2021-07-14 Nr. AB-14460-3-61-3-00552-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3232-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00552-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. K. (Y. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. K. (Y. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Konora“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Y. K. (Y. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-00679 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas iki 2022 m. rugsėjo 30 d. galiojantis pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Migracijos departamento Sprendimas yra priimtas neįvertinus reikšmingų individualių pareiškėjo aplinkybių, yra formalus bei nemotyvuotas, t. y. neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, taikytinų administraciniams sprendimams. Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punktą, Sprendimą, kuriuo buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas galėjo priimti per 14 dienų, skaičiuojant nuo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto leidimo panaikinimo pagrindo nustatymo momento. Tačiau ginčijamas Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą ir negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų.

2.2. Pareiškėjas jau daugiau nei 5 mėnesius nuolat dirba Lietuvos Respublikoje. Nuo jo gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į valstybės biudžetą, be to, niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjo darbo faktų. Paties pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, visiškai neįvertino aplinkybės, kad darbdaviui ir jo direktoriui paskirtos nuobaudos ne dėl pareiškėjo, o dėl kitų 2 darbuotojų, įdarbintų pagal darbo sutartis bei užregistruotų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje (toliau – ir Sodra).

2.3. Iš Sprendimo nėra aišku, kokių teisėtų tikslų juo siekiama, kadangi juo baudžiami ne įmonė ar jos vadovas, kurie buvo nubausti administracine tvarka, bet būtent pareiškėjas, kurio veiksmai / neveikimas niekaip nedarė įtakos UAB „Konora“ padarytiems teisės normų pažeidimams. Sprendimas faktiškai pažeidžia ne darbdavio, bet pareiškėjo teises bei teisėtus interesus. Pareiškėjas niekada nebuvo pažeidęs Įstatymo nuostatų, neteikė klaidingos ar nepagrįstos informacijos Migracijos departamentui ir kitoms įstaigoms. Nors iš pareiškėjo neatimama teisė pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau Sprendimas sukels pareiškėjui reikšmingas neigiamų finansines ir neturtines pasekmes. Pareiškėjo darbo užmokestis yra vienintelis pareiškėjo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl, esant nepagrįstam atsakovo Sprendimui, pažeidžiama ir pareiškėjo šeimos gerovė.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad:

4.1. Jis nustatė, jog Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 26 d. surašytas nutarimas, kuriuo UAB „Konora“ už nelegalų darbą bausta bauda administracine tvarka. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje UAB „Konora“ direktoriui K. H. (K. H.) už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimą paskirta administracinė nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) – 1000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs. Pripažinus, kad UAB „Konora“ pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas ir jos direktorių patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Taigi Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą.

4.2. Pareiškėjas skunde nenurodo, kuo remiantis jis teigia, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimties, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei kitiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.

4.3. Nesutinka su pareiškėjo teigimu, jog Migracijos departamentas praleido 14 dienų terminą sprendimui priimti. Migracijos departamento duomenimis, 2020 m. lapkričio 26 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui K. H. paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas). Todėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs ir Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju darbdavys pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Be to, ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

4.4. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, VAĮ ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų bei, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Migracijos departamentas neturėjo pareigos nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjui ar jo darbdaviui. Pareiškėjas nenurodė teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia Migracijos departamento pareiga. Be to, byloje nėra ginčo, kad yra pripažinta, jog UAB „Konora“ pažeidė Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Migracijos departamentas neginčija aplinkybių, jog pareiškėjas patyrė neigiamas pasekmes, kadangi, panaikinus leidimą laikinai gyventi, jis negali dirbti, patiria nepatogumus bei papildomas išlaidas, tačiau tai neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą. Minėtos pasekmės pareiškėjui kilo dėl UAB „Konora“, o ne dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų. Jeigu pareiškėjas patyrė žalą dėl neteisėtų UAB „Konora“ veiksmų, jis savo teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Konora“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad 2020 m. birželio 29 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2020 m. rugsėjo 30 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. rugsėjo 30 d. Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 26 d. surašytas nutarimas, kuriuo UAB „Konora“ bausta bauda administracine tvarka už nelegalų darbą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje UAB „Konora“ direktoriui K. H. (K. H.) Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimus paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) – 1000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.

8. Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo (2021 m. vasario 11 d.) dirbo UAB „Konora“. Tačiau Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavys UAB „Konora“ buvo nubaustas už nelegalų darbą ir pareiškėjo darbdavio vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 11 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

9. Teismas pabrėžė, kad tiek įmonės, tiek jos vadovo nubaudimas už nelegalų darbą atitinka Įstatymo reikalavimus panaikinant leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai palaiko tokį aiškinimą savo praktikoje.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad ne jis, o kiti asmenys dirbo nelegaliai, kad nėra jo kaltės dėl padaryto pažeidimo. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymi, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka LVAT formuojamą praktiką. Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia teisės aktų reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams.

11. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas yra neproporcingas, kad yra neaiškūs šiuo Sprendimu siekiami tikslai. Sprendimas priimtas tinkamai taikant Įstatymo nuostatą. Sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, be to, pareiškėjui taikomi teisių apribojimai atitinka siekiamus teisėtus tikslus, o taikomos priemonės yra proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatytos jokios išimtys, todėl atsakovo priimti sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys, bet ir jo darbdavio UAB „Konora“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Įvertinus pateiktus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjo darbdavys pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

12. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad buvo praleistas terminas priimti Sprendimą. Byloje buvo fiksuoti keli pažeidimai (įmonės ir įmonės vadovo) dėl nelegalaus darbo. Nors Migracijos departamentas tarnybinį pranešimą surašė 2021 m. sausio 7 d., tačiau Sprendimo priėmimo momentu nebuvo suėjęs 14 dienų terminas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 įsiteisėjimo (dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo išsiuntimo ar išdavimo dienos ir jo nepaskundus aukštesniam teismui). Termino sprendimui priimti nesilaikymas negali būti laikomas esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą. Atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, o pareiškėjas nepaneigė tyrimo metu nustatytų aplinkybių.

13. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto. Pareiškėjas nenurodo jokių argumentų dėl šio punkto prieštaravimo Konstitucijai ar Konvencijai, tik abstrakčiai kelia abejonę dėl normos konstitucingumo ir atitikties Konvencijai. Teismas nenustatė prieštaravimo Konvencijai ar pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata yra aiški, nedviprasmiška, jos taikymo praktika nusistovėjusi tiek Departamento, tiek teismų praktikoje. Tai, kad pareiškėjas subjektyviai nesutinka su Įstatymo turiniu, nedaro jo prieštaraujančiu Konvencijai ar Konstitucijai. Teismas sprendė, kad Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertintos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra motyvuota.

III. 14. Pareiškėjas Y. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą ir panaikinti Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. Teismas neįvertino aplinkybės, jog Įstatymo pagrindu priimto Tvarkos aprašo 130 punktas numato, kad, paaiškėjus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, atsakovas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo tokio pagrindo paaiškėjimo priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, t. y. akivaizdu, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui.

15.2. Šiuo atveju buvo teisėti pagrindai priimti sprendimą nepanaikinti pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi, kadangi jis Lietuvoje dirbo teisėtai, mokėsi, baigė kursus (tai pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti bylą nagrinėjant teismo posėdyje), įdėjo daug pastangų, leidimo panaikinimas dėl kito asmens neteisėtų veiksmų yra neproporcingas ir neteisingas; skundžiamas sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą ir negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų; nuo pareiškėjo gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą; niekada nebuvo nustatyti jokie pareiškėjo nelegalaus darbo faktai. Taigi paties pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų. Teismas neįvertino tai, kad pačiam darbdaviui ir jo direktoriui paskirtos nuobaudos dėl kitų 2 darbuotojų, įdarbintų pagal darbo sutartis ir užregistruotų SODRA (tai nurodoma ir pačiuose protokoluose), t. y. paties darbdavio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas, tai patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos. Nors skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas teisės aktų nuostatomis, tačiau administraciniai aktai, kuriuose sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais ne tik turi būti pagrįsti įstatymais, bet ir jais asmeniui taikomi teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Skundžiamu Sprendimu nėra siekiama jokių teisėtų tikslų, kadangi juo yra baudžiamas teisės aktų reikalavimų nepažeidęs asmuo. Nėra aišku, kaip Sprendimu yra baudžiamas faktiškai pažeidimą padaręs subjektas, t. y. trečiasis asmuo, nes dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo jis nepatiria jokių sankcijų ir visus nepatogumus dėl naujų būtinų procedūrų naujam leidimui laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje patirs pareiškėjas, tai pripažįsta tiek atsakovas, tiek teismas.

15.3. Teismo priimtas sprendimas realiai pažeidžia ne darbdavio, bet pareiškėjo teises bei teisėtus interesus. Nors pareiškėjas gali pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo Įstatymo nustatyta tvarka, tačiau tai sukels pareiškėjui reikšmingus neigiamus finansinius ir neturtinius padarinius. Be to, pareiškėjo darbo užmokestis yra vienintelis pareiškėjo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl, esant nepagrįstam atsakovo Sprendimui, pažeidžiama ir pareiškėjo šeimos gerovė.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

17.1. Pareiškėjas skunde nenurodo, kuo remdamasis jis teigia, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo panaikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu Sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

17.2. Remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Migracijos departamento duomenimis, 2020 m. lapkričio 26 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui K. H. paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas). Įstatymo nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs ir Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

17.3. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, VAĮ ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų, bei, atsižvelgę į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Be to, Migracijos departamentas, veikdamas kaip viešojo administravimo institucija, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo Sprendimo motyvai yra nurodyti pačiame Sprendime).

17.4. Šiuo atveju pats pareiškėjas neįvykdė neteisėtų veiksmų. Tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio UAB „Konora“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Be to, nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo pareigą nustatyti, ar jis bus ekonomiškai naudingas pareiškėjui ar jo darbdaviui. Pareiškėjas nenurodė teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia Migracijos departamento pareiga. Be to, byloje nėra ginčo, kad UAB „Konora“ pažeidė Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjui kilimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą. Be to, teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

17.5. LVAT, nagrinėdamas skundą dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, kai darbdavys buvo baustas už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021 konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir paliko Migracijos departamento sprendimus galioti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (15/18-7)50U-00679, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nurodęs, kad atsakovas Sprendimu, kuris priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismo sprendimu yra pažeidžiamos ne darbdavio, o pareiškėjo teisės.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo dirbo UAB „Konora“. Migracijos departamentas, nustatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pareiškėjo darbdavio atstovui (direktoriui), pažeidusiam Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatas, paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

23. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija) a papunktyje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra pažymėjęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darbas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr. pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019 ir kt.).

25. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos Įstatymo normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys.

26. Akcentuotina ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Konora“ atstovui (direktoriui) paskirta administracinė nuobauda už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad jis Lietuvoje dirbo teisėtai, nėra padaręs jokių pažeidimų, pažymėtina, kad aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019 ir kt.). Taigi pareiškėjo argumentai, kad Sprendimu jis yra baudžiamas už teisės pažeidimus, kurių jis nepadarė, kad jo atžvilgiu taikoma priemonė yra neproporcinga siekiamam tikslui, kad dėl Sprendimo priėmimo jis patirs reikšmingas neigiamas finansines ir neturtines pasekmes, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

28. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyto 14 dienų termino nesilaikymu Sprendimui priimti, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog procedūriniai terminai sprendimo priėmimui yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją (žr., pvz., 2013 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1189/2013). Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu atmestini.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime akcentavo iš Konstitucijos kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Administracinį teismą taip pat saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Jurisprudencijos tęstinumą savo praktikoje yra pabrėžęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Y. K. (Y. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė