2013-12-09 Nr. AB-9836-3-61-3-01941-2009-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-2077/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01941-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos 8.1.1, 9.3.3.3, 10.6.1.4. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tanagra“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas, UAB „Tanagra“, Bendrovė) skundu (t. I, b. l. 3-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, VAAT), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2004 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 17-2-3 1 punktą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 69-175 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) sprendimą Nr. S-263-(7-l 83/2004).

Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius nurodė sumokėti į biudžetą 418 789 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 36 296,33 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių ir 90 226 Lt pridėtinės vertės mokesčio baudą. Nurodė, jog Bendrovė nulinį pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) tarifą taikė eksportuotoms prekėms (automobilių detalėms). Prekes pardavė EXW sąlygomis transportuojant automobiliu arba FCA sąlygomis - pervežant traukiniu. Pardavus prekes FCA sąlygomis, UAB „Tanagra“ yra atsakinga už muitinio tranzito vykdymą iki gavėjo įgalioto vežėjo. Bendrojo dokumento rinkinio tretieji egzemplioriai visais atvejais patvirtina, kad UAB „Tanagra“ savo, kaip muitinės procedūrų vykdytojo, pareigas atliko ir prekes pervežti perdavė. Tranzito deklaracijos, bendrojo dokumentų rinkinio tretieji egzemplioriai yra vieninteliai įstatymo reikalaujami rašytiniai įrodymai, patvirtinantys prekių eksportą ir prekių pripažinimą eksportuotomis, todėl nulinio PVM tarifo taikymas eksportuotoms prekėms turi būti grindžiamas dokumentais, kurie pateikti mokesčių administratoriui. Duomenys apie užsienio rezidentus, pateikti muitinės deklaracijoje, visiškai sutampa su realiais užsienio rezidentų duomenimis – visi užsienyje esantys prekių gavėjai yra realūs, mokesčio administratorius nenustatė nė vieno fiktyvaus prekių gabenimo ar fiktyvaus prekių gavėjo ar jo rekvizitų atvejo. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratoriui patikrinti pateikti dokumentai patvirtina, kad prekės realiai buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Todėl net ir tuo atveju, jeigu prekių užsienio rezidentai neišvežė iš Lietuvos Respublikos, UAB „Tanagra“ negali už tai atsakyti, kadangi bendrovė šiuo atveju atsako tik už muitinės procedūros vykdymą iki Lietuvos Respublikos sienos.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 91) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas prekėms, eksportuotoms į Latvijos Respubliką, Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją nepagrįstai taikė nulinį PVM tarifą, kadangi pagal gautą informaciją iš nurodytų valstybių, asmenys neigia įsigiję prekių iš UAB „Tanagra“ ir jas įvežę į savo šalį. Informacija apie išsiųstas prekes ar suteiktas paslaugas, užsienio valstybės rezidentą, kuriam išsiųstos prekės arba suteiktos paslaugos, neatitinkanti eksportuotojo pateiktos informacijos, taip pat informacija, paneigianti patį prekių eksporto faktą eksporto dokumentuose nurodytiems subjektams, yra pagrindas apmokestinti prekes standartiniu pridėtinės vertės mokesčio tarifu. UAB „Tanagra“, taikydama nulinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą, privalėjo ne tik formaliai užpildyti eksporto dokumentus, bet ir realiai iš Lietuvos muitų teritorijos išvežti prekes šiuose dokumentuose nurodytiems subjektams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 13 straipsniu, 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 ir 5 dalimis (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2060 redakcija), 41 straipsniu (2002 m. kovo 5 d. įstatymo redakcija Nr. IX-751, įsigaliojusi nuo 2002 m. liepos 1 d.), 56 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos muitinės kodekso (toliau – ir Muitinės kodeksas, MK) 2 straipsnio 15 punktu. Konstatavo, kad pareiškėjas, taikydamas nulinį PVM tarifą, privalėjo ne tik formaliai užpildyti dokumentus, bet realiai iš Lietuvos muitų teritorijos išvežti prekes šiuose dokumentuose nurodytiems subjektams (t. y. prekės ne tik turi būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos, bet ir turi būti konkretus eksportuojamų prekių gavėjas). Todėl vien prekių eksporto dokumentų įforminimas neįrodo realiai įvykus ūkinę operaciją – prekių tiekimą nurodytiems subjektams, kadangi šie asmenys dokumentus įformino prašomi nenustatytų trečiųjų asmenų, pinigų už prekes nemokėjo ir detalių realiai nepirko. Pareiškėjas realaus prekių eksporto minėtiems subjektams neįrodė, todėl neatitiko būtinos PVMĮ nustatytos lengvatinio PVM tarifo taikymo sąlygos. Teismas nurodė, kad taikant eksportuotoms prekėms 18 proc. PVM tarifą, pakanka turėti informacijos, kuri neatitinka eksportuotojo pateiktosios informacijos. Įstatymas neįpareigoja mokesčių administratoriaus įrodinėti, kad gauta informacija paneigia eksportuotojo pateiktus duomenis. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 25 straipsnio 7 dalies nuostatas, jeigu mokėtojas nesutinka su PVM suma, papildomai apskaičiuota dėl šio straipsnio 4 - 6 dalyse nurodytų priežasčių, jis privalo pats įrodyti, kad ši suma yra neteisinga. Todėl šiuo atveju prievolė įrodinėti tokių dokumentų neatitikimą tikrovei tenka pačiai Bendrovei. Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo pateikta įtikinamų įrodymų, jog eksporto deklaracijose nurodyti prekių gavėjai Bendrovės jiems nurodytas eksportuotas prekes yra gavę, todėl teigti, kad ginčijamu atveju įvyko realus prekių eksportas, sudaręs prielaidas Bendrovei taikytis nulinį PVM tarifą, nėra įstatyminio pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti Vilniaus AVMI 2004 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 17-2-3 1 punktą, patvirtinantį 2003 m. spalio 17 d. patikrinimo aktą Nr. 06-02-54-480 ir jame apskaičiuotu pareiškėjui PVM, baudą ir delspinigius; 2) panaikinti VMI 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 69-175; 3) panaikinti dalį MGK sprendimo Nr. S-263-(7-183/2004), kuria netenkinamas pareiškėjo skundas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovė ne tik kad pardavė prekes užsienio piliečiams, bet ir buvo eksportuotoju: pareiškėjo vardu buvo pildytos eksporto deklaracijos, jis taip pat privalėjo atsakyti tik už prekių išvežimą iš Lietuvos muitų teritorijos. Prekių eksportavimo faktą vienareikšmiškai pagrindžia ir iš Vilniaus teritorinės muitinės Procedūrų kontrolės skyriaus gauti teisės aktų nustatytą formą atitinkantys patvirtinimai. Be to, pati Bendrovė negabeno savo prekių pirkėjams ir todėl negali turėti pirkėjų atžymos apie šių prekių gavimą. Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas buvo netinkamai motyvuotas ir dėl to, kad jame nepasisakoma, kokią informaciją apeliantas turėjo pateikti, kad būtų pagrindai taikyti nulinį PVM tarifą. Subjektų duomenys muitinių deklaracijose pateikti teisingai, todėl VAAT prieita išvada yra nepagrįsta. Pažymi, kad nagrinėdamas šią bylą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ją grąžino pirmosios instancijos teismui nurodydamas, kad tuo metu byloje esančių įrodymų nepakanka, kad būtų priimtas vienoks ar kitoks teismo sprendimas. Tuo tarpu apeliuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas remiantis tik tais pačiai įrodymais, dėl kurių nepakankamumo jau pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė neteisėtos sudėties teisėjų kolegija, kadangi viena iš teisėjų – L. Zaborovska – jau nagrinėjo šią bylą iš esmės anksčiau pirmosios instancijos teisme. Pabrėžia, kad neturi jokių galimybių surinkti įrodymus apie užsienio valstybių fizinių ar juridinių asmenų veiksmus, juos tinkamai dokumentuoti, kad jie būtų pripažinti įrodymais. Bendrovė teikė ikiteisminiam tyrimui ir teismui duomenis, kuriuos turėjo. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad tie patys subjektai dėl nesuprantamų priežasčių kiekvienos valstybės institucijoms duoda skirtingus parodymus apie sudarytus sandorius su apeliantu. Pirmosios instancijos teismas parinktinai rėmėsi pareiškėjui neparankesnėmis institucijų gautomis žiniomis. Taip pat nurodo, kad buvo neteisingai apskaičiuoti PVM ir delspinigių dydžiai. Skundžiamuose aktuose nurodytos sumos nėra teisingos, o pagrindo pripažinti, kad UAB „Tanagra“ privalo sumokėti papildomai 418 789 Lt PVM, 90 226 Lt PVM baudą ir 36 269,33 Lt delspinigių, nėra.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad palaiko atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šis ginčas buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas (t. 2, b.l. 85-89). Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (t. 2, b.l. 144-149).

Nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, kuriuo byla buvo išspręsta iš esmės, teisėjų kolegijos sudėtyje dalyvavo Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska.

Ši teisėja pakartotinai teisėjų kolegijos sudėtyje dalyvavo priimant ir skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą, kuriuo byla irgi buvo išspręsta iš esmės (t. 3, b.l. 98-104).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 4 dalis nustato, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutarimą, nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ši taisyklė netaikoma, kai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sudaroma išplėstinė teisėjų kolegija arba byla perduodama nagrinėti teismo plenarinei sesijai.

Taigi teisėja Liudmila Zaborovska neturėjo teisės dalyvauti pakartotinai nagrinėjant šią administracinę bylą ir priimant joje sprendimą išsprendžiant bylą iš esmės. Todėl byla buvo išnagrinėta ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimas priimtas neteisėtos sudėties teismo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sprendimo negaliojimo pagrindas yra atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.

Esant besąlyginiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys