2019-02-14 Nr. AB-4213-3-61-3-02586-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-969-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02586-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. D., L. D. ir A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Meganora“ ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“), dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos D. D., L. D. ir A. D. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašė pareiškėjoms solidariai iš atsakovo priteisti 901,01 Eur turtinei žalai atlyginti, šią sumą pervedant į D. D. sąskaitą, taip pat priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

2. Pareiškėjos skunde nurodė, kad 2014 m. lapkričio 7 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004370 (toliau – ir Sutartis) dėl kelionės į Hurgadą. Už pareiškėjų kelionę 3 537 Lt (1 024,39 Eur) sumą 2014 m. lapkričio 7 d. pavedimu sumokėjo D. D.. Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. UAB „Meganora“ grąžino pareiškėjoms komisinius (263,76 Lt (76,39 Eur)), o 46,99 Eur sumą į D. D. sąskaitą pervedė draudimo bendrovė. Pareiškėjų teigimu, draudimo išmoka neatitinka 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) nustatytos kompensuojamos sumos. Pareiškėjoms negrąžinta suma yra 901,01 Eur. Pareiškėjos skunde pažymėjo, jog nacionaliniais teisės aktais nustatytas reguliavimas (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 str. 7 d.) neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atvejų pareiškėjų) teisių apsaugos. Tai reiškia, kad valstybė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, padarė Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio jai kilo atsakomybė atlyginti pareiškėjoms atsiradusią žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija pagal 2018 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį) (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime Ministerija nurodė, kad pareiškėjos kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant šį įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, nors tai vertinti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis. Nei Turizmo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymą įgyvendinantys teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams. Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kuriuose butų konstatuota, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą. Todėl šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų veiksmų ir valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjos, siekdamos gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ veiksmų. Pareiškėjų byloje pateikti įrodymai taip pat negali būti laikomi pagrindu priteisti joms prašomo dydžio turtinės žalos atlyginimą. Sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir BUAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad L. D. ir A. D. atliko kokius nors mokėjimus už kelionę. Pareiškėjoms kaip turtinės žalos atlyginimas negali būti priteisiami vizų mokesčiai – 121,04 Eur.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas atsiliepime nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti tikėtiną veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Pareiškėjos, kildindamos joms padarytą turtinę žalą iš netinkamai į Turizmo įstatymą perkeltų Direktyvos nuostatų, rėmėsi ginčui neaktualiomis teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalies redakcijoje nustatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu, taikomu kelionių agentūroms ir kelionių pardavimo agentams, o BUAB „Freshtravel“ yra taikomos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančios nuostatos. Pareiškėjos žalos atlyginimo pirmiausiai turėtų reikalauti iš ją sukėlusių asmenų. Mokestis už vizą yra papildoma paslauga, kuri, kelionių organizatoriui esant nemokiam, negali būti kompensuojama.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė D. D. iš atsakovo 831,50 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjos per kelionių agentūrą UAB „Meganora“ su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 7 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004370 dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą; D. D. 2014 m. lapkričio 7 d. į UAB „Meganora“ sąskaitą mokėjimo nurodymu Nr.159 už kelionę pervedė 3 537 Lt (1 024,38 Eur) (mokėjimo paskirtis – „už kelionę į Egiptą 3 asm., 2014-11-15 – 21, sut. PT004370“), į sumokėtą kelionės kainą taip pat patenka mokestis už Egipto vizas 3 asmenims – 240 Lt (69,51 Eur); Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą; 2014 m. lapkričio 20 d. mokėjimo nurodymu UAB „Meganora“ D. D. grąžino 263,76 Lt (76,39 Eur) kelionių agentūros komisinių mokesčių (mokėjimo paskirtis – komisinių grąžinimas už kelionę į Egiptą, užsakymo Nr. PT004370); Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.; D. D. pateikė prašymą Departamentui dėl kompensacijos už nemokaus kelionių organizatoriaus organizuotą kelionę išmokėjimo, kurį išnagrinėjęs Departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu informavo, jog pareiškėjai tenkančios kompensacijos dydis yra 46,99 Eur ir šią sumą pareiškėjai perves draudimo bendrovė; ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. D. D. sumokėjo 46,99 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

9. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Vis dėlto nei Turizmo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, nes nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju ir kad dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

10. Vertindamas atsakovo argumentus dėl Sutarties formos, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas turizmo paslaugų sutartį apibūdina kaip rašytinį susitarimą, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas. Toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas, tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 str. 1 d.). Turizmo įstatyme tokio imperatyvaus nurodymo nėra, vadinasi, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau kilus ginčui jo sudarymo įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.). Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma nėra aktuali ginčui, todėl teismas darė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą D. D. įrodė leistinais rašytiniais įrodymais (pareiškėjos 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimu pagal Sutartį), kurie patvirtina, jog Sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai. Teismas taip pat pabrėžė, kad pagal Turizmo įstatymą Sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, taigi ir mokėjimai už pareiškėjų kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Meganora“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

11. Pareiškėjos nurodė, jog patyrė 901,01 Eur turtinę žalą, t. y. tokia suma joms nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę, ir prašė šią sumą priteisti iš atsakovo. Į minėtą sumą pareiškėjos įtraukė mokestį už vizas. UAB „Meganora“ nurodė, jog į pareiškėjoms parduoto kelionės paketo kainą buvo įtrauktas 240 Lt (69,51 Eur) mokestis už vizas trims asmenims. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog mokestis už vizas yra pareiškėjų įgytos papildomos paslaugos, kurių neapima kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga, jos nepatenka į valstybės atlygintiną turtinę žalą, todėl teismas pareiškėjų prašomą priteisti turtinės žalos dydį sumažino iki 831,50 Eur.

12. Pirmosios instancijos atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos patirtą turtinę žalą iš atsakovo prašė priteisti lygiomis dalimis, tačiau pagal Aprašo 28 punkto nuostatas, teisę į laidavimo draudimo išmoką turi tie turistai, kurie per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos dėl jos kreipėsi į Departamentą. Į Departamentą nagrinėjamu atveju kreipėsi tik D. D., kuriai ir buvo kompensuota dalis už visų pareiškėjų kelionę sumokėtos sumos. Todėl teismas darė išvadą, kad D. D. turi būti atlyginta 831,50 Eur turtinė žala, o pareiškėjų L. D. ir A. D. reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, D. D. iš atsakovo taip pat priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

III. 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

14. Apeliaciniame skunde Ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą. Skundžiamame teismo sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas: 1) pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą; 2) pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjoms turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Teismas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjų naudai priteisė, taip pat byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Byloje pateikta Sutartis nėra pasirašyta, tačiau teismas sprendė, jog ši sutartis tarp šalių buvo realiai sudaryta. Pareiškėjos turi teisę reikalauti padarytos žalos atlyginimo iš žalą padariusių asmenų – BUAB „Freshtravel“. Todėl teismas, nustatęs, jog BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas D. D. finansinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skundu pareiškėjos prašo priteisti iš valstybės, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju pareiškėjos neįgytų teisės du kartus reikalauti žalos atlyginimo tiek iš BUAB „Freshtravel“, tiek iš valstybės.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą iš dalies – priteisė D. D. turtinės žalos atlyginimą, t. y. 831,50 Eur už įsigytą kelinės paketą į Egiptą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė. Ministerija apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkinta dalis pareiškėjų skundo, nurodo, kad ši skundžiama teismo sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė.

18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

20. Atsakydama į Ministerijos apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad yra suformuota aktuali ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2568-525/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kt.). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

21. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo dalies pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.

22. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjos atgavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 8 str. 1, 3 ir 4 d., Aprašo (2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1426 redakcija) 33 p.) aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

23. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl Ministerijos argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų, vertintini kaip nepagrįsti.

24. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjos patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjoms būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjų naudai būtų išieškota.

25. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjos sudarė sutartį su BUAB „Freshtravel“ dėl kelionės organizavimo į Egiptą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Sutarties nedaro negaliojančia rašytinės sandorio formos nesilaikymas. Tai, kad Sutartis buvo šalių sudaryta, patvirtina aplinkybė, kad D. D. bankiniu pavedimu pervedė Sutartyje nurodytą (sulygtą) 3 537 Lt sumą turizmo paslaugai gauti. Sutarties sudarymo faktą patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo D. D. išmokėta draudimo išmoka dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Šias aplinkybes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškai vertino ir kitose bylose, kuriose pareiškėjai buvo BUAB „Freshtravel“ klientai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018 ir kt.). Šioje byloje aplinkybes dėl Sutarties sudarymo vertinti kitaip nėra jokio faktinio pagrindo.

26. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. D. priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį išlaidų, patirtų dėl pareiškėjų iš BUAB „Freshtravel“ įsigyto kelionės paketo (CK 6.249 str. 1 d., 6.271 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir D. D. iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

27. Apibendrinant išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti šią sprendimo dalį atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija pagal 2018 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė