2020-07-29 Nr. AB-14097-3-61-3-04179-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2368-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04179-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2018 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. 96-3628; 2) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2018 m. rugsėjo 10 d. raštą Nr. 7-2319, 2018 m. rugsėjo 13 d. raštą Nr. 7-2386, 2018 m. rugsėjo 19 d. raštą Nr. 7-2489 ir 2018 m. spalio 2 d. raštą Nr. 7-2642; 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 2S-3640; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, – 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, – 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) įpareigoti Pravieniškių PN-AK laikytis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje nustatytos tvarkos, sudarant jo nurodytas sąlygas, iš naujo išnagrinėti 2018 m. rugsėjo 10 d. pareiškimą Nr. 72(6)-867, kiekvieną dieną registruoti pateiktus raštus, o gautą korespondenciją įteikti per Įskaitos skyrių, necenzūruojant jos turinio.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K ir prašė jam pateikti žiniaraštį sąskaitai bei skambučių registro išrašą, tačiau Lukiškių TI-K nurodė, kad ši informacija teikiama tik už ją sumokėjus mokestį. V. K. nuomone, Lukiškių TI-K nepagrįstai apmokestino minėtos informacijos teikimą. Mano, kad Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo 28 d. priėmė nepagrįstą sprendimą, prie jo nepridėjo išrašo ir objektyvios informacijos nepateikė.

3. 2018 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK, nes nuo atvykimo į įstaigą dienos jam nebuvo sudaromos sąlygos susitikti su dvasininku. Taip pat įstaigos administracija nesudarė sąlygų atlikti religines apeigas, net neturi koplyčios. V. K. nuomone, Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 10 d. raštas yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 1 d. buvo konvojuotas į Pravieniškių PN-AK 2 sektorių, iš kurio 2018 m. rugsėjo 7 d. per Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo konvojuotas į 3 sektorių, o tai yra nepagrįsta ir neteisėta. V. K. buvo priskirtas 6 būrio paprastai grupei, tačiau jos teisėmis negalėjo naudotis. Pareiškėjui atvykus į Pravieniškių PN-AK 3 sektorių, iš jo buvo nepagrįstai atimti plastikinė kortelė su nuotraukomis ir asmeninis spaudas. Kalinimo įstaigos jis prašė ištirti šį pažeidimą, tačiau 2018 m. rugsėjo 13 d. rašte buvo formaliai atsisakyta pažeidimą tirti, nurodant, kad dėl to jau buvo kreiptasi.

5. 2018 m. rugpjūčio 30 d. V. K. Pravieniškių PN-AK įteikė skundą dėl to, kad 2018 m. rugpjūčio 29 d. Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistei įteikė laišką, skirtą įstaigos administracijai, tačiau specialistė jį paimti ir įtraukti į apskaitą atsisakė. Vėliau pareiškėjas norėjo tą laišką įteikti Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialistei, kuri taip pat atsisakė jį priimti, o Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 19 d. rašte minėtą situaciją formaliai neigė.

6. 2018 m. rugsėjo 16 d. į V. K. kamerų tipo patalpą pareigūnė įleido pareigūnus su kaukėmis, kurie naudojo psichologinį smurtą. Dėl to pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 17 d. pateikė skundą Pravieniškių PN-AK, kurį išnagrinėjus, buvo atsakyta 2018 m. spalio 2 d. raštu, tačiau V. K. skundo argumentai buvo ignoruojami.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nurodytų aplinkybių patyrė didelių nepatogumų ir dvasinių kančių. Teigė, kad jam nebuvo sudarytos žmogaus garbę bei orumą užtikrinančios kalinimo sąlygos. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, tačiau ši įstaiga jo skundo netyrė, nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų nuostatų ir 2018 m. lapkričio 13 d. priėmė formalų bei nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Manė, kad jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.

8. Vaizdo ryšio priemonėmis vykusiame teismo posėdyje V. K. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

9. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (buvęs atstovas Lukiškių TI-K) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Vilniaus PN paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 31 d. Lukiškių TI-K buvo gautas pareiškėjo prašymas pateikti jam asmeninės sąskaitos žiniaraštį ir skambučių registro išrašą. 2018 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. 96-3628 „Dėl kopijų darymo“ Lukiškių TI-K V. K. informavo, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl dokumentų kopijų parengimo Lukiškių TI-K ir išlaidų už jas atlyginimo“, oficialaus dokumento kopija rengiama tik pareiškėjui iš anksto atlyginus įstaigos išlaidas už šios kopijos parengimą ir pristačius apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, jeigu kiti teisės aktai nenustato kitaip. Rašte Lukiškių TI-K nurodė mokėjimui būtinus rekvizitus bei dokumentų kopijų parengimo įkainius ir akcentavo, kad rašytinių ir grafinių A4, A3 formato lapų dokumentų kopijos (iki penkių lapų) pareiškėjams, gaunantiems socialinę pašalpą Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nustatyta tvarka, pateikus atitinkamą šią teisę patvirtinantį dokumentą, parengiamos nemokamai. Minėtame rašte taip pat buvo pažymėta, kad V. K. sutikus įstaigai atlyginti išlaidas už kopijų parengimą, prašyme nurodytų dokumentų kopijos jam bus pateiktos. Vilniaus PN nuomone, pateiktas atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas bei buvo parengtas nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašymas jį panaikinti ir priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Akcentavo, kad V. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra tinkamai pagrįstas, o skundžiamas raštas teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

11. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija prašė V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Pravieniškių PN-AK atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-3348-561/2018, kurioje pareiškėjas išdėstė analogiškas aplinkybes.

13. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad jos 3 sektoriuje lankosi įvairūs dvasininkai, apie kurių atvykimą nuteistieji yra informuojami vaizdinės informacijos stenduose, kurie yra prieinami visiems nuteistiesiems. Įstaigos administracija ne tik sudaro sąlygas nuteistiesiems susitikti su dvasininkais, tačiau ir tokius susitikimus skatina. Nurodė, kad V. K., būdamas drausmės grupės nuteistuoju bei atlikdamas nuobaudas kamerų tipo patalpose, turėjo galimybę bet kada pataisos įstaigos administracijai pateikti rašytinį prašymą suteikti jam galimybę susitikti su kunigu (dvasininku). Esant tokiam prašymui, dvasininkas, atsižvelgdamas į savo užimtumą ir kitas aplinkybes, pagal esančias galimybes periodiškai lanko drausmės grupės ir kamerų tipo patalpose laikomus nuteistuosius. Atsakovas neturi teisinio pagrindo įpareigoti dvasininką lankyti nuteistuosius ar nustatyti jam apsilankymo dažnumą.

14. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad nuteistųjų gaunami ir siunčiami laiškai pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu arba teismo (teisėjo) nutartimi gali būti tikrinami, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės, arba laikinai (iki trijų mėnesių) sustabdytas laiškų išsiuntimas ir įteikimas.

15. Atsakovai nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 16 d. Pravieniškių PN-AK lankėsi Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, tačiau pareiškėjo skundo argumentai dėl naudoto psichologinio smurto yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės, kadangi nebuvo užfiksuota jokių incidentų, nuteistųjų atžvilgiu specialiosios priemonės nebuvo naudojamos. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad pareigūnai neturi išankstinių nusistatymų nei pareiškėjo nei kitų nuteistųjų atžvilgiu, atlikdami tarnybą, jie vadovaujasi pareigūnų etikos taisyklėmis, bausmių vykdymo sistemos veiklą reguliuojančiais teisės aktais, savo pareigas atlieka atsakingai ir su nuteistaisiais bendrauja abipusės pagarbos principu ir to paties reikalauja iš nuteistųjų.

16. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad 2 sektoriuje vaizdo stebėjimo duomenys įrašomi į vaizdo laikmenas (kasetes), kurios naudojamos septynios, jos saugomos direktoriaus budinčiojo padėjėjo seife ir eilės tvarka kiekvieną dieną keičiamos, vaizdą užrašant ant anksčiau filmuoto, taip vaizdo duomenys saugomi 6 dienas. Taip pat vaizdo duomenys fiksuojami ir skaitmeninėse vaizdo įrašymo sistemose, kuriose pagal technines galimybes saugomi 9 dienas ir naikinami automatiškai, užsipildžius įrenginio atminčiai.

17. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad V. K. yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui yra diagnozuotas sunkus depresijos epizodas su psichozės simptomais, mišrūs ir kiti asmeniniai sutrikimai.

18. Atsakovų nuomone, pareiškėjas vis kreipdamasis į teismą dėl tų pačių aplinkybių ir teikdamas deklaratyvius tikrovės neatitinkančius argumentus, nori tik pasipelnyti.

19. Pravieniškių PN-AK akcentavo, kad V. K. skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo, iš ko jo prašoma atlyginti žala susideda, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo pateikto skundo argumentai dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymuose nustatytą asmens teisę į žalos atlyginimą. Atsakovų nuomone, Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų neatliko, todėl pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Kalėjimų departamentas paaiškino, kad gavo ir išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. spalio 8 d. skundą dėl jo netenkinančių Lukiškių TI-K ir Pravieniškių PN-AK direktorių atsakymų į V. K. prašymus bei skundus. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs visą su pareiškėjo skundu ir prašomais panaikinti raštais surinktą medžiagą, priėmė 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 2S-3640, kuriuo jo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nes jokių neteisėtų Lukiškių TI-K ar Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmų nenustatė. Kalėjimų departamento teigimu, jis V. K. skundą teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėjo išsamiai.

22. Kalėjimų departamentas akcentavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjo minėtų įstaigų atsakymai netenkino, savaime nereiškia, kad jie yra neteisėti ir turi būti panaikinti, todėl V. K. pretenzijos yra nepagrįstos. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, jo prašymas atlyginti patirtą neturtinę žalą turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2018 m. rugpjūčio 27 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių ir prašė jam pateikti visą žiniaraštį sąskaitai nuo 2015 m. sausio 1 d. ir skambučių registro išrašą dėl to paties laikotarpio. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs V. K. prašymą, jį 2018 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. 96-3628 informavo, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl dokumentų kopijų parengimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir išlaidų už jas atlyginimo“ (toliau – Įsakymas Nr. 1-223), oficialaus dokumento kopija rengiama tik pareiškėjui iš anksto atlyginus įstaigos išlaidas už šios kopijos parengimą ir pristačius apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, jei kiti teisės aktai nenustato kitaip. Lukiškių TI-K minėtame rašte taip pat nurodė mokėjimui būtinus rekvizitus bei dokumentų kopijų parengimo įkainius (vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo dokumento kopijos parengimas – 0,06 Eur, A3 formato lapo – 0,13 Eur) ir akcentavo, kad rašytinių ir grafinių A4, A3 formato lapų dokumentų kopijos (iki penkių lapų) pareiškėjams, gaunantiems socialinę pašalpą Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nustatyta tvarka, pateikus atitinkamą šią teisę patvirtinantį dokumentą, parengiamos nemokamai. Rašte pažymėta, kad V. K. prašomos informacijos kopijas iš viso sudaro 29 lapai ir pareiškėjui sutikus atlyginti įstaigai išlaidas už kopijų parengimą, prašyme nurodytų dokumentų kopijos jam bus pateiktos.

25. Aptaręs Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. lapkričio 22 d.) 3 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 18 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad įstaigos neprivalo kurti dokumentų ar informacijos rinkmenų pagal pareiškėjų prašymus, jeigu tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. V. K. Lukiškių TI-K prašė informacijos už ilgą laikotarpį, apimantį daugiau nei 3,5 metų (t. y. nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d.), todėl teismo nuomone, toks dokumentų išrašų parengimas būtų sudaręs nepagrįstai dideles Lukiškių TI-K darbuotojų darbo laiko sąnaudas. Lukiškių TI-K sprendimas padaryti pareiškėjo prašomos informacijos, t. y. žiniaraščių sąskaitos bei skambučių registro dokumentų kopijas, teismo nuomone, buvo tinkama alternatyva jo prašymui išspręsti.

26. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K kopijų parengimo kainos buvo nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“ nustatytas kainas, jas indeksavus vartotojų kainų indeksu 146,0, nurodytu Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniame pranešime Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“. Aptaręs Įsakymo Nr. 1-223 1.1, 1.2, 1.3.1 ir 1.4 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 27 d. prašyme Lukiškių TI-K prašyta pateikti informacija kartu su Lukiškių TI-K atsiliepimu buvo pateikta į nagrinėjamą administracinę bylą, o visos atsiliepimų ir su ginču susijusios medžiagos kopijos buvo išsiųstos ir įteiktos pareiškėjui. Įvertinęs aptarto skundžiamo rašto turinį, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K, nepažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ir motyvuotai atsakė į minėtą V. K. prašymą, todėl Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. 96-3628 „Dėl kopijų darymo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį naikinti.

27. Teismas nustatė, kad V. K. su 2018 m. rugpjūčio 17 d. skundu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotoją, atliekantį direktoriaus funkcijas, ir nurodė, kad nuo atvykimo į Pravieniškių PN-AK dienos jam nebuvo sudarytos sąlygos susitikti su dvasininku. Pravieniškių PN-AK, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. 7-2319 nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnis reguliuoja nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje lankosi įvairūs dvasininkai, apie kurių atvykimą nuteistieji yra informuojami vaizdinės informacijos stenduose, kurie yra prieinami visiems nuteistiesiems. Įstaigos administracija ne tik sudaro sąlygas nuteistiesiems susitikti su dvasininkais, tačiau ir skatina tokius susitikimus, todėl pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės yra nepagrįstos.

28. Aptaręs Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnio 1–4 dalių ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės; redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. spalio 19 d.) 184, 185 ir 186 punktų nuostatas, teismas sutiko su Pravieniškių PN-AK pozicija, kad ši įstaiga neturi teisinio pagrindo įpareigoti dvasininką lankyti nuteistuosius ar nustatyti jam apsilankymo dažnumą. Be to, drausmės grupei asmenys priskiriami dėl savo elgesio, t. y. pataisos įstaigos nustatyto režimo pažeidimo, todėl jie turi prisiimti iš to kylančias neigiamas pasekmes. Teismas nurodė, kad V. K., drausmines nuobaudas atlikdamas kamerų tipo patalpose, neturėjo judėjimo laisvės ir privalėjo laikytis minėtai grupei priskiriamiems nuteistiesiems teisės aktuose nustatytos tvarkos. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Pravieniškių PN-AK skundžiame rašte nurodytos informacijos tikrumu.

29. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nė viename skunde nenurodė, jog būtų raštu kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ir prašęs sudaryti galimybę susitikti su kunigu (dvasininku) ir būtų gavęs neigiamą atsakymą. Tai patvirtina ir pateikta Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus resocializacijos skyriaus specialisto A. N. 2018 m. rugpjūčio 20 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas raštu dėl susitikimo su dvasininku nesikreipė. Be to, V. K. skunde nurodė, kad po 2018 m. rugpjūčio 17 d. skundo pateikimo 2018 m. rugpjūčio 21 d. Pravieniškių PN-AK administracija jam sudarė sąlygas susitikti su dvasininku, todėl pareiškėjo pretenzija, kad nuo atvykimo į Pravieniškių PN-AK dienos jam nebuvo nesudaromos sąlygos susitikti su dvasininku, buvo atmesta kaip nepagrįsta. Teismas atkreipė dėmesį, kad V. K. nenurodė, ar Pravieniškių PN-AK apskritai nėra įrengta patalpa religinėms apeigoms atlikti, ar jų nėra tik kažkuriame sektoriuje. Teismas akcentavo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 185 punktas pataisos įstaigos administracijas įpareigoja įrengti religinėms apeigoms atlikti atitinkamas patalpas, atsižvelgiant į dvasininkų rekomendacijas, tačiau nenurodo konkrečių šių patalpų savybių, kaip jos turi būti įrengtos ir panašiai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo minėta pretenzija buvo atmesta kaip nepagrįsta. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. 7-2319 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį naikinti.

30. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2018 m. rugsėjo 10 d. pareiškimu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių ir nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 1 d. buvo konvojuotas į Pravieniškių PN-AK 2 sektorių, iš kurio 2018 m. rugsėjo 7 d. buvo perkeltas į 3 sektorių pagal nepagrįstą Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. 2-1477. V. K. atvykus į Pravieniškių PN-AK 3 sektorių, iš jo buvo nepagrįstai atimtas asmeninis spaudas, pareiškėjas kalinimo įstaigos prašė šį pažeidimą ištirti. Išnagrinėjusi šį pareiškimą, Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. 7-2386 nurodė, kad V. K. pareiškimas nėra aiškaus turinio, todėl jo buvo paprašyta patikslinti pareiškime nurodytas aplinkybes. Taip pat buvo pažymėta, kad dėl asmeninio spaudo ir kitų iš pareiškėjo paimtų daiktų jam jau buvo atsakyta, todėl pakartotinai informacija raštu nebus teikiama.

31. Aptaręs Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 12 straipsnio 4 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, teismas akcentavo, kad iš Kalėjimų departamento 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 2S-3640 matyti, jog dėl galbūt nepagrįsto Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr. 2-1477, t. y. dėl galbūt neteisėto V. K. perkėlimo iš Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus į 3 sektorių bei asmeninių daiktų netekimo, Kalėjimų departamentas jau buvo atsakęs 2018 m. spalio 23 d. rašte Nr. 2S-3421, kuris buvo pateiktas teismui.

32. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų teismas nustatė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose 2018 m. gruodžio 21 d. buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo V. K. skundas, be kita ko, dėl Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr. 2-1477 1.6 punkto panaikinimo ir Kalėjimų departamento 2018 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 2S-3421 panaikinimo administracinėje byloje Nr. I-1447-402/2019. Byla neišnagrinėta. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-3823-821/2018, kurioje, be kita ko, buvo nagrinėjamas pareiškėjo V. K. skundas dėl Pravieniškių PN-AK 2018 m. gegužės 21 d. rašto Nr. 7-1351 „Dėl prašymo“ panaikinimo ir Pravieniškių PN-AK 2018 m. gegužės 24 d. rašto Nr. 7-1377 „Atsakymas į prašymą“ panaikinimo, kuriais Pravieniškių PN-AK atsakė į pareiškėjo prašymus dėl vardinio antspaudo su parašu grąžinimo, argumentuodami tuo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede toks daiktas tarp daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti ir turėti, nėra nurodytas. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 3 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-634-279/2019 pagal pareiškėjo V. K. skundą, be kita ko, dėl Pravieniškių PN-AK 2018 m. kovo 16 d. rašto Nr. 7-827 panaikinimo, kuriame institucija vardinio antspaudo turėti ar įsigyti pareiškėjui neleido, motyvuodama tuo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nėra numatytas vardinis antspaudas su parašu, bei Kalėjimų departamento 2018 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 2S-1622 panaikinimo, kuriame buvo nuspręsta, kad minėtas Pravieniškių PN-AK raštas Nr. 7-827 yra pagrįstas.

33. Teismas pažymėjo, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai minėtais sprendimais pareiškėjo V. K. skundų netenkino. Nors šie sprendimai nėra įsiteisėję, tačiau iš jų turinio matyti, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl minėto antspaudo grąžinimo, ir kad jam ne kartą į tokius prašymus buvo atsakyta, o šis Pravieniškių PN-AK atsakymus skundė Kalėjimų departamentui, vėliau teismui.

34. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 13 d. raštas Nr. 7-2386 turi tam tikrų trūkumų, pavyzdžiui, jame nėra nurodyta, kada ir kokiu raštu buvo atsakyta į pareiškėjo prašymus dėl antspaudo, tačiau teismas, atsižvelgęs į nurodytus argumentus, sutiko su skundžiamame rašte nurodytu argumentu, jog dėl asmeninio antspaudo ir kitų iš V. K. paimtų daiktų jam jau buvo atsakyta, todėl Pravieniškių PN-AK pagrįstai pakartotinai dėl to neteikė informacijos.

35. Teismas akcentavo, kad institucija turi teisę paprašyti pareiškėjo patikslinti prašymą, jeigu jo turinys yra neišsamus ir neaiškus. V. K. skunde nenurodė, kad Pravieniškių PN-AK būtų pateikęs patikslintą prašymą, be to, pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 10 d. pareiškime nurodytų aplinkybių (jo perkėlimo iš Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus į 3 pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. 2-1477) teisėtumas ir pagrįstumas bus išnagrinėtas minėtoje administracinėje byloje Nr. I-1447-402/2019, todėl vadovaudamasis protingumo principu, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo įpareigoti Pravieniškių PN-AK iš naujo išnagrinėti minėtų veiksmų teisėtumą. Apibendrinęs nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad skundžiamas Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 13 d. raštas Nr. 7-2386 „Dėl pareiškimo“ turi būti laikomas iš esmės pakankamu, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

36. Teismas nustatė, kad V. K. su 2018 m. rugpjūčio 30 d. skundu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotoją ir nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 29 d. Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistei įteikė laišką, skirtą įstaigos administracijai, tačiau specialistė jį paimti ir įtraukti į apskaitą atsisakė. Vėliau pareiškėjas norėjo tą laišką įteikti Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialistei, kuri taip pat jį atsisakė priimti. V. K. skunde prašė Pravieniškių PN-AK nurodytas aplinkybes ištirti. Pravieniškių PN-AK išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. rugsėjo 19 d. rašte Nr. 7-2489 nurodė, kad V. K. skundas yra nepagrįstas, nes jame nėra nurodytos pareigūnų pavardės, vardai, neaišku, kieno veiksmus ar neveikimą reikia tirti. Šiame rašte taip pat buvo pažymėta, kad pareiškėjui ne kartą buvo atsakyta dėl jo teikiamų skundų bei prašymų registravimo tinkamumo. Visi V. K. skundai bei prašymai buvo registruoti ir paimti tinkamai. Tai nustatyta ne vieną kartą, atlikus tokių dokumentų registracijos žurnalų patikrinimus. Pagrindo abejoti pareigūnų atliekamu darbu Pravieniškių PN-AK administracija neturi pagrindo, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

37. Teismas pažymėjo, kad skunde V. K. nenurodė nei galbūt neteisėtus veiksmus atlikusių pareigūnų vardų, nei pavardžių, nurodytų aplinkybių nedetalizavo, todėl atsakovas iš pateiktos informacijos negalėjo atlikti pareiškėjo prašomo tyrimo dėl duomenų trūkumo. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Pravieniškių PN-AK skundžiamame rašte nurodyta informacija, kad V. K. ne kartą buvo atsakyta dėl jo teikiamų skundų bei prašymų registravimo tinkamumo, ne kartą buvo atlikti tokių dokumentų registracijos žurnalų patikrinimai.

38. Atsižvelgęs į sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad skundžiamas Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 19 d. raštas Nr. 7-2489 „Dėl skundo“ atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, įpareigojančius viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

39. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2018 m. rugsėjo 17 d. skundu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotoją ir nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 16 d. apie 12.00 val. į jo kamerų tipo patalpą buvo įleisti pareigūnai su kaukėmis, kurie elgėsi neetiškai ir prieš V. K. naudojo psichologinį smurtą. Pareiškėjas prašė imtis veiksmų, paaiškinant padėtį, šio vizito tikslą bei išsaugoti kamerų vaizdo įrašus. Pravieniškių PN-AK administracija išnagrinėjo V. K. skundą ir 2018 m. spalio 2 d. rašte Nr. 7-2642 nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 16 d. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nusikaltimų prevencijos ir viešosios tvarkos užtikrinimo tikslais lankėsi Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai. Pareiškėjo skundo argumentai dėl naudoto psichologinio smurto neatitinka tikrovės, kadangi nebuvo užfiksuota jokių incidentų, nuteistųjų atžvilgiu specialiosios priemonės naudojamos nebuvo. Rašte pažymėta, kad pareigūnai neturi išankstinių nusistatymų nei pareiškėjo, nei kitų nuteistųjų atžvilgiu, atlikdami tarnybą, jie vadovaujasi pareigūnų etikos taisyklėmis, bausmių vykdymo sistemos veiklą reguliuojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, savo pareigas atlieka atsakingai, su nuteistaisiais bendrauja abipusės pagarbos principu ir to paties reikalauja iš nuteistųjų. Be to, nėra pagrindo netikėti priesaiką davusių ir sąžiningai savo pareigą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų surašytais dokumentais. Pareiškėjas buvo informuotas, kad kamerų vaizdo įrašai skirti tarnybiniam naudojimui, todėl gali būti pateikti tik jos pareikalavusiai institucijai.

40. Įvertinęs atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių PN-AK išdėstytą poziciją bei Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto G. U. (G. U.) tarnybinio pranešimo turinį, teismas nustatė, jog 2018 m. rugsėjo 16 d. 12.00 val. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nusikaltimų prevencijos tikslais lankėsi Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai. Jie patruliavo po gyvenamąją zoną bei kamerų tipo patalpas. Jokių nepaklusnumo atvejų iš nuteistųjų pusės nebuvo, nuteistieji laikėsi dienotvarkės, vykdė teisėtus pareigūnų nurodymus, specialiosios priemonės nebuvo naudojamos. Nuteistojo V. K. teiginys, kad minėti pareigūnai jo atžvilgiu naudojo įvairaus pobūdžio smurtą, neatitinka tikrovės.

41. Aptaręs Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtinto Vaizdo registratorių naudojimo tvarkos aprašo 11, 12 ir 14 punktų nuostatas, teismas akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai, atsakingi už vaizdo registratoriuose įrašytos informacijos tvarkymą, kiekvieną darbo dieną ją tikrina ir vertina. Jeigu tikrinimo metu nustato, kad įrašytoje informacijoje nėra užfiksuota nuteistųjų padarytų teisės pažeidimų, tokią vaizdo registratoriuose įrašytą informaciją nedelsiant sunaikina, o jeigu nustato tam tikrus padarytus pažeidimus, minėtą informaciją saugo kompiuteryje ne ilgiau kaip 9 dienas arba tam tikrais atvejais iki tam tikrų procedūrų pabaigos. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) 4 straipsnyje buvo nustatyta, kad asmens duomenys saugomi ne ilgiau, negu to reikalauja duomenų tvarkymo tikslai. Kai asmens duomenys nebereikalingi jų tvarkymo tikslams, jie turi būti sunaikinami, išskyrus tuos, kurie įstatymų nustatytais atvejais turi būti perduoti valstybės archyvams. Pareiškėjo skundo pateikimo metu šio įstatymo galiojusioje redakcijoje, minėtos nuostatos neliko. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) konkretūs asmens duomenų saugojimo terminai nėra nustatyti, nes jie gali būti įtvirtinti nacionaliniuose ar tarptautiniuose teisės aktuose arba juos nustatyti turi pats duomenų valdytojas.

42. Teismas pažymėjo, kad iš minėto tarnybinio pranešimo matyti, jog 2018 m. rugsėjo 16 d. jokie pažeidimai nebuvo nustatyti, be to, atsakovas neturi objektyvių galimybių pateikti tos dienos vaizdo įrašo, nes jis nėra išsaugotas. Teismas atkreipė dėmesį, kad V. K. net ir skunde teismui nedetalizavo, kuo pasireiškė galbūt neetiškas pareigūnų elgesys bei naudojamas psichologinis smurtas, kiek laiko jie truko ir kokią neturtinę žalą V. K. dėl to patyrė. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo pateiktos medžiagos tikrumu bei pareigūnų elgesiu. Iš skundžiamo rašto turinio matyti, jog pareiškėjui buvo atsakyta į jo skundą, t. y. dėl ko lankėsi pareigūnai, bei paaiškinta, kodėl negali jam pateikti kamerų vaizdo įrašų. Teismo nuomone, Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 2 d. raštas Nr. 7-2642 „Atsakymas į skundą“ yra pakankamai aiškus, motyvuotas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

43. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. 96-3628, Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 7-2319, 2018 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 7-2386, 2018 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 7-2489 bei 2018 m. spalio 2 d. raštu Nr. 7-2642, su 2018 m. spalio 8 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir nurodė argumentus dėl šių raštų neteisėtumo. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs V. K. skundą, 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 2S-3640 jo skundo reikalavimų dėl minėtų raštų panaikinimo netenkino. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, susijusias su skundžiamų raštų pagrįstumu, teismas sprendė, kad Kalėjimų departamento sprendimas netenkinti pareiškėjo reikalavimų yra teisėtas ir pagrįstas. Minėta įstaiga V. K. nurodė tokio sprendimo teisinius pagrindus, įvertino pareiškėjo skundo aplinkybes. Skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas buvo pasirašytas jo direktoriaus pavaduotojo, sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka. Teismas padarė išvadą, kad nurodytas skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, jis yra pagrįstas išanalizuotais faktiniais duomenimis ir buvo priimtas teisingai pritaikius aktualias teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

44. Atsižvelgęs į visas sprendime nustatytas ir įvertintas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti V. K. reikalavimus įpareigoti Pravieniškių PN-AK laikytis Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje nustatytos tvarkos, sudarant jame nurodytas sąlygas, iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 10 d. pareiškimą bei kasdien registruoti teikiamus raštus, kadangi nebuvo nustatyti Pravieniškių PN-AK padaryti Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnio pažeidimai, pareiškėjo skundžiamų raštų teisėtumas ir pagrįstumas buvo įvertintas, atsižvelgiant į visus jo prašymus, skundus ir byloje esančią medžiagą.

45. Išnagrinėjęs V. K. skunde nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nustačius, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (Lukiškių TI-K, Pravieniškių PN-AK ar (ir) Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė pareiškėjui atlyginti žalą.

46. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad jo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

III. 47. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

48. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus ir nepagrįstas. Teigia, kad teismas neobjektyviai tyrė aplinkybes, susijusias su išrašo pateikimo apmokestinimu, kadangi išrašui gauti yra speciali programa, kuri didelių darbo ir laiko sąnaudų nereikalauja.

49. V. K. pažymi, kad teismui nurodė, jog nėra sudaromos sąlygos ne tik susitikti su dvasininku, bet ir kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas, nėra įrengta jokios patalpos (koplyčios).

50. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo iš valstybės įstaigų gauti laiškai buvo cenzūruojami ir juos įteikinėjo kitų skyrių darbuotojai.

51. V. K. atkreipia dėmesį, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje paprastoje grupėje buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, o išvykdamas iš 2 sektoriaus į 3, jis neteko plastikinės kortelės su nuotraukomis bei nepagrįstai buvo atimtas vardinis spaudas, kurį turėjo leidimą turėti ir jį teisėtai įsigijo.

52. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad Pravieniškių PN-AK Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistai nenori registruoti jo laiškų, o Kriminalinės žvalgybos skyrius siūlo kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyrių.

53. V. K. pažymi, kad 2018 m. rugsėjo 16 d. Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose lankėsi pareigūnai su kaukėmis, kurie naudojo psichologinį smurtą, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino.

54. V. K. nurodo, kad Kalėjimų departamentas jo skundą išnagrinėjo formaliai, nesilaikydamas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2, 12 bei 13 punktų ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o tik atkartojo kitų institucijų nurodytus argumentus. Teigia, kad dėl patirtų nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų jam buvo padaryta neturtinė žala.

55. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

56. Atsakovai paaiškina, kad po reorganizacijos nuo 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K buvo prijungtas prie Vilniaus pataisos namų ir šiai institucijai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės bei pareigos.

57. Vilniaus pataisos namai pažymi, kad jie yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Nurodo, kad asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

58. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsakovas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovų nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad V. K. patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo V. K. priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl jo skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

59. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

60. Atsakovų nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, jame nėra nurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remdamasis, V. K. mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas.

61. Atsakovai pažymi, kad teismas pareiškėjo skunde nurodytus deklaratyvius argumentus pagal pateiktus įrodymus įvertino tinkamai bei įvertinęs visas bylos aplinkybes, pažeidimo mąstą ir trukmę, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Pažymi, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.

62. Pravieniškių PN-AK pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Teismas, įvertinęs V. K. argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios V. K. orumą, jo sveikatą ir gerovę, ar elgesys su pareiškėju turėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme.

63. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas faktines byloje reikšmingas aplinkybes, atliko išsamią teisės normų, nustatančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose analizę. Pravieniškių PN-AK pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ar būtų nepateikęs argumentų dėl kurių nors jo pateiktame skunde keltų klausimų ar argumentų, ir nenurodė, kad teismas būtų pažeidęs proceso ar materialinės teisės normas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.

64. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo V. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

65. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą ir tai padarė laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

66. Kalėjimų departamentas pažymi, kad V. K. apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos.

67. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis, teismas priėmė ginčijamąjį sprendimą, ir teigia, kad remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jo nėra pagrindo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 68. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. 96-3628, Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 10 d. rašto Nr. 7-2319, 2018 m. rugsėjo 13 d. rašto Nr. 7-2386, 2018 m. rugsėjo 19 d. rašto Nr. 7-2489, 2018 m. spalio 2 d. rašto Nr. 7-2642 bei Departamento 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 2S-3640, teisėtumo ir pagrįstumo, neturtinės žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

69. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog tenkinti pareiškėjo reikalavimų nėra pagrindo, nes nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti Pravieniškių PN-AK BVK 106 straipsnio pažeidimai, pareiškėjo skundžiamų raštų teisėtumas ir pagrįstumas įvertintas, atsižvelgiant į visus minėtus pareiškėjo prašymus, skundus ir byloje esančią medžiagą. Dėl neturtinės žalos atsiradimo teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ištyrus atsakovo atstovų veiksmus nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kas reiškia, jog nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (Lukiškių TI-K, Pravieniškių PN-AK ar (ir) Departamento neteisėtų veiksmų), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė pareiškėjui atlyginti žalą.

70. V. K. su anksčiau minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jo skundą tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir formalus, neobjektyviai ištirtos jo skunde nurodytos aplinkybės.

71. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

72. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

73. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

74. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

75. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neobjektyvaus skundo aplinkybių ištyrimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4537-968/2019).

76. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tapačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, t. y. teisėjų kolegija, apeliacine tvarka patikrinusi bylą, nustatė, kad apeliantas iš esmės kelia tuos pačius nesutikimo su atsakovų veiksmais argumentus, kurie jau buvo vertinami nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, į juos atsakyta teismo sprendime. Apeliantas, nesutikdamas su atliktu įrodymų vertinimu, siekia perkelti įrodinėjimo procesą į apeliacinės instancijos teismą, tačiau apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, tai jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga.

77. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendime išsamiai ir plačiai argumentuodamas įvertino kiekvieną atskirai pareiškėjo ginčijamą raštą teisėtumo ir pagrįstumo aspektais. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Lukiškių TI-K, Pravieniškių PN-AK ir Departamento neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėti atsakovo atstovai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, kas rodo, kad nėra ir sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

78. Antra, pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, V. K. apeliaciniame skunde labai abstrakčiai atkartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytas aplinkybes, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais (sprendimas nepagrįstas ir formalus, neobjektyviai ištirtos skundo aplinkybės), visiškai jų nedetalizuodamas (nepateikdamas jokių motyvų) ir nesusiedamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, t. y. pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovų ir Lietuvos valstybės atstovų neteisėtais veiksmais (neveikimu).

79. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl jo skundo argumentų, detaliai ir visapusiškai įvertino bylos medžiagą.

80. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Patikrinus bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais ir nenustačius aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė