M. pareikšto ieškinio teisme, ir butas yra areštuotas kelių antstolių dėl kreditoriams turimų skolų, dėl šių aplinkybių nežinojimo nukentėjusieji apsisprendė pasirašyti preliminariąją sutartį bei sumokėti 5000 Eur avansą.

Pažymėtina, kad nepranešimas apie įregistruotą hipoteką nėra ir negali būti laikomas apgaule, kadangi tai nėra priežastis nesudaryti pirkimo–pardavimo sandorio. T. M. nutylėjo, t. y. nukentėjusiesiems išsamiai neatskleidė aplinkybių, kad butas buvo areštuotas ir įkeistas hipoteka. Kaip minėta, šios aplinkybės netrukdo sudaryti teisėtos pirkimo–pardavimo sutarties. Šias aplinkybes nutylėjo dėl to, kad tokių aplinkybių buvimas atbaido potencialius pirkėjus ir buto pardavimas tampa praktiškai neįmanomas arba įmanomas labai nepalankiomis sąlygomis.

Tačiau bet kokiu atveju aplinkybė, kad jis nukentėjusiesiems neatskleidė duomenų apie įkeitimą ir areštą, nelaikytina apgaule, susijusia su svetimo turto įgijimu. Kaip minėta, jis neatskleidė faktų apie taikomus apribojimus, kad neišgąsdintų pirkėjų ir galėtų realiai parduoti butą, o ne dėl to, kad užvaldytų svetimą turtą. Aplinkybių nutylėjimas tokiu atveju nėra baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis veiksmas. Be to, bylos duomenys pagrindžia, kad T. M. nukentėjusiajam pokalbio metu užsiminė ir apie buto areštą, tai patvirtina garso įrašas.

Pažymėtina, kad ir kiti bylos įrodymai – 2018 m. liepos 13 d. preliminarioji buto pirkimo–pardavimo sutartis ir jos kitoje pusėje rankraštinis įrašas, 2018 m. rugsėjo 14 d. daiktų, 2018 m. rugpjūčio 17 d. asmens kratos metu savanoriškai pateiktų E. M., apžiūros protokolas – nepagrindžia nei nuteistųjų neva naudotos apgaulės, nei tyčios įgyti svetimą turtą neperduodant asmeninėn nuosavybėn buto ar sudaryti sąlygas, kad pažeistos teisės gynimas taptų neįmanomas ar pasunkintas civilinės teisės priemonėmis. Iš preliminariosios sutarties turinio galima spręsti, kad apgaulės nuteistasis nenaudojo.

Sutartyje buvo nurodyti visi asmenų rekvizitai, sumos, kurias nukentėjusieji perdavė nuteistiesiems, notarės, kuri turėtų tvirtinti sandorį, rekvizitai, sutartis galiojanti ir savo forma atitinkanti teisės aktų reikalavimus, todėl nukentėjusieji turėtų teisinę galimybę pretenzijas dėl sutarties reikšti civilinio proceso tvarka ir jų reikalavimai būtų visiškai įrodyti vien sutartyje nurodytos informacijos pagrindu. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad T. M. aktyviai bendravo su nukentėjusiaisiais, jų niekada nevengė ir faktiškai derėjosi dėl sutarties sudarymo, tai patvirtina T.

M. priklausančių abonentinių numerių išeinančių, praleistų ir įeinančių skambučių, trumpųjų žinučių išklotinių nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. spalio 16 d. analizė.

4.5. Teismai, T. M. ir E. M. veiksmus kvalifikavę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimą įgyti labai didelės – 45 000 Eur vertės turtą, motyvuodami jų tyčią rėmėsi prielaidomis ir spėjimais, o ne objektyviais duomenimis. Darant prielaidą, jog jų veiksmuose yra sukčiavimo nusikaltimo sudėtis, teismas vis tiek neteisingai jų veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą. Pagal bylos aplinkybes, preliminariojoje buto pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nustatyta buto pardavimo kaina 45 000 Eur, iš nukentėjusiųjų gauta 5000 Eur, vėliau, kai paprašė nukentėjusiųjų perduoti papildomai 3200 Eur, pinigų perdavimo metu buvo sulaikyti pareigūnų. Tokiu atveju 5000 Eur įgijimas turėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o pasikėsinimas įgyti 3200 Eur turėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Preliminariojoje sutartyje išreikštas nukentėjusiųjų sutikimas sumokėti visą 45 000 Eur sumą nėra svarbiausias veiksnys vertinant nuteistųjų tyčios turinį. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nuteistieji ketino užvaldyti likusią pinigų sumą iš preliminariojoje sutartyje nurodytų 45 000 Eur, išskyrus minėtus 8200 Eur. Pažymėtina, kad, nusikalstamą veiką kvalifikavus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės būtų neproporcingos, neteisingos ir akivaizdžiai per griežtos. Teismai nepagrįstai netaikė in dubio pro reo principo, kuris reiškia, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo (nuteistojo) naudai. Šioje byloje, nors abejonių objektyviai kilo labai daug, nėra jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių T. M. ir E. M. inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir yra įrodymų, kurie patvirtino T. M. ir E. M. parodymus, kad butą buvo ketinama parduoti, kad buvo siekiama pardavus butą atsiskaityti su kreditoriais.

4.6. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę T. M., vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi, paskyrė ją atlikti pataisos namuose, o apeliacinės instancijos teismas šios nuosprendžio dalies nepakeitė, bet nuo 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalis neteko galios, todėl teismas negalėjo paskirti, kur nuteistieji turi atlikti laisvės atėmimo bausmę. Konkrečios pataisos įstaigos, kurioje nuteistasis turi atlikti bausmę, nustatymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 65, 90 straipsniai. Atsižvelgiant į tai, naikintinos nuosprendžio dalys, kuriose nustatyta T. M. ir E. M. atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.

4.7. Nuteistojo T. M. ir jo gynėjos advokatės K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, T. M. paskirdamas bausmę ir nustatęs, kad asmuo šią nusikalstamą veiką padarė iki ankstesnių nuosprendžių kitose baudžiamosiose bylose padarymo, atsisakė bendrinti atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes, nes T. M. priimtas Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nuosprendis bei Vilniaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis, kuria išspręstas įsiteisėjusių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu T.

M. paskirtų bausmių bendrinimo klausimas, dar neįsiteisėję. Apeliacinės instancijos teismas bausmes bendrinti taip pat atsisakė, nors BPK nėra nustatyta jokių išimčių, dėl kurių nuosprendį priėmęs teismas gali atsisakyti bendrinti paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Veika, už kurios padarymą T. M. nuteistas šioje byloje Plungės apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. nuosprendžiu, padaryta 2018 m. kovo 27 d., t. y. iki ankstesnių nuosprendžių T. M. priėmimo. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, T.

M. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį už dvi nusikalstamas veikas (2009 m. gruodžio 30–31 d. ir 2009 m. pradžios – 2009 m. birželio 2 d. veika) galutine subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą atliko nuo 2014 m. sausio 23 d. iki 2016 m. liepos 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, T.

M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (už tris veikas), 182 straipsnio 1 dalį (už dvidešimt dvi veikas), 300 straipsnio 1 dalį (už tris veikas) nuteistas galutine apėmimo būdu subendrinta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Ši galutinė subendrinta bausmė pagal teikimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartimi apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2018 m. sausio 24 d. veika) paskirta laisvės apribojimo bausme.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu T. M. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už dvi veikas (2018 m. sausio 10 d. ir 2018 m. sausio 24 d.) galutine subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžiu, paliktu nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi, T. M. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tris veikas, 300 straipsnio 1 dalį už tris veikas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausme, taikant BK 641 straipsnį sumažinus vienu trečdaliu, galutine dvejų metų laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartimi bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 1 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, paskirtomis bausmėmis, ir T.

M. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, į galutinę subendrintą bausmę įskaityti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartimi įskaityti laikotarpiai bei pagal šiuos teismų sprendimus atliktos bausmės ir nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę T. M. yra atlikęs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 7 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192-697/2020 konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui priimant 2018 m. liepos 30 d. nuosprendį buvo teisinis pagrindas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, paskirtas bausmes subendrinti su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu.

Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad T. M. buvo visiškai atlikęs bausmę pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendį, pakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, nes pagal teismų praktiką ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-585/2010, 2K-133/2012, 2K-519/2013, 2K-151-489/2019, nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-3/2014). Pažymėtina, kad teismas, nebendrindamas T. M. paskirtos bausmės su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, nepagrįstai nevykdė kasacinio teismo nurodymų 2020 m. spalio 7 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192-697/2020, taip iš esmės pažeidė proceso teisės normas, paneigė teismo sprendimo privalomumo principą.

Dėl to ši BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo klaida turi būti ištaisyta. Šiuo atveju nustatyta, kad:

1) T. M. 2018 m. kovo 27 d. nusikalstama veika padaryta iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžio, pakeisto Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, priėmimo, taigi bausmės turi būti bendrinamos;

2) kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, teismas bendrina bausmę su subendrinta bausme, šiuo atveju su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžiu subendrinta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme;

3) subendrintą bausmę teismas privalo paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį, taigi teismas turi bendrinti bausmes taip, kaip bendrino Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, t. y. prie didžiausios paskirtos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėjo bausmes už kitus sunkius nusikaltimus – po 4,5 mėnesio laisvės atėmimo – ir nustatė galutinę bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams trims mėnesiams.

Taigi Plungės apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė turi būti iš dalies pridedama prie dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės, nustatant tokią pat pridėtiną dalį, kaip teismo priimtu ankstesniu nuosprendžiu, t. y. ne daugiau nei 4,5 mėnesio už vieną sunkų nusikaltimą. Pažymėtina, kad, tinkamai subendrinus bausmes, laikytina, jog T. M. atliko bausmę. T. M. bausmę atlikinėjo dvejus metus šešis mėnesius – nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2016 m. liepos 6 d. (subendrinus bausmes pagal visus ankstesnius nuosprendžius paaiškėjo, jog laisvės atėmimo bausmė buvo atliekama trimis mėnesiais per ilgai), T.

M. bausmę atlikinėjo nuo 2020 m. sausio 28 d. iki 2021 m. balandžio 22 d., t. y. vienerius metus du mėnesius tris savaites. Iš viso T. M. pagal iki šiol subendrintus nuosprendžius laisvės atėmimo bausmę atliko vieneriais metais penkiais mėnesiais trimis savaitėmis (536 dienomis) per ilgai, nes subendrinus pagal visus nuosprendžius paskirtas bausmes paskirta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Dėl to jam paskirta ir subendrinta galutinė bausmė privalo būti įskaityta į jau atliktą bausmę ir laikytina, kad T.

M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę yra atlikęs. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šių BPK taikymo klaidų sąmoningai neištaisė atsisakydami bendrinti bausmes.

4.8. Nuteistojo T. M. ir jo gynėjos advokatės K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, BPK 10 straipsnyje, 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuteistojo T. M. teisę į gynybą ir pasirinktą advokatą. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva, iš anksto neinformavęs T. M., paskyrė advokatę A. Mačernytę. Teismui buvo pateiktas prašymas atidėti teismo posėdį dėl T. M. gynėjo užimtumo kitoje byloje. Paduoti skundui dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. nuosprendžio T. M. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas gynėjas advokatas E. Staponkus, su juo buvo suderinta gynyba, bet teismas atėmė teisę gynėjui dalyvauti procese ir taip suvaržė T. M. teisę į tinkamą, iš anksto su gynėju suderintą ir paruoštą gynybą. Šis proceso pažeidimas yra esminis.

4.9. Nuteistosios E. M. ir jos gynėjos advokatės K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, E. M. paskirdamas bausmę ir nustatęs, kad ji šią nusikalstamą veiką padarė iki ankstesnio nuosprendžio kitoje baudžiamojoje byloje padarymo, t. y. būdama dar neteista, atsisakė bendrinti atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes, taip pažeidė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo nuosprendžiu E. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta bausme – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda – bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta bausme – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad pirmiau nurodyti įsiteisėję nuosprendžiai pradėti vykdyti, bet teismui neturint duomenų apie paskirtų baudų ar jų dalies įvykdymą, siekiant vykdymo aiškumo, nebendrinama.

Apeliacinės instancijos teismas dėl bausmių bendrinimo nepasisakė. Veika, už kurią šioje byloje nuteista E. M., padaryta 2018 m. kovo 27 d., t. y. iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžio, pakeisto Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, priėmimo, dėl to bausmės turi būti bendrinamos, teismas turi subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį, bendrindamas bausmes, turi taikyti bausmių apėmimą, kai šioje byloje už sunkų nusikaltimą paskirta bausmė apima bausmes, paskirtas už nesunkius nusikaltimus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas), į galutinę subendrintą bausmę įskaityti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu paskirtų bausmių atliktas dalis.

4.10. Nuteistosios E. M. ir jos gynėjos advokatės K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio redakcija, kuri, palyginti su ankstesne įstatymo redakcija, išplečia galimybes atidėti bausmės vykdymą, dėl to turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). E. M. nuteista už sunkų nusikaltimą devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, dėl to yra (ir teismas turėjo tai apsvarstyti) galimybė taikyti jai paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju nebuvo tinkamai įvertinta E. M. asmenybė, jos teigiami socialiniai ryšiai, darbinė veikla, šeiminė padėtis ir būtinybė toliau dirbti bei išlaikyti savo šeimą. E. M. veikos padarymo metu buvo ištekėjusi už neteistojo, dirbanti, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, slaugo savo vyro sunkiai sergančią motiną, išlaiko du savo butus, moka mokesčius. E. M. atliekant laisvės atėmimo bausmę, du jos butai liktų be priežiūros, būtų neįmanoma užtikrinti jų saugumo, jų išlaikyti ir mokėti reikiamus mokesčius. E. M. savo darbe apibūdinama teigiamai, yra įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, byloje nenustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nusikalstamą veiką padarė būdama neteista, nusikaltimas baigtas pasikėsinimo stadijoje. Atsižvelgdami į tai, kad E. M. teigiamai apibūdinančių aplinkybių buvo iš esmės daug daugiau nei ją neigiamai apibūdinančių aplinkybių (nustatytas vėlesnis teistumas), teismai turėjo numatyti, kad šiuo atveju yra visos sąlygos ir pagrindai iš dalies atidėti E. M. paskirtos bausmės vykdymą, nustatant minimalų atliktinos bausmės terminą.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Viktoras Biriukovas atsiliepimais į kasacinius skundus prašo nuteistojo T. M. ir jo gynėjos advokatės K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės bei nuteistosios E. M. ir jos gynėjos advokatės K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės kasacinius skundus atmesti. Atsiliepimuose į kasacinius skundus, kurių argumentai iš esmės sutampa, dėl to aprašomi kartu, prokuroras nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aprašyta įrodymų visuma (kreditorės UAB „V.“ atstovės K. P., antstolio padėjėjo D. Z., notarių P. J., V. S.-M. parodymai teisme, antstolių D. T., G. B. pranešimai) patvirtina, jog patiems nuteistiesiems parduoti butą buvo nerealu, šis butas buvo ne tik įkeistas, bet ir parduotas iš varžytynių, be to, vyko ir pačios E. M. inicijuotas civilinis ginčas, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo išspręstas, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, neturint nei kreditoriaus sutikimo, nei visų antstolių leidimo parduoti areštuotą turtą. E. M. ir T. M. tai aiškiai suprato, nepaisydami to, su potencialiais pirkėjais sudarė preliminariąją sutartį, nutylėdami esminę informaciją apie parduodamą turtą, melagingai nurodydami apie ribojimų turtui nebuvimą, paėmė 5000 Eur avansą. Bylos duomenys patvirtina ir nuteistieji neneigia, kad, bendraudamas su nukentėjusiaisiais, T. M. prisistatė kaip brokeris ir nepasakė, kad buto savininkė E. M. yra jo sutuoktinė. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino kaip pagrįstus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, atskleidžiant nuteistųjų siekį suklaidinti nukentėjusiuosius, ir padarytas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistieji į notarų biurus dėl nagrinėjamo buto pirkimo–pardavimo sandorio tvirtinimo nesikreipė, dokumentų neteikė, nors nukentėjusiajam A. J. rašytose trumposiose žinutėse nurodė, kad pardavimo klausimai aptarti su notaru, dėliojamos detalės, užsakomi dokumentai, ir kad Martišių veiksmai rodo ne jų ketinimų sudaryti sandorį rimtumą ir realumą, o siekį įtikinti bei suklaidinti nukentėjusiuosius, imituojant buto pardavimą, sudarant regimybę dėl pagrindinio sandorio vykdymo ateityje, kad iš jų išviliotų kuo daugiau pinigų, tuo labiau kad vėliau iš nukentėjusiųjų paprašė dar 3200 Eur sumokėti už E. M. daiktų išvežimą ir skolas.

5.2. Kasatorių nurodytos aplinkybės apie E. M. elektroninius laiškus antstolių kontoroms, prašant panaikinti areštus butui Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nes jis skubiai parduodamas siekiant tenkinti kreditoriaus reikalavimą dėl hipotekai lygios skolos sumos, nepatvirtina nuteistųjų noro parduoti butą. Antstoliui nepanaikinus arešto, jie neturėjo realios galimybės disponuoti neva parduodamu turtu, bet toliau kryptingai veikė ir su nukentėjusiaisiais, kuriems pateikė suklastotą 2018 m. gegužės 11 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, 2018 m. rugsėjo 13 d. sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį bei paėmė užstatą. Antstolio patvarkymas pagal E. M. prašymą dėl leidimo parduoti turtą buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 11 d., t. y. kai 2018 m. rugpjūčio 17 d. dėl nuteistųjų buvo pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas.

5.3. Kasaciniuose skunduose nurodyti teiginiai patvirtina didelę nutylėtos aplinkybės apie įregistruotą hipoteką svarbą sudarant sandorį dėl turto pirkimo–pardavimo ir nuteistųjų tyčią prieš nukentėjusiuosius panaudoti apgaulę, pateikiant preliminariosios sutarties sudarymo metu suklastotą (tai patvirtino ir liudytoja VĮ Registrų centro vyr. registratorė V. Š.) Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nebuvo žymų, kad butas yra areštuotas. Apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai nusprendė, kad Martišiai neketino apsiriboti iš nukentėjusiųjų gautais 5000 Eur, prašė papildomai sumokėti 3200 Eur ir jų nepavyko gauti tik dėl nukentėjusiųjų, kurie suprato apgaulę, veiksmų, tai rodo nuteistųjų tyčią užvaldyti visą buto pirkimo–pardavimo preliminariojoje sutartyje nurodytą 45 000 Eur sumą, kuri viršija didelės vertės ribą, kryptingumą, dėl to Martišiai pagrįstai buvo pripažinti kaltais pasikėsinus padaryti būtent BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Teismai, atsižvelgdami į kasacinės instancijos teismo praktiką, pagrįstai vertino suklastoto dokumento panaudojimą užvaldant svetimą turtą kaip nusikalstamą veiką, nurodytą BK 182 straipsnyje, nes kaltininkas, pateikdamas suklastotus dokumentus, ne tik suklaidina dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir pasunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be baudžiamosios justicijos įsikišimo.

5.4. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, tinkamai įvertino byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistųjų asmenybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikšmingas, tarp jų ir nuteistųjų padėties lengvinimui galinčias turėti įtakos, bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su šiomis išvadomis, pažymėjo, kad laikyti bausmes aiškiai per griežtomis ar bausmės skyrimo klausimu daryti kitokias išvadas, nei padarytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nėra pagrindo.

6. Nukentėjusiųjų A. J. ir G. J. atstovė advokatė S. Baracevičienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo T. M. ir E. M. kasacinius skundus atmesti ir priteisti pagal pateiktus dokumentus 242 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinius skundus atlyginimą.

6.1. Teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl nėra pagrindo tenkinti kasacinius skundus. Teismai teisingai įvertino T. M. ir E. M. internetinius skelbimus apie buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pardavimą kaip melagingus, nes jų paskelbimo laiku butas buvo ne tik areštuotas kelių antstolių, butui įregistruota hipoteka, bet ir 2016 m. rugpjūčio 3 d. antstolės D. M. kontoros parduotas iš varžytynių UAB „C“ ir nuosavybės perleidimo procedūra buvo sustabdyta pritaikius laikinąsias apsaugos priemonės kitoje civilinėje byloje, inicijuotoje kasatorių. Bylos nagrinėjimo metu kasatoriai nepateikė įrodymų, kad gavo antstolių leidimą pardavinėti areštuotą butą, be to, skelbime nebuvo informacijos apie buto areštus ir šio buto pardavimą iš varžytynių, todėl šis argumentas atmestinas. Nesutiktina, kad T. M. ir E. M. realiai ketino parduoti butą, nes faktiškai neturėjo tam teisės ir apie tai žinojo, dėl to pateikė nukentėjusiesiems suklastotą VĮ Registrų centro išrašą apie butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu T. M. pripažino, kad turi teisinių žinių apie nekilnojamojo turto pardavimą, taigi, žinojo, kad dokumento suklastojimo faktas bus atskleistas atvykus pas notarą įforminti pirkimo–pardavimo sandorio, dėl to preliminariosios sutarties 7 punkte nurodė, kad likusi 40 000 Eur suma grynaisiais arba pavedimu bus apmokėta iki notarinės pirkimo–pardavimo sutarties dienos arba tą pačią dieną šalims susitarus.

6.2. Nepripažintina, kad tarp nukentėjusiųjų ir kasatorių buvo tik civiliniai teisiniai santykiai. Priešingai, preliminarusis sandoris buvo pasirašytas tik apgaulės būdu, nes jeigu nukentėjusieji būtų tinkamai informuoti apie visas rizikas, kad perkamas areštuotas ir iš varžytynių parduotas turtas, jie niekada nebūtų pasirašę šios sutarties. Kasatorių bandymas įtikinti teismą, kad neva nukentėjusieji patys nutraukė civilinius teisinius santykius, turi būti vertinamas kritiškai, nes tai yra jų gynybos pozicija.

6.3. Nesutiktina ir su tuo, kad teismai nepagrįstai kasatoriams inkriminavo BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį – pasikėsinimą įgyti labai didelės (45 000 Eur) vertės turtą, nuteistiesiems neatlikus veiksmų, sudarančių pagrindą manyti, kad buvo siekiama įgyti būtent 45 000 Eur sumą. Kaip minėta, dalį pinigų kasatoriai gavo, kai buvo sudaryta preliminarioji sutartis, o 40 000 Eur ketino gauti grynaisiais arba pavedimu į savo nurodytą sąskaitą iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, t. y. kol bus notaro kontoroje atskleista informacija apie įregistruotą hipoteką, negautus antstolių leidimus pardavinėti butą ir įvykusias varžytynes. Todėl nukentėjusiesiems apskritai nėra aišku, apie kokias abejones dėl kasatorių veikos rašoma skunduose, kurias neva reikėtų aiškinti kasatorių naudai.

6.4. Kasatorių teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pakeisti nuosprendį dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, nes nuo 2020 m. liepos 1 d. neteko galios BK 50 straipsnio 3 dalis, nesudaro pagrindo tenkinti kasacinį skundą, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė, o apeliacinės instancijos teismas tikrino, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6.5. Nėra pagrindo sutikti su kasatorių teiginiu, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuteistojo T. M. teisę į gynybą ir teisę į pasirinktą advokatą. Pažymėtina, kad advokatų keitimo klausimas buvo nagrinėjamas kelis kartus, dėl to buvo atidedami teismo posėdžiai.

6.6. Pažymėtina, kad T. M. ir E. M. nepripažįsta savo kaltės padarę nusikalstamą veiką, todėl absoliučiai nesutiktina, kad kasatoriams būtų nutraukta baudžiamoji byla arba būtų paskirtos lengvesnės bausmės, t. y. taikytos BK 3 straipsnio 2 dalies, 75 straipsnio 3 dalies nuostatos. BK 75 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Teismai tinkamai įvertino kasatorių veikas, jų elgesį bei asmenybes, todėl priėmė teisėtą nuosprendį, kuris paliktinas galioti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistųjų T. M. ir E. M. bei jų gynėjos advokatės K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ši norma reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas taip pat pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

9. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, didelė dalis kasatorių dėstomų argumentų yra skirta įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą, ir teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Vadinasi, nuteistųjų ir jų gynėjos kasacinio skundo teiginiai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl T. M. ir E. M. kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, susiję su nustatytų faktinių bylos aplinkybių neigimu, paliekami nenagrinėti.

10. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistosios E. M. ir jos gynėjos kasaciniame skunde, be kita ko, keliamas klausimas, kuris nebuvo keltas nuteistosios apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, – dėl jai paskirtų bausmių pagal kelis nuosprendžius subendrinimo (BK 63 straipsnio 9 dalis). Dėl to šis kasaciniame skunde keliamas klausimas taip pat paliekamas nenagrinėtas, pažymint, kad klausimas dėl E. M. paskirtų bausmių pagal kelis nuosprendžius bendrinimo spręstinas BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka nuosprendžių vykdymo procese.

11. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos („Liteko“) duomenų, nuteistojo T. M. kasacinės instancijos teismui pateiktos medžiagos matyti, kad dėl nuteistojo T. M. ir jo gynėjos kasaciniame skunde keliamų klausimų, susijusių su jam pagal kelis nuosprendžius paskirtų bausmių bendrinimu, kasatoriai kreipėsi ne tik į kasacinės instancijos teismą, bet ir į nuosprendį priėmusį pirmosios instancijos teismą BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka. Plungės apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi šis klausimas buvo išspręstas, priimtos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas pagal nuteistojo skundą patikrinti apygardos teisme. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 29 d. nutartimi skundas atmestas ir palikta galioti Plungės apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartis. Apygardos teismo nutartis įsigaliojo nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama (BPK 364 straipsnio 9 dalis). Vadinasi, kasatorių keliamas klausimas yra išspręstas nuosprendžio vykdymo procese ir, pagal BPK 367 straipsnio 4 dalies nuostatą, kasacine tvarka negali būti skundžiamas ir nagrinėjamas.

12. Nuteistosios E. M. ir jos gynėjos kasaciniame skunde keliami klausimai dėl BK 50 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio taikymo taip pat buvo išspręsti Plungės apylinkės teismo 2021 m. birželio 1 d. nutartimi BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka (nutartis įsiteisėjo 2021 m. birželio 11 d.). Vadinasi, ir šie klausimai yra išspręsti nuosprendžio vykdymo stadijoje, todėl kasacine tvarka negali būti skundžiami ir nagrinėjami (BPK 367 straipsnio 4 dalis).

13. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų nuteistųjų T. M., E. M. ir jų gynėjos kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, BK 22 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies taikymo

14. Kasatoriai dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo pasisako dviem aspektais, visų pirma, neigdami kaltę ir apgaulės prieš nukentėjusiuosius panaudojimo faktą; savo veiką prilygindami civiliniams teisiniams santykiams, teigia, kad teismai, nesilaikydami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nevertino ir netyrė jų nekaltumą pagrindžiančių įrodymų, kaltę nustatė remdamiesi ne įrodymais, o prielaidomis. Antra, kasatorių įsitikinimu, E. M. ir T. M. veika turėtų būti laikoma dviejų nusikaltimų, nustatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl 5000 Eur) ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje (dėl pasikėsinimo pasisavinti 3200 Eur), sutaptimi.

15. Kasatorių teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo iš esmės yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio, o skunduose pateiktas dalies įrodymų (parodymų) vertinimas yra fragmentiškas ir nepagrindžia teiginių apie tai, kad esą į teisinančius bylos duomenis teismai neatsižvelgė. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, darydami išvadas apie faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, buvimą, įvertino bylos įrodymus, galinčius jas patvirtinti ar paneigti (BPK 20 straipsnio 3 dalis), t. y. pačių nuteistųjų T. M. ir E. M., nukentėjusiųjų A. J., G. J., liudytojų D. J., K. P., notarių P. J., V. S.-M., antstolio padėjėjo D. Z., VĮ Registrų centro darbuotojos V. Š. parodymus, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, daiktų ir kitų objektų apžiūros protokolus ir kitus įrodymus. Remiantis šiais įrodymais, buvo motyvuotai paneigti nuteistųjų teiginiai apie jų nuoširdų ketinimą parduoti butą ir atsiskaityti su kreditoriais, nepagrįstai kriminalizuotus civilinius teisinius santykius.

16. BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Taigi, sukčiavimas yra nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda (nagrinėjamu atveju – didelės vertės turtas), kurią kaltininkas gauna panaudojęs apgaulę. Sukčiavimui būdinga apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Sukčiavimo atveju apgaulė gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Apgaulė gali pasireikšti ir suklastotų dokumentų panaudojimu kaip priemone, siekiant pateikti tikrovės neatitinkančius (melagingus) teisiškai reikšmingus faktus, iš kurių sprendžiama apie teisių ar pareigų atsiradimą ir kita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329-222/2015, 2K-156-788/2016). Nagrinėjamoje byloje šios sukčiavimą apibūdinančios aplinkybės yra nustatytos.

17. Byloje nustatyta, kad T. M. ir E. M. 2018 m. kovo 27 d. į internetinius skelbimų portalus įkėlė melagingus skelbimus apie tariamai parduodamą butą, nors butas buvo registruotas VĮ Centrinėje hipotekos įstaigoje, areštuotas kelių antstolių dėl kreditoriams turimų skolų ir jo pardavimui buvo reikalingas antstolio patvarkymas, registruotas VĮ Registrų centre, kurio jie neturėjo, be to, dėl šio buto jau buvo įvykusios varžytynės; 2018 m. liepos 13 d. pateikė potencialiam pirkėjui A. J. suklastotą dokumentą – 2018 m. gegužės 11 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nebuvo duomenų apie buto areštą ir kuris turėjo lemiamą reikšmę A. J. ir G. J. apsisprendimui sudaryti preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį ir perduoti E. M. 5000 Eur avansą grynaisiais pinigais; vėliau T. M. pareikalavo sumokėti papildomai 3200 Eur neva E. M. daiktams perkraustyti iš parduodamo buto.

18. Esant šioms aplinkybėms, abiejų instancijų teismai padarė motyvuotas išvadas, kad nuteistieji T. M. ir E. M. neteisėtai, panaudodami apgaulę, pateikdami nukentėjusiesiems suklastotą dokumentą, kuriame nebuvo nurodyta teisiškai reikšminga aplinkybė apie buto įkeitimą ar areštą, ir sudarydami su jais preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį, paimdami 5000 Eur avansą, vėliau reikalaudami sumokėti dar 3200 Eur, taip pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – 45 000 Eur, dalį šių pinigų, t. y. 5000 Eur, įgijo. Nuteistųjų tiesioginė tyčia sukčiauti kėsinantis į didelės vertės svetimą turtą, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, yra nustatyta ir nuosprendyje detaliai aptarta. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas. Tai, kad nuteistųjų tyčia buvo nukreipta visai sutartyje nurodytai sumai įgyti, matyti ir iš 2018 m. liepos 13 d. preliminariosios sutarties 7 punkte išdėstytos nuostatos; pagal šią nuostatą, pirkėjas likusią 40 000 Eur sumą už parduodamą butą turėjo sumokėti iki notarinės pirkimo–pardavimo sutarties dienos arba šalims susitarus tą pačią dieną, t. y. tol, kol notaro kontoroje būtų atskleista informacija apie įregistruotą hipoteką, negautus antstolių leidimus parduoti butą ir įvykusias varžytynes. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai panaudojant apgaulę kėsinamasi įgyti didelės vertės turtą, tačiau įgyto turto dalis nesudaro didelės vertės požymio, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas apgaule įgyti didelės vertės turtą, jei galutinis rezultatas nebuvo pasiektas dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių priežasčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2010, 2K-32-696/2015 ir kt.).

19. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismai neatribojo civilinių teisinių santykių nuo baudžiamųjų ir kad kilus civiliniam ginčui nepagrįstai pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, yra nepagrįsti ir buvo motyvuotai paneigti skundžiamame teismo nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji T. M. ir E. M. neteisėtai, apgaule pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismas, detaliai išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju kaltinamieji pasirašė preliminariąją sutartį ne tam, kad sukurtų joje nustatytas ikisutartines abipuses teises ir pareigas, o tam, kad ja pademonstruotų savo ketinimų rimtumą ir suklaidintų jiems pinigus perdavusius nukentėjusiuosius, t. y. sudaroma preliminarioji sutartis buvo tik prieš nukentėjusiuosius naudojamos apgaulės dalis. Tokia teismo išvada yra pagrįsta, atitinka teismų praktiką.

20. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, taip pat darantis turto ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės panaudojimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-144-222/2020). Sprendžiant klausimą dėl baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo, vienas iš kriterijų taip pat yra tai, ar asmens, kurio teisės pažeistos, galimybės jas atkurti nėra pasunkintos, problematiškos ar net panaikintos; sukčiavimo atveju kaltininkas sukuria tokią situaciją, kurioje teisėtas turto ar turtinės teisės turėtojas susiduria su kliūtimis įgyvendindamas savo teises (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-222/2020). Nagrinėjamu atveju tarp nuteistųjų T. M. ir E. M. bei nukentėjusiųjų susiklostę santykiai turi civilinių teisinių santykių prigimtį, tačiau nuteistieji, panaudodami apgaulę – pateikdami nukentėjusiesiems suklastotą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, sudarė situaciją, kurioje civilinėmis teisinėmis priemonėmis apginti pažeistas teises ir atgauti pasisavintus pinigus būtų sudėtinga (ypač atsižvelgiant į nuteistųjų turimų turtinių įsipareigojimų apimtį), iš nukentėjusiųjų pasikėsino pasisavinti 45 000 Eur, iš jų 5000 Eur pasisavino, taip padarė būtent nusikalstamą veiką.

21. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas bylos aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. M. ir E. M. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, baudžiamasis įstatymas šiuo atveju pritaikytas tinkamai.

Dėl teisės į gynybą

22. Nuteistojo T. M. ir jo gynėjos paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuteistojo teisę į gynybą ir pasirinktą advokatą, nes savo iniciatyva, iš anksto neinformavęs T. M., paskyrė advokatę A. Mačernytę, nors Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) T. M. buvo paskirtas gynėjas advokatas E. Staponkus ir su juo buvo suderinta gynyba.

23. Teisę į gynybą įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis ar išteisintasis gali realizuoti dviem būdais – gindamasis pats arba gindamasis per pasirinktą gynėją ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka paskirtą gynėją. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai nuteistasis nėra pasikvietęs gynėjo, jis privalo būti paskirtas BPK 51 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

24. Iš bylos duomenų matyti, kad T. M. 2020 m. vasario 17 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą ir tarnybos 2020 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) antrinei teisinei pagalbai teikti jam buvo paskirtas advokatas A. Kvaščevičius; jis dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. 2020 m. birželio 25 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu T. M. pareiškė nušalinimą advokatui A. Kvaščevičiui, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) šis advokatas buvo pakeistas advokatu E. Staponkumi; sprendimas galiojo iki 2021 m. vasario 24 d. Apeliacinės instancijos teismo posėdis, numatytas 2020 m. rugsėjo 21 d., buvo atidėtas iki 2020 m. spalio 29 d., kad naujai paskirtas advokatas galėtų susipažinti su bylos medžiaga; 2020 m. spalio 29 d. posėdis neįvyko dėl vieno iš teisėjų kolegijos narių teisėto nebuvimo darbe; 2020 m. gruodžio 28 d. posėdis neįvyko, nes nuteistasis T. M. pateikė prašymą užtikrinti tiesioginį jo dalyvavimą teismo posėdyje, kadangi dėl šalyje paskelbto karantino neturėjo galimybės susitikti su advokatu, tinkamai pasiruošti bylai, suderinti ir aptarti gynybos poziciją; 2021 m. sausio 15 d. posėdis buvo atidėtas atsižvelgiant į nuteistojo T. M. 2021 m. sausio 5 ir 8 d. prašymus, kuriuose nurodyta, kad su gynėju E. Staponkumi dar nėra tinkamai pasiruošta gynybai. 2021 m. kovo 5 d. posėdis atidėtas, nes nuteistosios E. M. gynėjo paskyrimas buvo pasibaigęs. 2021 m. kovo 8 d. teismas išsiuntė prašymą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paskirti nuteistiesiems T. M. ir E. M. gynėjus, nes ankstesni sprendimai skirti gynėjus galiojo iki 2021 m. vasario 24 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2021 m. kovo 18 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo teismą, kad nuteistajam T. M. parinkta advokatė A. Mačernytė. 2021 m. kovo 29 d. teismo posėdyje nuteistasis T. M. vėl pareiškė nesutinkąs su jam paskirta gynėja, nes tai padaryta nesuderinus su juo. Advokatei A. Mačernytei posėdžio metu patikinus, kad bylos nagrinėjimui ji yra pasiruošusi, apeliacinės instancijos teismas ją išnagrinėjo.

25. Esant tokioms aplinkybėms spręstina, kad šiuo atveju nuteistojo T. M. teisė į gynybą nebuvo pažeista; teisė turėti gynėją buvo užtikrinta, o nuteistojo nesutikimas su jam paskirta gynėja advokate A. Mačernyte nebuvo pagrįstas jokiomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis ar BPK nustatytais advokato nušalinimo pagrindais. Nesutikimas buvo grindžiamas vien ta aplinkybe, kad su nuteistuoju nebuvo derinamas advokato pakeitimo klausimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nei nušalinti naujai paskirtą gynėją, nei dar kartą atidėti bylos nagrinėjimą, be kita ko, tokių prašymų ir nebuvo pareikšta. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam buvo garantuota teisė į gynybą naudojantis gynėjo paslaugomis.

Dėl BK 50 straipsnio 3 dalies taikymo

26. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę T. M., vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi, nustatė ją atlikti pataisos namuose. Kasatoriai, argumentuodami tuo, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalis neteko galios, teigia, kad teismas negalėjo paskirti laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos; apeliacinės instancijos teismas šios teismo nuosprendžio dalies nepakeitė. Kasatoriai nurodo, kad konkrečios pataisos įstaigos, kurioje nuteistasis turi atlikti bausmę, nustatymo tvarką reglamentuoja BVK 65, 90 straipsniai, todėl, jų nuomone, turi būti panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nustatyta T. M. atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.

27. BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirosiose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose; bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Ši nuostata 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 buvo pripažinta netekusia galios. BK 50 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) pripažinus netekusia galios, teismui, paskyrusiam laisvės atėmimo bausmę, neliko pareigos nustatyti jos atlikimo vietą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta nustatyta BVK ir ją lemia padaryto nusikaltimo, už kurį asmuo nuteisiamas, kategorija, nurodyta BK 11 straipsnyje. T. M. laisvės atėmimo bausme nuteistas už pasikėsinimą padaryti sunkų nusikaltimą laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, todėl, net ir panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, pagal BVK 71 straipsnį jis vis tiek ją turėtų atlikti pataisos namuose. BVK 71 straipsnyje nustatyta, kad pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlieka nuteistieji, išskyrus nurodytuosius BVK 83 straipsnio 1 dalyje (kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji) ir 90 straipsnyje (atvirosiose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji). Nė viena iš šiuose BVK straipsniuose nurodytų asmenų kategorijų neatitinka T. M. situacijos. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas, kuriuo BK 50 straipsnio 3 dalis pripažinta netekusia galios, įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d., todėl teismas, priimdamas 2020 m. vasario 12 d. nuosprendį, pagrįstai jį taikė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nepanaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria buvo nuspręsta T. M. paskirtą bausmę atlikti pataisos namuose, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

28. Atsiliepime į kasacinius skundus nukentėjusiųjų A. J. ir G. J. atstovė advokatė S. Baracevičienė prašo priteisti nukentėjusiųjų patirtų išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinius skundus atlyginimą ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus, pagal kuriuos A. J. sumokėjo 242 Eur.

29. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-144-222/2020 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, kasacinių skundų apimtį ir turinį bei pateiktus dokumentus dėl proceso išlaidų, konstatuoja, kad prašoma priteisti proceso išlaidų atlyginimo suma už advokato darbą šioje byloje yra protinga ir pagrįsta, todėl nukentėjusiajam A. J. priteistina 242 Eur proceso išlaidų atlyginimo suma advokato darbui apmokėti lygiomis dalimis iš abiejų nuteistųjų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų T. M. ir E. M. bei jų gynėjos advokatės Kristinos Smaidžiūnaitės-Lankevičienės kasacinius skundus atmesti.

Iš nuteistųjų T. M. ir E. M. nukentėjusiajam A. J. priteisti po 121 Eur išlaidoms, turėtoms advokato paslaugoms apmokėti, atlyginti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Algimantas Valantinas

Audronė Kartanienė