2024-07-24 Nr. AB-11083-3-61-3-00959-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1773-822/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00959-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. D. (M. D.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 24S64267, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas Nr. 2). Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą kol bus išspręsta administracinė byla Nr. eI2-7780-979/2024 dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 24S63119, kuriuo neleista pareiškėjui pakeisti darbdavį (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), panaikinimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas 2024 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. 24S64267, kuriuo panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760281316, galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 29 d. Atsakovas Sprendime Nr. 2 nurodė, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais (leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Topesta“ pagrindu). Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 16 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą leisti jam pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Mostrus“, tačiau Migracijos departamentas 2024 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 24S63119 atsisakė leisti jam pakeisti darbdavį. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, pažeidė jo interesus, todėl jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2024 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 24S63119. Ginčas dėl minėto Sprendimo Nr. 1 teisėtumo yra nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. eI2-7780-979/2024.

3. Pareiškėjo manymu, nesant įsiteisėjusiam Migracijos departamento Sprendimui Nr. 1, atsakovas negalėjo imtis jokių veiksmų jo atžvilgiu, taip pat negalėjo priimti šioje byloje ginčijamo Sprendimo Nr. 2, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, argumentuodamas tuo, kad: duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 2, privalėjo jį apklausti ir suteikti galimybę pateikti paaiškinimus, iš kurių atsakovas galėtų suprasti, jog Sprendimas Nr. 1 bus skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka ir neįsiteisės.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, administracinės bylos dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 teisėtumo yra tarpusavyje susijusios, todėl ši byla turi būti sustabdyta iki kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI2-7780-979/2024 dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumo.

5. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą ir jame vadovaudamasis neįsiteisėjusiu savo paties priimtu sprendimu, pažeidė viešojo administravimo subjektui keliamus principus, pasielgė netinkamai, dėl to pareiškėjas privalo pradėti prieš atsakovą jau antrą administracinę bylą ir gintis nuo neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamento duomenimis, UAB „Topesta“, kurioje pareiškėjas ketino dirbti ir jam darbo pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, su pareiškėju darbo sutarties nesudarė, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Atsakovas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo panaikinto pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo atsisakė pareiškėjui leisti pakeisti darbdavį.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog pareiškėjas ketino dirbti UAB „Topesta“. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su UAB „Topesta“, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

9. Atsakovas pažymėjo kad Sprendimas Nr. 2 nėra išvestinis iš Sprendimo Nr. 1, kuriuo atsisakyta leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį, todėl nėra pagrindo teigti, kad negalima nagrinėti šios bylos, kol bus išspręsta byla dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumo. Atsakovas akcentavo, kad Sprendimas Nr. 2 yra priimtas atskirais pagrindais, t. y. dėl to, kad su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir duomenys, kuriuos jis pateikė, neatitinka tikrovės.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 2, privalėjo jį apklausti. Pasak atsakovo, galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų pateikimo.

11. Atsakovo teigimu, šioje byloje ginčijamas Sprendimas Nr. 2 yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime Nr. 2 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas Nr. 2 atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Be to, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, veikė savo kompetencijos ribose, kaip tai numato Įstatymo reikalavimai.

II. 12. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. balandžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. D. skundą.

13. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktą prašymą dėl šios bylos nagrinėjimo sustabdymo iki kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI2-7780-979/2024 dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumo, bylos duomenimis nustatė, kad Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu yra priėmęs du savarankiškus atskirus individualaus pobūdžio administracinius aktus: Sprendimą Nr. 2, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p., 50 str. 1 d. 6 p. pagrindai); bei Sprendimą Nr. 1, kuriuo atsakovas atsisakė leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį, nes jis neatitinka darbdavio keitimo sąlygų (Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas) 104 p. pagrindas).

14. Teismas vertino, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 2 nėra išvestinis iš Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjui neleista pakeisti darbdavį. Ginčijamas Sprendimas Nr. 2 nėra priimtas Sprendimo Nr. 1 pagrindu, todėl nėra jokio sąsajumo tarp atskirose bylose skundžiamų pareiškėjui savarankiškas teisines pasekmes sukeliančių sprendimų. Sprendimo Nr. 1 priėmimo pagrindas yra tai, kad pareiškėjas neatitiko darbdavio keitimo sąlygų, o šioje byloje ginčijamas Sprendimas Nr. 2 priimtas dėl to, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi lėšų ir negauna pajamų pragyvenimui, su pareiškėju nėra sudaryta darbo sutartis. Taigi Sprendimas Nr. 1, kuriuo pareiškėjui neleista pakeisti darbdavį, nebuvo pagrindas Migracijos departamentui priimti skundžiamą Sprendimą Nr. 2. Teismas nenustatė pagrindo, dėl kurio ši byla negali būti nagrinėjama, kol nebus išspręsta administracinė byla Nr. eI2-7780-979/2024, todėl nėra teisinio pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą.

15. Spręsdamas dėl ginčijamo Sprendimo Nr. 2 pagrįstumo ir teisėtumo teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Tvarkos aprašo 8.3 papunkčio, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčio nuostatomis.

16. Teismas, atsižvelgdamas į Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, kad UAB „Topesta“ su pareiškėju nesudarė darbo sutarties, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dirbtų kitose Lietuvos Respublikos įmonėse ar gautų darbo užmokestį ar kitas reguliarias pajamas, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), sprendė, jog Migracijos departamentas Sprendime Nr. 2 pagrįstai konstatavo, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Sprendime Nr. 2 taip pat buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog Migracijos departamentas, prieš priimdamas skundžiamą Sprendimą Nr. 2, privalėjo jį apklausti ir suteikti galimybę pateikti paaiškinimus, nes pagal teismų praktiką galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų pateikimo, užsieniečio apklausa nėra privaloma.

18. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 2 buvo priimtas, įvertinus visų, tame tarpe ir viešai prieinamų, duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Teismas akcentavo, kad Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketino dirbti UAB „Topesta“ pagal profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintojas), tačiau nustačius, kad UAB „Topesta“ nėra sudariusi darbo sutarties su pareiškėju, yra pagrindas konstatuota, jog pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, neturi lėšų ir negauna pajamų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, t. y. neatitinka sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

19. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 2 atitinka tiek VAĮ 10 straipsnio keliamus reikalavimus, tiek viešojo administravimo principus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl Sprendimo Nr. 2 panaikinimo.

III. 20. Pareiškėjas M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

21. Pareiškėjo teigimu, teismas, netenkindamas jo prašymo dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo, neįsigilino į bylos esmę, t. y. susiklosčiusią faktinę situaciją, kai pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, praėjus keletui savaičių sužinojo, jog pas darbdavį nėra darbo, darbdavys vengia su pareiškėju sudaryti darbo sutartį, todėl buvo surastas kitas darbdavys, dėl to pareiškėjas 2023 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti darbdavį. Pateiktas prašymas buvo išnagrinėtas per daugiau nei tris mėnesius, t. y. dar ilgesnį laiko tarpą, nei pareiškėjas, sužinojęs apie su juo neketinamą sudaryti darbo sutartį ir naujo darbdavio susiradimą, pateikė prašymą dėl darbdavio pakeitimo. Po atsakovo priimto atsisakymo pakeisti darbdavį (Sprendimo Nr. 1) buvo priimtas kitas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo (Sprendimas Nr. 2), todėl, pareiškėjo įsitikinimu, yra akivaizdus ryšys tarp šių dviejų sprendimų, dėl to teismas nepagrįstai nesustabdė šios bylos nagrinėjimo iki kol bus išnagrinėta administracinė byla dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumo.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 2 nėra išvestinis iš Sprendimo Nr. 1. Ginčijamas Sprendimas Nr. 2 nėra priimtas Sprendimo Nr. 1 pagrindu, todėl nėra jokių sąsajumų tarp atskirose bylose skundžiamų savarankiškas teisines pasekmes pareiškėjui sukeliančių sprendimų.

24. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad būtų padarytos kitokios išvados, nei sprendė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 24S64267, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas taip pat kelia klausimą dėl būtinybės sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI2-7780-979/2024 dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 24S63119, kuriuo neleista pareiškėjui pakeisti darbdavį, nes jis neatitinka darbdavio keitimo sąlygų, teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, spręsdamas, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, neturi lėšų ir negauna pajamų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, su juo nebuvo sudaryti darbo sutartis, kurios pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi, pagrįstai ir teisėtai skundžiamu 2024 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 24S64267 (Sprendimas Nr. 2) panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas nenustatė pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėta administracinė byla dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 24S63119, kuriuo neleista pareiškėjui pakeisti darbdavį, nes jis neatitinka darbdavio keitimo sąlygų (Sprendimas Nr. 1), teisėtumo, nes, teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas Nr. 2 nėra išvestinis iš Sprendimo Nr. 1, ginčijamas Sprendimas Nr. 2 taip pat nėra priimtas Sprendimo Nr. 1 pagrindu, todėl nėra jokio sąsajumo tarp atskirose bylose skundžiamų pareiškėjui savarankiškas teisines pasekmes sukeliančių sprendimų.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu nestabdyti šios bylos nagrinėjimo. Pareiškėjas mano, kad teismas, netenkindamas prašymo dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo, neįsigilino į bylos esmę ir faktines aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad po atsakovo atsisakymo pakeisti darbdavį (Sprendimas Nr. 1) buvo priimtas kitas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo (Sprendimas Nr. 2), todėl yra akivaizdus ryšys tarp šių dviejų sprendimų.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-190-552/2021 ir kt.).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankami detaliai išanalizavo pareiškėjo reikalavimus ir atsakovo atsikirtimus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

31. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kai yra pagrindas pripažinti, jog priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teigdamas, kad teismas nepagrįstai nesustabdė šios bylos nagrinėjimo ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kol bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-7780-979/2024, kurioje sprendžiamas klausimas dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 24S63119, kuriuo neleista pareiškėjui pakeisti darbdavį, nes jis neatitinka darbdavio keitimo sąlygų, pagrįstumo ir teisėtumo.

33. Sprendžiant, ar egzistuoja bylos sustabdymo pagrindas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013; 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014; 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-253-415/2019 ir kt.).

34. Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, kad administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011; 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-336-520/2019).

35. Taigi, teismas, siekdamas teisingai pritaikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą bylos sustabdymo pagrindą, pirmiausia turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatomi kitoje byloje, dėl kurios siekiama sustabdyti bylą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-619-261/2019).

36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. liepos 20 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Topest“ pagal profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintojas) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo įteiktas 2023 m. spalio 9 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Turkijoje. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. 24S64267 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį pareiškėjas ginčija šioje administracinėje byloje, tuo pagrindu, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.); pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, prašyme nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos bus UAB „Topesta“ gaunamas darbo užmokestis, tačiau UAB „Topesta“ su pareiškėju nesudarė darbo sutarties (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.); pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.).

37. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 16 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Mostrus“. Migracijos departamentas dėl šio pareiškėjo prašymo 2024 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. 24S63119 neleisti pareiškėjui pakeisti darbdavį, nes jis neatitinka darbdavio keitimo sąlygų, t. y. pareiškėjas ketina dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, tačiau UAB „Mostrus“ šiuo metu nevykdo realios statybų veiklos Lietuvos Respublikoje; UAB „Mostrus“ pateikti dokumentai nepatvirtina jos pajėgumo užtikrinti pareiškėjui nuolatinį darbą ir mokėti jam nurodytą darbo užmokestį (Tvarkos aprašo 104 p. pagrindas). Migracijos departamento 2024 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 24S63119 pareiškėjas apskundė teismui (administracinė byla Nr. eI2-7780-979/2024). Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gegužės 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7780-979/2024 pareiškėjo skundą atmetė; teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-7780-979/2024 įsiteisėjo 2024 m. birželio 14 d.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje ir administracinėje byloje eI2-7780-979/2024 ginčijamų Migracijos departamento Sprendimų faktinį ir teisinį pagrindą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje ginčijamas Sprendimas Nr. 2, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra išvestinis iš Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjui neleista pakeisti darbdavį. Taip pat ginčijamas Sprendimas Nr. 2 nėra priimtas Sprendimo Nr. 1 pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad šie Migracijos departamento Sprendimai buvo priimti vienas po kito ir bylos, kuriose sprendžiami Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2 pagrįstumo ir teisėtumo klausimai, yra tarpusavyje susijusios, savaime nereiškia, jog Sprendimai yra susiję prejudiciniu ryšiu. Kaip jau buvo minėta, prejudicinis ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas ir vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje. Šiuo atveju Sprendimo Nr. 1 priėmimo pagrindą sudaro aplinkybių, kad pareiškėjas, siekdamas dirbti UAB „Mostrus“, neatitiko darbdavio keitimo sąlygų, vertinimas, o šioje byloje ginčijamo Sprendimo Nr. 2 priėmimo pagrindą sudaro aplinkybių, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „Topesta“ ir tuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau UAB „Topesta“ su pareiškėju nesudarė darbo sutarties; pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; taip pat pareiškėjas neturi lėšų ir negauna pajamų pragyvenimui Lietuvoje, vertinimas. Taigi sprendžiant dėl šių Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo bus vertinamos skirtingos faktinės aplinkybės ir tikrinamas skirtingas šių Sprendimų priėmimo teisinis pagrindas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad administracinės bylos yra susijusios prejudiciniu ryšiu.

39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ir daryti išvadą, jog šios administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7780-979/2024 nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius šios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymo ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, todėl pareiškėjo argumentai, kuriais jis nesutinka su tokiu teismo sprendimu, atmetami kaip nepagrįsti. Akcentuotina ir tai, kad šiuo metu teismo sprendimas administracinėje byloje eI2-7780-979/2024 yra įsiteisėjęs, pareiškėjas nepasinaudojo teise skųsti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-7780-979/2024, todėl nagrinėjamos bylos stabdymas iki kol bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-7780-979/2024 pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas yra negalimas.

40. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tik argumentais dėl pirmosios instancijos teismo atmesto prašymo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, nekeldamas abejonių dėl teismo galbūt padarytų materialiųjų teisės normų pažeidimų jas taikant, teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; darbdavys UAB „Topesta“ nesudarė su pareiškėju darbo sutarties, nors leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketino dirbti UAB „Topesta“ pagal profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintojas); pareiškėjas neturi lėšų ir negauna pajamų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, pagrįstai ir teisėtai ginčijamu Sprendimu Nr. 2 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes yra nustatyti imperatyvūs Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Ginčijamas Sprendimas Nr. 2 atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui. Priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 2 buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, nėra duomenų apie pareiškėjo darbą Lietuvoje, taip pat pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

41. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė