2013-12-11 Nr. AB-9901-3-61-3-00414-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-978/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00414-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų viešosios įstaigos „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ ir I. R. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, A. S., J. J., J. A., D. B. ir S. V. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 20 d. nutartimi (I t., b. l. 36−37) priėmė teisme nagrinėti pareiškėjų viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ (toliau – ir Centras) ir I. R. skundą dėl Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. V35-17 panaikinimo.

Teismo posėdžio, vykusio 2013 m. rugsėjo 16 d. (II t., b. l. 49−50), metu pareiškėjo VšĮ „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ atstovas I. R. pateikė teismui patikslintą skundą (II t., b. l. 45−48), kuriame prašė:

1) panaikinti Druskininkų savivaldybės direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. V35-17 (toliau – ir Administracijos 2012 m. įsakymas);

2) panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2010 m. kovo 22 d. įsakymą patvirtinti detalųjį planą žemės sklypui (duomenys neskelbtini) k., Druskininkų sav. Nr. (duomenys neskelbtini);

3) panaikinti 2010 m. kovo 22 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-685(14.4) (toliau – ir Patikrinimo aktas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi (II t., b. l. 54−56) atsisakė priimti pareiškėjo VšĮ „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ patikslintą skundą. Nutarė nutarčiai įsiteisėjus, patikslintą skundą grąžinti VšĮ „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“.

Teismas vertino, kad pateiktame patikslintame skunde pareiškėjas reiškia du naujus iš esmės savarankiško pobūdžio reikalavimus. Nors šie pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimai nėra tikslūs, netinkamai nurodytos ginčijamų administracinių aktų datos, iš byloje esančios medžiagos bei pareiškėjo patikslinto skundo turinio teismas sprendė, kad pareiškėjas siekia nuginčyti Administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. V35-193 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) k., Druskininkų sav. (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Administracijos 2010 m. Įsakymas) (prijungtos administracinės bylos Nr. I-985-171/2012 I t., b. l. 14) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. kovo 22 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-685-(14.4) (prijungtos administracinės bylos Nr. I-985-171/2012 I t., b. l. 96).

Teismas nurodė, kad teisė tikslinti skundą įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnyje, tačiau sprendžiant patikslinto skundo, kuriame keliami nauji savarankiški skundo reikalavimai, priėmimo klausimą, vadovaujamasi ABTĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis skundų priėmimą, t. y. yra vertinama, ar teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, ar nėra ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisę kreiptis į administracinį teismą ribojančių prielaidų ir sąlygų. Teismas darė nurodą į ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad į teismą dėl Administracijos 2010 m. įsakymo ir Patikrinimo akto panaikinimo kreipėsi laiku, nes laiku pateikė skundą dėl Administracijos 2012 m. Įsakymo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas klaidingai vertina ABTĮ nuostatas dėl kreipimosi į teismą tvarkos bei terminų, todėl nepagrįstai nurodo, kad nėra praleidęs skundo padavimo termino. Šiuo atveju skundo padavimo terminas kiekvienam iš ginčijamų administracinių aktų yra skaičiuojamas savarankiškai.

Nutartyje pažymėta, kad įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. I-846-171/2011, yra nustatyti šiai bylai reikšmingi faktai, t. y. tai, kad pareiškėjo atstovui I. R. apie Administracijos 2010 m. Įsakymą ir apie Patikrinimo aktą, buvo žinoma jau 2010 m. gegužės 28 d. Būtent tuomet pareiškėjo atstovas I. R. padavė skundą dėl Administracijos 2010 m. Įsakymo panaikinimo (prijungtos administracinės bylos Nr. I-985-171/2012 I t., b. l. 28–34). Nurodytos aplinkybės teismui sudarė pagrindą konstatuoti, kad skundą teismui pateikdamas 2013 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Dėl pareiškėjo argumento, kad nustačius, jog terminas skundui aptariamų teisės aktų praleistas, jis atnaujintinas atsižvelgus į tai, kad pagrindas kreiptis į teismą kilo tik po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-846-171/2011, teismas, remdamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, vertino, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip objektyvios, t. y. sukliudžiusios laiku kreiptis į teismą. Kaip minėta, apie ginčijamus administracinius aktus pareiškėjo atstovui buvo žinoma 2010 m. gegužės 28 d., tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 17 d. Ginčijamų administracinių aktų turinys pareiškėjo atstovui buvo žinomas dar prieš tai, kai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-846-171/2011. Be to, apie atsisakymą atnaujinti procesą minėtoje administracinėje byloje pareiškėjos atstovui tapo žinoma 2013 m. birželio 14 d., kai pasirašytinai jam buvo įteikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-15/2013, nepaisant to teismui patikslintas skundas buvo pateiktas tik 2013 m. rugsėjo 17 d.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėjas skundą dėl Administracijos 2010 m. Įsakymo ir Patikrinimo akto panaikinimo padavė praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, pagrindo šiam terminui atnaujinti teismas nenustatė, todėl šioje dalyje pareiškėjo patikslintą skundą atsisakyta priimti remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad patikslintame skunde pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Administracijos 2012 m. Įsakymą. Nustatyta, kad teismas 2012 m. kovo 200 d. nutartimi analogiško pobūdžio reikalavimą yra priėmęs nagrinėti teisme. Patikslintame skunde išdėstytos tapačios ginčijamo įsakymo neteisėtumą pagrindžiančios aplinkybės, t. y. skundo teisinis ir faktinis pagrindas nėra keičiamas. Atsižvelgiant į tai, šią pareiškėjo patikslinto skundo dalį atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas VšĮ „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 58−59), kuriuo prašo panaikinti 2013 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį atsisakyti priimti patikslintą skundą ir skundą, pateiktą teismui 2013 m. rugsėjo 17 d., priimti.

Atskirajame skunde pateikia šiuos argumentus:

1. šio ginčo esmė – administracinio akto teritorijų planavimo klausimais, susidedančio iš trijų individualių administracinių aktų (Administracijos 2010 m. Įsakymo, Administracijos 2012 m. Įsakymo ir Patikrinimo akto), o ne trijų atskirų individualių aktų, vertinimas. Skundą patikslinus ginčo apimtis nesikeičia. Iki skundo patikslinimo buvo ginčijama tik viena administracinio akto teritorijų planavimo klausimais dalis, nes dėl kitos dalies tame pačiame teisme byla jau buvo pradėta nagrinėti prašant atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-846-171/2011.

2. Akcentuoja, kad atsakovas individualius aktus priėmė atbuline tvarka – iš pradžių patvirtintas detalusis planas, pagal kurį miške numatytas kelias ir statiniai, tik paskui teritoriją pavertus kitomis naudmenomis. Teigia, jog priimant Administracijos 2012 m. Įsakymą atnaujintas terminas apskųsti Administracijos 2010 m. Įsakymą, nes teritorijų planavimo dokumentas buvo papildytas priimant jo patikslinimą, t. y. ankstesnį įsakymą koreguojant vėlesniu.

3. Remiasi ABTĮ 89 straipsniu ir teigia, kad vertindamas administracinį aktą, teismas turi įvertinti ne tik jo prieštaravimą aukštesnio teisės akto reikalavimams bet ir procedūras turėjusias užtikrinti objektyvų aplinkybių vertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Šiuo atveju ginčo esmė – Administracijos 2012 m. Įsakymas ir Patikrinimo aktas, nes juos vertinant patikrinamas administracinio akto planuojant teritoriją teisėtumas, jo priėmimo procedūros, taisyklių įgyvendinimas. Tačiau atsakovui pirmiau priėmus administracinį aktą (Administracijos 2010 m. Įsakymas) ir tik vėliau individualų administracinį aktą (Administracijos 2012 m. Įsakymas), svarbus visos detaliojo planavimo procedūros vertinimas. Negali būti atsisakoma nagrinėti tų procedūrų, kurios nebuvo konkretizuotos skunde jį paduodant, negali būti sudaromos kliūtys siekti, kad ginčas būtų išnagrinėtas iš esmė vertinant visus ABTĮ 89 straipsnio reikalavimus. Teigia, kad visų reikalavimų pateikimas vienu metu nebuvo galimas dėl atsakovo kaltės ir nesudaro naujo ginčo. Administracijai priėmus 2012 m. Įsakymą, buvo atnaujintas administracinių veiksmų vykdymas detaliojo planavimo procedūroje, dėl to administracinio akto teritorijų planavimo klausimais priėmimo data laikytina ne 2010 m. kovo 30 d., o 2012 m. sausio 9 d., nuo jos ir skaičiuojamas terminas skundui paduoti.

Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo palikti pirmosios instancijos, Vilniaus apygardos administracinio teismo, 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartį nepakeistą.

Teigia, jog teismas teisingai pažymėjo, kad kiekvienam ginčijam administraciniam aktui skundo padavimo terminai skaičiuojami savarankiškai, todėl pareiškėjo jokiais teisės aktais nepagrįstas administracinio akto, jo apskundimo aiškinimas atmestinas kaip prieštaraujantis galiojančioms teisės normoms, teisės doktrinai. Nagrinėjamu atveju reikšminga ta aplinkybė, jog apie Administracijos 2010 m. Įsakymą pareiškėjui buvo žinoma 2010 m. gegužės 28 d., tad skundą pateikus 2013 m. rugsėjo 17 d., konstatuotina, kad įstatymo nustatytas apskundimo terminas praleistas. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl termino atnaujinimo, nes pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, susijusios su subjektyviu pareiškėjo situacijos vertinimu ir pasirinkimu kaip elgtis. Skundžiama teismo nutartis priimta tinkamai taikius tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, nenukrypstant nuo teismų praktikos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo atskirtojo skundo reikalavimo dalyje dėl Patikrinimo akto netenkinti, o dėl kitų reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis ir teigia, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Patikrinimo aktą neturėtų būti nagrinėjamas šioje byloje, nes šis aktas savaime nelemia materialinių teisių ir pareigų atsiradimo ar pasikeitimo, o tik sudaro prielaidas atlikti tolesnius veiksmus, t. y. priimti administracinį sprendimą – patvirtinti detalųjį planą. Teigia, jog teisines pasekmes teritorijų planavimo procese sukelia galutinis sprendimas, kuriuo įvertinimas konkretus administracinės procedūros pabaigos rezultatas. Tarpiniai administraciniai sprendimai tik sąlygoja galutinį sprendimą, negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, teigiama patikrinimo akte pateikiama išvada yra tik siūlymas, viena iš teisinių sąlygų, kompetentingai institucijai tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą. Detalusis planas, o ne teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas, yra dokumentas, kuris suteikia galimybę tam tikrai ūkinei-komercinei veiklai. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisines pasekmes sukelia Administracijos įsakymai, jų panaikinimas savaime reikštų, kad visi kiti prieš juos priimti administraciniai sprendimai neatitinka teisinės reikšmės, todėl Patikrinimo akto ginčijimas perteklinis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – 2013 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Centro patikslintą skundą – teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi prašydamas panaikinti Druskininkų savivaldybės direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. V35-17 (I t., b. l. 33−34). 2012 m. kovo 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą priėmė (I t., b. l. 36−37).

2013 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu teismui pateiktas patikslintas skundas (II t., b. l. 45−48), kuriame pateikė tris reikalavimus: panaikinti Druskininkų savivaldybės direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. V35-17; panaikinti 2010 m. kovo 22 d. Druskininkų savivaldybės administracijos įsakymą patvirtinti detalųjį planą žemės sklypui (duomenys neskelbtini) k., Druskininkų sav. Nr. (duomenys neskelbtini) ir panaikinti 2010 m. kovo 22 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-685(14.4.

Nors patikslintame skunde suformuluoti reikalavimai nėra visiškai tikslūs, neaiškiai nurodyti skundžiamus aktus priėmę subjektai, skundžiamų aktų datos nėra tikslios, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas siekia panaikinti 1) Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. V35-17 „Dėl miško žemės pavertino kitomis naudmenomis žemės sklype (duomenys neskelbtini) k., Druskininkų sav. (kad. Nr. (duomenys neskelbtini))“ (I t., b. l. 3); 2) Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. V35-193 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) k., Druskininkų sav. (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano tvirtinimo“ (prijungtos administracinės bylos Nr. I-985-171/2012 I t., b. l. 14); 3) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. kovo 22 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-685-(14.4) (prijungtos administracinės bylos Nr. I-985-171/2012 I t., b. l. 96).

Kaip minėta, pirmasis pareiškėjo reikalavimas dėl 2012 m. sausio 9 d. Administracijos direktoriaus įsakymo panaikinimo jau priimtas nagrinėti. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iš naujo priimti šio reikalavimo ir pagrįstai atsisakė jį priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. kai teismo žinioje yra byla tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Kitus du skundo reikalavimus teismas atsisakė priimti motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl jų paduoti ir nenustačius pagrindo šiam terminui atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, daro išvadą, jog tokia pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo kartu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises (žr. pvz., 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-658/2013; 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Nagrinėjamu atveju laikas kai pareiškėjas Centras sužinojo (žinojo) apie esminius Administracijos 2010 m. Įsakymo ir Patikrinimo akto turinį sudarančius elementus nustatytas įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-846-171/2011 (prijungtos administracinės bylos Nr. I-985-171/2012 I t., b. l. 28–34). Pastarojoje nutartyje nurodyta, kad „2010 m. gegužės 28 d. Druskininkų savivaldybės administracijoje buvo gautas I. R. skundas dėl 2010 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. V35-193 panaikinimo (b. l. 131−134)“. Tai leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo Centro atstovui I. R., o kartu ir pareiškėjui Centrui, apie Administracijos 2010 m. Įsakymą, taip pat ir apie Patikrinimo aktą, buvo žinoma jau 2010 m. gegužės 28 d. Šios aplinkybės, nesant įrodymų, jog apie aptariamus aktus pareiškėjo Centro atstovas sužinojo anksčiau, suponuoja išvadą, kad skundo dėl jų teismui padavimo terminas skaičiuotinas būtent nuo šios datos – 2010 m. gegužės 28 d. Remiantis išdėstytais argumentais, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patikslintą skundą su reikalavimais panaikinti šiuos aktus pateikdamas tik 2013 m. rugsėjo 16 d. (skundžiamoje nutartyje nurodyta data 2013 m. rugsėjo 17 d. laikytina rašymo apsirikimu) pareiškėjas terminą skundui paduoti akivaizdžiai praleido.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismo motyvais bei išvadomis, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies prasme, todėl pagrindo terminą atnaujinti nėra.

Pareiškėjo Centro argumentai, kad šiuo atveju vertinamas administracinis aktas teritorijų planavimo klausimais, susidedantis iš trijų individualių administracinių aktų, bei, kad priimant Administracijos 2012 m. Įsakymą atnaujintas terminas apskųsti Administracijos 2010 m. Įsakymą, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog be aukščiau išdėstytų argumentų, reikalavimas dėl Patikrinimo akto panaikinimo negalėjo būti priimtas dar ir dėl to, jog teigiama patikrinimo akte pateikiama išvada yra tik siūlymas, viena iš teisinių sąlygų kompetentingai institucijai tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą. Administracinėje byloje Nr. AS17-285/2007 teisėjų kolegija nurodė, jog detalusis planas, o ne teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas, ir yra tas dokumentas, kuris suteikia galimybę tam tikrai ūkinei-komercinei veiklai.

Savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius tarybos pavedimu, priimdami sprendimą dėl detalaus plano patvirtinimo, savarankiškai, nepriklausomai nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte esančios teigiamos išvados, sprendžia - tvirtinti detalųjį planą ar ne (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-285/2007) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 30 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas.

Administracinė jurisprudencija. 2009, 17). O Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.).

Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia.

Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010).

Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-428/2013).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliekama nepakeist, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo viešosios įstaigos „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė