2021-07-21 Nr. AB-15540-3-61-3-01332-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1830-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01332-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl spendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr.12-01-515 (toliau – ir KAM sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. ATRS-350 (toliau – ir Tarnybos sprendimas); 3) atidėti pareiškėjui parengtojo rezervo karių mokymus pagal pateiktą prašymą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Pareiškėjas 2020 m. sausio 31 d. Tarnybai pateikė prašymą dėl tarnybos rezerve, į kurią buvo pašauktas, atidėjimo. Prašymas buvo motyvuotas tuo, kad pareiškėjas vienas augina vaiką ir būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ir visuomeniniams interesams. Skundžiamais sprendimais pareiškėjo prašymai buvo atmesti, nuspręsta neatidėti pareiškėjui parengtojo rezervo mokymų.

2.2. Klausimų dėl rezervo sprendimas yra priskirtas krašto apsaugos ministro kompetencijai pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 24 straipsnį. 2013 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1057 patvirtinto privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkų ministro sprendimu tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 12, 14, 16 punktuose nurodoma, kad sprendimas dėl tarnybos atidėjimo priimamas krašto apsaugos ministro.

2.3. Administracinio akto forma prieštarauja ministro nustatytai formai – protokolas.

2.4. Skundžiami sprendimai nėra patvirtinti antspaudais. KAM sprendime nenurodomi jokie motyvai, neatsižvelgiama į pareiškėjo keltus klausimus, apsiribota abstrakčiais teiginiais, nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas prie skundo nepridėjo jokių naujų dokumentų, nors pareiškėjas skundą motyvavo, nepasisakyta dėl Tarnybos įgaliojimų viršijimo.

2.5. Skundžiamo sprendimo motyvai, kad neproporcinga žala turi realiai egzistuoti, yra nepagrįsti, nes jeigu būtų patirta reali žala, nebetektų prasmės jos stengtis išvengti. Karo prievolės įstatyme kalbama apie tikėtiną žalą.

2.6. Pareiškėjas žalą patirs dėl savo verslo ir šeimos pajamų bei dėl to, kad nepilnametis vaikas liks be tėvo priežiūros. Argumentai, kad pareiškėjas sudaręs santuoką, nepaneigia aplinkybės, kad vaiką iš ankstesnės santuokos augina vienas, nes dabartinė sutuoktinė nurodomam vaikui yra svetimas žmogus. Vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu. Be to, nebuvo atsižvelgta į paskelbtą karantiną dėl COVID–19 ligos. Pareiškėjui kontaktavimas su galimai apsikrėtusiais asmenimis mokymų metų gali padaryti neproporcingai didelę žalą tiek sveikatai, tiek verslui, tiek vaiko gerovei, prašymas ir skundas turėjo būti tenkinami Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

3. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atstovaujami Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Lietuvos kariuomenės teisės departamento, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti neproporcingai didesnę už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams.

3.2. Vadovaudamasis Aprašo nuostatomis (5 p., 11 p.), atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjo nurodyta žala – rizika vykdomo verslo tęstinumui, dalyvavimas mokymuose neigiamai įtakotų auginamo nepilnamečio priežiūrą – yra tik menama ir nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, išskyrus paties pareiškėjo nurodytus bendro pobūdžio teiginius, pagrįstus tik prielaidomis bei abstraktaus pobūdžio pranešimais.

3.3. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus.

3.4. Pareiškėjas kviečiamas į mokymus, kurie vykdomi per penkerius metus tik nuo 20 iki 30 dienų.

3.5. Turimas verslas savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos fakto. Aplinkybė, kad šiuo metu nėra kito pilnu etatu dirbančio asmens, kuris gali vykdyti tokias funkcijas, kaip atstovauti įmonę institucijoje, atlikti mokėjimus, užsakymus tiekėjams ir kt., kurią realizavus jis galėtų dalyvauti mokymuose kitu metu, tačiau pagal prašymą realizuotina tik iki 2022 m., vertintina kaip tik menama, abstrakti ir sudaranti prielaidas apskritai vengti prievolės atlikti privalomąją karo tarnybą. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu siekiama, kad nesusidarytų situacijos, kai asmenys nepagrįstai galėtų išvengti karo tarnybos.

3.6. Atsižvelgus į pareiškėjo turimą verslo įmonę, kurią galima vertinti kaip nuolatinio arba ilgai trunkančio pobūdžio aplinkybę ir į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai seniai (nuo 2006 m.) yra parengtojo rezervo karys, kuriam viešai prieinamais teisės aktais yra suformuluota pareiga pagal kvietimą dalyvauti mokymuose, darytina išvada, jog būtų bendrai neįmanoma užtikrinti karo tarnybos atlikimo kitu metu įgyvendinimo. Diskrecijos teisė nuspręsti, ar žalos pobūdis yra toks, kuris galėtų nusverti konstitucinę karo prievolininko pareigą atlikti karo tarnybą, palikta būtent Tarnybai, t. y., būtent ji yra įgaliota vertinti karo prievolininkų prašymus dėl karo tarnybos atidėjimo.

3.7. Prašymo pateikimo metu pareiškėjo sūnui buvo jau (duomenys neskelbtini) metų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Tarnybos atlikimo metu nebūtų užtikrinti nepilnamečio vaiko interesai. Nebuvo pateikti jokie objektyvūs įrodymai, kodėl nepilnamečio ((duomenys neskelbtini) metų sukakusio) vaiko motina negalėtų mokymų metu pasirūpinti vaiku (pvz. apribota tėvų valdžia, gyvenimas užsienyje ir t. t.).

3.8. Tarnybos sprendime yra aptartos visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, krašto apsaugos ministras iš naujo nenagrinėja aplinkybių, tikrina tik Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išskyrus atvejus, kai asmenys pateikia naujus įrodymus ir aplinkybes, kurių iki tol pagrįstai negalėjo pateikti.

3.9. Nei prašyme, nei skunde Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai aplinkybės dėl COVID-19 pareiškėjas nebuvo nurodęs. Tiek Krašto apsaugos ministerijos, tiek Lietuvos kariuomenės vadovybė yra priėmusios savalaikius sprendimus stabdyti karo prievolininkų šaukimą atlikti privalomąją karo tarnybą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo D. G. skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl KAM Sprendimo ir Tarnybos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas 2020 m. sausio 31 d. Tarnybai pateikė prašymą „Dėl tarnybos atidėjimo“, kuriuo prašė atidėti privalomąją karo tarnybą (tarnybą rezerve, kai asmuo, įgijęs karinį parengtumą, kviečiamas į karinius mokymus per penkerius metus nuo 20 iki 30 dienų (Karo prievolės įstatymo 23 str. 3d.)), nes atliekant tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jei tarnybą atliktų kitu metu.

6.2. Prašyme pareiškėjas nurodė, jog neproporcingai didelė žala būtų padaryta, nes tarnybos atlikimas darytų neigiamą įtaką verslo tęstinumui ir nepilnamečio sūnaus priežiūrai. Pareiškėjas pateikė verslo subjekto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ statusą patvirtinantį Juridinių asmenų registro išrašą, verslo subjekto finansines ataskaitas už 2018 ir 2019 m. tris ketvirčius, verslo subjekto sutartį, Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimą skyrybų byloje, ištuokos liudijimą, pareiškėjo sūnaus gimimo liudijimą. Pareiškėjas prašė tarnybą atidėti 2 metams, t. y. kad tarnybą atliktų 2022 m.

6.3. Tarnybos sprendimu, vadovaujantis Karo prievolės įstatymo nuostatomis (25 str. 1 d., 15 str. 1 d. 14 p.) ir Aprašu, taip pat įvertinus pareiškėjo prašyme išdėstytus motyvus ir juos pagrindžiančius dokumentus, nuspręsta pareiškėjui parengtojo rezervo karių mokymų neatidėti.

6.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos sprendimu, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui 2020 m. kovo 10 d. pateikė skundą.

6.5. KAM sprendimu Tarnybos sprendimas paliktas nepakeistas. KAM sprendime konstatuota, kad nurodytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti neproporcingai didesnę už Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo esmė – ar pareiškėjo prašymą nagrinėjančios institucijos pagrįstai jame nurodytų priežasčių, dėl kurių privalomoji karo tarnyba (rezervo mokymai) turėtų būti atidėta, nevertino kaip galimai galėsiančių sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ir visuomeniniams interesams, ir kurios (žalos) būtų galima išvengti, jeigu pareiškėjas tarnybą atliktų kitu metu.

8. Vadovaudamasis Konstitucijos 139 straipsniu, Karo prievolės įstatymo nuostatomis (2 str. 17 d., 18 d., 15 str. 1 d. 14 p., 23 str. 2 d., 3 d.), Aprašo nuostatomis (11 p.), teismas padarė išvadą, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala, būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. Diskrecijos teisė nuspręsti, ar tokios žalos pobūdis yra toks, kuris galėtų nusverti konstitucinę karo prievolininko pareigą atlikti karo tarnybą, palikta Tarnybai.

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus (vienas augina vaiką, turi verslą, dėl savo verslo ir šeimos pajamų bei dėl to, kad nepilnametis vaikas liks be tėvo priežiūros, būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ir visuomeniniams interesams), pažymėjo, kad skundas grindžiamas tik žala, galinčia ateityje pasireikšti pareiškėjo nenurodytu ir nepagrįstu būdu. Esant konstitucinei pareigai ginti valstybę, asmuo, prašantis šią pareigą atidėti, turi ypatingai atsakingai pagrįsti ir motyvuoti tokį prašymą pateikiant svarius argumentus ir įrodymus dėl neišvengiamos žalos. Pareiga įrodyti aplinkybes, kurių pagrindu prašoma atidėti karo tarnybą, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas nei jo prašymą atidėti karo tarnybą nagrinėjusioms institucijoms, nei teismui galimų savo įmonės veiklos nuostolių ar kitų neigiamų pasekmių, galinčių atsirasti mokymų metu nedetalizavo. Taip pat nepagrindė teiginių dėl galimos žalos nepilnamečiam vaikui/ šeimai atsiradimo, t. y. nepridėjo įrodymų, kad pareiškėjo mokymų metu vaikas liks visiškai be priežiūros, kad jo motina ar sutuoktinė dėl objektyvių priežasčių negalės juo pasirūpinti. Tuo labiau grėsmę pareiškėjo, jo šeimos, verslo interesams paneigia ir faktas, kad pareiškėjas kviečiamas į mokymus, kurie vykdomi per penkerius metus tik nuo 20 iki 30 dienų. Toks trumpas laiko tarpas jeigu ir daro įtaką pareiškėjo gyvenimo sąlygų pasikeitimui, tai neženkliai. Be to, net ir tenkinant prašymą atidėti karo tarnybą dvejiems metams, pareiškėjo asmeninės ar verslo aplinkybės ateityje greičiausiai nepasikeistų ir išliktų, todėl konstitucinė pareiga liktų nepagrįstai neįgyvendinta. Karo tarnyba negali būti atidedama vien tik remiantis abstrakčiais pareiškėjo teiginiais, nepateikiant jokių įrodymų, kurie iš esmės leistų šias priežastis vertinti kaip galinčias atsirasti realiai.

10. Teismas atmetė ir pareiškėjo motyvus, kad, sprendžiant jo prašymus, nebuvo atsižvelgta į paskelbtą karantiną dėl COVID–19 ligos, kadangi šių aplinkybių prašymuose dėl tarnybos atidėjimo pareiškėjas iš viso nenurodė, todėl skundžiamuose sprendimuose nebuvo pagrindo jų aptarti ir vertinti.

11. Teismas konstatavo, kad pagal aptartą teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pareiškėjo nurodytas priežastis, kurių pagrindu jis prašo atidėti karo tarnybos atlikimą, pareiškėjo prašyme nurodytos priežastys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuolatinės privalomosios karo tarnybos atlikimas pareiškėjo interesams sukeltų neproporcingai didelę žalą, todėl darytina išvada, kad ginčijamais sprendimais pareiškėjo nurodytos aplinkybės pagrįstai nepripažintos kaip galinčios sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Sprendimai priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių administracinių aktų vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

12. Teismas padarė išvadą, kad, administracinius aktus pripažinus teisėtais, negali būti tenkinamas išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atidėti pareiškėjui parengtojo rezervo karių mokymus pagal pateiktą prašymą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde pakartodamas bylos faktines aplinkybes, nurodo, kad:

14.1. VAĮ 8 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad individualus aktas turi būti patvirtintas antspaudu, tačiau Tarnybos Sprendime to nėra.

14.2. Neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir negali realiai egzistuoti prašymo teikimo metu, kadangi pati tarnyba ir turi sukelti tokią žalą. Tai yra Karo prievolės įstatyme kalbama apie tikėtiną žalą, o ne realią, jau atsiradusią. Tą patvirtina ir pačios įstatymo normos tekstas (Karo prievolės įstatymo 15 str. 1 d. 14 p.).

14.3. Kuo gali pasireikšti neproporcinga žala pareiškėjas nurodė ir pagrindė pateiktais finansiniais duomenimis bei paaiškinimais, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, iš esmės ir vadovaujantis, ir vykdantis bendrovės veiklą. Tarnyba rezerve sutrikdytų UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą ir pareiškėjas bei jo šeima netektų pragyvenimo pajamų, kurių įvertinti nėra galimybės, kadangi kokie būtų užsakymai ateityje tarnybos metu, apeliantas ir negali įvertinti.

14.4. Karo prievolės įstatymas numato atvejus, kuomet asmuo gali būti atleistas nuo privalomos tarnybos ar tarnybos rezerve. Karo prievolės įstatymo numatytų atvejų ar jų nagrinėjimo tvarkos ir procedūrų papildomai nekvalifikuoja pačios prievolės atlikti tarnybą pagrindas. Iš to negali atsirasti jokie papildomi reikalavimai, kurie nėra numatyti Karo prievolės įstatyme, kuris tik išvardina atvejus, kada konstitucine pareiga paremta tarnyba gali būti atidedama.

14.5. Pareiškėjas pateikė visus reikiamus įrodymus, patvirtinančius, kad jis augina nepilnametį sūnų vienas. Pareiškėjas pateikė prašymą dviem pagrindais, dėl neproporcingos žalos, kurią jis patirs dėl savo verslo ir šeimos pajamų galimo netekimo bei dėl to, kad jo nepilnametis vaikas liks be tėvo priežiūros (Karo prievolės įstatymo 15 str. 1 d. 11 p.). Aplinkybė, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką niekaip nepaneigia tos aplinkybės, kad jis augina vaiką vienas, kadangi vaikas yra iš ankstesnės santuokos, o dabartinė pareiškėjo sutuoktinė yra formaliai svetimas žmogus pareiškėjo sūnui, neturinti jokios prievolės pareiškėjo sūnaus atžvilgiu. Pagal pateiktą teismo sprendimą vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu (pareiškėju).

14.6. Skundžiami sprendimai ir pirmosios instancijos teismo sprendimas modifikuoja įstatymo normą, ją aiškinant tokiu būdu, jog fakto, kad pareiškėjas vaiką augina vienas nepakanka, o yra reikalaujama papildomų aplinkybių įrodymo. Įstatyme nurodoma vienintelė tarnybos atidėjimui aplinkybė – juridinis faktas, jog asmuo augina vaiką vienas. Skundžiamame sprendime tai išplečiama iki to, jog pareiškėjas turi kažkaip ypatingai įrodyti papildomas aplinkybes – negalėjimą kitų asmenų, kurie neturi pareigos rūpintis vaiku arba su kuriais pareiškėjas nebendrauja, prižiūrėti pareiškėjo vaiką. Taip yra paneigiama pati Karo prievolės įstatymo norma, kuri suformulavo aiškų atvejį kuomet prioritetas teikiamas nepilnamečio vaiko interesams būti prižiūrimam tėvo, o ne tarnybai rezerve. Be to, tokie argumentai ne tik naikina įstatymo normą, kadangi ją aiškina netinkamai, bet ir nustato tokius reikalavimus pareiškėjui, kuriuos neįmanoma patenkinti.

14.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos grėsmės paneigiamos vien tuo faktu, kad pareiškėjas yra kviečiamas į mokymus, kurie vykdomi tik nuo 20 iki 30 dienų, o toks trumpas laiko tarpas jeigu ir daro įtaką pareiškėjo gyvenimo sąlygų pasikeitimui, tai neženkliai. Mėnuo laiko, ypatingai vaiko priežiūros atžvilgiu, yra tiek pat reikšmingas kaip ir pusė metų. Per mėnesį su vaiku gali atsitikti lygiai tokie pat įvykiai ar nelaimės, kaip ir ilgesnio laikotarpio metu. Be to, Karo prievolės įstatymas vėlgi nedetalizuoja ir nekvalifikuoja tarnybos rezerve atvejų papildomai, lyginant su ilgesne privaloma tarnyba – ši norma taikoma tiek privalomai tarnybai, tiek tarnybai rezerve, kuri yra trumpesnė. Įstatymo leidėjo nuomone jokios Karo prievolės įstatymo 15 straipsnyje nurodytos grėsmės negali būti paneigiamos vien tuo faktu, jog pareiškėjas šaukiamas tarnybon rezerve 20–30 dienų laikotarpiui.

14.8. Karo prievolės įstatymas konstatuoja, kad yra svarbesni interesai nei tarnyba rezerve ir tai yra nepilnamečio vaiko interesas turėti tėvo priežiūrą. Pareiškėjas būtent ir paprašė atidėti tarnybą rezerve laikotarpiui, kol vaikas taps pilnamečiu.

14.9. Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino teisės normas (Karo prievolės įstatymo 15 str. 1 d. 11 p. ir 14 p.), todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, paliekant galioti skundžiamus sprendimus.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

16.1. Pareiškėjo argumentai dėl VAĮ 8 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra nepagrįsti, nes antspaudo nebuvimas galėtų būti laikytinas tik formalaus pobūdžio akto trūkumu, kuris, kai įstatymo leidėjas yra suteikęs priimti tam tikrą sprendimą administravimo subjekto diskrecijai, neturėjo įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Priešingu atveju, išimtinai dėl formalių priežasčių administracinio akto panaikinimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

16.2. Paties pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad pareiškėjui dalyvaujant parengtojo rezervo kariniuose mokymuose, jam būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeninio verslo ar visuomeniniams interesams. Pareiškėjas nei prašymą atidėti karo tarnybą nagrinėjusioms institucijoms, nei teismui galimų savo įmonės veiklos nuostolių ar kitų neigiamų pasekmių, galinčių atsirasti mokymų metu nedetalizavo. Karo tarnyba negali būti atidedama vien tik remiantis abstrakčiais pareiškėjo teiginiais, nepateikiant jokių įrodymų, kurie iš esmės leistų šias priežastis vertinti kaip galinčias atsirasti realiai. Laikinas atsitraukimas nuo darbo dėl tarnybos nėra siejamas su darbo ar verslo praradimu, darbo vietos neišsaugojimu. Konstitucinė teisė į darbą bei verslą negali paneigti asmens konstitucinės pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

16.3. Po pareiškėjo prašymo dėl tarnybos atidėjimo pateikimo su pareiškėju vykdyto susirašinėjimo elektroniniu paštu metu Tarnybos darbuotojai pareiškėjui yra nurodę, kad pateiktame prašyme nenurodyta, kad parengtojo rezervo karinių mokymų metu nepilnamečio vaiko mama negalės užtikrinti vaiko priežiūros, kaip ir nėra pateiktų iš pareiškėjo duomenų, kad vaiko mamai būtų apribota tėvų valdžia sūnaus atžvilgiu. Ginče išsiaiškintinas fakto klausimas, tai reiškia, kad, sprendžiant klausimą, ar asmuo tikrai vienas augina vaiką, būtina analizuoti ir išsiaiškinti konkrečią vaiko faktinio auginimo situaciją.

16.4. Ne tik biologiniame ar teisiniame ryšyje su šeimoje augančiu vaiku esantys asmenys, bet taip pat asmenys (pareiškėjo dabartinė sutuoktinė), tačiau kurie nėra įsivaikinę (ar paskirti globėju ar rūpintoju) vaiko, savo šeimoje vis tik palaiko pastovų psichologinį ir socialinį kontaktą su ne savo biologiniu vaiku, todėl faktiškai jie laikytini taip pat auginantys vaiką šeimoje, kas reikštų, kad esamoje situacijoje pareiškėjo dabartinė sutuoktinė šeimoje su pareiškėju kartu augina sutuoktinio vaiką iš jo ankstesnės santuokos. Toks fakto konstatavimas, įskaitant tėvų valdžios apribojimo vaiko biologinei mamai sūnaus atžvilgiu nebuvimą, paneigtų pareiškėjo poziciją, kad tik jis vienas augina vaiką ir nėra kas prižiūri mokymų metu (duomenys neskelbtini) metų sulaukusio nepilnamečio.

16.5. Vadovaujantis Aprašo 5 ir 11 punktais, pareiga įrodyti neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu, tenka karo prievolininkui.

16.6. Teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu.

16.7. Pareiškėjas, manydamas, kad trumpalaikiai kariniai mokymai sukels jam neproporcingai didelę žalą pagal nustatytą tvarką Tarnybai turėjo pateikti pagrįstą prašymą ir visus neproporcingą žalą patvirtinančius įrodymus. Tačiau, kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjas pateikė prašymą su priedais, kurie neleido konstatuoti, kad karo tarnybos atlikimas sukeltų tokio pobūdžio žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2020 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr.12-01-515, Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2020 m. kovo 3 d. sprendimo ATRS-350 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė teismo atidėti parengtojo rezervo karių mokymus pagal pateiktą prašymą.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą 2020 m. sausio 31 d. kreipėsi su prašymu atidėti tarnybą rezerve, nurodydamas, kad ją atliekant būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jei tarnybą atliktų kitu metu. Prašymą motyvavo dviem pagrindais: 1) yra vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas ir darbuotojas, dirbantis pilnu etatu (kiti trys darbuotojai dirba po 1 val. per savaitę), turi sutartinių įsipareigojimų kitoms įmonėms, kurių nevykdymas laiku lemtų sutarčių nutraukimus ir finansinę atsakomybę įmonei; 2) po skyrybų vienas augina ir prižiūri savo nepilnametį sūnų G. G., už kurį yra atsakingas iki šiam sukaks pilnametystė, ir negali sūnaus palikti be priežiūros.

21. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad Tarnybos sprendimas nepatvirtintas antspaudu, nors to reikalaujama pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, nesutrukdė pareiškėjui įstatymo nustatyta tvarka ir terminais apskųsti Tarnybos sprendimą, todėl nurodytą Sprendimo trūkumą teisėjų kolegija vertina kaip mažareikšmį, formalaus pobūdžio, ir dėl to neturintį lemiamos įtakos jo teisėtumui ar pagrįstumui.

22. Pagal Karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPĮ) 15 straipsnio, reglamentuojančio privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimą individualia tvarka, 1 dalies 11 punktą privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama karo prievolininkams, vieniems auginantiems nepilnametį vaiką arba jeigu jiems suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, kol vaikui sueis treji metai. Pagal 14 punktą – krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka – asmeniui, atliekančiam privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. KPĮ 25 straipsnio („Tarnybos rezerve atidėjimas“) 1 dalyje nustatyta, kad atliekant atranką į pareigas parengtojo rezervo kariniuose vienetuose, tarnyba rezerve atidedama šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3–14 punktuose nurodytiems karo prievolininkams.

23. Pagal krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtinto Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo 4 punktą karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą. Karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nepagrįsti prašymai nenagrinėjami. Jei nepagrįsta tik prašymo dalis, nagrinėjama pagrįsta dalis (Aprašo 5 p.). Aprašo 11 punkte įtvirtinta, kad prašymus nagrinėja Tarnybos atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.

24. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi nurodyti, jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir įrodyti, kad tarnybą atliekant kitu metu, žalos bus išvengta, t. y. pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

25. Pareiškėjas, kaip asmuo, įgijęs pagrindinį karinį pasirengimą, yra šaukiamas atlikti karo tarnybą parengtojo rezervo kariniuose mokymuose, kurie trunka nuo 20 iki 30 dienų per penkerius metus. Pareiškėjo prašyme nurodyta aplinkybė, kad jis yra UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vadovas ir bendrovė turi finansinių įsipareigojimų, bei prie prašymo pateikti dokumentai neįrodo, kad dėl pareiškėjo dalyvavimo vieneto pratybose ar mokymuose tokį trumpą laiką kiltų neproporcingai didelė žala jo asmeninio verslo ar visuomeniniams santykiams. Paties pareiškėjo teigimu Bendrovėje dirba dar trys darbuotojai, todėl pareiškėjas turi realią galimybę pavesti bent vienam iš jų įvykdyti sudarytas sutartis nustatytais terminais (pareiškėjas Tarnybai pateikė tik vieną), jei tie terminai sueitų būtent tuomet, kai jis dalyvaus pratybose ar mokymuose.

26. Kitas pareiškėjo prašyme atidėti tarnybą nurodytas pagrindas – jis vienas augina nepilnametį sūnų, g. (duomenys neskelbtini), kuriam reikalinga tėvo priežiūra. Šis karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka pagrindas, kaip minėta, yra numatytas Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 punkte, tačiau Karo prievolės įstatyme nėra pateikta sąvokos, kas yra asmuo, vienas auginantis nepilnametį vaiką, aiškinimo. Nagrinėdama pareiškėjo prašymą Tarnyba paprašė pateikti duomenis, ar biologinei vaiko motinai, su kuria pareiškėjas yra nutraukęs santuoką, apribota tėvų valdžia ir kodėl ji negalės pasirūpinti sūnumi parengtojo rezervo karinių mokymų metu. Pareiškėjas yra nurodęs, kad biologinei vaiko motinai tėvų valdžia nėra apribota, tačiau sūnus su motina nebendrauja.

27. Teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant terminą „karo prievolininkas, vienas auginantis nepilnametį vaiką“, be kita ko, atsižvelgtina ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 44, kuriame numatyta, kad „darbuotojais, kurie vieni augina vaikus (įvaikius) <...> yra pripažįstami darbuotojai, kurie faktiškai vieni augina vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) <...> (pavyzdžiui, yra našlys (našlė), vieniša motina (įmotė), kitas vaiko tėvas (įtėvis) atlieka laisvės atėmimo bausmę ar jam neterminuotai arba terminuotai apribota tėvų valdžia, santuoka yra nutraukta ar gyvena skyrium ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio) gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo, kt.). Šis sąrašas nėra baigtinis, nes praktikoje gali būti ir kitų situacijų, kai darbuotojas bus laikomas faktiškai vienas auginantis vaiką. Be to, šios teisės normos taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas išlaiko auginamą vaiką, ar kitas vaiko tėvas taip pat vykdo pareigą materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką“. Dokumentais, įrodančiais, kad vienas iš tėvų augina vaiką gali būti teismo sprendimas, kad vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta su vienu iš tėvų (pvz., tėvu), ir kiti dokumentai. Dokumentų, liudijančių faktą, jog asmuo vienas augina vaiką, sąrašas nėra baigtinis, nes praktikoje gali susiklostyti ir kitų (įvairių) situacijų, kai asmuo bus laikomas faktiškai vienas auginantis vaiką.

28. Dėl fakto, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su kita moterimi, kuri jo sūnaus nėra įvaikinusi, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad savaime ši aplinkybė nėra pagrindas laikyti, kad pareiškėjas faktiškai nebe vienas augina nepilnametį (paauglį) sūnų, nes tokia santuoka sutuoktinei, kuri nėra įvaikinusi kito sutuoktinio vaiko, jai jokių pareigų nei vaiko priežiūros, nei vaiko išlaikymo, nei vaiko auklėjimo klausimais nesukelia. Atvirkščiai, dažnai tarp vaiko ir naujojo sutuoktinio susiklosto nepalankūs santykiai, vaikas gali manyti gaunantis mažiau tėvo dėmesio ir jam skiriamo laiko.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš gero administravimo principų kylantys imperatyvai atsakovą įpareigoja sprendime neatidėti parengtojo rezervo karių mokymų KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu įvertinti konkrečiame karo prievolininko prašyme išdėstytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Tai, be kita ko, reiškia, kad tais atvejais, kai Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atrankos komisijai kyla pagrįstų abejonių dėl karo prievolininko prašyme nurodytų aplinkybių ir (arba) prie prašymo pridėtų įrodymų nepakankamumo, atrankos komisija privalo išnaudoti jai suteiktus įgaliojimus tokiems įrodymams surinkti (KPĮ 34 str.), karo prievolininkui išaiškinti, kad jis turi teisę pateikti papildomus su tuo susijusius įrodymus ir sudaryti realias sąlygas tai teisei įgyvendinti. Tarnybos sprendimai dėl atsisakymo atidėti parengtojo rezervo karių mokymus KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu negali būti grindžiami prielaidomis, bendro pobūdžio samprotavimais, nepašalintais prieštaravimais vertinant įrodymus. Tokio pobūdžio Tarnybos sprendimo motyvai akivaizdžiai neatitiktų adekvatumo, aiškumo ir pakankamo reikalavimų.

30. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad ginčijamame Tarnybos sprendime nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo netenkinti pareiškėjo prašymo ir neatidėti parengtojo rezervo karių mokymų KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu. Tai konstatavus, pripažintina ir tai, kad ginčijamo Tarnybos sprendimo motyvų išdėstymas šiuo aspektu neatitinka adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų, kadangi Tarnyba pareiškėjo prašymą atidėti mokymus dėl to, kad jis faktiškai vienas augina nepilnametį sūnų susiejo su KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu, bet nevertino jo pagal 11 punktą. Todėl ginčijamas Tarnybos komisijos sprendimas ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sprendimas, kuriuo pastaroji Tarnybos sprendimą paliko nepakeistą, negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, bylos dalyvių pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijami Tarnybos ir KAM sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, o Tarnybos ir KAM sprendimai naikinami.

32. Panaikinus Tarnybos ir KAM sprendimus, Tarnyba teisės aktų tiesiogiai yra įpareigota pareiškėjo 2020 m. sausio 31 d. prašymą išnagrinėti iš naujo, be kita ko, atsižvelgiant į šiame teismo sprendime pateiktus išaiškinimus, pakartotinai KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo kontekste įvertinti individualią pareiškėjo situaciją, kuria jis grindžia prašymą atidėti tarnybą rezerve. Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pats išspręsti prašymo dėl tarnybos atidėjimo, kuris yra priskirtas minėtam viešojo administravimo subjektui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. G. skundą tenkinti ir panaikinti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2020 m. kovo 3 d. sprendimą ATRS-350 „Dėl sprendimo neatidėti parengtojo rezervo karių mokymų“ bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr.12-01-515 „Dėl 2020 m. kovo 10 d. skundo”.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė